2013-04-02 Nr. BB-440-1-64-1-00741-2011-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-169/2013

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00741-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.1;

2.1.7.4;

2.1.15.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3250 Lt) bauda.

Iš S. P. civiliniam ieškovui J. Z. priteista 2969,60 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai, 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 350 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 1 d. nutartis, kuria nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,

n u s t a t ė :

S. P. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 11 d., apie 00.20 val., iš J. Z. priklausančios melžimo aikštelės, esančios A. Z. priklausančioje ganykloje (duomenys neskelbtini), pavogė J. Z. priklausančias dvi K100018 melžtuves „Simulor Classic“, kurių vienos vertė 1400 Lt, padarydamas nukentėjusiajam J. Z. 2800 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. P. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 1 d. nutartį ir jį išteisinti.

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, nes išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, rėmėsi vien nukentėjusiojo ir jam palankių liudytojų parodymais, kurie nenuoseklūs, nurodė tik kaltinimui palankias aplinkybes ir visai nenurodė tų faktų, kurie akivaizdžiai paneigia kasatoriui inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Bylą nagrinėję teismai, nepagrįstai, nepaaiškinę, kodėl negalima jais tikėti, nesirėmė jo ir liudytojo A. P. parodymais, kurie ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir analogiški, patvirtinantys, kad nusikalstamos veikos padarymo metu kasatorius buvo namuose, skirtinguose kambariuose su savo sūnumi. Kasatoriaus manymu, teismai neturėjo remtis liudytojos J. Z. – nukentėjusiojo J. Z. sutuoktinės – parodymais, kuri neabejotinai suinteresuota bylos baigtimi, juolab, kad jos ir nukentėjusiojo parodymai dėl įvykio aplinkybių (dėl matomumo įvykio vietoje, prožektoriaus turėjimo, asmenų, buvusių įvykio vietoje skaičiaus) iš esmės skyrėsi. Kasatorius pabrėžia, kad nėra teisinio pagrindo remtis liudytojo J. K., kuris artimais santykiais susijęs su nukentėjusiojo šeima, o su kasatoriumi tariamai turėjęs konfliktinių situacijų, parodymais, kurių, kaip ir nukentėjusiojo bei liudytojos J. Z. parodymų, nepagrindžia jokie rašytiniai įrodymai byloje.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nepaisant to, jog iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad 2011 m. spalio 5 d. buvo apžiūrėtas nukentėjusiojo automobilis (pilkos spalvos „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau įvykio vietoje užfiksuoto automobilio rato pėdsako trasologinė ekspertizė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta. Taigi, nebuvo pagrindo teigti, kad liudytojų parodymus, kuriais grįstas kaltinimas, taip pat pagrindžia rašytiniai įrodymai – tokių byloje nėra.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos tesimo nutartis – nepakankamai motyvuoti (BPK 305 straipsnis), juose nenurodyti visi įrodymai, tiek patvirtinantys kaltinamojo kaltę, tiek ją neigiantys, jie neišanalizuoti ir nenurodytos teismo išvados dėl jų pagrįstumo, kaltinimas nepagrįstas visų byloje surinktų įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, tik pakartojo pirmosios instancijos teismo nuomonę dėl tariamos kasatoriaus kaltės, nukentėjusiojo bei liudytojų J. Z., J. K. parodymų patikimumo, A. P. parodymų nepatikimumo, bet visiškai nepateikė motyvų dėl apeliacinio skundo argumentų.

Be to, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas civilinį ieškinį, nesiaiškino, kokios melžtuvės buvo pavogtos, kokia jų vertė, tik nurodė, kad pagal 2011 m. birželio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 4002869 O. Z. buvo parduotos dvi melžtuvės „Simulor Classic“ K100018. Pažymėtina, kad nepagrįstai pripažinta, jog O. Z. (nukentėjusiojo J. Z. motinos) vardu pirktos melžtuvės priklauso J. Z. , kad jis patyrė žalą, nes tai neatitinka nuosavybės teisės atsiradimą reglamentuojančių teisės normų. Melžtuves pirko O. Z. , o tai reiškia, kad J. Z., jo motinai nupirkus melžtuves, nepatyrė jokių finansinių išlaidų, jam nebuvo padaryta žala. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad J. Z. buvo įregistruotas kaip O. Z. ūkio narys, todėl neįrodyta, kad melžtuvės priklausė jam. Marijampolės rajono apylinkės teismas, tenkindamas civilinį ieškinį ir priteisdamas žalos dėl turto sugadinimo atlyginimą, tai darė nepagrįstai, nes S. P. apskritai nebuvo kaltinamas turto sugadinimu. Apeliacinės instancijos teismas dėl civilinio ieškinio tenkinimo visai nepasisakė.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas J. Z. pateiktu atsiliepimu į kasacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti. Nukentėjusysis nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kaltinamojo kaltę patvirtinančias aplinkybes ir tai, kad kasatoriaus teiginių dėl jo kaltės nebuvimo nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Liudytojo A. P. parodymai dėl to, kur nusikalstamos veikos padarymo metu buvo S. P. , priešingai nei teigia kasatorius, buvo įvertinti tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje, taip pat juose pagrįstai nurodyta, kad byloje esama duomenų apie A. P. veiksmus siekiant padėti tėvui išvengti baudžiamosios atsakomybės (2011 m. gruodžio 30 d. tarnybinis pranešimas dėl atvesdinimo), todėl kasatoriaus sūnaus parodymai laikyti nepatikimais. Kaltinamojo kaltė, anot nukentėjusiojo, patvirtinta tiek jo, tiek liudytojų J. K. ir J. Z. , tiek policijos pareigūno, atvykusio į įvykio vietą, A. Ž. parodymais. Nukentėjusiojo teigimu, jis viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nurodė tapačias įvykio aplinkybes.

S. P. kaltė, anot nukentėjusiojo, įrodyta ir kitais įrodymais: įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktų apžiūros protokolu ir specialisto išvada. Tai, kad policijos pareigūnai ne visai tinkamai atliko tyrimo veiksmus įvykio vietoje, t. y. neužfiksavo surastos automobilio rato protektoriaus žymės, todėl jos nebuvo galima palyginti su S. P. automobilio rato protektoriumi, įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymų visumą, nepaneigia to, kad S. P. kaltė visiškai įrodyta. Būtent byloje surinktų įrodymų visuma leidžia pagrįstai teigti, kad kasatorius įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kasatoriaus teiginiai apie liudytojų neobjektyvumą, šališkumą – nepagrįsti, nes kiti byloje surinkti duomenys patvirtina tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymus. Be to, civilinis ieškinys, nukentėjusiojo manymu, patenkintas pagrįstai, byloje pateikti įrodymai, kad būtent J. Z. iš karto po įvykio pirko dvi melžtuves (2800 Lt), tai patvirtina PVM sąskaita faktūra, o iš (duomenys nesklebtini) savivaldybės pažymos matyti, kad nukentėjusysis gyvena ir padeda ūkininkauti savo motinai priklausančiame ūkyje, todėl faktas, jog sąskaita už pirktas melžtuves išrašyta O. M. Z. vardu, nepaneigia, kad jos priklauso J. Z. , kad jis patyrė žalos dėl S. P. nusikalstamos veikos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė O. Z. su kasaciniu skundu nesutinka ir siūlo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad skundžiami kasacine tvarka nuosprendis ir nutartis teisėti ir pagrįsti, priimti nepažeidžiant BPK normų. Sprendžiant dėl S. P. kaltės, bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi įstatymu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nustatė faktines aplinkybes ir įvertino įrodymus, priimtus procesinius sprendimus tinkamai motyvavo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo tiesiogiai ištirti visi įrodymai, nesuteikiant nė vienam jų prioritetinės reikšmės, įrodymų vertinimo procese gautų duomenų tikrumas patikrintas sugretinant juos su kitais įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis, tyrimo metu atliktų veiksmų rezultatais, liudytojo A. P. parodymai, prieštaravę nukentėjusiojo ir liudytojų J. Z. , J. K. parodymams, buvo tinkamai įvertinti pagal visas byloje nustatytas aplinkybes. Teismas, tinkamai taikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, motyvuotai pasirinko tuos duomenis, kurie nesukėlė jokių abejonių dėl jų tikrumo, patikimumo, leistinumo, sutapo tarpusavyje, sudarė vieningą logišką įrodymų grandinę, o pagrindo netikėti nukentėjusiojo, liudytojų J. K. , J. Z. parodymais pagrįstai nenustatyta, jie nuoseklūs, tarpusavyje sutampa, juos iš dalies patvirtina ir policijos pareigūno A. Ž. parodymai, rašytiniai įrodymai (policijos įstaigos patvirtinimas, kad 2011 m. birželio 11 d. 00.20 val. Marijampolės AVPK buvo užfiksuotas telefoninis J. Z. pranešimas, jog laukuose pažįstamas asmuo sugadino karvių ganymo įrenginį).

Kasatoriaus nurodyti kai kurie parodymų skirtumai negali būti vertinami kaip esminiai, esantys pagrindu panaikinti nuosprendį, nes, pavyzdžiui, uždaromo automobilio durelių garso girdėjimas – subjektyvus duomuo, priklausantis nuo žmogaus fiziologinių savybių, o liudytojų parodymų skirtumas dėl žibintuvėlio – išgalvotas, J. Z. 2012 m. kovo 27 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad tik ji turėjo prožektorių. Byloje tinkamai užfiksuota, kad nukentėjusysis ir liudytojai buvo įvykio vietoje, atpažino S. P. , jo automobilį, nurodė jo valstybinio numerio skaičius, matė, kaip jis buvo prie melžimo aparatų, girdėjo juos daužant, o S. P. išvažiavus – pasigedo dviejų melžtuvių ir nedelsiant kreipėsi dėl to į policiją. Nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs ir nekintantys viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu. Prokurorės teigimu, įtikinami ir nukentėjusiojo bei liudytojų J. Z. ir J. K. parodymai, kad jie įvykio vietoje nebandė sulaikyti S. P. , nes anksčiau turėjo su juo konfliktų, žino jo būdą ir nenorėjo provokuoti muštynių, todėl įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi į policiją.

Dėl civilinio ieškinio tenkinimo prokurorė nurodė, kad pagal BPK 109 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio 1 dalies nuostatas civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje gali būti ne tik formalus daikto savininkas, bet ir kitas asmuo, patyręs turtinės ar neturtinės žalos. Nukentėjusysis (civilinis ieškovas), pagal Kalvarijos savivaldybės administracijos Liubavo seniūnijos pažymą, gyvena su šeima (duomenys neskelbtini), savo motinai priklausančiame būste ir padeda ūkininkauti jos vardu įregistruotame ūkyje; J. Z. patvirtino, kad jos anytos ūkyje ji su vyru dirba kaip šeimos nariai. Į bylą pateiktos 2011 m. birželio 13 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 4002869 kopija, patvirtinanti, kad O. M. Z. vardu nupirktos dvi melžtuvės už 2800 Lt; O. M. Z. neprieštaravo J. Z. parodymams bylos nagrinėjimo metu, kad būtent jis pirko melžtuves. Bylą nagrinėję teismai tinkamai motyvavo J. Z. priteistinos turtinės ir neturtinės žalos dydžio pagrįstumą, turtinė žala apskaičiuota remiantis CK 6.249 straipsnio 5 dalimi pagal prarasto ar sugadinto turto kainas, galiojančias teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo dieną, o neturtinė žala įrodyta, nes nukentėjusysis dėl įvykdytos vagystės kurį laiką turėjo verstis be melžtuvių, patyrė nepatogumų, rūpesčių dėl naujų melžtuvių įsigijimo.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

Kasaciniame skunde išsakoma esminė kasatoriaus pozicija byloje – tai, kad jo kaltumui įrodyti byloje nesurinkta pakankamai abejonių nekeliančių įrodymų, o surinktieji pagal BPK 20 straipsnio taisykles tinkamai neištirti, prieštaravimai tarp atskirų įrodymų nepašalinti, teismų sprendimuose nurodytos tik kaltinimui palankios aplinkybės, nenurodyti faktai, kurie akivaizdžiai paneigia kasatoriui inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo, iš esmės tik pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir kaltinamojo kaltumą pagrindžiančius įrodymus.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Tačiau kasacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą teisės taikymo aspektu, gali spręsti, ar žemesnės instancijos teismai tinkamai taikė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias BPK normas. Kasaciniu pagrindu apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti ir keisti laikomi atvejai, kai žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų tyrimas ar (ir) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusiškas, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų ir pan., o nustatęs tokius įrodymų tyrimo ar (ir) vertinimo trūkumus kasacinės instancijos teismas konstatuoja BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-279/2008, 2K-228/2012). Būtent tokia situacija ir nustatyta nagrinėjamoje byloje.

Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tačiau apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Kai byloje yra prieštaravimų tarp įrodymų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti. Nustatydamas faktines aplinkybes, teismas negali remtis prielaidomis, o abejonės dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir kaltės įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien nukentėjusiųjų ar liudytojų, išskyrus BPK 301 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, parodymais. Tačiau liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymų patikimumas yra būtina sąlyga tam, kad būtų išvengta neteisingo ar nepagrįsto asmens nuteisimo. Šioje byloje nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dėl nakties metu ganykloje matyto asmens nebuvo įvertinti palyginus juos vienus su kitais, sugretinti ir su kitais bylos duomenimis. Teismai nepasisakė dėl nukentėjusiojo policijai pateiktos pirminės informacijos apie įvykį (b. l. 4, 11.) skirtingumo nuo vėliau užfiksuotų parodymų, neišdėstė įtikinamų motyvų, kuriais būtų paneigtas nuteistojo ir jo sūnaus A. P. tvirtinamas nuteistojo alibi.

Nuosprendyje minima, kad melžtuvės nebuvo surastos, policijos pareigūnas, atvykęs į įvykio vietą turėdamas duomenų, jog vagystę galėjo įvykdyti S. P., iškart po įvykio jokių paieškos veiksmų nesiėmė; nurodomos ir kitos aplinkybės apie daiktinių įrodymų (nuteistojo automobilio, įvykio vietoje rasto prožektoriaus) tyrimo rezultatus, tačiau teismų sprendimuose šie duomenys palikti be įvertinimo.

Pirmosios instancijos teismas nors ir nurodė, kad tarp nukentėjusiojo J. Z. ir kaltinamojo S. P. vyrauja konfliktiški santykiai, bet, nepagrįsdamas jokiais argumentais, sprendė, jog nukentėjusysis ir liudytojai (J. Z. sutuoktinė bei pažįstamas J. K. ) neturi pagrindo apkalbėti kaltinamąjį ir jų parodymais rėmėsi kaip pagrindiniais įrodymais, pagrindžiančiais S. P. kaltę. Teismai visiškai nepasisakė, kad byloje esama duomenų apie kitus ikiteisminius tyrimus, pradėtus pagal nurodytų konfliktuojančių šalių pareiškimus (S. P., J. Z. ir J. K. ), tai patvirtina nuteistojo ir prieš jį parodymus duodančių asmenų sudėtingus tarpusavio santykius.

Atkreiptinas dėmesys, kad grindžiant veikos kvalifikavimą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nustatinėtina ne po pagrobimo įgytų naujų daiktų, o būtent pagrobto svetimo turto (melžtuvių) vertė, nes pagal BK 190 straipsnio nuostatas būtent pagrobto turto vertė svarbi sprendžiant klausimą, pagal kokią BK 178 straipsnio dalį būtina kvalifikuoti padarytą vagystę.

Apeliaciniame skunde S. P. kėlė ir civilinio ieškinio pagrįstumo klausimus, nurodydamas, kad J. Z. asmeniškai žalos nepatyrė, nes melžtuves pirko jo motina, tai patvirtina ir byloje esanti sąskaita faktūra, taip pat jokiais kitais įrodymais neįrodyta, kad melžtuvės faktiškai priklausytų J. Z. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmetė nurodydamas, kad J. Z. dirba savo motinos O. M. Z. ūkyje, todėl žala padaryta būtent jam, O. M. Z. civilinio ieškinio nereiškė, bet J. Z. pareikštajam – neprieštaravo.

Civilinio ieškinio procesas baudžiamojoje byloje grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad šiame procese dalyvauja dvi šalys – civilinis ieškovas ir nusikalstama veika žalą padaręs asmuo (kaltinamasis) ir (ar) už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (atsakovas). Būtent dviejų šalių buvimas sudaro tinkamas sąlygas procesui dėl žalos atlyginimo vykti, įgyvendinant jame rungimosi principą. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamajame procese turi būti pripažįstamas tas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai buvo padaryta turtinės ir (ar) neturtinės žalos (kasacinė nutartis Nr. 2K-252/2007).

Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda turto netekus, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas teisiniais argumentais nepagrindė, kokiais įrodymais remiantis dėl O. M. Z. pirktų melžtuvių padaryta turtinė žala buvo apskaičiuota ir priteista J. Z. . Vien tai, kad nukentėjusysis dirba savo motinos ūkyje (pagal Ūkininko ūkio įstatymo 5 straipsnio nuostatas tokiame ūkyje asmenys dirba pagal sudarytas darbo sutartis arba kaip partneriai, o ūkininko bei jo partnerių turto valdymą ir naudojimą nustato CK), nepakankama aplinkybė, kuria galima pagrįsti nukentėjusiojo nuosavybės teises ir teigti, kad būtent J. Z. patyrė turtinės žalos.

Dėl to, kas pirmiau išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistajam inkriminuotos veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu ir tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas neįvykdė šios instancijos teismui keliamo reikalavimo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir dėl skundo išdėstyti motyvuotas išvadas (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, turinti jurisdikciją ištaisyti žemesnės instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus, galinti išnagrinėti bylą tiek teisės, tiek fakto aspektu, privalo iš naujo nagrinėdama bylą apeliacine tvarka atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir iš naujo patikrinti nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 1 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Tomas Šeškauskas

Vytautas Masiokas