2020-10-07 Nr. AB-18450-3-61-3-04304-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3793-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04304-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Z. R. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 15 700 Eur neturtinei žalai atlyginti už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. liepos–lapkričio mėn. jis buvo kalinamas Lukiškių TI‑K netinkamomis, higienos ir kitų teisės normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Kamerose jam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose, nebuvo įrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko, neveikė ventiliacija, vėdinti kamerą buvo galima tik per langus, kamerų apšvieta, temperatūra ir drėgmės lygis buvo netinkami, veisėsi pelėsis ir grybelis, buitiniai parazitai, kameras buvo reikalinga remontuoti, nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Taip pat nebuvo užtikrintas pareiškėjo užimtumas, per dieną lauke galėjo pasivaikščioti tik 1 val., pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, čiužiniai nedezinfekuoti, lovos surūdijusios, buvo skalbiami tik turinčių pinigų asmenų drabužiai, nebuvo galimybės drabužius išdžiovinti, per mažai išduodama tualetinio popieriaus. Naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, dušu galėjo pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę, dušo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų. Pareiškėjo taip pat netenkino įstaigos maistas. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties, nes jis neturi teisinio išsilavinimo, apie galimus teisės pažeidimus sužinojo iš žiniasklaidos, o kalinimo Lukiškių TI-K sąlygos buvo itin blogos.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat pareiškėjo skundo reikalavimams pritaikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Vilniaus PN paaiškino, kad suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, todėl jis neturi galimybės pateikti informacijos apie pareiškėjo judėjimą ir kameras, kuriose jis buvo laikomas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn., atlyginimo priteisimo.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

7. Teismas pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo reikšti. Teismas įvertino, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. kreipėsi tik 2019 m. gruodžio 17 d., todėl praleido įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl teismas, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, padarė išvadą, kad yra pagrindas šį terminą taikyti.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skunde nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjo patirti nepatogumai iš tiesų buvo tokie dideli ir intensyvūs, kaip teigiama skunde, pareiškėjas galėjo pateikti teismui atitinkamą skundą net ir neturėdamas teisinio išsilavinimo (pareiškėjas galėjo suprasti, jog jo kalinimo sąlygos yra netinkamos). Be to, pareiškėjo išsilavinimas nesutrukdė jam pateikti šioje byloje nagrinėjamą skundą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė įtikinamų argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Teismas ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundui pritaikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

9. Teismas apibendrino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovo atstovo prašymu taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, terminą pradedant skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 17 d. (spaudas ant voko). Tai reiškia, kad, pritaikius ieškinio senaties terminą, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas galėtų būti priteistas už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 17 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d. (trejų metų laikotarpis). Teismas, įvertinęs prieš tai nustatytą aplinkybę, taip pat tai, kad pareiškėjas, kaip minėta, reikalavimus dėl jo pažeistų teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pateikė už laikotarpį nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn., padarė išvadą, jog, pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Teismas akcentavo ir tai, kad minėto termino praleidimas lėmė, jog Vilniaus PN nebeturi duomenų (kurie saugomi 3 metus) apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu sąlygas, todėl įrodymų, sietinų su konkrečiais pareiškėjo reikalavimais, tyrimas šioje byloje neįmanomas.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Jis kartoja savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų ir jo teisių pažeidimų.

11. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2012 m. liepos–lapkričio mėn. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

13. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, susijusiu su ieškinio senaties taikymu, aktualia teismų praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. gruodžio 17 d. (b. l. 17), t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą.

14. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde kartoja savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų ir jo teisių pažeidimų.

15. Tikrinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).

16. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. LVAT nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

17. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas.

18. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

19. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑301‑858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, taip pat atitinkamai nepateikė ir jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Nors pareiškėjas teigia apie savo teisių pažeidimą sužinojęs iš televizijos, tačiau, kaip jau buvo minėta prieš tai, o taip pat yra nurodyta ir pareiškėjo procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas savo teisių pažeidimą patyrė kiekvieną dieną daugiau nei 5 mėnesius, taigi turėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, bei jas atitinkamai ginti kreipdamasis į teismą. Byloje nėra jokių duomenų, to nenurodo ir pareiškėjas, kad buvo apribotos jo galimybės gauti informaciją apie jo teises ir pareigas, rašyti ir teiki skundus ar prašymus. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Tai konstatavęs teismas pagrįstai, vadovavosi CK 1.131 straipsnio 1 dalimi ir pareiškėjo skundą atmetė. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas netenkinti skundo reikalavimų.

21. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis LVAT suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Z. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė