2013-02-21 Nr. AB-92-3-61-3-00095-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-223/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-0095-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S.)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo „Swedbank“, AB skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuotieji asmenys – AB SEB bankas, AB DNB bankas, UAB „G4S LIETUVA“, UAB „First Data Lietuva“, UAB „Eurocash1“) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas „Swedbank“, AB (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. sausio 9 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas; Konkurencijos taryba) 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2S-15 „Dėl AB SEB banko, AB „Swedbank“, AB DNB Nord banko, UAB „First data Lietuva“ ir UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams bei dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1 punktą ir 2.2 punktą ta apimtimi, kuria „Swedbank“, AB yra pripažinta padariusi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir pareiškėjui skirta 14 243 600 Lt bauda.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2S-15 „Dėl AB SEB banko, AB „Swedbank“, AB DNB Nord banko, UAB „First data Lietuva“ ir UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams bei dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 1 punkto ir 2.2 punkto galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 15 d. nutartimi, be kita ko, patenkino pareiškėjo prašymą bei pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdė Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2S-15 „Dėl AB SEB banko, AB „Swedbank“, AB DNB Nord banko, UAB „First data Lietuva“ ir UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams bei dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 1 punkto ir 2.2 punkto galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 71 straipsnio 1 dalimi bei pažymėjo, jog spręsdamas reikalavimo užtikrinimo klausimą, teismas paprastai turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje AS6-496/2006, 2006 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje AS15-622/2006).

Pridūrė, jog realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (rėmėsi LVAT administracinėmis bylomis Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005.

Apibendrino, jog tuo atveju, jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl paskirtos baudos dydžio, darė išvadą, jog tuo atveju, jei teismas, išnagrinėjęs bylą priimtų palankų pareiškėjui sprendimą ir nebūtų sustabdytas ginčijamo nutarimo dalies, kuria paskirta bauda, galiojimas, tokia teisinė situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį šiuo aspektu būtų apsunkintas.

Pažymėjo, jog nurodytu laikotarpiu negalėdamas naudotis 14 243 600 Lt dydžio apyvartinėmis lėšomis, pareiškėjas patirtų nuostolius, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais. Sprendė, jog skundžiamo sprendimo nesustabdymas, skundo patenkinimo atveju, gali žymiai apsunkinti pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimą, kas pažeistų proporcingumo principą bei proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą.

III. Atsakovas Konkurencijos taryba, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutarties dalimi, pateikė atskirąjį skundą (t. II, b. l. 50 – 55), kuriuo prašė ginčijamą nutarties dalį, kuria nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, atmetant pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones kaip nepagrįstą.

Atskirajame skunde nurodo, jog nesutinka su teismo nutartimi bei pabrėžia, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, kai siekiama garantuoti teismo sprendimo įvykdymą o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų padarinių santykiuose su trečiaisiais asmenimis ar nuo galimų teisminių ginčų, todėl pareiškėjo prašymas sustabdyti Nutarimo dalių, kuriomis pareiškėjas pripažintas padariusiu Konkurencijos įstatymo pažeidimą bei skirta bauda, galiojimą turėjo būti atmestas. Remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. AS556-174/2009, Nr. AS63-253/2009, Nr. AS525-215/2011 bei ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi ir akcentuoja, jog Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimas iš esmės yra tiesiogiai susijęs su viešojo intereso apsauga, taigi, jo galiojimo sustabdymas yra galimas tik ypatingais ir išskirtiniais atvejais. Teigia, jog teismas konkrečiu atveju turėjo nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytu negalimas, tai yra, kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas (ABTĮ 92 straipsnis) (remiasi LVAT nutartimis bylose Nr. AS5-32/2005, Nr. AS11-367/2007, AS15-622/2006, AS16-528/2007, AS8-488/2007, Nr. AS6-496/2006, AS146-198/2009, AS63-253/2009 ir kt.). Tuo tarpu asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje AS525- 215/2011). Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones buvo iš esmės siejami su paskirtosios baudos dydžiu, tačiau baudos dydis savaime nereiškia, kad teismas privalomai turi taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pažymi, jog pareiškėjas savo prašymą taip pat motyvavo tuo, jog nesustabdžius Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.2 punktų galiojimo, jis patirs nuostolius, susijusius su ribojimu dalyvauti viešuosiuose pirkimuose pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šiuo aspektu nurodo, jog tai, kad pareiškėjas yra pašalintas iš tam tikrų viešojo pirkimo konkursų, galimai bus pašalintas ir iš kitų, negalės dalyvauti naujai skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose neįrodo pareiškėjo dėl skundžiamo nutarimo realiai patirtinos žalos, nes nėra aišku, ar minėtuose konkursuose pareiškėjas būtų pripažintas laimėtoju ir turėtų galimybę sudaryti sutartis, be to, kilusią žalą pareiškėjas galėtų prisiteisti įstatymų numatyta tvarka.

Nurodo, jog pareiškėjo motyvacija, kad minėtasis kreipimasis į teismą siekiu prisiteisti galimai patirsiamą žalą pareikalaus didelių laiko ir piniginių sąlygų, taip pat negali būti pagrindu stabdyti Nutarimo galiojimą, nes jis tik nurodo galimai sunkesnę finansinę padėtį, tačiau duomenų, kurie objektyviai pagrįstų finansinių sunkumų realią grėsmę, apskritai nepateikia. Akcentuoja, jog laikini finansiniai nepatogumai ar siekis ateityje išvengti papildomų teismo procesų nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. AS14-88-05, Nr. AS822-103/2009, Nr. AS502-177/2009, Nr. AS442-314/2008, Nr. A525-215/2011).

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad bankų veikla dėl jos specifiškumo yra prižiūrima Lietuvos banko, kad būtų užtikrintas bankų finansinis stabilumas ir mokumas, todėl minėti pareiškėjo argumentai, jog Nutarimu skirtos baudos sumokėjimas gali lemti sunkesnę finansinę padėtį, yra abejotini, be kita ko, įvertinus ir tai, kad jam skirta bauda, lyginant su bendromis banko pajamomis 2012 m., yra santykinai nedidelė (remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. AS63-253/2009 ir Nr. AS858-440/2010). Pastebi ir tai, jog remiantis Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 dalimi, baudos mokėjimas gali būti išdėstomas, todėl ūkio subjektai, turintys finansinių sunkumų, gali prašyti išdėstyti baudų mokėjimą ir nėra įpareigojami visą skirtą baudą sumokėti iškart.

Pažymi ir tai, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl prima facie argumentų taip pat nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes sprendžiant minėtą klausimą byla iš esmės nenagrinėjama (remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. AS442-41/2012, Nr. AS492-233/2012, Nr. AS525-615/2012). Priduria, jog pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju jo sumokėta bauda būtų grąžinta iš valstybės biudžeto be papildomų bylų iškėlimo teismuose, nes valstybė visuomet bus pajėgi grąžinti išieškotas pinigines sumas, kaip ir atlyginti su ginčijamo sprendimo priėmimu galimai susijusią žalą (remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. AS2-401/2007 ir Nr. AS5-520/2007).

Be to, atkreipia dėmesį, jog teismas visiškai nemotyvavo, kodėl turėtų būti sustabdytas Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas, kuriuo pareiškėjas pripažintas padariusiu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, tačiau jo galiojimą vis tiek sustabdė, tokiu būdu pažeisdamas ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimus.

Pareiškėjas „Swedbank“, AB atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo: 1) atmesti atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutarties ir palikti šią nutartį nepakeistą; 2) netenkinus pirmojo prašymo, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; 3) priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo atstovavimo išlaidas, kurių dydį patvirtinantys įrodymai bus pateikti įstatymų nustatyta tvarka.

Atsiliepime išdėsto faktines bylos aplinkybes bei nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog sprendimų, susijusių su piniginių lėšų išieškojimu, įvykdymas yra mažiausiai apsunkintas, kadangi, palankaus sprendimo atveju, valstybė visuomet bus pajėgi atlyginti su ginčijamo sprendimo priėmimu galimai susijusią žalą. Atsikirtimui pagrįsti nurodo LVAT 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011 bei pažymi, jog pareiškėjas AB „Orlen Lietuva“ šioje byloje sumokėjo atsakovo paskirtąją 32 000 000 litų baudą bei kelis metus teisminių ginčų metu negalėjo naudotis šiais pinigais, o vėliau teismui atsakovo nutarimą panaikinus, negalėjo prisiteisti žalos atlyginimo iš valstybės. Todėl tikina, jog teismas turi vertinti ne teorines, bet realias galimybes pareiškėjui grįžti į ankstesniąją padėtį šiam palankaus sprendimo atveju.

Taip pat pažymi, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad baudos dydis neturi įtakos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui. Tikina, jog ginčo bauda yra ne tik viena didžiausių Lietuvoje paskirtų ekonominių sankcijų, bet ir daugiau nei du kartus viršija Baudžiamojo kodekso 47 straipsnio 4 dalyje numatytą 6,5 mln. litų dydžio maksimalią baudą, kuri gali būti skirta juridiniams asmenims už sunkiausių kriminalinių nusikaltimų padarymą. Remiasi LVAT praktika administracinėse bylose Nr. AS2-272/2006, Nr. AS438-06/2008, Nr. AS261-296/2008 ir kt. bei pažymi, jog tam tikrais, išskirtiniais atvejais, vien paskirtos sankcijos mastas suponuoja pakankamai reikšmingus ūkio subjektų teisių suvaržymus, kurių sukeliamų pasekmių pareiškėjui galimai palankus teismo sprendimas nepašalins.

Atkreipia dėmesį ir į tai, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas būtų praradęs teisę dalyvauti didžiojoje dalyje viešųjų pirkimų bei mano, jog atsakovo argumentai šioje dalyje yra nepagrįsti ir klaidingi formaliosios logikos požiūriu, nes žalos „realumo“ įrodymas šiuo atveju yra neįmanomas. Nurodo ir tai, jog teismas pagrįstai įvertino proceso šalių interesų pusiausvyrą, o sustabdžius Nutarimo galiojimą viešieji interesai nėra pažeidžiami, kadangi inkriminuojamas pažeidimas yra pasibaigęs. Taip pat pažymi, jog likusieji atsakovo argumentai yra nesusiję su skundžiama nutartimi, nes teismas minėtoje nutartyje nenurodė, jog reikalavimo priemonių taikymo būtinybė yra pagrįsta sunkia pareiškėjo finansine padėtimi, kaip ir nesirėmė atsakovo dėstomais argumentais dėl prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.

Priduria, jog Nutarimas yra vientisas aktas, todėl teismas pagrįstai jį sustabdė visa apimtimi, kiek jis galioja „Swedbank“, AB atžvilgiu.

Pažymi ir tai, jog jeigu teismas manytų, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės šioje administracinėje byloje buvo pritaikytos nepagrįstai, būtų taikomas Konkurencijos įstatymo 33 dalies 3 punktas, įpareigojantis Nutarimą vykdyti ir paskirtą baudą sumokėti nelaukiant teismo sprendimo dėl paties Nutarimo teisėtumo. Tai, pareiškėjo nuomone, pažeistų Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1 dalies bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Todėl minėtu atveju pareiškėjas nurodo prašąs kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar minėta Konkurencijos įstatymo nuostata atitinka Konstituciją (detalų prašymą pateikia atsiliepimo priede).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „G4S Lietuva“ atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime išdėsto faktines bylos aplinkybes bei nurodo, jog atsakovas nepagrindė savo teiginių, jog pareiškėjo būklė nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių nepablogės, apsiribodamas tik nuoroda į straipsnyje išreikštą Lietuvos Banko valdybos pirmininko nuomonę. Teigia, jog atsakovas taip pat nepagrįstai nurodo esą pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės, nes jis savo dėstytas aplinkybes pagrindė rašytiniais įrodymais, pateiktais kaip prašymo priedai. Tikina, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, būtina atsižvelgti ir į Europos Sąjungos, inter alia – Europos Sąjungos teisminių institucijų formuojamą teisę, nes atsakovas pareiškėjui, be kita ko, inkriminavo ir SESV 101 straipsnio pažeidimą.

Remiasi 1998 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko sprendimu byloje Van den Bergh Foods v. Komisija. Nr. T-65/98 R, 2005 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko sprendimu byloje T-195/05 R, Deloitte v. Europos komisija, 2001 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko sprendimu byloje Nr. T-139/01 R, Comafrica SpA ir Dole Fresh Fruit Europe Ltd & Co. v. Europos komisija bei teigia, jog jose yra formuojama Europos Komisijos sprendimų skirti baudas už konkurencinės teisės pažeidimus stabdymo praktika.

Taip pat išdėsto, jog byla yra faktiškai ir teisiškai labai sudėtinga, todėl pareiškėjo skundas negalėtų būti atmestas be detalios kompleksinės faktų ir teisės klausimų analizės, be to, Lietuvos teismų praktikoje ir pačios Konkurencijos tarybos praktikoje apskritai neegzistuoja tokio dydžio baudos (viso – 57 mln. Lt.), kaip šioje byloje paskyrė Konkurencijos taryba, todėl tenkinamas prima facie pagrįstumo kriterijus. Taip pat nurodo, jog galimybės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir laimėti konkursus praradimas yra laikomas nepataisoma žala pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, suponuojančią skubų poreikį stabdyti Nutarimo galiojimą, todėl priešingai nei teigia atsakovas, pareiškėjas neprivalo įrodyti, kad būtų laimėjęs visus viešus konkursus.

Pažymi, jog pareiškėjo su prašymu pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia tiek, kad šis subjektas dažnai dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, tiek, kad juos laimi, tiek, kad ketina dalyvauti. Be to, paraiškos viešuosiuose pirkimuose dėl neatitikimo VPĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimams atmetamos „labai ankstyvoje procedūros stadijoje“, dėl to labai sunku arba net neįmanoma įvertinti tokią galimybę ir todėl sunku nustatyti patirtą žalą (remiasi cituotos Deloitte bylos 146-147 §). Taip pat nurodo, jog pagal LVAT formuojamą praktiką, galimybė iš valstybės prisiteisti net ir tiesioginius nuostolius dėl neteisėtų atsakovo nutarimų galiojimo nestabdymo (t. y. palūkanas) yra realiai neįmanoma (remiasi jau cituota LVAT AB „Orlen Lietuva“ v.

Lietuvos Respublika byla). Pažymi, jog atsakovo priimto Nutarimo galiojimo nesustabdymas padarytų žalą ir rinkų struktūroms, kuriose veikia pareiškėjas, kas pagal EBT vertintina kaip nepataisoma žala ir sudaro pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Tikina, jog konkrečiu atveju neegzistuoja viešasis interesas palikti Nutarimą nestabdytiną, nes trečiasis suinteresuotas asmuo ir bankai dar iki tyrimo pabaigos visas sutarčių nuostatas, kurios Konkurencijos tarybai kėlė abejonių, pripažino netekusiomis galios, todėl valstybės gintinas interesas užtikrinti konkurenciją jau ir taip yra visiškai patenkintas (remiasi LVAT administracinėmis bylomis Nr. AS520-159/2012, Nr. AS602-216/2012).

Tuo tarpu nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjas negalės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir tokiu būdu bus sumažinama konkurencija, be to, bus pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, o pareiškėjui palankaus sprendimo atveju valstybė jam kilusią žalą privalėtų atlyginti. Priduria ir tai, jog Nutarimo vykdymas, teismui neišsprendus jo teisėtumo klausimo, neatitiktų ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio (remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo byla A. Menarini Diagnostics S. R.

L v. Italy).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis dalyje, kuria buvo sustabdytas atsakovo Konkurencijos tarybos priimto Nutarimo 1 ir 2.2 punktų galiojimas pareiškėjo atžvilgiu iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo.

Minėto Nutarimo (t. I, b. l. 67 – 128) rezoliucinės dalies 1 ir 2.2 punktais buvo pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį bei už šį pažeidimą jam skirta bauda – 14 243 600 Lt.

Atsakovas atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, be kita ko, teigdamas, jog baudos dydis per se negalėjo sudaryti teismui pagrindo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, taip pat tokio pagrindo nesudarė ir pareiškėjo nurodyta abstrakti galimybė būti diskvalifikuotam iš viešųjų pirkimų, siejant tai su padarytu konkurencinės teisės pažeidimu. Atsakovas taip pat mano, jog finansinės padėties pasunkėjimas ar poreikis ateityje inicijuoti papildomus teisminius ginčus bei jo prima facie argumentai dėl ginčijamo sprendimo galiojimo ar teiginiai apie žalos atlyginimo negalimumą palankaus sprendimo atveju, nesudarė pagrindo stabdyti nutarimo galiojimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, atsakovo argumentams pritaria ir sprendžia, jog jie sudaro pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl žemiau nurodytų motyvų.

Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio, reglamentuojančio Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimą, 3 dalyje nustatyta, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei teismas nenusprendžia kitaip. Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio, reglamentuojančio baudų išieškojimą, 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektas privalo sumokėti Konkurencijos tarybos paskirtą baudą į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje dienos. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad esant motyvuotam ūkio subjekto prašymui, Konkurencijos tarybos sprendimu baudos ar jos dalies mokėjimas gali būti atidedamas iki šešių mėnesių, o 4 dalyje įtvirtinta, jog ūkio subjekto nesumokėta bauda išieškoma į valstybės biudžetą; Konkurencijos tarybos nutarimas pateikiamas vykdyti antstoliui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ne vėliau kaip per vienus metus nuo jo priėmimo dienos <...>.

Minėta, kad nagrinėjamos bylos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria yra sustabdytas administracinio spendimo vykdymas iki administracinio ginčo pasibaigimo, t. y. iki Nutarimo įsiteisėjimo. Nagrinėjamas klausimas susijęs su administracinio sprendimo vykdymu.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ 17 punkte nustatyta, kad paprastai administracinis aktas yra vykdomas nedelsiant. Rekomendacijos 10 punkte nustatyta, kad rekomendacija įtvirtina tik minimalius principus, todėl valstybės gali nustatyti ir palankesnes nuostatas, kuriuose pareiškimui dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis efektas.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ taip pat nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Iš minėtų Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijų matyti, kad administracinis aktas yra vykdomas nedelsiant, jeigu teisės normose nėra įtvirtintas principas, kad pareiškimui dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis efektas. Kitaip sakant, teisės aktuose turi būti aiškiai įtvirtintas bendras principas, jog turėtų būti vykdomas tik galutinis administracinis sprendimas, tik tokiu atveju galima taikyti šį principą.

Principas, kaip pagrindinė idėja, nuostata, gali būti tiek faktinis, tiek teisinis. Faktinis principas tampa teisiniu tik kai jo esmė, turinys įtvirtinami konkrečiose teisės normose arba jį pripažįsta teismų praktika.

Minėtas bendras principas – pareiškimo dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis efektas, praktiškai būtų įgyvendinamas tokiu būdu, kad administracinis sprendimas negalėtų būti vykdomas tol, kol nebūtų pasibaigęs jo apskundimo terminas, skundo padavimas sustabdytų administracinio sprendimo vykdymą, todėl negalutinis administracinis sprendimas galėtų būti vykdomas tuomet, jeigu teisės aktai nustatytų tokią galimybę, t. y. atitinkamą išimtį. Teisės aktai gali nustatyti minėto bendro principo – dėl administracinio sprendimo apskundimo besąlyginio suspensyvinio efekto, išimtis. Administracinio sprendimo apskundimo besąlyginio suspensyvinio poveikio išimtimis gali būti atvejai kuomet viešojo administravimo subjektui suteikta teisė nukreipti administracinį sprendimą vykdyti skubiai, atvejai kuomet įstatyme yra nustatyta, kad administracinis sprendimas vykdomas skubiai, tai gali būti ir kitos išimtys, kaip, pavyzdžiui, teisės aktų nuostatos nustatančios, kad skundo padavimas nesustabdo administracinio sprendimo vykdymo (kaip yra nagrinėjamoje byloje).

Pažymėtina, kad teisės aktai minėtą principą – pareiškimo dėl administracinio akto suteikiamą suspensyvinį efektą gali skirtingai reglamentuoti ne teismo administracinėse procedūrose ir nagrinėjant administracinį ginčą teisme (diferencijuojant šį reglamentavimą priklausomai nuo bylos nagrinėjimo teisme stadijų).

Lietuvos teisės aktuose, nustatančiuose administracinių procedūrų bendrąsias taisykles (Viešojo administravimo įstatymas) nėra įtvirtintas bendras principas dėl administracinio akto apskundimo suspensyvinio efekto, šis principas nėra reglamentuotas ir nagrinėjant administracinį ginčą teisme, išskyrus taisyklę dėl ABTĮ 71 straipsnyje įtvirtintos teismo teisės laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą nagrinėjant administracinę bylą teisme. Lietuvos teisės aktuose nėra nustatytos palankesnės negu Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ nuostatos, kuriose pareiškimui dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis efektas. Atskiros normos dėl minėto principo yra įtvirtintos specialiuose įstatymuose.

Nei minėtos Konkurencijos įstatymo normos, nei kitos šio įstatymo normos expressis verbis nenustato, kad ūkio subjekto pareiga mokėti baudą atsiranda tik įsigaliojus Konkurencijos tarybos nutarimui, kuriuo ūkio subjektui yra pritaikyta sankcija. Konkurencijos įstatymo 33 ir 39 straipsnio nuostatos suteikia teismui teisę sustabdyti Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymą. Konkurencijos įstatymas nenustato Konkurencijos tarybos kompetencijos nukreipti nutarimo dalies, kuria paskirta bauda, vykdyti skubiai.

Nagrinėjamoje byloje negalutinio administracinio sprendimo sustabdymas pagal Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalį yra paliktas teismo kompetencijai, todėl skundo dėl administracinio sprendimo padavimas sukelia sąlyginai suspensyvinį poveikį, kuris priklauso nuo pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismo veiksmų. Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis, įtvirtindama pareiškimo dėl administracinio akto suteikiamo suspensyvinio efekto principo vieną iš taisyklių, neturėtų būti aiškinama kaip teisės norma neleidžianti taikyti laikinosios apsaugos arba pabrėžianti būtinumą nedelsiant vykdyti visus Konkurencijos tarybos nutarimus, nes nei ši, nei kitos Konkurencijos įstatymo normos nenustato, jog Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriuo užbaigtas tyrimas ir ūkio subjektui pritaikytos sankcijos, turėtų būti vykdomas skubiai arba, kad toks nutarimas negali būti stabdomas.

Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis nustatanti, kad skundas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo neturi suspensyvinio efekto, bet kartu suteikia teismui teisę sustabdyti Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymą, įgyvendina Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendaciją Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, suteikiančią teisę užtikrinti asmenims, jei tai būtina, laikinąją teisminę apsaugą administraciniuose ginčuose. Bendra norma dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose yra įtvirtinta ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą.

Pastebėtina, kad Europos Tarybos, kurios nare yra ir Lietuva, Ministrų Komitetas taip pat yra atkreipęs dėmesį į būtinybę asmenims suteikti galimybę prašyti laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2-646/2007).

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (iš lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.).

Dėl nurodytų motyvų, viena iš aplinkybių, kuri gali turėti esminę reikšmę ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymui, yra teismo vertinimas dėl administracinio akto, kurio teisėtumo patikrinimo procesas nėra pasibaigęs ir vyksta teisme, vykdymo sukeliamos didelės žalos, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip administracinio akto vykdymo sukeliama didelė žala galėtų būti vertinamas atvejis, kai dėl administracinio akto įvykdymo gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, dėl ko įmonė nebegalėtų toliau vykdyti savo vykdomos veiklos, negalėtų pakeisti vykdytos veiklos, turėtų atleisti daug darbuotojų, negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), įmonei grėstų bankrotas arba atsirastų kitokios sunkios pasekmės, kurios savo ruožtu, galėtų pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui.

Aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, privalo įvertinti jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438- 527/2009, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-487/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-675/2011).

Taigi, prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai, jog atitinkamu administraciniu aktu paskirtos baudos (ekonominės sankcijos) išieškojimas gali padaryti neigiamą finansinę žalą, privalo būti pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su paskirtos baudos (ekonominės sankcijos išieškojimu) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teiginių, kad konkrečiu ginčijamu Nutarimu skirtos baudos išieškojimas (Nutarimo vykdymas) jam gali sukelti didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Kaip minėta, didelė žala yra suprantama kaip įmonei galinčios atsirasti sunkios pasekmės, bet ne kaip pareiškėjo nurodoma ribota galimybė išsireikalauti visišką nuostolių atlyginimą tuo atveju, jeigu pareiškėjas sumokėtų baudą, o vėliau Konkurencijos tarybos nutarimas būtų panaikintas.

Pareiškėjui nepateikus įrodymų dėl administracinio akto, kurio teisėtumo patikrinimo procesas nėra pasibaigęs ir vyksta teisme, vykdymo sukeliamos didelės žalos, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, nepagrįstos yra pareiškėjo išvados, kad laikinosios apsaugos netaikymas pažeistų teisingumo ir protingumo principus, pažeistų viešąjį interesą ar trečiųjų asmens teises ir interesus. Todėl pagrįsti yra atsakovo argumentai, kad vien baudos dydis per se negalėjo sudaryti teismui pagrindo stabdyti Konkurencijos tarybos nutarimo galiojimą.

Minėta, kad Europos Tarybos Ministrų Komitetas rekomendacijoje „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ kaip tokios laikinosios apsaugos taikymo principus mini ne vien galimą didelės ir nepataisomos žalos atsiradimo riziką bet ir prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo buvimą. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo tuo aspektu, kad administracinio sprendimo vykdymas konkrečius atveju nepataisomai pakenks įmonės interesams, teismas plačiau nepasisakys dėl pareiškėjo nurodytų prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytų prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo įvertinimas yra negalimas dėl to, kad Konkurencijos taryba nėra pateikusi atsiliepimo į pareiškėjo skundą, kurio pateikimo terminas yra pratęstas pirmosios instancijos teismo nutartimi. Ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui prašyti vėliau stabdyti ginčijamo administracinio akto galiojimą, tinkamai pagrindžiant prašomos taikyti laikinosios apsaugos būtinumą.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir pareiškėjo teiginius, jog nesustabdžius ginčijamo Konkurencijos tarybos Nutarimo galiojimo, jis patirs nuostolių, kadangi bus apribotos pareiškėjo galimybės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio (Sąlygos, draudžiančios ir ribojančios tiekėjų dalyvavimą pirkime) (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1673 redakcija) 2 dalies 4 punkte numatyta, jog perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti, kad paraiška ar pasiūlymas atmetami, jeigu tiekėjas yra padaręs rimtą profesinį pažeidimą, kurį perkančioji organizacija gali įrodyti bet kokiomis teisėtomis priemonėmis. Šiame punkte vartojama sąvoka „profesinis pažeidimas“ suprantama kaip „konkurencijos [...] teisės aktų pažeidimas, už kurį tiekėjui, kuris yra fizinis asmuo, yra paskirta administracinė nuobauda, o tiekėjui, kuris yra juridinis asmuo, – ekonominė sankcija, nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose, kai nuo sprendimo, kuriuo buvo paskirta ši sankcija, įsiteisėjimo dienos praėjo mažiau kaip vieni metai“. Teisėjų kolegija vertinimu, įstatymų leidėjas Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra numatęs, jog teisines pasekmes (apribojimus dalyvauti viešuosiuose pirkimuose) sukelia tik ekonominės sankcijos už konkurencijos teisės aktų pažeidimus, paskirtos įsiteisėjusiais institucijų sprendimais. Todėl pareiškėjo reikalavimas stabdyti nutarimo galiojimą nėra tiesiogiai susijęs su Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymu.

Minėta, kad nagrinėjamas klausimas – administracinio akto laikinas galiojimo sustabdymas, susijęs su administracinio sprendimo vykdymu. Ne visi administraciniai, panašiai kaip ir teismo, sprendimai, turi ir gali būti vykdomi naudojant priverstinio vykdymo priemones, todėl laikinosios apsaugos priemonės taip pat gali būti taikomos tokiems sprendimams, kurie gali būti vykdomi naudojant priverstinio vykdymo priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu administracinis sprendimas negali būti vykdomas priverstinio vykdymo priemonėmis, nes jo privalomumas ir efektyvumas atsiranda jam įsiteisėjus, tai tokiam sprendimui negali būti taikomos ir laikinosios apsaugos priemonės, kurios siejamos su administracinio sprendimo vykdymu. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo argumentai dėl būtinumo stabdyti Konkurencijos tarybos nutarimo dalies, kuria pripažinta, kad pareiškėjas padarė konkurencijos teisės pažeidimą, yra neteisingi, nes šios nutarimo dalies privalomumas ir efektyvumas atsiranda jam įsigaliojus, ši nutarimo dalis neturi būti vykdoma naudojant administracinių sprendimo priverstinio vykdymo priemones. Šiuos motyvus, be kita ko, patvirtina ir Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma, kuri nustato sąlygas, draudžiančias ir ribojančias tiekėjų dalyvavimą pirkime, jeigu yra įsiteisėjęs administracinis sprendimas, kuriuo konstatuota, kad tiekėjas yra padaręs rimtą profesinį pažeidimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė administracinio sprendimo sustabdymo taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nepagrįstai patenkino pareiškėjo reikalavimą sustabdyti Nutarimo vykdymą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o pareiškėjo prašymas sustabdyti skundžiamo administracinio akto galiojimą atmestinas.

Netenkintinas ir pareiškėjo atsiliepime į atskirąjį skundą reiškiamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl minėtosios normos konstitucingumo, nes, kaip minėta aukščiau, jos formuluotė, įtvirtinanti, jog skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, taigi skundo padavimas neturi suspensyvinio efekto, savaime nėra ydinga, kadangi toje pačioje normoje teismui yra palikta galimybė nuspręsti kitaip. Be to, 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, 23 straipsnio 5 dalis numato, jog sprendimai dėl baudų už konkurencijos teisės pažeidimus skyrimo, nėra baudžiamosios teisės pobūdžio. Atitinkamai, atmestini ir pareiškėjo argumentai, jog Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies pagrindu skirtos sankcijos vykdymas, kuomet Konkurencijos tarybos nutarimas yra ginčijamas prieštarauja esminiams baudžiamojo proceso principams, konkrečiai – Konstitucijoje įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui (Konstitucijos 31 straipsnis).

