2019-06-19 Nr. AB-13071-3-62-3-01986-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1445-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01986-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Laisvės atėmimo vietų ligoninės (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė) 2017 m. birželio 22 d. raštą Nr. 7-656, 2017 m. birželio 15 d. raštą Nr. 7-687 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 2S-4961 ir priteisti 50 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 12 d., apie 13.00 val. atvykęs į Ligoninę, negavo pietų. 2017 m. gegužės 13 d. pagal valgiaraštį vakarienei priklausė spirgučių padažas, tačiau šio padažo negavo. Pareiškėjas informavo budinčius pareigūnus, tačiau pastarieji pasakė, kad toks padažas nepriklauso. Dėl netinkamo, nepilnaverčio maitinimo pareiškėjas negaudavo visos dienos maistinės vertės normos, kas jam sukėlė nepatogumus, kančias, išgyvenimus ir depresiją. Pareiškėjas teigė, kad 2017 m. gegužės 12 d., atvykus į Ligoninę, jam buvo išduoti suplėšyti ir per maži rūbai (pižama). Pareiškėjas reiškė pretenzijas, tačiau pareigūnai nurodė, kad kitų rūbų nėra. Tinkamą pižamą gavo tik 2017 m. gegužės 15 d., parašius skundą. Atvykus į Ligoninę buvo paimti pareiškėjo daiktai, t. y. kuprinė, televizorius, virdulys, TV pultas, radijas, arbata, USB laikmena ir kiti daiktai, nors Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) minėtais daiktais naudotis nedraudžia. BVK nenumato, jog pareiškėjas turi laikytis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių. Pareiškėjas teigė, kad Ligoninėje negalėjo įsigyti maisto produktų ir dėl to patyrė nepatogumus, diskriminaciją, išgyvenimus, depresiją, pažeminimą. Ligoninės ūkio darbuotojas tris kartus per dieną vaikščiojo į pareiškėjo kamerą Nr. 224 ir siūlė karšto vandens, nors arbata buvo atimta. Atvykus į Ligoninės laikinojo sulaikymo kameras, pareiškėjas buvo patalpintas kartu su kitais nuteistaisiais / suimtaisiais, kurie, priešingai nei pareiškėjas, nėra buvę valstybės tarnautojai, todėl jis patyrė psichologinį smurtą, pažeminimą, patyčias. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 12 d. ir 2017 m. gegužės 13 d. nebuvo išvestas pasivaikščioti, nors prašė. 2017 m. gegužės 15 d. buvo konvojuojamas į gydytojo konsultaciją, o grįžtant į jį (pareiškėją) pareigūnas nukreipė šaunamąjį ginklą. Dėl to pareiškėjas patyrė nežmoniškas vidines kančias. Ginčo laikotarpiu būdamas Ligoninėje, pareiškėjas prašė, kad jį nuvestų ir pas kitus specialistus, tačiau pareigūnai jo nenuvedė, prašymas nebuvo tinkamai užregistruotas, todėl pareiškėjas negavo tinkamos medicininės pagalbos. Ligoninėje pareiškėjo skundus išnagrinėjo šališkai, netinkamai, neišsamiai ir neobjektyviai. Kalėjimų departamentas iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo skundų.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas planiniu konvojumi atvyko 2017 m. gegužės 12 d. ir buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą Nr. 122, kurioje buvo laikomas kartu su nuteistuoju E. B. atskirai nuo kitų nuteistųjų, todėl pareiškėjo atžvilgiu BVK 70 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeistos nebuvo. Pareiškėjui atvykus į Ligoninę, prieš jam darant visuminę asmens kratą, buvo siūloma atiduoti draudžiamus daiktus, taip pat buvo surašytas perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitas Nr. PS 5865, kuriame užfiksuoti asmeniniai pareiškėjo daiktai, paimti iš jo saugojimui, taip pat nurodyti daiktai, kuriuos pareiškėjas pasiėmė su savimi į gydomąjį skyrių.

Perduodamų saugoti ir turimų daiktų kvite yra pareiškėjo parašai, kurie įrodo, kad pareiškėjas buvo supažindintas su perduodamų saugoti ir turimų daiktų kvitu ir jame įrašytais daiktais. Minėtame kvite arbata nėra nurodyta, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jis su savimi turėjo šį maisto produktą ir tai, jog vėliau arbata iš jo buvo paimta. Ligoninėje pižamų turima pakankamai, todėl tais atvejais, kai pacientai kreipiasi dėl galimybės pakeisti pižamą į kitą dydį, pižama yra pakeičiama, o suplyšusios pižamos pacientams nėra išduodamos.

Pareiškėjui pižama į kitą dydį buvo pakeista 2017 m. gegužės 15 d. gavus jo skundą. Ligoninėje pacientams maitinimas (pusryčiai, pietūs ir vakarienė) yra tiekiami jau paskyrus pacientus į jų gydymo skyrių. Pareiškėjas į Ligoninę atvyko apie 13 val. ir buvo patalpintas Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje esančioje laikinojo sulaikymo kameroje Nr. 122, pietūs Ligoninėje gydomuosiuose skyriuose tiekiami nuo 12.30 val. iki 13.15 val., todėl atlikus privalomas procedūras, pareiškėjas buvo nuvestas į gydomąją įstaigą vėliau, nei buvo patiekti pietūs. Dėl pareiškėjo argumento, kad 2017 m. gegužės 13 d. vakarienei negavo spirgučių padažo, atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodytą dieną pažeidimų neužregistruota, kitų asmenų, laikomų Ligoninėje, nusiskundimų negauta. 2017 m. gegužės 12 d. ir 2017 m. gegužės 13 d. pareiškėjas nebuvo išvestas į lauką pasivaikščioti, nes atsisakė.

Ligoninės pacientai gali kreiptis į įstaigos budintį personalą dėl būtinosios medicininės pagalbos, kuri teikiama visiems pacientams, atsižvelgiant į jų sveikatos būklę, indikacijas. Pareiškėjas dėl tokios pagalbos į įstaigos medicinos personalą nesikreipė, todėl įvykus gydytojo (duomenys neskelbtini) konsultacijai, 2017 m. gegužės 17 d. pareiškėjas buvo konvojuotas atgal į Vilniaus pataisos namus. Pareiškėjas į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas buvo konvojuojamas 2017 m. gegužės 15 d.

Ligoninėje patikrinus tarnybinę dokumentaciją ir apklausus pareigūnus, tuo metu buvusius konvojaus sudėtyje, aplinkybė, kad 2017 m. gegužės 15 d. konvojavimo į viešąją asmens sveikatos priežiūros įstaigą pataisos pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu būtų darę įspėjimą dėl ginklo panaudojimo, neužfiksuota. Atsakovo nuomone, pareiškėjas rėmėsi bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kuriomis grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. Ligoninės Ambulatorinės sveikatos priežiūros skyriuje kamerų tipo patalpoje Nr. 224. Teismas, įvertinęs, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jam nebuvo išduotas sausas davinys, pripažino, kad 2017 m. gegužės 12 d. pareiškėjui negavus Ligoninėje pietų, jo teisė į maisto davinį buvo pažeista. Tačiau vertindamas šiuo pažeidimu padarytą neturtinę žalą, teismas sprendė, kad šis pažeidimas buvo vienkartinis, nesukėlęs ilgalaikių pasekmių; vieno maisto davinio neišdavimas negali būti laikomas pakankamai intensyviu pažeidimu, sudarančiu pagrindą neturtinei žalai priteisti.

7. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas iš karto nesikreipė į pareigūnus dėl netinkamo maitinimo (nepatiekto spirgučių padažo vakarienei), šiuos skundo argumentus vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio bei nepagrįstus objektyviais įrodymais ir atmetė.

8. Dėl skundo argumentų, kad atvykus į Ligoninės laikinojo sulaikymo kameras pareiškėjas buvo patalpintas su kitais nuteistaisiais / suimtaisiais, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, teismas sprendė, jog pareiškėjas buvo laikomas laikantis izoliavimo reikalavimų, nepažeidinėjant teisės aktų reikalavimų. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, atvykęs į Ligoninę, buvo patalpintas kartu su buvusiu valstybės tarnautoju E. B..

9. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atvykus į Ligoninę jam buvo išduota suplėšyta ir per maža pižama, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas dėl pižamos pakeitimo kreipėsi tik 2017 m. gegužės 15 d. ir pižama buvo išduota iš karto, todėl sprendė, kad Ligoninės pareigūnai veikė įstatymų nustatyta tvarka ir jokių teisės aktų nepažeidė.

10. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), nuostatos yra diskriminacinio pobūdžio. Tam tikras kalinamųjų apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai ir patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Pareiškėjo teiginius, kad Ligoninėje buvo išskiriamas iš kitų asmenų, turėjusių tokį pat statusą, teismas vertino kaip deklaratyvius, grindžiamus tik subjektyviais samprotavimais, nepagrįstus objektyviais duomenimis. Pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl Taisyklės jam turi būti taikomos, įskaitant ir nuostatas dėl daiktų, kurių Taisyklės neleidžia įsigyti ar turėti.

11. Teismas pareiškėjo teiginius, kad Ligoninės darbuotojai, jam siūlydami tris kartus per dieną karšto vandens, tyčiojosi, atmetė, tai vertino kaip jo subjektyvią nuomonę. Teismas, atsižvelgęs į perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą, nurodė, kad pareiškėjas arbatos į Ligoninę neatsivežė ir ji negalėjo būti atimta.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis negalėjo Ligoninėje nevaržomai nusipirkti maisto produktų, teismas sprendė, jog tokie pareiškėjo argumentai deklaratyvaus pobūdžio ir nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Taip pat teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas atsisakė eiti pasivaikščioti, laikytina, kad atsakovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, jog gabenant konvojumi pareigūnas į jį nukreipė šaunamąjį ginklą ir taip pažeidė jo teises, kėlė grėsmę sveikatai bei gyvybei, yra nepagrįsti. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas nurodė, kad Ligoninėje prašė, jog jį nuvestų ir pas kitus specialistus, tačiau pareigūnai jo nenuvedė, prašymas nebuvo tinkamai užregistruotas. Teismas, įvertinęs Ligoninės ir Kalėjimų departamento pateiktų atsakymų turinį ir formą, sprendė, kad atsakovo atstovai tinkamai veikė teikdami pareiškėjui atsakymus ir, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, konstatavo, jog pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

15. Teismas sprendė, kad nenustačius Ligoninės pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes, kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl teismas pareiškėjo skundo netenkino.

III. 16. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimą ir priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad išreikalautų bylai išspręsti reikalingą medžiagą, kuri įrodo atsakovo neteisėtus veiksmus. Nors pareiškėjas prašė, pirmosios instancijos teismas iš Juridinių asmenų registro centro neišreikalavo Ligoninės vaizdo kamerų filmuotos medžiagos su visais akivaizdžiai matomais pažeidimais bei neteisėtais veiksmais. Taip pat nebuvo išreikalautas Ligoninės 2017 m. gegužės 12 d. perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitas. Todėl pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai.

18. Pareiškėjas tvirtina, kad 2017 m. gegužės 12 d. atvykęs į Ligoninę negavo pietų, tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės, o pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar jam buvo išduotas sausas davinys išvykstant iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ši aplinkybė nepaneigta, taip pat dėl to, ar 2017 m. gegužės 13 d. pareiškėjui vakarienei buvo išduotas spirgučių padažas. Taip pat nepaneigta aplinkybė, kad pareiškėjui atvykus į Ligoninę jis buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kurioje buvo kiti asmenys, nebuvę valstybės tarnautojais, o su E. B. pareiškėjas buvo apgyvendintas tik po to, kai to pareikalavo iš Ligoninės pareigūnų, tokiu būdu nebuvo užtikrintas pareiškėjo saugumas. Netinkamai buvo ištirtos ir aplinkybės dėl suplėšytos pižamos išdavimo, daiktų atėmimo. BVK 96 straipsnio 3 dalis nustato kokiais pagrindais gali būti atimami daiktai, o pareiškėjui atvykus į Ligoninę tai negalėjo būti daroma. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-0345-189/2019 pripažino, kad vienkartinis draudimas apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje pareiškėjui sukėlė neigiamas pasekmes ir priteisė pareiškėjui neturtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis šiuo sprendimu ir priteisti pareiškėjui neturtinę žalą dėl pareiškėjo patirto ribojimo apsipirkti Ligoninės parduotuvėje. Taip pat netinkamai ištirtos ir aplinkybės dėl pareiškėjo neišvedimo pasivaikščioti ir konvojavimo metu šaunamojo ginklo nukreipimo į pareiškėją. Skundas dėl to buvo paduotas kitą dieną po įvykio – 2017 m. gegužės 16 d. Pareiškėjo skundai dėl nenuvedimo pas (duomenys neskelbtini) asmeninei konsultacijai išnagrinėti netinkamai. Pareiškėjas teigia, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, jam pakako pateikti pakankamai detalias aplinkybes apie kalinimo sąlygas, o pateikti įrodymus buvo atsakovo atstovo pareiga. Konstatavus pažeidimą, laikoma, kad pareiškėjas neišvengiamai patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti priteista. Pareiškėjas pažymi, kad neprašoma panaikinti Ligoninės ir Kalėjimų departamento sprendimų, o prašoma šiuos sprendimus vertinti kaip įrodymus.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Ligoninės, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino visų procese dalyvavusių šalių argumentus, detaliai išnagrinėjo surinktą byloje dokumentinę medžiagą ir priimtą sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Kalėjimų departamentas nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė skundą ir plačiau dėl pareiškėjo skundo teiginių nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Ligoninės sprendimų, nurodytų 2017 m. birželio 22 d. rašte Nr. 7-656 ir 2017 m. birželio 15 d. rašte Nr. 7-687, bei Kalėjimų departamento 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 2S-4961 teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo J. S. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigė patyręs dėl Ligoninės neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2017 m. gegužės 17 d., pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs pagrindų naikinti pareiškėjo skundžiamus Ligoninės ir Kalėjimų departamento sprendimus, priimtus išnagrinėjus pareiškėjo skundus dėl jo teisių pažeidimų ginčo laikotarpiu, taip pat vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – žalos, kadangi, nors byloje ir nepaneigta, kad 2017 m. gegužės 12 d. pareiškėjo teisė į maisto davinį buvo pažeista, šis pažeidimas buvo vienkartinis, nesukėlęs ilgalaikių pasekmių ir nėra tokio pobūdžio, kad sudarytų pagrindą neturtinei žalai atsirasti.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir išvadomis dėl pažeidimų nebuvimo, taip pat kelia abejones dėl teismo, kuris neišreikalavo, jo nuomone, būtinų įrodymų, nešališkumo. Pareiškėjo nuomone, konstatavus pažeidimą, jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

28. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo skundo argumentus dėl Ligoninės pareigūnų, kaip teigiama, neteisėtų veiksmų, atliko byloje pateiktų įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus, taip pat pasisakė ir dėl skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja ir plačiau pasisako dėl apeliaciniame skunde išdėstytų pareiškėjo argumentų.

29. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas, neišreikalavęs bylai tinkamai išnagrinėti būtinų vaizdo įrašų, kurie saugomi Juridinių asmenų registre, nenustatė ir nepaneigė pareiškėjo nurodytų pažeidimų, todėl teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011).

Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, jog Ligoninėje daromi vaizdo įrašai yra saugomi Juridinių asmenų registre, nėra pagrįsti nei teisės aktų normų nuostatomis, nei praktiniais pavyzdžiais. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių ir išreikalavo iš atsakovo duomenis, būtinus administracinei bylai išnagrinėti, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės ir nenurodė įrodymų, kurie galėjo būti, tačiau nebuvo išreikalauti: pareiškėjo nurodyti pažeidimai, pvz., dėl jo neišvedimo 2017 m gegužės 12 ir 13 d. pasivaikščioti paneigti Ligoninės pažymomis apie budėjimą Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje, iš jų galima daryti išvadą, kad minėtomis dienomis pareiškėjas atsisakė pasivaikščioti (b. l. 79–84); pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo patalpinimo į laikino sulaikymo kamerą su kitais nuteistaisiais, kurie nebuvo valstybės tarnautojai, tuo pažeidžiant nuteistųjų atskiro ar izoliuoto laikymo taisykles, paneigtos Ligoninės Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2017 m. gegužės 24 d. pažyma ir tarnybiniu pranešimu (b. l. 85–86), iš kurių matyti, kad pareiškėjas, 2017 m. gegužės 12 d. atvykęs į Ligoninę, laikino sulaikymo kameroje Nr. 122 buvo su kitu buvusiu valstybės tarnautoju; pareiškėjo apeliaciniame skunde minimas 2017 m. gegužės 12 dienos perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitas Nr. PS-5865 yra pateiktas (b. l. 62), jame nėra duomenų, kad yra paimamos ir perduodamos saugoti pareiškėjo teigimu turėtos arbatos.

30. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų taip pat matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

31. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai: iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

32. CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

33. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi Ligoninės padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo netenkino ir sprendė, kad dėl vienkartinio padaryto pažeidimo, kuomet pareiškėjas 2017 m. gegužės 12 d. negavo maisto davinio (pietų) pareiškėjo patirti nepatogumai ir išgyvenimai nebuvo tokio intensyvumo, kad sudarytų pagrindą pripažinti, jog pareiškėjui kilo neturtinė žala.

35. Nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovu pagal pareiškėjo skundo dalį dėl Ligoninės sprendimų, nurodytų 2017 m. birželio 22 d. rašte Nr. 7-656 ir 2017 m. birželio 15 d. rašte Nr. 7-687, bei Kalėjimų departamento 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 2S-4961, panaikinimo turi būti nurodomas sprendimus priėmęs viešojo administravimo subjektas, t. y. Ligoninė. Kadangi tiek Ligoninė, tiek Kalėjimų departamentas, ginčą šioje dalyje nagrinėjęs ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, yra administracinės bylos proceso dalyviai, aplinkybė, kad Ligoninė byloje buvo nurodyta tik atsakovo atstovu, nėra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimo laikyti neteisėtu.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė