2023-06-14 Nr. AB-12060-3-61-3-02481-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-490-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02481-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba) (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad teismui skyrus jam griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, jis yra laikomas Vilniaus PN, kuriuose dėl karantino paskelbimo ilgą laiką negalėjo palaikyti socialinių ryšių su savo šeima. Pareiškėjas raštu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių (administraciją), prašydamas jam suteikti ilgalaikį pasimatymą su sugyventine D. M.. Šis prašymas 2021 m. gegužės 10 d. buvo patenkintas ir Vilniaus PN direktorius 2021 m. birželio 5 d. leido pareiškėjui pasimatyti su sugyventine D. M.. Pareiškėjas paaiškino, kad 2021 m. birželio 5 d. atvykusi paskirtu laiku jo sugyventinė nebuvo įleista ir teisė į asmeninį pasimatymą nebuvo suteikta. Atsakingi pareigūnai jos neįleido, nes nuo paskutinio pasimatymo nepraėjo 31 para, nors pareiškėjo prašymas ir jo registracija telefonu buvo patvirtinti. Pareiškėjas teigė, kad pareigūnai nepranešė ir neperspėjo dėl pasimatymo atšaukimo nors laiko nuo prašymo patvirtinimo 2021 m. gegužės 10 d. iki pasimatymo dienos 2021 m. birželio 5 d. buvo daug. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo sugyventinė pasimatyti su juo atvyko iš (duomenys neskelbtini), pasamdė mažamečiui sūnui auklę, nes nebuvo kur jo palikti, pinigus sumokėjo iš anksto, planavosi laisvas dienas. Pareiškėjo sugyventinė laukiasi kūdikio, šiuo metu viena išlaiko šeimą, padeda ir pareiškėjui.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis dėl pareigūnų veiksmų (veikimo/neveikimo) raštu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, gavo iš jo atsakymą, kurį pareiškėjas vertino ne kaip situacijos sprendimą, o kaip „atsirašinėjimą“. Pasak pareiškėjo, nors Vilniaus PN administracija susidariusią situaciją vertino kaip žmogišką klaidą, tačiau su jo sugyventine buvo elgiamasis nepagarbiai, jai atvykus į kitą pasimatymą jos nebuvo atsiprašyta, nors pareiškėjas reikalavo atsiprašymo.

4. Pareiškėjas teigė, kad dėl pareigūnų veiksmų (veikimas/neveikimas) jis patyrė neigiamus išgyvenimus, pažeminimą, praradimus, bejėgiškumo jausmą, nemigą, neapykantą, fobiją aplinkai. Pažymėjo, kad dėl neįvykusio pasimatymo jo sugyventinė iš sielvarto ir patirtų išgyvenimų norėjo pasidaryti abortą ir jį palikti, nutraukti ryšius. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertino 10 000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo ar nesuteikimo pagal pareiškėjo prašymą, kurį patvirtino Vilniaus PN direktorius, bei atsižvelgiant į jo skunde nurodytas aplinkybes ir paaiškinimus, papildomai buvo apklausti Antro Saugumo valdymo skyriaus (toliau – SVS) jaunesnieji specialistai. Antro SVS jaunesnioji specialistė nurodė, kad į Vilniaus PN Antro SVS siuntinių ir perdavimų bei pasimatymų suteikimo biurą telefonu kreipėsi pilietė D. M. su prašymu užregistruoti ją į ilgalaikį pasimatymą su suimtuoju V. S.. Patikrinus suimtojo pateiktą 2021 m. gegužės 10 d. prašymą pastebėta, kad suimtasis prašo suteikti pasimatymą 2021 m. birželio 5 d., t. y. ankščiau termino nei priklausytų (pasimatymas jam priklausytų 2021 m. birželio 8 d.). Taip pat buvo pastebėta, kad 2021 m. gegužės 10 d. Vilniaus PN direktorius vizavo (pasirašė) minėtą prašymą „Leisti“. Vadovaudamasi įstaigos vadovo leidimu „Leisti“ pasimatymui įvykti ankščiau termino, Antro SVS pareigūnė užregistravo pilietę D. M. į ilgalaikį pasimatymą su suimtuoju V. S. 2021 m. birželio 5 d. Kitas jaunesnysis specialistas nurodė, kad 2021 m. birželio 5 d. į perdavimų ir pasimatymų biurą atvyko D. M., kuri iš anksto buvo užsiregistravusi ilgalaikiam pasimatymui su V. S.. Ilgalaikis pasimatymas suteiktas nebuvo, nes tą mėnesį pasimatymas pareiškėjui ir jo sugyventinei jau buvo suteiktas, t. y. atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ilgalaikiame pasimatyme buvo 2021 m. gegužės 8 d., nuo 2021 m. gegužės 8 d. iki 2021 m. birželio 8 d. ilgalaikis pasimatymas 2021 m. birželio 5 d. jau buvo išnaudotas ir nebepriklausė.

7. Atsakovo atstovas teigė, kad pareigūnai mandagiai tiek D. M., tiek pareiškėjui paaiškino, jog ilgalaikis pasimatymas neįvyks, nes suteikto ilgalaikio pasimatymo terminas jau yra išnaudotas ir pasimatymas priklausys tik nuo 2021 m. birželio 8 d. Pareigūnai paaiškino, jog įvykus žmogiškai klaidai susidarė tokia situacija bei pasiūlė užsiregistruoti kitai artimiausiai dienai. D. M. sutiko ir užsiregistravo ilgalaikiam pasimatymui 2021 m. birželio 12 d. Minėtas pasimatymas įvyko. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas vėliau buvo papildomai iškviestas asmeninam pokalbiui dėl neįvykusio ilgalaikio pasimatymo. Jam buvo išaiškinta pasimatymų suteikimo tvarka ir pasiūlytas papildomas pasimatymas socialiniams ryšiams palaikyti, tačiau suimtasis to atsisakė. Dėl minėtos situacijos pareiškėjas su skundu kreipėsi į įstaigos administraciją, kuri, išsiaiškinusi visas aplinkybes, nustatė, kad atsitikus žmogiškajai klaidai skundas iš dalies pripažintinas pagrįstu.

8. Atsakovo atstovo nuomone, Vilniaus PN pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo ar jo sugyventinės atžvilgiu, laikėsi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir nuostatų. Atsakovo atstovas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, jog pareiškėjas prašymą dėl 2021 m. birželio 5 d. ilgalaikio pasimatymo pateikė iš anksto, t. y. gegužės 10 d. Ant prašymo tą pačią dieną surašytos dvi rezoliucijos „Leisti“ ir „ilgalaikis pasimatymas priklausys 06 mėn. 08 d. draudimų neturi.“ Teismas pažymėjo, kad antroji rezoliucija patvirtino, jog pareiškėjo prašomą dieną ilgalaikis pasimatymas dar nepriklausys, nes nuo paskutiniojo ilgalaikio pasimatymo nebuvo praėjęs mėnuo laiko, kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 22 straipsnio 6 punkto nuostatas. Teismas akcentavo, kad kai birželio 5 d. pareiškėjo sugyventinė atvyko, ji nebuvo iš anksto informuota, jog ilgalaikis pasimatymas nebus suteiktas. Pareigūnas R. D. tarnybiniame pranešime nurodė, jog neturėjo galimybės paskambinti ir pranešti iš vakaro, nes neturėjo D. M. telefono numerio. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių šią aplinkybę, tačiau teismas pabrėžė, kad pataisos įstaigos pareigūnai, jau 2021 m. gegužės 10 d. žinodami, jog ilgalaikis pasimatymas pareiškėjui ir jo sugyventinei nebus suteiktas, turėjo pakankamai laiko pareiškėją ar jo sugyventinę informuoti, kad D. M. 2021 m. birželio 5 d. nevyktų į Vilniaus PN.

11. Įvertinęs tai, kad pareigūnai iš anksto nepranešė pareiškėjui ir jo sugyventinei apie neįvyksiantį ilgalaikį pasimatymą, teismas darė išvadą, kad tiek pareiškėjas, tiek D. M. patyrė nepatogumų, nusivylimą, sugyventinė sugaišo laiko kelionėje iš (duomenys neskelbtini) į Vilnių, turėjo pasirūpinti mažamečio vaiko priežiūra. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui pasiūlė papildomą pasimatymą socialiniams ryšiams palaikyti, bet jis to atsisakė, tačiau teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino atsisakymo priežastį, nurodydamas, jog dėl sunkios finansinės padėties sugyventinei nėra galimybės atvykti.

12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus PN pareigūnai iš anksto neinformavo pareiškėjo ir jo sugyventinės dėl per apsirikimą užregistruoto pasimatymo, kuris tą dieną negalėjo įvykti, sprendė, jog tai sukėlė jiems neigiamas pasekmes. Teismas vertino, kad 500 Eur yra pakankama suma kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 13. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą.

14. Pareiškėjas mano, kad teismas ne visa apimtimi išnagrinėjo bylą, nebuvo pakankamai aktyvus, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė.

15. Pareiškėjas nurodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ribojama jo teisė susitikti, palaikyti ryšius su sugyventine, todėl nėra jokių abejonių, jog jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir pažeminimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų užtikrinta jo teisė į pasimatymą. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovas nepagrįstai nesuteikė jam pasimatymo tarp šeimos narių, atėmė jo teisę į ilgalaikį pasimatymą. Pasak pareiškėjo, atsakovo atstovo draudimas, sąmoningas kliūčių sudarymas susitikimams su šeimos nariais, reglamentuotos tvarkos nesilaikymas, pažeidė pagrindinę visuomenės ir valstybės vertybę – šeimą. Pareiškėjo nuomone, teismas detaliai neišanalizavo aplinkybių, susijusių su jo skunde nurodytais neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad Vilniaus PN pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo ar jo sugyventinės atžvilgiu. Teigia, kad buvo laikomasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir nuostatų. Visgi, įvykus žmogiškajai klaidai, susidariusi situacija buvo paaiškinta tiek D. M., tiek pareiškėjui bei buvo pasiūlyta užsiregistruoti artimiausiai datai į ilgalaikį pasimatymą, kuris įvyko 2021 m. birželio 12 d. Be to, pareiškėjui buvo pasiūlytas papildomas pasimatymas socialiniams ryšiams palaikyti, tačiau pareiškėjas jo atsisakė. Atsakovo atstovas akcentavo, kad dėl minėtos situacijos pareiškėjas kreipėsi su skundu į įstaigos administraciją, kuri išsiaiškinusi visas aplinkybes nustatė, jog įsivėlus žmogiškajai klaidai skundas iš dalies pripažintinas pagrįstu.

18. Atsakovo atstovo nuomone, teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą teismo sprendimą panaikinti. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui ir kurias teismas sprendime detaliai įvertino, reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl teismo priimto sprendimo nepagrįstumo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN administracijos / pareigūnų veiksmų (neveikimo) nesuteikus jam ilgalaikio pasimatymo, atlyginimo priteisimo.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nustatęs, kad Vilniaus PN pareigūnai iš anksto neinformavo pareiškėjo ir jo sugyventinės dėl per apsirikimą užregistruoto pasimatymo, kuris nurodytą dieną negalėjo įvykti, vertindamas, jog dėl to pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės ir jis patyrė neturtinę žalą.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas ne visa apimtimi išnagrinėjo bylą, nebuvo pakankamai aktyvus, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pareiškėjas nurodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ribojama jo teisė susitikti, palaikyti ryšius su sugyventine, todėl nėra abejonių, jog jis dėl to patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir pažeminimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų užtikrinta jo teisė į pasimatymą.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjas, nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

24. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

25. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

26. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėjas turėjo teisę į ilgalaikį pasimatymą pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 6 punkto nuostatas, nustatančias, kad „Suimtojo pasimatymas su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo suimtasis turi bendrą vaiką, jei nei suimtasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras suimtojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas, gali vykti be tardymo izoliatoriaus atstovo.

Šį pasimatymą tardymo izoliatoriaus direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali suteikti galiojančių nuobaudų neturinčiam suimtajam ne anksčiau kaip po dviejų savaičių nuo suimtojo uždarymo į tardymo izoliatorių dienos, vėliau toks pasimatymas gali būti suteikiamas ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį. Šioje dalyje nurodyti pasimatymai vyksta specialiai įrengtose uždarose patalpose ne ilgiau kaip vieną parą. Į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims sudaromos sąlygos įsigyti maisto produktų tardymo izoliatorių parduotuvėse arba, kai yra galimybių, jiems nemokamai tiekiamas šio įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nurodytas maistas.

Į ilgalaikius pasimatymus atvykusių asmenų apsipirkimo pataisos įstaigų parduotuvėse ir maitinimo tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius.“ Pirmosios instancijos teismas pripažino Vilniaus PN administracijos / pareigūnų neteisėtus veiksmus (neveikimą), pasireiškusius tuo, kad Vilniaus PN administracija / pareigūnai neinformavo pareiškėjo ar jo sugyventinės apie neįvyksiantį 2021 m. birželio 5 d. užregistruotą ilgalaikį pasimatymą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo užregistruotas per apsirikimą, nes tą dieną (2021 m. birželio 5 d.) pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 6 punkto nuostatas ilgalaikis pasimatymas pareiškėjui dar priklausė (pasimatymas galėjo būti skiriamas tik nuo 2021 m. birželio 8 d.).

Atsakovo atstovas paaiškino, kad ilgalaikis pasimatymas, suderinus su pareiškėju ir jo sugyventine, buvo suteiktas 2021 m. birželio 12 d., taip pat pareiškėjui buvo siūlomas papildomas pasimatymas socialiniams ryšiams palaikyti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija aplinkybės, kad jam 2021 m. birželio 12 d. buvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas, kaip tai numato Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 6 punkto nuostatos, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog buvo ribojama jo teisė susitikti, palaikyti ryšius su sugyventine.

27. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos pagrįstumo, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, bylos Nr. 53161/99).

28. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, į tai, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog sveikatos priežiūros specialistai dėl užregistruoto, tačiau neįvykusio, pasimatymo, būtų nustatę neigiamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas (500 Eur) yra adekvatus nustatytam Vilniaus PN administracijos / pareigūnų neveikimui ir patirtai žalai.

30. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Beata Martišienė

Milda Vainienė