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai, nepagrįstai yra siejamas su teismo neįsiteisėjusių teismo sprendimų ar nuosprendžių apskundimo suspensyviniu efektu. Teismo sprendimų ar nuosprendžių apskundimas įprastinėmis sprendimų apskundimo priemonėmis (t. y. neekstraordinarinėmis, galimomis tik įstatyme nustatytiems pagrindams, kaip, pavyzdžiui, proceso atnaujinimas peržiūrint įsiteisėjusius sprendimus) paprastai sustabdo apskųsto sprendimo įsiteisėjimą (suspensyvinis poveikis) ir tuo pačiu sustabdo jo vykdymą. Tačiau tai yra įtvirtinta proceso įstatymuose (pvz., Civilinio proceso kodekso 281 str.). Minėta, kad administracinis sprendimas yra paprastai vykdomas nedelsiant, jeigu teisės aktai neįtvirtina, kad administracinio sprendimo apskundimas sukelia suspensyvinį efektą.

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai, nepagrįstai yra siejamas su baudžiamosios teisės principu – nekaltumo prezumpcijos, nes teisės principais galima vadovautis pagal jų veikimo sritį, pareiškėjo nurodytas principas nėra bendrasis, t. y. bendras visai teisės sistemai, tai yra principas galiojantis baudžiamojoje teisėje.

Pareiškėjas būtinumą stabdyti neįsigaliojusio administracinio sprendimo vykdymą sieja su teisminės gynybos principu, teisėtumo principu (legalitas regnorum fundamentum) bei Konstitucinio Teismo doktrinoje išplėtotu teisinės valstybės (teisės viešpatavimo) principu, apimančiu ne tik teisinį saugumą ir tikrumą, bet ir suponuojančiu tai, jog teisinėje valstybėje kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo bet kokius vykdomosios valdžios ir kitų viešojo administravimo subjektų veiksmus, pažeidžiančius jų teises ir laisves, gali apskųsti teismui. Tuo tarpu Konkurencijos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, būtent – tai, jog skundo dėl Konkurencijos tarybos nutarimų pateikimas neturi suspensyvinio efekto, tačiau ši taisyklė atsižvelgiant į minėtus principus netrukdo teismui sustabdyti Nutarimo galiojimą, atsižvelgiant į individualios situacijos aplinkybes, pagrindžiančias tokios baudos galiojimo sustabdymo būtinumą.

Pridurtina, jog šiuo aspektu iš esmės yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) byloje A. Menarini Diagnostics S.R.L. v. Italy, Nr. 43509/08, kurioje teismas išaiškino, jog kompetentingos institucijos už konkurencijos teisės pažeidimus paskirta bauda, jei ji yra didelė, gali būti laikoma baudžiamąja sankcija pagal EŽTK 6 straipsnio taikymo sritį. Anot EŽTT, nors EŽTK 6 straipsnis ir neužkerta galimybės administracinės procedūros pradžioje administravimo subjektui paskirti baudą, toks administravimo subjekto sprendimas pats savaime neatstoja EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos galutinės galimybės priimto sprendimo kontrolę atlikti nepriklausomam ir nešališkam teismui su visapuse jurisdikcija (pleine jurisdiction – pr.). Minėtąjį teismą su visapuse jurisdikcija apibrėžia jam suteikta kompetencija panaikinti administracinį sprendimą aspektais, susijusiais tiek susijusiu su fakto, tiek – su teisės klausimo taikymu (byla A. Menarini Diagnostics S.R.L. v. Italy, § 59).

Teismo nutartis taikyti ar netaikyti laikiną administracinio akto sustabdymą nagrinėjant administracinį ginčą teisme, neriboja teisminės gynybos prieinamumo principo, nes pareiškėjo inicijuotas administracinis ginčas bus išnagrinėtas teisme, pareiškėjo procesiniai prašymai, kaip ir nagrinėjamas prašymas, yra išnagrinėtas įstatymų nustatyta tvarka.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti.

Atmesti pareiškėjo „Swedbank“, AB prašymą sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2S-15 „Dėl AB SEB banko, AB „Swedbank“, AB DNB Nord banko, UAB „First data Lietuva“ ir UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams bei dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 1 punkto ir 2.2 punkto galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius