a2fcc64f-fb32-4bb4-938e-26320326c53e · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                         Civilinė byla Nr. 2-1484-178/2015Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00178-2015-3                           Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. lapkričio 12 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R.

K. ir G. A. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-563-252/2015 pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aneiga“ ieÅ¡kinį atsakovams R. K., H. L., G. A., E. S. ir P. L. dėl žalos atlyginimo. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs atskiruosius skundus, n u s t a t ė :I. Ginčo esmė Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi buvo iÅ¡kelta UAB „Aneiga“ bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas P. L., o to paties teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi UAB „Aneiga“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.IeÅ¡kovas BUAB „Aneiga“ kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams R.

K., H. L., G. A., E. S. ir P. L., prašydamas:

1) solidariai priteisti iš atsakovų H. L., G. A., E. S. ir P. L. 42 734,06 Eur žalos atlyginimo;

2) solidariai priteisti iš atsakovų R. K., H. L., G. A. ir E. S. 60 000 Eur žalos atlyginimo;

3) priteisti iÅ¡ atsakovų bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kinio reikalavimų užtikrinimui ieÅ¡kovas prašė taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones – areÅ¡tuoti atsakovų turtÄ pareikÅ¡to reikalavimo ribose, nes reikalavimo suma fiziniams asmenims – didelė, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai turtÄ gali paslėpti ir teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi patenkino ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ ir areÅ¡tavo atsakovams H.

L., G. A. bei E. S. priklausantį turtÄ 102 734 Eur sumai, atsakovui R. K. priklausantį turtÄ â€“ bendrai 60 000 Eur sumai, o atsakovei P. L. priklausantį turtÄ â€“ bendrai 42 734,06 Eur sumai, pirmiausiai areÅ¡tuojant atsakovams priklausantį nekilnojamÄ jį turtÄ , o jo nepakankant, likusiai sumai areÅ¡tuojant kilnojamÄ jį turtÄ , uždraudžiant atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Å¡iuo turtu (tame tarpe jo įkeitimu, pardavimu, dovanojimu ar kitaip perleidimu tretiesiems asmenims), iÅ¡skyrus bÅ«tinus turto apsaugai bei iÅ¡laikymui.Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovas tikėtinai pagrindė ieÅ¡kinį, ieÅ¡kinio suma – 102 734,06 Eur, fiziniams asmenims yra pakankamai didelė.

Nei ieÅ¡kovui, nei teismui nėra žinoma, kokį turtÄ turi atsakovai. Taigi neatmestina tikimybė, kad atsakovai, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, turtÄ gali perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko bÅ«simo galimo ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsižvelgiant į tai, kad iÅ¡ atsakovės P. L. reikalaujama suma yra 42 734 Eur, jos atžvilgiu turto areÅ¡tas taikytinas tik tokiai sumai, o iÅ¡ atsakovo R. K. reikalaujama 60 000 Eur suma, jo turtas areÅ¡tuotinas tik Å¡iai sumai, kitų atsakovų atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės taikytinos pilnai ieÅ¡kinio sumai, t. y. 102 734 Eur.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai Atskirajame skunde atsakovas R. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutarties dalį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jo turtui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovas R. K. ieškovui, t. y. įmonei UAB „Aneiga“, vadovavo ne teismo nurodytu laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. iki 2010 m. gegužės 17 d., bet laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 18 d. iki 2010 m. balandžio 30 d., t. y. septynis su puse mėnesio.

Å iuo laikotarpiu įmonė veikė įprastu režimu, gavo pajamų, mokėjo tiekėjams ir kreditoriams. 2009 metų pabaigoje ieÅ¡kovas turėjo tik nedidelį 1 953,49 Lt įsiskolinimÄ VSDFV, kurį vėliau kas mėnesį dengė dalimis ir tai patvirtina VSDFV informacija. Taigi atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į teismÄ dėl ieÅ¡kovo bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Mokesčius VSDFV įmonė nustojo mokėti tik nuo 2011 m. lapkričio 17 d., t. y. po 1 metų ir 6 mėnesių nuo atsakovo vadovavimo pabaigos, per tÄ laikÄ Ä¯monėje pasikeitė du direktoriai, o teismo nutartyje, kuria iÅ¡kelta ieÅ¡kovo bankroto byla, pažymėta, jog įmonė veiklos nebevykdo ir negali atsiskaityti su kreditoriais nuo 2013 metų.

Atsakovas negali bÅ«ti atsakingas už vėlesnę blogai vystomÄ Ä¯monės veiklÄ bei blogus jos veiklos rezultatus, kuriuos sÄ lygojo vėlesnių įmonės vadovų veiksmai. Nesuprantamas ieÅ¡kovo reikalavimas atsakovui R. K. dėl 60 000 Eur skolos priteisimo, kai pats ieÅ¡kovas nurodo, kad įmonė tapo nemoki 2010 metų pabaigoje, vadovaujant H. L.. Atskirajame skunde atsakovas G. A. praÅ¡o pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį, panaikinant teismo nutarties dalį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jo turtui.

Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Atsakovui G. A. tenkanti ieÅ¡kinio reikalavimo dalis, įvertinus jo turimo turto vertę, nėra didelė. Atsakovams pareikÅ¡tas reikalavimas sudaro 102 734,06 Eur, taigi vienam atsakovui tenkanti reikalavimo dalis sudaro 20 546,81 Eur. Tokia suma, lyginant jÄ su atsakovo G. A. valdomo turto (žemės sklypo su statiniais ir dviejų automobilių) verte, t. y. 100 740,65 Eur, nelaikytina didele, nes beveik penkis kartus virÅ¡ija pareikÅ¡to reikalavimo sumÄ . Byloje nėra duomenų, kad atsakovas bandytų slėpti ar perleisti savo turtÄ .

Be to, visų atsakovų bendrai turimas turtas virÅ¡ija bendrÄ ieÅ¡kinio reikalavimÄ : vien atsakovams G. A. ir H. L. priklausančio turto bendra vertė (130 540,65 Eur) virÅ¡ija ieÅ¡kinio reikalavimo sumÄ (102 734,06 Eur), todėl nėra grėsmės galimai palankaus ieÅ¡kovui teismo sprendimo įvykdymui. Teismas be pagrindo nurodė, kad ieÅ¡kovas tikėtinai pagrindė ieÅ¡kinio reikalavimÄ . Nagrinėjamu atveju, preliminariai įvertinus ieÅ¡kinį, negalima daryti vienareikÅ¡miÅ¡kos iÅ¡vados dėl ieÅ¡kinio prima facie pagrįstumo.

IeÅ¡kovas neaiÅ¡kiai ir nenuosekliai iÅ¡dėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimÄ , nėra aiÅ¡kus praÅ¡omų priteisti sumų paskaičiavimo pagrindas, ieÅ¡kovas neindividualizavo ir nenurodė kiekvieno atsakovo atsakomybės kilimo pagrindo, taip pat nenurodė, kaip kiekvienas įrodymas pagrindžia kilusiÄ Å¾alÄ ir ieÅ¡kinio reikalavimÄ kiekvieno atsakovo atžvilgiu. Be to, nors ieÅ¡kinyje atsakovų atsakomybė įvertinta kaip solidarioji, toks vertinimas prieÅ¡tarauja ieÅ¡kinyje pateiktiems argumentams ir teismų praktikai.

Juolab kad pagal ieÅ¡kinį atsakovo vadovavimo laikotarpiu ieÅ¡kovas turėjo tik 5 935,81 Eur dydžio skolÄ , tačiau atsakovui neaiÅ¡ku, kokiu pagrindu reiÅ¡kiamas solidarus reikalavimas dėl 102 734,06 Eur žalos priteisimo. Atsiliepime į atsakovo R. K. atskirÄ jį skundÄ ieÅ¡kovas BUAB „Aneiga“ praÅ¡o jį atmesti ir palikti nepakeistÄ skundžiamÄ teismo nutartį. Nurodo, kad ieÅ¡kinys atsakovui R. K. yra pareikÅ¡tas ne dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos ieÅ¡kovui iÅ¡kėlimo, o dėl ½ dalies neiÅ¡saugoto bendrovės turto vertės priteisimo.

Nėra duomenų, kad kuris nors iÅ¡ buvusių įmonės vadovų bÅ«tų perdavęs ieÅ¡kovo turtÄ kitam vadovui, todėl visi vadovai savu laiku neužtikrino turto apsaugos ir yra solidariai atsakingi už bankroto administratoriui neperduoto įmonės turto praradimÄ . Atsiliepime į atsakovo G. A. atskirÄ jį skundÄ ieÅ¡kovas BUAB „Aneiga“ praÅ¡o jį atmesti ir palikti nepakeistÄ skundžiamÄ teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.

Nurodo, kad antstolis, iÅ¡ dalies įvykdęs skundžiamÄ teismo nutartį, pas atsakovus R. K., G. A. ir H. L. rado tik dalį areÅ¡tuotino turto, kurį įvertino bendra 44 100 Eur suma. Taigi nepagrįstas G. A. atskirojo skundo teiginys, kad vien atsakovų G. A. ir H. L. bendra turto vertė yra didesnė nei 100 000 Eur. Be to, atsakovo G. A. teiginiai dėl ieÅ¡kinio pagrįstumo nėra svarbÅ«s sprendžiant klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. G. A. buvo paskutinis ieÅ¡kovo vadovas prieÅ¡ E. S., kuris neturi jokio įmonės turto, nėra duomenų, kad po G.

A. vadovavimo įmonė bÅ«tų vykdžiusi veiklÄ , o jo vadovavimo metu įmonės skolos nuolat augo, nebuvo atsiskaitoma su anksčiau atsiradusiais kreditoriais, Å¡is asmuo nevykdė ir pareigos paruoÅ¡ti bei pateikti 2011 metų įmonės finansinių ataskaitų rinkinių. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, iÅ¡skyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas iÅ¡imtis (CPK 338 str.).Apeliacijos dalykÄ sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsakovų R.

K. ir G. A. turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Atskirieji skundai netenkintini.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų praÅ¡ymu gali taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, jeigu Å¡ie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieÅ¡kinio reikalavimÄ ir nesiėmus Å¡ių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti bÅ«simo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamÄ Ä¯vykdymÄ .

Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus Å¡ių priemonių, bÅ«simo teismo sprendimo, kuris gali bÅ«ti palankus ieÅ¡kovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos, vadovaujantis ekonomiÅ¡kumo principu, o jų suma neturi bÅ«ti iÅ¡ esmės didesnė už ieÅ¡kinio sumÄ (CPK 145 str. 2 d.). Vadinasi, laikinosios apsaugos priemonės turi bÅ«ti parenkamos tokios, kad nė vienai iÅ¡ Å¡alių nesuteiktų nepagrįsto pranaÅ¡umo ir nevaržytų vienos proceso Å¡alies teisių daugiau negu bÅ«tina tikslui pasiekti.

Dėl atsakovo R. K. atskirojo skundo Atsakovas R. K. atskirajame skunde iÅ¡ esmės nurodo nesutikimo su skundžiama teismo nutartimi argumentus, susijusius tik su ieÅ¡kovo pareikÅ¡to ieÅ¡kinio atsakovui nepagrįstumu. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieÅ¡ įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimÄ , turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikÅ¡tus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, tačiau, spręsdamas klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieÅ¡kinio pagrįstumo iÅ¡ esmės, netiria ir nevertina ieÅ¡kinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų.

Pagal prima facie (ieÅ¡kinio preliminaraus pagrįstumo) doktrinÄ atliekamo ieÅ¡kinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar, iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės, galėtų bÅ«ti priimtas ieÅ¡kovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-912-381/2015). Nagrinėjamu atveju iÅ¡ pareikÅ¡to ieÅ¡kinio matyti, kad ieÅ¡kovas – bankrutavusi įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, praÅ¡o priteisti iÅ¡ buvusių įmonės vadovų jų veiksmais (neveikimu) padarytÄ Å¾alÄ Ä¯monei ir jos kreditoriams.

IeÅ¡kovas atsakovui R. K. pareiÅ¡kė reikalavimÄ dėl solidarios atsakomybės ir 60 000 Eur priteisimo, kildinamÄ iÅ¡ įmonės vadovo pareigos dėl įmonės turto iÅ¡saugojimo užtikrinimo. Atsakovas R. K. atskirajame skunde, be kita ko, nenurodė argumentų, susijusį su Å¡iuo reikalavimo pagrindu, o jo nurodytos aplinkybės dėl vadovavimo ieÅ¡kovui laikotarpio bei įmonės finansinės padėties neturi reikÅ¡mės, sprendžiant paminėtÄ ieÅ¡kinio reikalavimÄ , susijusių su bendrovės turto neiÅ¡saugojimu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindÄ konstatuoti, kad ieÅ¡kovas tikėtinai pagrindė ieÅ¡kinio reikalavimÄ , kadangi nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimÄ , taip pat pridėjo įrodymus Å¡ioms aplinkybėms pagrįsti. Kaip jau paminėta, preliminarus ieÅ¡kinio įvertinimas nėra ieÅ¡kiniu pareikÅ¡tų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės metu. Todėl jis neturi jokios prejudicinės galios bylos iÅ¡sprendimui, kadangi ieÅ¡kinys gali bÅ«ti atmestas iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėjus bylÄ arba ieÅ¡kovas bylos nagrinėjimo metu pasinaudos savo teise pakeisti ieÅ¡kinio pagrindÄ ir dalykÄ , padidinti ar sumažinti ieÅ¡kinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t. (CPK 42 str. 1 d.).

Atsakovas atskirajame skunde net neneigia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų, kad 60 000 Eur suma jam yra didelė, kad egzistuoja galimo ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Todėl darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė laikinÄ sias apsaugos priemones atsakovo R. K. turtui (CPK 144 str. 1 d.). Dėl atsakovo G. A. atskirojo skundo Teismas, spręsdamas klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti visas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo iÅ¡sprendimui galinčias turėti reikÅ¡mės aplinkybes, tarp kurių esminę reikÅ¡mę turi atsakovo finansinė – turtinė padėtis, nes bÅ«tent ji atspindi atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam konkretaus ieÅ¡kinio suma, lyginant jÄ su nuosavybės teise valdomo turto verte, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1355-302/2015).

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog ieÅ¡kinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieÅ¡kovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikÄ , tačiau Å¡i prezumpcija nėra absoliuti. Todėl, taikydamas Å¡iÄ prezumpcijÄ , teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui ieÅ¡kiniu pareikÅ¡to reikalavimo suma yra didelė. Pareiga įrodyti gerÄ turtinę padėtį (galimybę įvykdyti ieÅ¡kovo reikalavimÄ ) ir taip paneigti minėtÄ prezumpcijÄ tenka bÅ«tent atsakovui, suinteresuotam laikinųjų apsaugos priemonių netaikymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015, 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1273-516/2015).Atsakovas G.

A. atskirajame skunde teigia, kad jam tenkanti ieÅ¡kinio reikalavimo dalis – 20 546,81 Eur, įvertinus jo turimo turto vertę, kuri sudaro 100 740,65 Eur, nėra didelė. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas G. A. netinkamai skaičiuoja jam tenkančio reikalavimo dalį (sumÄ ). IeÅ¡kovas atsakovui pareiÅ¡kė du reikalavimus, praÅ¡ydamas solidariai priteisti:

1) iš atsakovo G. A. ir kitų trijų atsakovų (H. L., E. S., P. L.) 42 734,06 Eur;

2) atsakovo R. A. ir kitų 3 atsakovų (R. K., H. L., E. S.) 60 000 Eur. Taigi ieÅ¡kovas pareiÅ¡kė reikalavimÄ dėl iÅ¡ viso 102 734 Eur priteisimo solidariai iÅ¡ atsakovo G. A. ir kitų trijų atsakovų. Pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iÅ¡ jų skyrium, be to, tiek jÄ visÄ , tiek jos dalį. Kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiÅ¡kai neįvykdė vienas iÅ¡ skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusiÄ prievolės dalį įvykdytų bet kuris iÅ¡ kitų skolininkų arba visi jie bendrai (CK 6.6 str. 5 d.).

Nurodytos materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos bÅ«dÄ , reikalavimo dalykÄ , bet ir nuspręsti, iÅ¡ kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo. Taigi ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo atveju ieÅ¡kovas iÅ¡ esmės turi teisę pareikalauti, kad visÄ sumÄ , t. y. 102 734 Eur sumokėtų tik atsakovas G. A.. Dėl to, nustačius, kad yra grėsmė galimo ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, Å¡io sprendimo įvykdymas galėtų bÅ«ti užtikrintas viso pareikÅ¡to reikalavimo, t. y. 102 734 Eur vertės ir vieno atsakovo turto areÅ¡tu.Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis apie jo turimÄ turtÄ (t. l. 48-54), kuriuos apeliacinės instancijos teismas, siekdamas teisingai iÅ¡nagrinėti bylÄ , priima ir vertina kartu su kitais bylos įrodymais (CPK 314 str., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Å¡ie duomenys nepaneigia grėsmės galimo ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Visų pirma pažymėtina, kad pagal atsakovo G. A. pateiktus įrodymus jo turto vertė, dėl kurios realumo teismui kyla pagrįstų abejonių, sudaro 100 740,65 Eur, t. y. net nesiekia pareikÅ¡to reikalavimo sumos. Antra, ieÅ¡kovas atsiliepime į atsakovo atskirÄ jį skundÄ nurodė, jog, antstoliui vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo surastas ir apraÅ¡ytas tas pats turtas (žemės sklypas su statiniais ir du automobiliai), kuriuos nurodė atsakovas atskirajame skunde, tačiau Å¡is turtas buvo įvertintas tik 9 760 Eur verte.

Taip pat nepagrįsti ir atsakovo teiginiai, kad bendra jo ir kito atsakovo (H. L.) turto vertė, sudaranti iš viso 130 540,65 Eur, paneigia teismo sprendimo įvykdymo grėsmę. Minėta, jog atsakovo G. A. turto reali vertė kelia pagrįstų abejonių, atsižvelgiant į ieškovo nurodytas aplinkybes, o tokiu atveju, jeigu atsakovų G. A. ir H. L. turtas būtų vertinamas pagal antstolio dokumentus, bendra šių atsakovų turto vertė sudarytų 42 870 Eur (9 760 Eur + 33 110 Eur), t. y. mažiau nei ½ dalį pareikštų reikalavimų.

Be to, nesant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nepaneigta tikimybė, kad atsakovas, nesant suvaržymų, šį turtÄ gali perleisti kitiems asmenims ar kitaip sumažinti turto vertę.Aukščiau minėta, jog teismas, spręsdamas klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieÅ¡kinio pagrįstumo iÅ¡ esmės, netiria ir nevertina ieÅ¡kinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Pagal ieÅ¡kovo ieÅ¡kinyje nurodytus argumentus bei pateiktus prie ieÅ¡kinio atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumÄ , nėra pagrindo Å¡ioje stadijoje konstatuoti, kad ieÅ¡kinys nėra net tikėtinai pagrįstas.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiama teismo nutartimi buvo apribotos tik galimybės atsakovams disponuoti nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu, tuo tarpu pinginių lėšų areÅ¡tas nebuvo pritaikytas ir byloje nėra duomenų, kad tokio turto areÅ¡tas neproporcingai varžytų atsakovų teises ar suteiktų ieÅ¡kovui nepagrįsto pranaÅ¡umo. Apibendrinant tai, kas iÅ¡dėstyta, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai taikė laikinÄ sias apsaugos priemones atsakovo G. A. turtui pareikÅ¡to reikalavimo ribose, tinkamai parinkdamas taikomų laikinųjų apsaugos priemonių rūšį (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme Nors ieÅ¡kovas kartu su praÅ¡ymu dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, pridėjo sÄ skaitos už teisines paslaugas ir pinigų priėmimo kvito kopijas, kartu su Å¡iais dokumentais nepateikė atstovavimo sutarties ar kito dokumento, patvirtinančio atstovavimo paslaugų teikimo pagrindÄ . Nesant pridėtų visų dokumentų, pagrindžiančių ieÅ¡kovo teisę į atstovavimo iÅ¡laidų priteisimÄ , nėra pagrindo tenkinti tokio ieÅ¡kovo praÅ¡ymo (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Teisėjas                                                                                                Alvydas PoÅ¡kus