A-261-2959-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-2959/2012

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-00492-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 19.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Juozui Čiviliui, atsakovo atstovams Tomui Čaplinskui, Laurai Petrauskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Andriui Vaicekauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, Komisija) 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. KS-2 „Dėl V. K.“, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies nuostatas (Komisijos nuomone, būdamas valstybės tarnautoju Kultūros paveldo departamento I-osios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje dėl Sklandytojų kalvos ribų tikslinimo atstovavo asociacijai „Lietuvos aeroklubas“ ir pasisakė kaip jos atstovas).

Skunde nurodė, kad yra Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas. Vadovaujantis 2005 m. birželio 9 d. patvirtintų Kultūros paveldo departamento I-osios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) nuostatų 6.4 punktu, į Tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdį buvo pakviestas kaip specialistas, galintis pateikti savo išvadas apie svarstomą klausimą, nes kaip buvęs sklandytuvų pilotas ir Lietuvos rinktinės narys svarstomu klausimu galėjo su Komisija pasidalinti savo asmeninėmis žiniomis, įgytomis iki įsidarbinant Departamente, tačiau jis nėra ir nebuvo Tarybos narys. Pareiškėjas, dalyvaudamas šiame posėdyje, pirmiausia atskleidė faktinę aplinkybę, kad yra asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ prezidentas. Tačiau asociacija „Lietuvos aeroklubas“ suinteresuotumo svarstytu klausimu neturėjo ir neturi, nes nuo 1957 m. Sklandytojų kalva skrydžiams nenaudojama ir jokie skrydžiai neorganizuojami. Minėtame posėdyje, priimant sprendimą nekeisti valstybės saugomo objekto – Sklandytojų kalvos, esančios Virbaliūnų k., Batniavos sen., Kauno r., teritorijos ribų ir vertingųjų savybių, pareiškėjas nedalyvavo ir nebalsavo. Pažymėjo, kad dokumentai pripažinti šį objektą kultūros paminklu pirmą kartą parengti 1981 m., į dabartinius registrus objektas įrašytas 1993 m. kovo 25 d. Tarybos 2011 m. spalio 11 protokolu Nr. VT -65 objektui nustatytas nacionalinio reikšmingumo lygmuo.

Manė, kad visiškai nepagrįsti ginčijamame Komisijos 2012 m. sausio 10 d. sprendime išdėstyti argumentai, kad pareiškėjas veikė asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ vardu. Veikimas šiuo atveju suprantamas kaip „<...> ginti – įrodinėti nuomonę, teiginius“, t. y. aktyvūs veiksmai asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ vardu, todėl vien tas faktas, kad jis prisistatė esąs asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ prezidentas, negali būti savaime laikytinas Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Netgi priešingai, jo veiksmai laikytini sąžiningais ir pagrįstais, siekiant atskleisti Taryboje dalyvaujantiems asmenims faktą, kad pareiškėjas yra asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ prezidentas, ir kaip kvalifikuotas liudytojas gali pateikti Tarybai naudingų žinių – faktų, kurie padėtų priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Įstatymas kiekvieną valstybės tarnautoją įpareigoja neatstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesų valstybės ar savivaldybių institucijose, bet ne viešai atskleisti jam žinomus faktus. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas veikė ne kaip įgaliotas asmuo ginti privatų interesą, bet kaip liudytojas, o Tarybos kompetencija buvo vertinti liudijimą – priimti ar atmesti.

Taip pat nurodė, kad Komisija visiškai neatsižvelgė į jo prašymą išklausyti bei įvertinti video įraše esančius įrodymus, neatskleidė ginčo esmės, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas. Pažymėjo, kad pagal Departamento teritorinio padalinio vedėjo pareigybės aprašymą pagrindinė jo, kaip Departamento teritorinio padalinio vedėjo, pareiga yra užtikrinti paveldo objektų apsaugą. Jis, nors neketino dalyvauti Tarybos posėdyje, žinodamas, kad Tarybos svarstomu klausimu turi asmeninių žinių, apie tai informavo Departamento direktorę D. V.. Departamento direktorės pavedimu Tarybos sekretorė jį pakvietė atvykti į Tarybos posėdžius ir jis, vykdydamas pavedimą, dalyvavo Tarybos posėdyje, pateikė savo liudijimą bei gynė viešąjį interesą – palaikė Departamento poziciją sprendžiant ginčą dėl valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – Sklandytojų kalvos, t. y. vykdė savo pareigą – pateikiant jam žinomas faktines aplinkybes, užtikrinti Lietuvos Respublikos teisės aktų laikymąsi paveldosaugos srityje. Iš video įrašo matyti ir girdėti, kad pareiškėjas neturėjo asmeninio suinteresuotumo sukurti, pakeisti ar panaikinti privataus asmens (asociacijos „Lietuvos aeroklubas“) naudai teisių ir/ar pareigų, šių veiksmų neatliko, veikė išimtinai viešosios teisės normų ribose bei viešojo valstybės intereso gynimo pagrindais.

Pateiktame atsiliepime (b. l. 37-39) atsakovas, Komisija, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Komisija 2012 m. sausio 10 d. sprendimu nustatė, kad V. K. valstybės institucijoje – Kultūros paveldo departamente – 2011 m. ne kartą atstovavo asociacijos „Lietuvos aeroklubas“, kuriai pats vadovauja, interesams ir veikė šio juridinio asmens vardu. Pareiškėjas yra Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas. Jam, kaip valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui, taikomi visi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme numatyti ribojimai ir draudimai. Todėl Komisija pagrįstai konstatavo, kad toks pareiškėjo elgesys prieštarauja Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatai, draudžiančiai valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ir savivaldybių institucijose.

Faktinės padėties neatitinka pareiškėjo argumentas, esą nebuvo atsižvelgta į jo prašymą susipažinti ir įvertinti video įrašo turinį. Komisijai jokio video įrašo (tyrimo metu ar vėliau) pareiškėjas nėra pateikęs, tai padarė Kultūros paveldo departamentas, Komisijai specialiai paprašius. Nustatytos aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, esą Tarybos posėdžiuose jis dalyvavo Kultūros pavaldo departamento direktorės D. V. pavedimu. Draudimo valstybės institucijose atstovauti privatiems asmenims išimtis konkrečiu atveju nustato institucijos vadovas. Tokia išimtis privalo būti įforminta vadovo sprendimu ir viešai paskelbta. Duomenų, leidžiančių teigti, kad Kultūros pavaldo departamento direktorė pareiškėjui įstatymo nustatyta tvarka būtų leidusi (įgalinusi) šioje institucijoje atstovauti asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ interesams, nėra. Pareiškėjas akivaizdžiai atstovavo jo vadovaujamos asociacijos interesams. Komisija įvertino 2011 m. Tarybos posėdžių protokoluose ir garso įrašuose užfiksuotus pareiškėjo pasisakymus. Iš jų matyti, priešingai nei teigia pareiškėjas, kad jis veikė kaip asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ atstovas. Tarybos pirmininkas 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje pareiškėją pristatė kaip aviatorių atstovą. „Lietuvos aeroklubo“ atstovu šiame posėdyje Tarybos nariams save įvardijo ir pats pareiškėjas, kuris kalbėjo jo vadovaujamos asociacijos vardu. Tarybos 2011 m. spalio 4 d. posėdyje pareiškėjas tvirtino, kad jis atstovauja „Lietuvos aeroklubą“ – suinteresuotą pusę. Į Komisijos posėdį atvykęs pareiškėjas taip pat patvirtino, kad minėtuose tarybos posėdžiuose dalyvavo kaip asociacijos „Lietuvos aeroklubo“ prezidentas.

Komisija konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė specialią Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, draudžiančią atstovauti valstybės institucijose privatiems asmenims ar grupėms. Šis draudimas yra visiškai formalus. Minėto straipsnio dispozicija apribojimo atstovauti nesieja su Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytu viešųjų ir privačių interesų konfliktu. Esant tokiam konfliktui, valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys privalo vykdyti Įstatymo 11 straipsnyje nurodytą nusišalinimo procedūrą. Komisija skundžiamame sprendime pareiškėjo elgesio atitikties šiems Įstatymo reikalavimams visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Todėl pareiškėjo argumentai, esą jis neturi privataus intereso asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ atžvilgiu, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi, todėl atmestini ir nevertintini. Su ginčo dalyku nesusiję pareiškėjo samprotavimai apie tai, kad Tarybos posėdžiuose jis gynęs viešąjį interesą. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad „viešąjį interesą“ jis suvokia subjektyviąja (visuotinis gėris daugumai) prasme. Tačiau Įstatyme įtvirtinta speciali viešojo intereso samprata. Valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačių tikslų, kuriuos įgyvendindami jie veikia, ši, kaip ir visos kitos Įstatymo nuostatos, nereglamentuoja. Todėl Įstatymas ir nekalba apie interesų atstovavimo ir gynimo būdą bei tikslus, kurių tokiu atstovavimu siekiama. Vertinimo dalykas yra tik atstovavimo faktas, bet ne jo pobūdis. Sąvokos „atstovavimas“ ir „gynimas“ suprantamos plačiąja prasme, t. y. taip, kaip apibrėžiama Dabartinės lietuvių kalbos žodyne: „atstovauti“ – veikti kieno nors vardu, o „ginti“ – įrodinėti nuomonę, teiginius.

Pateiktame atsiliepime (b. l. 68-70) trečiasis suinteresuotas asmuo, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.

Nurodė, kad VTEK netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei netinkamai nustatė faktines aplinkybes. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalis kiekvieną valstybės tarnautoją įpareigoja neatstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir neginti jų interesų valstybės ar savivaldybių institucijose, išskyrus atvejus, kai jie veikia kaip įstatyminiai atstovai. Šiuo atveju Įstatymas pakankamai aiškiai ir kategoriškai nustato valstybės tarnautojui pareigą elgtis atitinkamu būdu ir nenustato jokių šios pareigos išlygų, išimčių.

Todėl sprendžiant, ar valstybės tarnautojas nepažeidė minėtos Įstatymo nuostatos, turi esminės reikšmės faktinės aplinkybės, ar asmuo ne tik de jure, bet ir de facto atstovavo ir gynė privatų interesą, t. y. ar turėjo turtinio ar neturtinio suinteresuotumo atstovauti privatų interesą, kaip tai yra numatyta Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. Manė, kad nepagrįsti Komisijos sprendime išdėstyti argumentai, jog pareiškėjas veikė asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ vardu. Veikimas šiuo atveju suprantamas kaip „<...> ginti – įrodinėti nuomonę, teiginius“, t. y. aktyvūs veiksmai asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ vardu, todėl vien tas faktas, kad pareiškėjas prisistatė esąs asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ prezidentas, negali būti savaime laikytinas Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

Netgi priešingai, pareiškėjo veiksmai laikytini sąžiningais ir pagrįstais, siekiant atskleisti Taryboje dalyvaujantiems asmenims faktą, kad pareiškėjas yra asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ prezidentas, ir kaip vertingas liudytojas gali pateikti Tarybai naudingų žinių – faktų, kurie padėtų Tarybai priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Įstatymas kiekvieną valstybės tarnautoją įpareigoja neatstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesų valstybės ar savivaldybių institucijose, bet ne viešai atskleisti jam žinomus faktus, ir šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas veikė ne kaip įgaliotas asmuo ginti privatų interesą, bet kaip liudytojas, kuris, siekdamas apginti viešąjį interesą – atskleisti faktus, kurie padėtų Tarybai priimti teisingą sprendimą, savo pirmaisiais žodžiais akcentavo, kad liudys apie savo prisiminimus, ir tai patvirtina video įraše girdimas pareiškėjo balsas.

Pareiškėjas negalėjo būti pripažintas pažeidęs tarybinę etiką vien tuo pagrindu, kad jis yra asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ prezidentas bei pateikė Tarybai jam žinomus faktinius duomenis. Pareiškėjas, vykdydamas savo pareigas, gynė valstybės ir visuomenės viešąjį interesą. Pareiškėjas neturėjo asmeninio suinteresuotumo sukurti, pakeisti ar panaikinti privataus asmens naudai teisių ir/ar pareigų, šių veiksmų neatliko, veikė išimtinai viešosios teisės normų ribose bei viešojo valstybės intereso gynimo pagrindais, pateikė Tarybai jam žinomas faktines aplinkybes.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. KS-2 „Dėl V. K.“.

Teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas vienareikšmiškai draudžia asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ar savivaldybių institucijose, išskyrus atvejus, kai jie veikia kaip įstatyminiai atstovai, taip pat išimtiniais atvejais, kaip tai leidžia institucijos, kurioje asmuo dirba, vadovas ar jo įgaliotas atstovas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas V. K. 2011 m. rugpjūčio 30 d. bei 2011 m. spalio 4 d. Kultūros paveldo departamento I-osios nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžiuose akivaizdžiai atstovavo asociaciją Lietuvos aeroklubas – tai matyti tiek iš jo pasisakymo atskirų žodžių junginių, t. y. tiesioginio nurodymo, kad atstovauja Lietuvos aeroklubą, ko ir kokiu tikslu siekia minėta asociacija šiuose posėdžiuose, tiek iš viso pasisakymo visumos, galiausiai tai yra nurodyta ir minėtų posėdžių protokoluose, kuriuose jis įvardytas ne sklandytoju, liudytoju ar specialistu, bet Lietuvos aeroklubo prezidentu (b. l. 56-59), taip pat jo 2011 m. lapkričio 15 d. paaiškinime VTEK, kuriame nurodyta, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje dalyvavo ir pasisakė vykdydamas Lietuvos aeroklubo prezidento pareigas, gynė Lietuvos aeroklubo poziciją ir viešąjį interesą (b. l. 60).

Tačiau sprendė, kad vien ši aplinkybė, t. y. asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, privačių interesų atstovavimas ir jų gynimas valstybės institucijose, nėra pagrindas pripažinti Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą – turi būti taip pat nustatyta, kad minėtas asmuo neveikė kaip įstatyminis atstovas, taip pat neturėjo institucijos, kurioje dirba, vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo. Šiuo atveju, kaip matyti iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės D. V. paaiškinimo teismo posėdyje, pareiškėją V. K., kurį žinojo esant patyrusį sklandytoją, susijusį su šį sportą propaguojančiomis organizacijomis, į minėtus Tarybos posėdžius paragino atvykti būtent ji, t. y. galima teigti, kad V. K. turėjo žodinį savo tiesioginio vadovo leidimą atstovauti savo ir kitų asmenų privačius interesus Tarybos posėdžiuose. Teismas taip pat pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, nei poįstatyminiai aktai nereglamentuoja kaip turi būti įformintas ir viešai paskelbtas minėtas leidimas, todėl, teismo vertinimu, minėto įstatymo prasme yra svarbu, kad suinteresuoti asmenys, turintys interesą valstybės institucijoje, kurioje valstybės tarnautojas atstovauja privačius interesus, turėtų galimybę tai žinoti. Šiuo atveju, teismo vertinimu, yra pozityvu, kad V. K., dirbantis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritoriniame padalinyje, dalyvavo ir aiškiai išreiškė apie asociacijos „Lietuvos aeroklubas“, kuriai vadovauja ir kurios interesus pagal įstatytus jis atstovauja valstybės institucijose, interesus dėl svarstomo klausimo Kultūros paveldo departamento I-osios nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžiuose, kadangi tiek Taryba, tiek suinteresuoti asmenys, kurie dalyvavo minėtuose posėdžiuose, turėjo galimybę sužinoti apie tokio pobūdžio interesų konfliktą ir atitinkamai įvertinti V. K., tuo pačiu esančio ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atsakingo už nekilnojamų kultūros vertybių tinkamą priežiūrą, tarnautoju, paaiškinimus dėl svarstomo klausimo.

Taip pat pažymėjo, jog tam, kad kaltė dėl neteisėtos veikos padarymo yra būtinas iš esmės kiekvieno teisės, tarp jų – ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, pažeidimo subjektyvios pusės elementas. Šiuo atveju netgi pripažinus, kad D. V. leidimas nebuvo tinkamai įformintas ir išviešintas, pareiškėjas V. K. neturėtų būti traukiamas atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, kadangi dėl to nėra jo kaltės: pareiga tinkamai įforminti ir išviešinti Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje numatytą leidimą asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, teismo vertinimu, tenka jį išdavusiam asmeniui, todėl V. K., gavęs tokį leidimą, neturėtų būti baudžiamas už tai, kad veiksmai, kuriuos turėjo atlikti kitas asmuo, nebuvo visiškai tinkamai atlikti.

III. Atsakovas, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 133-136) nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas net kelis kartus patvirtino Komisijos įrodytą faktą, kad pareiškėjas tikrai atstovavo Tarybos posėdžiuose privačiai Asociacijai, bei tai darė neturėdamas nustatyta išimties tvarka išduoto institucijos vadovo leidimo. Komisijos įsitikinimu, pareiškėjas neturėjo reikiamo vadovės D. V. leidimo atstovauti Asociacijos interesams Komisijos posėdžiuose, kadangi toks leidimas privalo būti ne tik rašytinis, bet ir viešai paskelbtas (Įstatymo 12 str. 3 d.). Kadangi byloje nėra duomenų apie tokio leidimo buvimą, tai reiškia, kad toks leidimas nebuvo išduotas. Pirmosios instancijos teismui pakako vien žodinio D. V. patikinimo, esą į Tarybos posėdžius atvykti pareiškėją „paraginusi“, nes „žinojusi“, kad jis „patyręs sklandytojas“. Tačiau net ir teismui ji negalėjo atsakyti – žinojo, kad pareiškėjas yra privačios Asociacijos prezidentas, einantis atstovauti būtent jos interesams Tarybos posėdžiuose, ar ne. Tokiais „įrodymais“ remdamasis, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad vadovo „žinojimas“ ar „paraginimas“ yra lygiavertis išimtinio leidimo, numatyto Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje, išdavimui.

2. Įstatymo 12 straipsnio 3 dalis kalba ne apie „šiaip sau“ leidimus, bet apie visiems valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims tiesiogiai taikomo draudimo išimtis. Būtent išimtinis (išskirtinis) tokių leidimų pobūdis pagrindžia specialią (ypatingą) jų išdavimo ir įforminimo tvarką. Toks konkretus leidimas turi būti ne tik raštiškas, bet ir viešai paskelbtas. Kaip analogiją galima paminėti atitinkamus civilinius sandorius, kurių įforminimui įstatymai imperatyviai nustato specialią rašytinę (ar notarinę) formą. Jo nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu. Tačiau ir pačiame Įstatyme esama ir daugiau prievolių, kurios tinkamai vykdomos tik tuomet, kai yra nustatyta tvarka, t. y. raštu įforminamos (pvz. toks yra privačių interesų (ar gautų dovanų) deklaravimas (Įstatymo II skirsnis)). Viešai raštu skelbiami valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims suteikiami išimtiniai leidimai atstovauti (Įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatas atitinkančiu būdu) Valstybės kontrolės, kitų valstybės institucijų.

3. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose. Ieškodamas kaltės kaip, būtino Įstatymo reikalavimų pažeidimo elemento, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose. Apeliacinės Šis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad Įstatymas savo paskirtimi yra prevencinis, todėl jo reikalavimų pažeidimo faktas galimai sukeltomis pasekmėmis neįrodinėjamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al4-844/2007 ir 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-185/2011). Tokį šio Įstatymo aiškinimą teismai grindžia jo tikslais ir uždaviniais – įtvirtinti priimamų tarnybinių sprendimų skaidrumą bei nešališkumą (1 str.). Viešieji visuomenės interesai visais atvejais turi būti aukščiau privačių valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens interesų. Todėl valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo pats dėti visas nuo jo priklausančias pastangas tam, kad jo sąžiningumas nekeltų visuomenei abejonių ir kad visuomenė turėtų visas galimybes neabejotinai įsitikinti, jog jo tarnybinėje veikloje nesama jokio šališkumo ar asmeninio suinteresuotumo. Visuomenė yra neabejotinai suinteresuota tuo, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 2 str. 3 d.). Priešingu atveju tokie šių asmenų veiksmai ne tik sukelia nuolatinius įtarimus, menkina žmonių pasitikėjimą valdžia, silpnina jos administracines galias, bet ir tiesiogiai pažeidžia konstitucinį principą (5 str.), kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Įstatymo 12 straipsnis tik papildo Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintus valstybės tarnautojų veiklos, nesusijusios su pareigų atlikimu ribojimo atvejus. Apie tai kalba ir Vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. administracinė byla N. A8-l470/2005). Todėl draudimo atstovauti išimties „išviešinimas“ ar „įforminimas“ nėra tik formalus veiksmas. Sprendimo apie išimties taikymą viešo paskelbimo reikšmė tiesiogiai išplaukia iš Įstatymo paskirties ir jo siekiamų tikslų.

Pareiškėjas V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 142-143) nurodo, kad:

1. Teisme niekas neginčijo, kad V. K. atstovavo asociacijai „Lietuvos aeroklubas“. Iš V. K. tiesioginės vadovės – Kultūros paveldo departamento direktorės D. V. paaiškinimo, liudytojų parodymų, Tarybos posėdžių garso įrašų teismas nustatė, kad V. K. žodžiu buvo pavesta dalyvauti Tarybos posėdžiuose ir informuoti Tarybą apie jam žinomas aplinkybes, susijusias su daugiau kaip ketvirtį amžiaus valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Tiek Tarybos posėdžiuose, kuriuose buvo tikslinamos kultūros paveldo objekto ribos, tiek VTEK ir teisme buvo paaiškinta, kad asociacija „Lietuvos aeroklubas“ suinteresuotumo svarstytu klausimu neturėjo ir neturi, nes nuo 1957 m. vadinamoji Sklandytojų kalva skrydžiams apskritai nenaudojama, ir jokie skrydžiai neorganizuojami. Iš Tarybos posėdžių garso įrašų matyti, kad savo pasisakymuose V. K. prioritetą teikė tik viešajam interesui. Pavyzdžiui, 2011 m. spalio 4 d. Tarybos posėdyje (garso įrašo 18.09 minutė) jis siūlė nekeisti valstybės saugomo kultūros paveldo objekto ribų, o šį klausimą spręsti ateityje parengus teritorijos specialųjį planą.

2. Negalima sutikti su apelianto VTEK nuomone, kad teismas neanalizavo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, nes visa teismo sprendimo motyvuojamoji dalis susideda iš šio įstatymo analizės ir faktinių aplinkybių vertinimo šio įstatymo požiūriu.

3. Nepagrįstas VTEK teiginys, kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Teismų praktika formuojama ir taikoma ne pagal formalias schemas, o atsižvelgus į teismo ištirtas konkrečios bylos faktines aplinkybes. Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas turi būti ir yra suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, suformuluotų konkrečiose teismo nagrinėtose bylose, taikymas bylose, savo faktinėmis aplinkybėmis neturinčiose esminio panašumo su nagrinėjama byla, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to vadovaujamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodytų bylų faktinės aplinkybės visiškai skirtingos negu nagrinėjamos administracinės bylos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 144-147) nurodo, kad:

1. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 8 straipsnio 5 ir 4 dalis Paveldo vertinimo tarybas sudaro tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, mokslo ir studijų institucijos, valstybinės tyrimų institucijos, Departamentas ir savivaldybių paveldosaugos padaliniai. Akivaizdu, kad nei tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, nei valstybinės mokslo ir studijų institucijos, nei tyrimų institucijos nesteigia valstybės institucijų, todėl jų sudarytos Paveldo vertinimo tarybos nėra valstybės institucijos.

Be to, pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį savivaldybių sudaromos Paveldo vertinimo tarybos į vietos savivaldos institucijų sistemą nepatenka. Paveldo vertinimo tarybos taip pat nepatenka į ministerijų, Vyriausybės įstaigų, Vyriausybės komitetų, komisijų, tarybų bei įstaigų prie ministerijų sistemą, apibrėžtą Vyriausybės įstatyme. Pagal Departamento nuostatų, patvirtintų kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116, 9 punktą Departamento struktūrą sudaro skyriai ir teritoriniai padaliniai, o pagal 13.7 punktą Departamento direktorius tvirtina Departamento struktūrą, suderinęs su kultūros ministru.

Departamento struktūrą sudaro Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyrius, Buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės skyrius, Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyrius, Kontrolės skyrius, Juridinis skyrius, Administracinis skyrius ir Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Alytaus, Utenos, Marijampolės, Tauragės, Telšių, Panevėžio, Šiaulių teritoriniai padaliniai. Departamento pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nėra Departamento struktūrinis padalinys, taip pat šios tarybos sudėtyje nėra nė vieno Departamento valstybės tarnautojo ar darbuotojo, o Departamento skirtas sekretorius nėra šios tarybos narys.

Departamento pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba taip pat nėra atskaitinga ar pavaldi Departamentui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-2346/2011 konstatavo, kad jokie teisės aktai nenustato teisės ir pareigos Departamentui kontroliuoti ar revizuoti tarybos priimtų sprendimų. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų, patvirtintų kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149, 10 punkte nustatyta, kad Paveldo vertinimo tarybų nariais gali būti kultūros ministro nustatyta tvarka atestuoti archeologinio, povandeninio, mitologinio, etnokultūrinio, architektūrinio, urbanistinio, inžinerinio, istorinio, memorialinio, dailės, sakralinio ir želdynų nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai, turintys ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją, bei atitinkamos srities mokslininkai.

Taigi, Paveldo vertinimo tarybos traktuotinos kaip ekspertinio pobūdžio dariniai, o ne valstybės ar savivaldybės institucijos. Pagal savo nuostatus jos valstybinio valdymo funkcijų neatlieka. Vadovaujantis NKPAĮ 5 straipsnio 2 dalimi, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą organizuoja ir už jį atsako kultūros ministras. Kultūros ministras įgalioja ministerijos padalinius ir prie ministerijos įsteigtas institucijas atlikti apsaugos funkcijas, tokio įgaliojimo Paveldo vertinimo tarybos neturi. Pagal NKPAĮ 5 straipsnio 9 dalį konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atlieka ir už jų vykdymą atsako Departamentas.

Jis turi apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės tarnybas ir teritorinius padalinius. Atsižvelgiant į tai, VTEK klaidingai aiškino ir taikė Viešų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, priskirdama Departamento pirmąją nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą valstybės institucijai. Vien dėl šios priežasties VTEK sprendimas naikintinas, kaip iš esmės neteisėtas ir nepagrįstas.

2. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų, patvirtintų kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149, 8.4 punkte nustatyta, kad tarybos turi teisę prireikus kviesti į posėdžius kitų sričių reikalingus specialistus, galinčius pateikti išvadas dėl svarstomų klausimų. Departamento pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatų, patvirtintų Departamento direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259, 6.4 punkte taip pat nustatyta, kad tarybos posėdžiuose gali dalyvauti reikalingi specialistai, galintys pateikti išvadas dėl svarstomų klausimų. 2011 m. rugpjūčio 30 d. Departamento pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje buvo svarstomas Lietuvos sklandytojų slėnio (kalvos), unikalus kodas Kultūros vertybių registre 12156, teritorijos ribų klausimas. Šis kultūros paveldo objektas buvo įtrauktas dar į Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašą pavadinimu „Šlaitas (vad. sklandytojų), 1945-1957 m. buvo pagrindinė respublikos sklandymo bazė“. Iki 2005 m. balandžio 18 d. jis buvo saugomas kaip nekilnojamoji kultūros vertybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo 9 straipsnį. Lietuvos sklandytojų slėnis (unikalus Kultūros vertybių registro kodas 12156, buvęs kodas 1283) Departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-l37 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Įvykių vietų sąrašą, suteikiant kodą 1283, o kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ kodu 1283 buvo pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe. Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši ir skelbiami interneto adresu http://kvr.kpd. lt/heritage/.

Lietuvos sklandytojų slėnio vietoje 1942-1957 m. veikė Lietuvos pagrindinė ir viena pirmųjų sklandymo bazių. Čia sklandė, dirbo instruktoriais, mokytojais, kūrė ir darė pirmuosius sklandytuvus įžymūs Lietuvos sklandymo pradininkai, sklandytojai sportininkai. Lietuvos sklandytojų slėnio veikla užtikrino nepertraukiamą Lietuvos aviatorių tobulėjimą ir vėlesnį įvairiapusės sportinės aviacijos augimą ir Lietuvos išlikimą aviacine valstybe. Lietuvos sklandytojų slėnio vietoje oficialiai sklandymas nutrauktas 1957 m., sklandymo veikla perkeltas į Pociūnus (Prienų rajonas). Nuo to laiko čia nėra jokių aerodromų, „Lietuvos aeroklubui“ priklausančių žemės sklypų, statinių, sklandytuvų, šioje vietoje jokio nekilnojamojo turto neturi ir „Lietuvos aeroklubo“ nariai. V. K., būtent kaip buvęs ilgametis sklandytojas, 2011 m. rugpjūčio 30 d. Tarybos posėdyje davė parodymus dėl jam žinomų faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad tame posėdyje buvo apklausta ir daugelis kitų buvusių sklandytojų. V. K., davęs liudytojo parodymus, iš posėdžio išėjo ir Tarybai priimant sprendimą nedalyvavo.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose Paveldo vertinimo tarybų veiklą, taryboms nesuteikta kompetencija kontroliuoti skrydžių vykdymą, valdymą, orlaivių naudojimą, nustatyti tūpimo ir pakilimo vietas, reguliuoti aerodromų statybą, t. y. atlikti Civilinės aviacijos administracijos nuostatuose, patvirtintuose susisiekimo ministro 2001 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 182, nustatytas funkcijas ar vykdyti funkcijas, nustatytas Skrydžių valdymo taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1098. Todėl Paveldo vertinimo tarybų sprendimai ir dėl šios priežasties niekaip negali įtakoti „Lietuvos aeroklubo“ veiklos, Paveldo vertinimo tarybų sprendimai fiksuoja tik istorinius įvykius, buvusius praeityje.

<

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo, kuriuo pripažinta, jog pareiškėjas V. K., būdamas Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėju, dalyvaudamas Kultūros paveldo departamento I – osios nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžiuose ir atstovaudamas asociacijai „Lietuvos aeroklubas“, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatytą draudimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatytomis bylos ribomis, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog apeliacinis skundas pagrįstas, todėl tenkintinas.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. ir 2011 m. spalio 4 d. vyko Kultūros paveldo departamento I – osios nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžiai, kuriuose buvo svarstomas Kultūros vertybių registre įrašytos teritorijos – Sklandytojų kalvos, esančios Virbaliūnų k., Batniavos sen., Kauno r. – duomenų (ribų) šiame registre tikslinimo klausimas, pagal dalies minėtos teritorijos savininkų D ir J. K. prašymą-pretenziją dėl galimai neteisingai nustatytų šios teritorijos ribų (b. l. 64-67; 56-59). Posėdžiuose dalyvavo pareiškėjas V. K., prisistatęs kaip asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ prezidentas, atstovaujantis minėtai asociacijai. Po šių posėdžių 2011 m. rugsėjo 30 d. D. ir J. K. kreipėsi į VTEK ir prašė ištirti, ar pareiškėjas, dalyvaudamas posėdžiuose ir atstovaudamas asociacijai „Lietuvos aeroklubas“, nepažeidė valstybės tarnautojų etikos principų, konkrečiai – nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų (b. l. 64-67). VTEK, atlikusi tyrimą, priėmė ginčijamą 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. KS-2, kuriuo konstatavo, kad Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas V. K., dalyvaudamas Kultūros paveldo departamento I – osios nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžiuose ir atstovaudamas asociacijai „Lietuvos aeroklubas“, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatytą draudimą (b. l. 7-9). Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ginčijo šį sprendimą, motyvuodamas tuo, jog turėjo žodinį savo viršininkės leidimą atstovauti minėtai asociacijai Tarybos posėdžiuose ir gynė išimtinai viešąjį interesą – išsaugoti tikrąsias istorinio kultūros paveldo objekto (Sklandytojų kalvos) teritorijos ribas (b. l. 1-3).

Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo argumentais ir tenkino jo skundą, nusprendęs, jog pareiškėjas V. K. negali būti nubaustas už tai, kad jo viršininkė, duodama leidimą jam atstovauti asociacijai „Lietuvos aeroklubas“, nesilaikė tokiam leidimui nustatytų formos reikalavimų, ir pripažino, kad nagrinėjama situacija atitiko Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyto draudimo išimtį – pareiškėjas turėjo leidimą atstovauti privačiai asociacijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir atliktu faktinių bylos aplinkybių vertinimu bei materialiosios teisės normų taikymu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – siekis suderinti valstybės tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybės tarnyboje. Interesų konfliktas pagal Įstatymą – situacija, kai valstybės tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (2 str. 4 d.).

Todėl šio įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų teisės atstovauti apribojimai – šie asmenys negali atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesų valstybės ar savivaldybių institucijose, išskyrus atvejus, kai jie veikia kaip įstatyminiai atstovai (Įstatymo 12 str. 2 d.). Minėto draudimo atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ar savivaldybių institucijose išimtys yra dvi: jei jie veikia kaip įstatyminiai atstovai arba yra atitinkamos institucijos vadovo ar jo įgalioto atstovo viešai paskelbtas leidimas (išimties iš draudimo taikymas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą šios nuostatos aiškinimo praktiką asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, nustatyti teisės atstovauti apribojimai neišskiria kokios nors asmenų grupės, kuriems šis ribojimas netaikomas ir tiesiogiai nesieja nustatytų ribojimų su konkrečiomis pasekmėmis – interesų konfliktu ar sprendimų priėmimu, turtiniu suinteresuotumu ir kt; Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalis ne prieštarauja, o papildo Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintus valstybės tarnautojų veiklos, nesusijusios su tiesioginių pareigų atlikimu, ribojimo atvejus;

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis, todėl jo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad valstybės tarnautojas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr. pvz. 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/2007; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-185/2011).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dalyvaudamas Tarybos posėdžiuose svarstant klausimą dėl saugomo objekto, Sklandytojų kalvos, teritorijos ribų nustatymo (patikslinimo), pareiškėjas, kaip Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas, prisistatęs kaip asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ prezidentas ir kalbėjęs apie šios asociacijos interesus nagrinėjamu klausimu, akivaizdžiai atstovavo ne viešąjį, tačiau privatų asociacijos ir jos narių interesą. Kultūros paveldo departamento Teritorinio padalinio vedėjo pareigybės aprašyme, be kitų šio tarnautojo atliekamų funkcijų numatytos ir šios – pagal Departamentui teisės aktų suteiktą kompetenciją užtikrinti padalinyje Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnybą ir viešąjį administravimą, nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, saugomas teritorijas, teritorijų planavimą, statybą, administracinę teisę ir raštvedybą bei Departamento direktoriaus įsakymų ir pavedimų vykdymą, pagal Departamento kompetenciją metodiškai vadovauti kultūros paveldo apsaugai; teikti siūlymus Departamentui inicijuoti kultūros vertybių įregistravimą Kultūros vertybių registre, inicijuoti kultūros paveldo objektų skelbimą saugomais, teikti siūlymus Departamentui priimti sprendimą inicijuoti aptiktos vertingosios savybės atskleidimą, nustatymą ir kultūros paveldo objektų apsaugos reikalavimų patikslinimą ir kitos (b. l. 16-20). Taigi, atlikdamas minėtas funkcijas, susijusias su kultūros paveldo objektų apsauga, pareiškėjas, kaip tuometinis asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ prezidentas, negalėjo dalyvauti ir Kultūros paveldo departamento I – osios nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžiuose, nagrinėjant klausimą dėl kultūros paveldo objekto – Sklandytojų kalvos – teritorijos ribų tikslinimo ir ginti šios organizacijos interesus. Tokiu būdu vien pareiškėjo dalyvavimo Tarybos posėdžiuose faktas sukėlė interesų konfliktą, nors, kaip minėta, pagal administracinių teismų praktiką draudimas valstybės tarnautojams atstovauti privačioms grupėms ir asmenims valstybės ir savivaldybės institucijose nesiejamas su konkrečiu interesų konfliktu.

Be to, Tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio garso įrašas patvirtina, jog pareiškėjas V. K. tikrai turėjo (palaikė) privatų „Lietuvos aeroklubas“ interesą, kadangi kalbėdamas Tarybos posėdyje akcentavo, kad visos Sklandytojų kalvos plotas (7 ha) nustatytas per mažas, netgi 20 ha sklandymo aerodromui yra visai nedaug, kad būtinas maždaug 40-60 ha plotas tam, jog lėktuvai (sklandytuvai) galėtų prasilenkti (57:33 min.). Pareiškėjas kaip asociacijos tikslą nagrinėtu klausimu nurodė Sklandytojų kalvos neužstatymą statiniais, kadangi tai ypatinga vieta, kurią manyta jau seniai įteisinti, taip pat pastatyti paminklą, o jos ribos yra būtent tokios, kokias siūlė Kultūros paveldo centro darbuotojai (t. y. 26 ha didesnės) (54-57 min.). V. K. taip pat nurodė, kad Sklandytojų kalvos teritorija, išlikdama tokia, kokia yra šiandien, ir būtų paminklas skraidymui (58:10 min.). Visi šie pareiškėjo išsakyti teiginiai rodo, kad V. K. negynė viešojo, kaip pats nurodė, intereso, vadovavosi išimtinai savo atstovaujamos organizacijos narių privačiais interesais, sukeldamas interesų konfliktą ir tokiu būdu pažeisdamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus.

Nepagrįstais laikytini ir pareiškėjo, trečiojo suinteresuoto asmens bei pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyto bendrojo draudimo išimtis nagrinėjamu atveju buvo pareiškėjo vadovės žodinis leidimas, nors tinkamai ir neįformintas. Pastebėtina, jog vienintelis tokio leidimo buvimo įrodymas nagrinėjamoje byloje buvo pirmosios instancijos teismo posėdyje duoti šios vadovės (Kultūros paveldo departamento direktorės) parodymai, kurie vienareikšmiškai nepatvirtina, jog ji, rekomenduodama Tarybos sekretorei pakviesti į posėdį pareiškėją, žinojo ir suprato, kad pareiškėjas Tarybos posėdyje gins jo vadovaujamos asociacijos interesus. 2012 m. gegužės 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje Departamento direktorė parodė, kad Tarybai rekomendavo pakviesti pareiškėją į posėdį dėl to, jog jis buvęs sklandytojas ir galėjo suteikti specialių žinių apie saugomo objekto – Sklandytojų kalvos – istorines ribas ir skraidymą (sklandymą). Ji nurodė, kad nepamena, ar tuo metu žinojo, kad pareiškėjas V. K. buvo asociacijos „Lietuvos aeroklubas“ prezidentas, tačiau jį rekomendavo kaip paveldosaugos ekspertą. Taigi, byloje nesant pakankamai duomenų, kad pareiškėjo vadovė konkrečiu atveju net ir žodžiu nustatė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyto bendrojo draudimo išimtį, t. y. davė leidimą jam atstovauti privačią organizaciją Departamento Tarybos posėdžiuose, negalima teigti, kad pareiškėjas tokį leidimą turėjo ir, dalyvaudamas Tarybos posėdžiuose, nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad pareiškėjas pagrįstai ginčijamu Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimu buvo pripažintas pažeidusiu Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatytą draudimą atstovauti privatiems asmenims ir grupėms.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, aiškino bei taikė ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas