2017-04-18 Nr. BB-2167-1-01-1-05821-2015-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-90-746/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05821-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.1.; 2.1.7.4; 2.3.6.4.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Jono Prapiesčio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjos advokatės Eglės Grucytės kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžio dalies, kuria M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalis, kuria nuteistojo M. M. apeliacinio skundo dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atmesta.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžiu M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 259 straipsnio 2 dalį areštu keturiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė M. M. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Iš nuteistojo M. M. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. P. priteista 7000 Eur neturtinei žalai, o civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 307,34 Eur turėtoms nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistojo M. M. apeliacinį skundą, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendis pakeistas.

M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs BK 259 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). M. M. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirta arešto bausmė sumažinta iki dvidešimt penkių parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinus apėmimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžiu M. M. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. M. M. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. sausio 26 d., apie 17.15 val., Panevėžyje, bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, tyčia peiliu dūrė du kartus nukentėjusiajam M. P. į krūtinę ir taip padarė jam durtinę–pjautinę kiauryminę krūtinės dešinės pusės žaizdą su dešinio plaučio sužalojimu, oro bei kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmės dešinėje pusėje ir durtinę–pjautinę aklą krūtinės ląstos dešinės pusės žaizdą ties pažastimi, t. y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

2. M. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už neteisėtą narkotinių medžiagų laikymą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, tačiau ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo M. M. gynėja advokatė E. Grucytė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis, kuriomis jos ginamasis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, ir jos ginamąjį dėl kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį išteisinti, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. P. ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti.

4. Kasatorė nurodo, kad jos ginamojo baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių buvus jo veikoje BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

4.1. Pasak kasatorės, BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y darydamas nusikalstamą veiką kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, ir tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tuo tarpu 2015 m. sausio 26 d. liudytojo apklausos protokole, 2015 m. vasario 19 d. liudytojo papildomos apklausos protokole, 2015 m. kovo 23 d. nukentėjusiojo apklausos protokole, kasatorės teigimu, M. P. nurodė, kad M. M. buvo pasimaišęs protas, nes jis „kliedėjo apie Dievą ir velnius“. Taigi, kasatorės nuomone, akivaizdu, kad jos ginamojo M. M. veikoje nebuvo subjektyviojo požymio – tyčios. Kartu kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 87 TPKV-V60/2015 nurodyta, kad jos ginamajam diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas. Be to, kasatorė pažymi, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nuosprendžiuose neužsimena apie jos ginamojo kaltės formą ir tyčios rūšį, jos apibrėžtumą, susiformavimo momentą.

4.2. Kasatorė tvirtina, kad ir ikiteisminio tyrimo metu, ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme jos ginamojo ir nukentėjusiojo versijos apie įvykį iš esmės skyrėsi, tačiau teismai rėmėsi išimtinai tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Kartu kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs ir nuolat kito, jos ginamojo pokalbio prieš operaciją metu duoti neaiškūs parodymai iš viso neturi ir negali būti vertinami. Kasatorė, nurodžiusi, kad skundžiamuose nuosprendžiuose teismai akcentuoja, jog jos ginamasis šešis mėnesius nedavė parodymų ir tik pasikeitus advokatui pradėjo pasakoti savąją įvykio versiją, taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) numatyta įtariamojo, kaltinamojo teisė atsisakyti duoti parodymus ir kad ši aplinkybė neturi ir negali būti vertinama kaip sunkinanti nuteistojo padėtį. Be to, anot kasatorės, jos ginamasis negalėjo duoti parodymų dar ir dėl jam skirtų nervų sistemą raminančių vaistų, kuriuos jis vartojo gana ilgą laiką.

5. Kasatorė, nurodžiusi, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui, teigia, jog teismai neįvertino to, kad nukentėjusysis elgėsi provokuojamai, t. y., matydamas neva negerą jos ginamojo nuotaiką, vyko pas jį į namus, atsiliepė jo mobiliuoju telefonu, vaidijosi su juo.

6. Kasatorė taip pat tvirtina, kad, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, matyti, jog jos ginamajam pareikštas kaltinimas grindžiamas vien tik prielaidomis ir abejonėmis, o ne neginčijamais įrodymais Be to, anot kasatorės, ir ikiteisminio tyrimo metu, ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nuolat buvo juntama tendencinga nuostata, kad būtent jos ginamasis yra kaltas dėl padarytos nusikalstamos veikos.

7. Kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismai, nuteisdami jos ginamąjį pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu. Anot kasatorės, teismas apkaltinamojo nuosprendžio nepagrindė, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, visais įrodymais, nepašalino byloje esančių abejonių, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir nustatęs, kad jos ginamasis veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas. Be to, kasatorės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas surašytas su esminėmis klaidomis.

7.1. Pasak kasatorės, baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad jos ginamasis su nukentėjusiuoju įvykio dieną pirmą kartą susitiko apie 11.00–12.00 val. netoli jo namų; jie pasikalbėjo, o vėliau nukentėjusysis paskambino jos ginamajam ir neprašomas atvyko į jo butą, kur po trumpo laiko buvo sužalotas. Be to, anot kasatorės, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuosprendžiuose nurodytus sužalojimus padarė jos ginamasis, kuris to niekada neginčijo, tačiau teismai tinkamai neįvertino, kaip ir kokiomis aplinkybėmis buvo sužalotas jos ginamasis. Kasatorės teigimu, nukentėjusysis nurodė, kad jos ginamasis susižalojo pats, durdamas sau į pilvą, o šis tvirtino, kad jį sužalojo nukentėjusysis, išskyrus dešinės rankos plaštakos ir pirštų sužalojimus, kurie buvo padaryti nuteistajam atimant peilį iš nukentėjusiojo. Taigi, kasatorės nuomone, teismas privalėjo įvertinti visus byloje esančius įrodymus, susiedamas juos vieną visumą ir vertinti tiek jos ginamojo, tiek nukentėjusiojo, tiek kitų liudytojų parodymus kartu su kitais esančiais įrodymais, tačiau to nepadarė.

7.2. Kasatorė taip pat teigia, kad teismai, be kita ko, nevertino aplinkybių, kuriomis buvo sužalota jos ginamojo ranka, kokiomis aplinkybėmis atsirado kraujo dėmė ant lovos, netinkamai įvertino liudytojo M. P. parodymus ir jos ginamąjį po sužalojimų gydžiusios medicinos įstaigos pažymą apie skausmo lygį, kurį jis juto sužalojimų padarymo metu, apsvaigimo priežastį ir kt. Be to, kasatorė, išdėsčiusi nukentėjusiojo parodymus, nurodo, kad teismai, konstatavę, jog nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs ir patikimi, nevertino šių parodymų neatitikimų tiek juose pačiuose, tiek ir lyginant juos su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais.

8. Kasatorė, išdėsčiusi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus operatyvinės grupės tyrėjų 2015 m. sausio 26 d., 2015 m. sausio 27 d. tarnybinių pranešimų, 2015 m. sausio 26 d. įvykio vietos apžiūros protokolo turinį, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes neišsamiai išsiaiškino visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, o nuosprendyje neišdėstė įrodymų vertinimo analizės, t. y. nevertino įrodymų visumos ir atskirų įrodymų tarpusavio sąsajos bei loginio ryšio. Pasak kasatorės, teismai rėmėsi tik tais bylos įrodymais arba tik ta jų dalimi, kurie pagrindžia nukentėjusiojo pateiktą įvykio versiją, tačiau neįvertino kitų byloje esančių įrodymų (arba rėmėsi jais fragmentiškai), paneigiančių teismų išvadas ar sukeliančių rimtų abejonių dėl jų pagrįstumo.

8.1. Kasatorės teigimu, pirmasis pažeidimas yra tas, kad, 2015 m. sausio 26 d. iš įvykio vietos paėmus kraujo mėginius, jie nebuvo ištirti, ekspertizė nebuvo skirta ir ant lovatiesės esančioms kraujo dėmėms ištirti. Anot kasatorės, neištyrus įvykio vietoje rastų kraujo mėginių, negali būti patvirtina ar paneigta nukentėjusiojo M. P. pateikta versija apie jo užpuolimą.

8.2. Kasatorės tvirtinimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nebuvo atliktas eksperimentas siekiant nustatyti, ar jos ginamasis su jam diagnozuotais sveikatos sužalojimais galėjo lakstyti su peiliu po visą butą, kovoti su nukentėjusiuoju ir mušti jį. Be to, pasak kasatorės, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nebuvo ištirti ir 2015 m. sausio 26 d. iš įvykio vietos paimti peiliai, siekiant nustatyti ant jų esančius pirštų atspaudus.

8.3. Kasatorė taip pat pažymi, kad liudytojas R. R. ikiteisminio tyrimo metu duodamas paaiškinimus nurodė, kad jis 2015 m. sausio 26 d. Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje bendravo su jos ginamuoju, kuris atrodė apsvaigęs, kalbėjo nerišliai, tačiau negalėjo paaiškinti, ar tai dėl narkotinių medžiagų ar dėl padarytų sveikatos sužalojimų. Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad medicinos darbuotoja B. G. parodė nepastebėjusi, jog M. M. būtų apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, anot jos, apsvaigimas buvo sukeltas bendros nuteistojo sveikatos būklės. Pasak kasatorės, iš esmės tokias pačias aplinkybes apie jos ginamojo būklę 2015 m. rugsėjo 2 d. liudytojo apklausos protokole nurodė ir liudytojas A. Š.. Be to, anot kasatorės, 2015 m. vasario 9 d. tarnybinis pranešimas Nr. 50-PR2-7161 patvirtina, kad nė vienas iš (duomenys neskelbtini) esančio namo gyventojų nematė ir negirdėjo 2015 m. sausio 26 d., apie 17.00 val., įvykusio įvykio aplinkybių. Be to, kasatorė nurodo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, kad jos ginamasis juto aštuonių devynių balų skausmą dešimtbalėje sistemoje

8.4. Kasatorė pabrėžia, kad iki dabar nėra nustatytas nusikalstamos veikos padarymo įrankis. Pasak kasatorės, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad gali būti, jog jis buvo sužalotas fotolentelėje nurodytu peiliu Nr. 4, o peilių apžiūros metu ant peilio Nr. 5 buvo rastos galbūt kraujo dėmės, kurios nebuvo ištirtos. Tuo tarpu, anot kasatorės, specialisto išvadoje Nr. G 340/15 (05) nurodyta, kad žalojančio įrankio geležtės plotis, atsižvelgiant į žaizdų ilgį, galėjo būti apie 2 cm.

8.5. Be to, kasatorė pažymi, kad ant jos ginamojo ir nukentėjusiojo drabužių rastos neva kraujo dėmės nebuvo tirtos ir nebuvo nustatyta, ar tai jos ginamojo ar nukentėjusiojo kraujo dėmės.

9. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. M. gynėjos advokatės E. Grucytės kasacinį skundą atmesti.

10. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad skunde daug dėmesio skirta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio kritikai, pagrįstai deklaratyviais argumentais, iš esmės prašant kasacinės instancijos teismo dar kartą vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirti bei vertinti byloje surinktus duomenis, nors tai yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

11. Prokuroro teigimu, šioje baudžiamojoje byloje teismai nustatė visus būtinus BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius. Anot prokuroro, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai tai padarė laikydamiesi BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių, kurios įpareigoja teismą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes, atsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, dar kartą tyrė bei vertino įrodymus ir nuosprendyje išdėstė motyvus dėl M. M. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Kartu prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir bylą nagrinėjant teisme ištirtų įrodymų visuma.

12. Nuteistojo M. M. gynėjos advokatės E. Grucytės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

13. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

13.1. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo M. M. gynėjos kasacinis skundas yra paduotas iš esmės dėl, jos nuomone, padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų ir dėl to nepagrįstai jos ginamajam netaikytų BK 28 straipsnio nuostatų. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus.

13.2. Kita vertus, kasatorė skunde dėsto nukentėjusiojo, liudytojų, byloje esančių rašytinių įrodymų turinį ir teigia, kad: baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad jos ginamasis su nukentėjusiuoju įvykio dieną pirmą kartą susitiko apie 11.00–12.00 val. netoli jo namų; jie pasikalbėjo, o vėliau nukentėjusysis paskambino jos ginamajam ir neprašomas atvyko į jo butą, kur po trumpo laiko buvo sužalotas; baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuosprendžiuose nurodytus sužalojimus padarė jos ginamasis, kuris to niekada neginčijo, tačiau teismai tinkamai neįvertino to, kaip ir kokiomis aplinkybėmis buvo sužalotas jos ginamasis; nukentėjusysis nurodė, kad jos ginamasis susižalojo pats, durdamas sau į pilvą, o šis tvirtino, kad jį sužalojo nukentėjusysis, išskyrus dešinės rankos plaštakos ir pirštų sužalojimus, kurie buvo padaryti nuteistajam atimant peilį iš nukentėjusiojo; teismai, be kita ko, nevertino aplinkybių, kuriomis buvo sužalota jos ginamojo ranka, kokiomis aplinkybėmis atsirado kraujo dėmė ant lovos, netinkamai įvertino liudytojo M.

P. parodymus ir jos ginamąjį po sužalojimų gydžiusios medicinos įstaigos pažymą apie skausmo lygį, kurį jis juto sužalojimų padarymo metu, apsvaigimo priežastį; 2015 m. sausio 26 d. iš įvykio vietos paėmus kraujo mėginius, jie nebuvo ištirti, ekspertizė nebuvo skirta ir ant lovatiesės esančioms kraujo dėmėms ištirti; nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nebuvo atliktas eksperimentas siekiant nustatyti, ar jos ginamasis su jam diagnozuotais sveikatos sužalojimais galėjo lakstyti su peiliu po visą butą, kovoti su nukentėjusiuoju ir mušti jį; nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nebuvo ištirti ir 2015 m. sausio 26 d. iš įvykio vietos paimti peiliai, taip siekiant nustatyti ant jų esančius pirštų atspaudus; liudytojas R.

R. ikiteisminio tyrimo metu duodamas paaiškinimus nurodė, kad jis 2015 m. sausio 26 d. Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje bendravo su jos ginamuoju, kuris atrodė apsvaigęs, kalbėjo nerišliai, tačiau negalėjo paaiškinti, ar tai dėl narkotinių medžiagų ar dėl padarytų sveikatos sužalojimų; kad medicinos darbuotoja B. G. parodė nepastebėjusi, kad M. M. būtų apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, anot jos, apsvaigimas buvo sukeltas bendros nuteistojo sveikatos būklės; iš esmės tokias pačias aplinkybes apie jos ginamojo būklę 2015 m. rugsėjo 2 d. liudytojo apklausos protokole nurodė ir liudytojas A.

Š.; 2015 m. vasario 9 d. tarnybinis pranešimas Nr. 50-PR2-7161 patvirtina, kad nė vienas iš (duomenys neskelbtini) esančio namo gyventojų nematė ir negirdėjo 2015 m. sausio 26 d., apie 17.00 val., įvykusio įvykio aplinkybių; byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, kad jos ginamasis juto aštuonių devynių balų skausmą dešimtbalėje sistemoje; ant jos ginamojo ir nukentėjusiojo drabužių rastos neva kraujo dėmės nebuvo tirtos ir nebuvo nustatyta, ar tai jos ginamojo ar nukentėjusiojo kraujo dėmės, ir kt.

13.3. Taigi tokiais teiginiais kasatorė iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymų laikymusi.

14. Kasatorė skunde taip pat nurodo, kad: jos ginamojo veikoje nebuvo subjektyviųjų ir objektyviųjų šio nusikaltimo požymių; teismai neįvertino to, kad nukentėjusysis elgėsi provokuojamai, t. y. matydamas neva negerą jos ginamojo nuotaiką, vyko pas jį į namus, atsiliepė jo mobiliuoju telefonu, vaidijosi su juo; ir ikiteisminio tyrimo metu, ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nuolat buvo juntama tendencinga nuostata, kad būtent jos ginamasis yra kaltas dėl padarytos nusikalstamos veikos.

14.1. Pažymėtina, kad tokie argumentai nuteistojo apeliaciniame skunde nebuvo nurodyti, todėl apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

14.2. Taigi šie kasatoriaus skundo teiginiai turi būti palikti nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Dėl kasatorės argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto laikymosi ir BK 28 straipsnio taikymo

15. Kasatorė teigia, kad teismas apkaltinamojo nuosprendžio nepagrindė, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, visais įrodymais, nepašalino byloje esančių abejonių, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir nustatęs, kad jos ginamasis veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas. Taigi kasatorė iš esmės netinkamą BK 28 straipsnio taikymą grindžia argumentais dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų laikymosi nagrinėjant jos ginamojo baudžiamąją bylą.

15.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

15.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014).

15.3. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė nuteistąjį M. M., nukentėjusįjį M. P., liudytojus M. P., A. B., G. P., A. N., R. R., balsu perskaitė liudytojo R. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, prie baudžiamosios bylos pridėjo proceso dalyvių pateiktus dokumentus, išklausęs proceso dalyvių nuomones dėl byloje esančių rašytinių dokumentų perskaitymo balsu, išvardijo byloje esančius rašytinius dokumentus, turinčius reikšmės bylai, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs įrodymus tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejęs juos į vientisą loginę grandinę, pagrįstai atmetė nuteistojo versiją dėl nukentėjusiojo sužalojimo besiginant ir motyvuotai konstatavo, kad nuteistasis M. M. nukentėjusįjį M. P. sužalojo tyčia. Teismas tyrė bei analizavo ir nuteistąjį teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, išdėstė įrodytomis pripažintas nuteistojo M. M. BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo aplinkybes (padarymo vietą, laiką, būdą ir kitas svarbias aplinkybes), o be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – nuteistąjį teisinančius – įrodymus.

15.4. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir iš naujo išanalizavęs bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, 2016 m. spalio 17 d. nuosprendyje motyvuotai konstatavo, kad „nuteistojo pirminiai parodymai visiškai atitiko esminius nukentėjusiojo parodymus apie įvykį, kad pavartojęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų nuteistasis dėl šių medžiagų poveikio peiliu susibadė save bei subadė bandžiusį jam padėti savo draugą M. P.“, o vėlesni jo parodymai, kad nukentėjusįjį jis sužalojo gindamasis, atėmęs iš jo peilį po to, kai šis tris keturis kartus dūrė jam į pilvą, „akivaizdžiai prieštarauja iš esmės nuosekliems nukentėjusiojo bei jau aptartiems pirminiams apelianto parodymams, todėl yra abejotini“. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymėjusi, kad nuteistasis M. M. buvo stipriai apsvaigęs ir dėl to galbūt nejautė arba silpnai jautė fizinį skausmą, kad tokio apsvaigusio žmogaus elgesys gali būti labai sunkiai nuspėjamas ir prognozuojamas, nurodė neturinti pagrindo abejoti tuo, kad pats apeliantas nustatytomis įvykio aplinkybėmis sau galėjo susižaloti pilvą peiliu. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo M. M. kaltės padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas 2016 m. spalio 17 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo apeliacinio skundo esminių argumentų, pateikė išsamius motyvus, kodėl jo apeliacinio skundo dalis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atmetama, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK R35 straipsnio 1 dalį pripažįstama teisinga bei pagrįsta.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai ir dėl to netinkamai pritaikytos BK 28 straipsnio nuostatos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. M. gynėjos advokatės Eglės Grucytės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Eligijus Gladutis

Jonas Prapiestis