a2eae288-d6ce-4f49-bbd3-2b7790862d79 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                    Civilinė byla Nr. 2A-847/2014                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4; 44.5.2.16; 44.8 (S)                                                              LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. birželio 9 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės GasiÅ«nienės ir Nijolės PiÅ¡kinaitės,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus bei atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3328-619/2013 pagal ieÅ¡kovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieÅ¡kinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl 108 400 Lt žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Mentora“ ir Ko, J.

R. M..Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas prašė priteisti iÅ¡ atsakovo 108 400 Lt žalos atlyginimÄ . Nurodė, kad 2006 m. sausio 9 d. J. R. M., vairuodamas UAB „Mentora“ ir Ko priklausantį automobilį Mercedes Benz 310, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 172 punktų reikalavimus, susidÅ«rė su A. N. vairuojamu automobiliu Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Autoįvykio metu žuvo A. N.. Å irvintų rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-94/2006 J.

R. M. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. R. J. M. vairuojamos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė apdrausta pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymÄ (toliau – TPSVCAPDÄ®) pas atsakovÄ . A. N. žuvus, Å¡is nelaimingas atsitikimas buvo pripažintas draudiminiu įvykiu ir vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDÄ®) 27 straipsniu ieÅ¡kovo 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 6-18-575 žuvusiojo sutuoktinei T.

N. paskirta 108 400 Lt vienkartinė draudimo išmoka. Atsakovas šios išmokos neatlygino. Nurodė, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes reikalavimui yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškovas ieškinį grindė LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsniu, 18 straipsnio 1 dalimi, NADPLSDĮ 31 straipsniu, CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, TPSVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalimi. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovui 8542,82 Lt žalos atlyginimo bei 256 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas, priteisė trečiajam asmeniui UAB „Mentora“ ir Ko išlaidas advokato pagalbai apmokėti: iš ieškovo – 3460 Lt, iš atsakovo – 340 Lt.

Teismas pažymėjo, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos yra skirtos kompensuoti negautoms pajamoms, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju turi būti išanalizuota, ar jų pakanka kompensuoti šeimos narių/nukentėjusio asmens pajamas, kurias jie galėjo gauti, jei nebūtų įvykęs nelaimingas atsitikimas/miręs apdraustasis. Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad prieš draudiminį įvykį žuvusiojo A. N. draudžiamosios pajamos už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. sudarė 65,25 Lt/mėn., A.

N. buvo mokama senatvės pensija nuo 2005 m. spalio 1 d., kuri sudarė 523,91 Lt/mėn. T. N. laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 9 d. turėjo 646,93 Lt draudžiamųjų pajamų. Teismas sprendė, kad T. N. negauta pajamų dalis sudaro 294,58 Lt/mėn., todėl jos negautos pajamos yra 8542,82 Lt (294,58 Lt x 29 mėn.). Teismas atmetė argumentus, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas (TPVCAPDĮ 16 str. 4 d., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2013).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovas apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti ir priteisti iÅ¡ atsakovo 108 400 Lt žalos atlyginimÄ . Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Teismas, priteisdamas tik dalį reikalavimo, pažeidė CK 6.249 straipsnį bei NADPLSDÄ® 2 straipsnio nuostatas. Valstybinio socialinio draudimo paskirtis yra asmens negautų pajamų kompensavimas, o pačių negautų pajamų apskaičiavimo tvarka, formulės yra nustatytos NADPLSDÄ®.

Todėl ieÅ¡kovo iÅ¡mokėta vienkartinė draudimo iÅ¡moka yra laikytina turtine žala, skirta kompensuoti negautas pajamas, kuriÄ ieÅ¡kovas turi susigrÄ Å¾inti iÅ¡ žalÄ padariusio asmens.2. Teismas neatsižvelgė į nustatytÄ Å¾alos sampratÄ ir jos nustatymo tvarkÄ . Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį yra įtvirtintas žalos įvertinimo principas, nustatantis, kad teismas gali atidėti bÅ«simos žalos įvertinimÄ arba įvertinti žalÄ remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Todėl teismas nepagrįstai atlygintinÄ Å¾alÄ skaičiavo tik už 29 mėnesius, tuo pažeisdamas visiÅ¡kÄ Å¾alos atlyginimo principÄ bei CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus principus.Atsakovas atsiliepime į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ praÅ¡o skundÄ atmesti.

Teismas neatsižvelgė į T. N. tenkančias iÅ¡laidas ir nepagrįstai nevertino, ar jai buvo reikalingas iÅ¡laikymas. Byloje nėra duomenų, kaip sutuoktiniai N. skirstė pajamas tarpusavyje.Atsakovas apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Nurodo, jog teisę į žalos atlyginimÄ turi tik asmenys, reikalingi iÅ¡laikymo. T. N. pati turėjo pajamų, kurios buvo ne mažesnės, nei sutuoktinio, todėl jai nebuvo reikalingas iÅ¡laikymas.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad T. N. dėl sutuoktinio mirties neteko 294,58 Lt kasmėnesinių pajamų. Duomenų, kad T. N. pusę savo gaunamų pajamų atiduodavo sutuoktinei, byloje nėra.IeÅ¡kovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundÄ praÅ¡o skundÄ atmesti. AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Atsakovas nepagrįstai vadovaujasi CK 6.284 straipsnio 4 dalimi, nes Å¡is straipsnis taikomas tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu.2.

Vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pajamos, gautos po santuokos sudarymo iÅ¡ sutuoktinių darbinės veiklos, pensijos, yra pripažįstamos bendrÄ ja sutuoktinių nuosavybe. Todėl atsakovas nepagrįstai teigia, jog nėra duomenų, kad sutuoktinis atiduodavo T. N. pusę savo pajamų.3. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad T. N. po sutuoktinio mirties nepatyrė žalos. Ji visam laikui neteko sutuoktinio pajamų, todėl teismas teisingai nustatė, kad per mėnesį ji neteko 194,58 Lt sutuoktinio pajamų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliaciniai skundai netenkintini.Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).Byloje sprendžiamas ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos, iÅ¡mokėjusios vienkartinę draudimo iÅ¡mokÄ Å¾uvusiojo eismo įvykyje Å¡eimos nariams, regresinio reikalavimo apimties.

Byloje nustatyta, kad 2006 m. sausio 9 d. autoįvykyje žuvusio A. N. sutuoktinei T. N. ieÅ¡kovas 2006 m. spalio 25 d. sprendimu paskyrė ir iÅ¡mokėjo 108 400 Lt vienkartinę draudimo iÅ¡mokÄ . Remdamasis valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsniu, 18 straipsnio 1 dalimi, NADPLSDÄ® 31 straipsniu, TPVCAPDÄ® 19 straipsnio 10 dalimi, ieÅ¡kovas praÅ¡o iÅ¡mokėtÄ sumÄ priteisti iÅ¡ žalÄ padariusio asmens draudiko – atsakovo.Nors bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį, tačiau teismui šį praÅ¡ymÄ atmetus, atsakovas Å¡ios teismo sprendimo dalies neskundė, todėl teisėjų kolegija dėl Å¡io argumento iÅ¡samiau nepasisako.

Taip pat byloje nėra ginčo dėl iÅ¡mokėtos vienkartinės iÅ¡mokos pagrįstumo, dydžio, todėl tai taip pat neanalizuotina. Byloje svarbus klausimas – kokiÄ paskirtį atlieka vienkartinės draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimas ir ar dėl jos atsakingas padaręs žalÄ asmuo (jo draudikas).NADPLSDÄ® 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kaip apskaičiuojama ir kam iÅ¡mokama vienkartinė draudimo iÅ¡moka – ji yra lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbÄ ar iÅ¡ darbo arba Å«mios profesinės ligos mėnesį ir lygiomis dalimis iÅ¡mokama kiekvienam mirusiojo Å¡eimos nariui.

Taigi, pagal NADPLSDÄ® 27 straipsnio 1 dalį mokama vienkartinė draudimo iÅ¡moka apskaičiuojama atsižvelgiant į vien tik valstybės nustatomÄ einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t.y. jos dydis nepriklauso nuo konkrečios situacijos nei nuo mirusiojo gautų pajamų fakto ir dydžio, nei dėl jokių kitų aplinkybių. Be to, ji pagal NADPLSDÄ® 27 straipsnio 2 dalį mokama ir jÄ gali gauti ne tik TPVCAPDÄ® 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimÄ pagal šį įstatymÄ , bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautų pajamų pavidalu atlyginimÄ pagal TPVCAPDÄ®, pavyzdžiui, darbingi tėvai (įtėviai).

Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant to, kad NADPLSDÄ® 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma Å¡io įstatymo paskirtis yra kompensuoti negautas pajamas, vienkartinės draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimas pagal savo prigimtį ir paskirtį ne visais atvejais gali reikÅ¡ti, kad ji atlieka tokio pobÅ«džio - žalos negautų pajamų forma atlyginimo - funkcijÄ .Konstitucinis Teismas savo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ draudimo iÅ¡mokas iÅ¡mokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo iÅ¡mokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo Å¡eimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo iÅ¡moka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl visos draudimo iÅ¡mokos, o tuo atveju, kai draudimo iÅ¡moka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl socialinio draudimo iÅ¡mokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo Å¡eimos nariams padaryta turtinė žala.

Taigi, pagal minėtÄ iÅ¡aiÅ¡kinimÄ socialinio draudimo įstaigos (nagrinėjamu atveju – ieÅ¡kovas) gali reikalauti tos iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos ar jos dalies, kuria atlyginama (dengiama) turtinė žala, padaryta apdraustajam (apdraustajam žuvus - jo Å¡eimos nariams): jei padaryta turtinė žala virÅ¡ija ar yra lygi iÅ¡mokėtoms draudimo iÅ¡mokoms, tokiu atveju socialinio draudimo įstaigos turėtų teisę reikalauti visų draudimo iÅ¡mokų iÅ¡ atsakingo už žalos kilimÄ asmens (jo draudiko), jei turtinė žala padaryta mažesnė už draudimo iÅ¡mokas – atitinkamos draudimo iÅ¡mokos dalies.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žuvusiojo sutuoktinei T.

N. ieÅ¡kovas iÅ¡mokėjo 108 400 Lt vienkartinę draudimo iÅ¡mokÄ . Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas teisės normų nuostatas ir faktines aplinkybes, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad visos iÅ¡mokos visa apimtimi negalima laikyti nukentėjusiajam padaryta žala, tokių įrodymų į bylÄ nepateikė ir ieÅ¡kovas.Bylos duomenimis, žuvusysis buvo pensijinio amžiaus (apie 66 m.), jam buvo mokama senatvės pensija po 523,91 Lt į mėnesį (t. 1, b. l. 222), o jo sutuoktinė T.

N. turėjo 649,93 Lt draudžiamųjų pajamų (t. 1, b. l. 220). Todėl teismas pagrįstai laikė, kad sutuoktinė neteko pusės – 294,58 Lt žuvusiojo pajamų. Praktiškai neįmanoma nustatyti ar galiojančiomis teisės normomis pagrįsti, kiek asmuo dar būtų gyvenęs (ir gavęs pajamų), jeigu nebūtų žuvęs. Visi argumentai būtų tik prielaidos, kuriomis teismo sprendimo pagrįsti negalima. Todėl nepagrįstu laikytinas apelianto (ieškovo) argumentas, kad teismas neteisingai žala laikė negautas pajamas tik už 29 mėnesius (iki ieškinio pareiškimo).

IeÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas galėtų padaryti kitokiÄ iÅ¡vadÄ apie nukentėjusiojo patirtÄ (ar ateityje patirtinÄ ) žalÄ . Pagal žuvusiojo iki mirties gautų pajamų dydį tam, kad bÅ«tų sukaupta tokia suma, kuri atitiktų iÅ¡mokėtÄ vienkartinę iÅ¡mokÄ , turėtų praeiti apie 30 metų, kas iÅ¡ esmės neįmanoma jau vien įvertinus žuvusiojo amžių. Taigi, apibendrinus darytina iÅ¡vada, kad vienkartinę draudimo iÅ¡mokÄ ne visais atvejais galima laikyti prarastų pajamų (ar kitokios žalos) kompensacija – tam tikrais atvejais Å¡i iÅ¡moka gali kompensuoti žalÄ , tačiau, kita vertus, ji (jos dalis) gali reikÅ¡ti valstybės socialinės politikos realizavimÄ .

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad, nors NADPLSDÄ® 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Å¡iuo įstatymu siekiama kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo darbe prarastas pajamas, ir nustatyta tam tikra metodika vienkartinės laidojimo paÅ¡alpos (taip anksčiau įstatyme buvo įvardijama aptariama vienkartinė draudimo iÅ¡moka) dydžiui apskaičiuoti, tai nepaneigia Å¡io valstybės socialinę politikÄ Ä¯gyvendinančio įstatymo specifinio statuso ir paskirties, lemiančių iÅ¡vadÄ , kad sprendžiant dėl regreso teisės apimties turi bÅ«ti vadovaujamasi ne NADPLSDÄ®, bet CK įtvirtintomis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K03-338/2013).

Be to, pažymėtina, kad pagal TPVCAPDÄ® nuostatas, jeigu žalos tiesiogiai reikalautų nukentėjęs asmuo, jis galėtų reikalauti tik realiai patirtos ir įrodymais pagrįstos žalos, todėl ieÅ¡kovo reikalavimo teisė taip pat negali bÅ«ti didesnė (CK 6.113 str.). Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieÅ¡kovas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, iÅ¡mokėjęs vienkartinę draudimo iÅ¡mokÄ , turi regreso teisę į žalÄ padariusį asmenį (jo draudikÄ ) tiek, kiek draudimo iÅ¡moka nustatyta realios žalos.

Dėl AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinio skundoApeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai laikė, jog T. N. dėl sutuoktinio žūties neteko 294,54 Lt pajamų, nes jos kasmėnesinės pajamos virÅ¡ijo sutuoktinio pajamas ir ji nebuvo jo iÅ¡laikytinė.Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Kaip minėta, vienkartinę draudimo iÅ¡mokÄ , kuri yra lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dienÄ , pagal NADPLSDÄ® 27 straipsnio 1 dalį gali gauti ne tik TPVCAPDÄ® 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimÄ pagal šį įstatymÄ , bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautos pajamų pavidalu atlyginimÄ , pavyzdžiui, darbingi tėvai (įtėviai).

Be to, į iÅ¡mokėtÄ vienkartinę iÅ¡mokÄ galėtų bÅ«ti įskaitoma ne tik negautų pajamų žala, bet ir kita nukentėjusiojo patirta žala (pavyzdžiui, laidojimo, sugadinto turto remonto iÅ¡laidos ir pan.), tokiu atveju socialinio draudimo įstaiga turėtų teisę reikalauti tokiÄ Å¾alÄ susigrÄ Å¾inti iÅ¡ atsakingo už žalÄ asmens draudiko (CK 6.290 str.). Todėl iÅ¡ minėtų teisės normų sisteminės analizės teisėjų kolegija sprendžia, kad Å¡iuo atveju žalos, kuri įskaitoma į vienkartinę draudimo iÅ¡mokÄ , atlyginimas nėra siejamas su asmens iÅ¡laikymo bÅ«tinybe (CK 6.284 str.).

Å iuo atveju, žala suprantama, kaip asmens turto netekimas ar jo negautos pajamos (CK 6.249 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad likusi gyva sutuoktinė, nepaisant, kokias pajamas gavo ji pati, dar bÅ«tų galėjusi gauti pusę sutuoktinio pajamų, kurių neteko dėl jo žūties ir pagrįstai sprendė, kad Å¡iÄ negautų pajamų dalį turi atlyginti kalto dėl žalos padarymo asmens draudikas. Remdamasi iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais skundžiamÄ sprendimÄ nėra pagrindo.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).   Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . TeisėjaiAlė Bukavinienė Danutė GasiÅ«nienė   Nijolė PiÅ¡kinaitė