2016-07-22 Nr. AB-14893-3-62-3-00758-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Procesinio sprendimo kategorija 50

Administracinė byla Nr. eAS-729-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00758-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (el. byla, b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Marijampolės AVMI, atsakovas) 2016 m. balandžio 28 d. nurodymą teikti gaunamų ir / arba išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenis Nr. K33-496 (toliau – ir Nurodymas) bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas – pareiškėjo sumokėtą žyminį mokestį.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi (el. byla, b. l. 9) pareiškėjo skundą priėmė.

Pareiškėjas A. B. Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė 2016 m. birželio 13 d. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, t. y. iki ginčo išnagrinėjimo teisme ir teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sustabdyti Marijampolės AVMI 2016 m. balandžio 28 d. nurodymo Nr. K33-496 galiojimą (el. byla, b. l. 29–31).

Pareiškėjas paaiškino, kad yra advokato padėjėjas ir jo veikloje iš esmės taikomi visi Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme (toliau – ir Advokatūros įstatymas) nustatyti advokato veiklai taikomi reikalavimai. Šiame kontekste pabrėžė, kad Nurodymo vykdymas yra nesuderinamas su advokato pareiga saugoti profesines paslaptis, o Nurodymą įvykdžius, ši įstatymo saugoma informacija būtų atskleista, todėl teismo sprendimo, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjo skundas, vykdymas taptų nebegalimas. Be to, pareiškėjas akcentavo, jog jis praktikuoja advokatų kontoroje, kurioje kartu praktikuojančių advokatų ir advokatų padėjėjų yra apie 100. Šioje kontoroje, remiantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 1K-040 „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įgijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“ 27 punktu, visiems klientams išrašomos „bendros“ sąskaitos, todėl nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, vykdydamas Nurodymą, pareiškėjas būtų priverstas pateikti informaciją, kuri sudaro ne tik jo, bet ir visų kartu praktikuojančių advokatų ir advokatų padėjėjų profesinę paslaptį. Taigi, kiltų neatitaisomos neigiamos pasekmės, kadangi grąžinti į padėtį, buvusią iki Nurodymo įvykdymo, nebūtų objektyviai įmanoma. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas net ir tuo atveju, jeigu Nurodymas teismo sprendimu pilnai ar iš dalies būtų pripažintas pagrįstu, jokios realios žalos nepadarytų, nes Nurodyme prašomą pateikti informaciją Marijampolės AVMI galėtų patikrinti ir vėliau.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. nutartimi (el. byla, b. l. 34–36) pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Įvertinęs pareiškėjo prašymo argumentus, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog bylos nagrinėjimo metu galiojantis Nurodymas sukeltų tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog Marijampolės AVMI paskleistų pareiškėjo pateiktą informaciją ir dėl to kiltų neigiamos pasekmės. Be to, teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 38 straipsnio 1 dalis nustato, jog informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 92 straipsnį, skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Taigi, atsižvelgęs į pareiškėjo motyvus, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neturi esminės įtakos teismo sprendimo dėl skundžiamo Nurodymo panaikinimo įvykdymui. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestinas. Teismas kartu pažymėjo, kad vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui išlieka teisė bet kurioje proceso stadijoje pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir pateikti naujus įrodymus bei motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo.

III. Pareiškėjas A. B. pateikė atskirąjį skundą (el. byla, b. l. 44–46), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Marijampolės AVMI 2016 m. balandžio 28 d. nurodymo Nr. K33-496 galiojimą.

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ABTĮ 71 straipsnio ir MAĮ bei Advokatūros įstatymo nuostatas, tinkamai neišanalizavo ir nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų bei neįsigilino į klausimo esmę. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo 2016 m. birželio 13 d. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad teismas nepagrįstai ignoravo, jog advokato paslaptį sudarančios informacijos pateikimas mokesčių administratoriui per se gali būti vertinamas kaip advokato paslaptį sudarančios informacijos atskleidimas, t. y. Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas, o pateikus šią informaciją mokesčių administratoriui, vėlesnis pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas (grįžimas į padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo) pasidarytų neįmanomas. Be to, tokiu būdu pareiškėjas faktiškai būtų verčiamas pažeisti įstatymus, o už tai advokatams ir advokatų padėjėjams kyla drausminė atsakomybė. Pareiškėjas kartu pažymi, kad jam nėra žinomos jokios teisinės, administracinės ar techninės priemonės, kurios leistų pareiškėjo pateiktą informaciją atriboti nuo kitos mokesčių administratoriaus surinktos informacijos, kurią jis teisėtai naudoja ir keičiasi su kitomis Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad nei MAĮ, nei Advokatūros įstatymas nenumato jokių išimčių, leidžiančių mokesčių administratoriui susipažinti su advokato paslaptį sudarančia informacija.

Atsakovas Marijampolės AVMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį nepakeistą.

Marijampolės AVMI mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 78 straipsnio 1 dalis numato, jog apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM. Gautų ir išrašytų PVM sąskaitų faktūrų duomenys į gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus turi būti įtraukiami laikantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies, 16 straipsnio 3 dalies, PVMĮ 78 straipsnio 5 dalies nuostatų. Tuo tarpu mokesčių administratorius, siekdamas užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams, turi teisę apmokestinamajam asmeniui įteikti raštišką nurodymą (Nurodymo teikti gaunamų ir / arba išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenis FR0786 forma, patvirtinta VMI viršininko 2004 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-188) nustatytu periodiškumu teikti registrų duomenis už tame nurodyme nustatytą laikotarpį, kurio pradžia negali būti ankstesnė nei apmokestinamajam asmeniui nurodymo įteikimo data. Be to, vadovaujantis MAĮ 38–39 straipsniais, informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams. Mokesčių administratorius, taip pat kiekvienas kitas asmuo, kuriam buvo pateikta ar tapo žinoma su mokesčių mokėtoju susijusi paslaptimi laikoma informacija, atsako už šios informacijos paskleidimą įstatymų nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai įstatymai leidžia tokią informaciją skleisti. Šiame kontekste atsakovas akcentuoja, kad byloje nėra duomenų, jog Marijampolės AVMI paskleistų pareiškėjo pateiktą informaciją ar kitaip neteisėtai ja disponuotų, dėl ko kiltų neigiamos pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartimi, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę egzistavimo.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pagal atskirąjį skundą pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y., kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011 ir kt.). Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą susiejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-246/2013 ir kt.). Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.). Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010 ir kt.). Be to, kaip ne kartą savo praktikoje yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-349/2007, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007 ir kt.).

Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008 ir kt.). Kita vertus, teismui kyla pareiga jam pateiktą prašymą įvertinti bylos aplinkybių kontekste ir šiuo klausimu priimti nutartį. Pažymėtina ir tai, kad teismas kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.). Šiuo atveju pats reikalavimų užtikrinimo priemonių tikslas ir paskirtis lemia tai, kad negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (ABTĮ 71 str. 1 d.). Be to, prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu susijusiomis aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė teismui prašymą taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas) ir iki ginčo išnagrinėjimo teisme bei teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Marijampolės AVMI 2016 m. balandžio 28 d. nurodymo Nr. K33-496 galiojimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtu pareiškėjo ginčijamu Nurodymu, vadovaujantis inter alia PVMĮ 78 straipsnio 5 dalimi ir VMI viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VA-55 patvirtintomis Pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrų tvarkymo taisyklėmis, pareiškėjui nurodyta kas pusmetį teikti mokesčių administratoriui gaunamų ir / arba išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenis. Atitinkamai pareiškėjas prašymą taikyti nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, jog jis yra advokato padėjėjas, o vykdant Nurodymą būtų atskleista advokato pareiga saugoti profesines paslaptis. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, pagrindžiančius reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, įvertinusi administracinėje byloje nagrinėti priimtus reikalavimus, sprendžia, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad PVMĮ 78 straipsnio 1 dalis numato, jog apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM. Remiantis PVMĮ 78 straipsnio 5 dalimi, apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus; į juos turi būti įtraukiamos visos išrašytos, taip pat gautos PVM sąskaitos faktūros, išskyrus PVM sąskaitas faktūras, nurodytas šio Įstatymo 80 straipsnio 7 dalyje, ar supaprastintas PVM sąskaitas faktūras.

Šių registrų tvarkymo, taip pat jų saugojimo ir pateikimo reikalavimus nustato centrinis mokesčio administratorius. Atitinkamai pagal VMI viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VA-55 patvirtintų Pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrų tvarkymo taisyklių 29 punktą (2014 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. VA-85 redakcija), PVM sąskaitų faktūrų registrai (jų duomenys) turi būti pateikiami mokesčių administratoriaus valstybės tarnautojams ar darbuotojams, vykdantiems MAĮ nustatytas funkcijas, susijusias su dokumentų iš mokesčių mokėtojų priėmimu.

Mokesčių administratorius, siekdamas užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams, turi teisę apmokestinamajam asmeniui įteikti raštišką nurodymą (Nurodymo teikti gaunamų ir / arba išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenis FR0786 forma, patvirtinta VMI viršininko 2004 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-188) nustatytu periodiškumu teikti Registrų duomenis už tame nurodyme nustatytą laikotarpį, kurio pradžia negali būti ankstesnė nei apmokestinamajam asmeniui nurodymo įteikimo data. Be to, pagal MAĮ 33 straipsnį, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę: gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija (1 p.); duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti, duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais (7 p.); naudotis kitomis mokesčių ir kitų įstatymų suteiktomis teisėmis (21 p.).

Atitinkamai MAĮ 40 straipsnyje nustatytos mokesčių mokėtojo pareigos, be kita ko, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių (2 p.); laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus (5 p.); teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (6 p.); atlikti kitas šiame ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose numatytas pareigas (11 p.).

Tuo tarpu MAĮ 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams. Mokesčių administratorius, taip pat kiekvienas kitas asmuo, kuriam buvo pateikta ar tapo žinoma su mokesčių mokėtoju susijusi paslaptimi laikoma informacija, atsako už šios informacijos paskleidimą įstatymų nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai įstatymai leidžia tokią informaciją skleisti (MAĮ 39 str. 8 d.).

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo manyti, jog netaikant pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui vykdant ginčijamą Nurodymą, yra reali grėsmė, jog pareiškėjui galbūt palankaus teismo priimto sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas dėl viešojo administravimo institucijos – mokesčių administratoriaus – pagal teisės aktus vykdant savo tiesiogines funkcijas mokesčių administravimo tikslais gautos informacijos, kurią pagal įstatymą mokesčių administratorius turi laikyti paslaptyje. Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo esmę šioje byloje sprendžiamo klausimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo aspektu, nesutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentu, kad šioje byloje ginčijamo Nurodymo vykdymas per se gali būti vertinamas kaip advokato paslaptį sudarančios informacijos atskleidimas, t. y. Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas, ir dėl to egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, o jos netaikius, kiltų tokios neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas, teismui galbūt priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė aplinkybių, kurios, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, trukdytų įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kartu pastebėtina, jog ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui ateityje, atsiradus naujoms aplinkybėms, bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 71 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.).

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė