2016-01-14 Nr. AB-1090-3-62-3-01795-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-383-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01795-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) savo skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunduose nurodė, kad nuo 2012 m. sausio 23 d. iki skundo padavimo teismui dienos (2014 m. gruodžio 1 d.) neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos Marijampolės pataisos namuose neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Nuo 2012 m. sausio 23 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas Marijampolės PN 4 lokalinio sektoriaus 9 būrio 91 brigadoje, kurios plotas yra apie 48 kv. m, sekcijoje gyveno 20 nuteistųjų. Gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma buvo pažeista. 4 lokaliniame sektoriuje gyveno apie 300 nuteistųjų, kurie naudojosi 120 kv. m pasivaikščiojimo kiemeliu. Būryje Nr. 9 bausmę atliko apie 55 nuteistieji, beveik visi rūkė, jis buvo priverstas kvėpuoti cigarečių dūmais, nebuvo įrengta rūkymui skirtų vietų. Apie 12–14 kv. m patalpoje vietoje tualetų yra trys skylės grindyse, vadinamuoju tualetu priversti naudotis 55 nuteistieji, šioje patalpoje nėra ventiliacijos. Dušu galima naudotis tik 1 kartą per savaitę, dušo patalpos atviros, taip pažeidžiamas asmens privatumas. Vienam mėnesiui išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus. Gyvenamosiose patalpose nėra ventiliacijos, vidutinis drėgnumas siekė 80 procentų, išskalbti drabužiai nedžiūdavo, o pūdavo. Gyvenamosiose patalpose daug tarakonų, patalynėje pilna parazitų. Maisto energetinė vertė siekė tik apie 1300–1500 kcal. Draudžiama su savimi turėti pledus ir kompiuterius. Taip pat jis neteisėtai nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. buvo perkeltas iš 3 būrio į 9 būrį, nesudarant sąlygų dirbti. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t. y. jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės, jis negali ramiai miegoti, sutriko sveikata, pasidarė dirglus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimuose į skundą atsakovas nurodė, jog pareiškėjas nuo 2012 m. sausio 31 d. atlieka bausmę Marijampolės PN. 2012 m. vasario 8 d. jis buvo paskirtas gyventi į 3 būrio 34 brigadą, jam nurodyta gyvenamoji vieta – 3 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, jos plotas – 33,69 kv. m, joje įrengta 10 gyvenamųjų vietų, kiekvienam nuteistajam teko 3,37 kv. m ploto; nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas perkeltas į 9 būrio 91 brigadą, jam nurodyta gyvenamoji vieta – 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, jos plotas – 47,18 kv. m, joje įrengta 16 gyvenamųjų vietų, kiekvienam nuteistajam teko 2,95 kv. m ploto. Tačiau 9 būrys susideda iš eilės įvairių patalpų (iš viso 9) bei erdvaus lauko kiemo (apie 470 kv. m), kur nuteistieji visą dieną gali vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį. Taip pat nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklą, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, socialinės reabilitacijos programas, norintys dirbti gali įsidarbinti Valstybės įmonėje prie Marijampolės pataisos namų. 9 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 klozetai ir vienas pisuaras, tarp klozetų įrengtos pertvaros, prausykloje įrengtas dušas, kuriame kartą per savaitę karštu vandeniu gali praustis nuteistieji, pastatyta skalbimo mašina, įrengti 4 šalto vandens čiaupai. Tualetinio popieriaus 1 rulonas išduodamas kiekvieną mėnesį, taip, kaip numato nuteistųjų materialinio aprūpinimo normos. Būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o patalpose iškabinti draudžiantys rūkyti ženklai ir užrašai. Atsakovas nėra gavęs iš pareiškėjo jokių pranešimų apie kitų nuteistųjų rūkymą gyvenamosiose patalpose. 2013 m. pabaigoje D. M. darbdavio atstovams pareiškė, kad į darbą daugiau neis, kadangi dėl nuolatinio susirašinėjimo baudžiamojoje byloje dirbti neturi laiko. Pareiškėjas dėl pervedimo į kitą būrį ar įdarbinimo į pataisos namų administraciją nesikreipė. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Marijampolės PN nesilaikė teisės normų reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. buvo paskirtas gyventi 3 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, jos plotas – 33,69 kv. m, joje įrengta 10 gyvenamųjų vietų, kiekvienam nuteistajam teko 3,37 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo; nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. (skundo padavimo teismui dienos) pareiškėjas paskirtas gyventi 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, jos plotas – 47,18 kv. m, joje įrengta 16 gyvenamųjų vietų, kiekvienam nuteistajam teko – 2,95 kv. m ploto. Įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, t. y. minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 0,15 kv. m ploto mažiau, nei numatyta teisės aktuose.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži kitų patalpų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas pagrįstai akcentavo, kad Marijampolės pataisos namuose 9 būrio nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku.

Sprendžiant ginčą, akcentuotos bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos, t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Iš to darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas šias aplinkybes nutyli. Pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas prašė perkelti jį į kitą būrį dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų. Minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus (trūko tik 0,15 kv. m ploto), truko labai trumpą laiką – 2 mėn. 9 d., suteikia pagrindą konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų teismas nurodė, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 258 punkte nustatyta pareiga administracijai sudaryti sąlygas nuteistiesiems 1 kartą per savaitę nusiprausti po karštu dušu. Kiekvienam būriui skiriama nuo 45 min. iki 2 val. 30 min. laiko duše. Pataisos namų dušinėje įrengta 15 maišytuvų. Teisės aktai nenumato dušo patalpų įrengimo kiekviename būryje, todėl atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl šilto vandens nebuvimo būrio patalpose. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas pažeidė šį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius samprotavimus apie naudojimosi dušu trukmę, teismui taip pat nepateikė. Be to, ir Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktas administraciją įpareigoja sudaryti galimybę tik vieną kartą per savaitę praustis duše.

Galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato pareigos pataisos namuose skirstyti nuteistuosius į rūkančių ir nerūkančių kategorijas bei nenumato šių kategorijų asmenų izoliavimo tarpusavyje. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose. Atsakovas nurodė, kad visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Pareiškėjas pataisos namų administracijai nebuvo pateikęs jokio pranešimo, jog kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmesti kaip neįrodyti.

Atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN nuteistiesiems tualetinis popierius išduodamas vadovaujantis teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 nustatytu teisiniu reglamentavimu – 1 rulonas 1 mėnesiui. Esant sveikatos sutrikimams ar kitoms išskirtinėms aplinkybėms, papildomas tualetinio popieriaus išdavimo klausimas sprendžiamas individualiai, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl to kreipėsi į administracijos atstovus. Be to, pareiškėjas gali norimas higienos priemones įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas parduotuvėje. Taigi administracijos atstovai tik vykdė teisės aktų reikalavimus ir tai negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti. Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtino, kad tualetai įrengti atskirose patalpose ir atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Atsakovas nurodė, kad pataisos namuose tualetų patalpose įrengti klozetai bei pisuarai ir iš nuteistųjų nebuvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, reikia laukti eilėje ir pan. Be to, lokaliniame sektoriuje yra dar 3 sanitariniai higienos mazgai, todėl sanitariniai reikalavimai užtikrinami. Galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja šių patalpų plotų bei konstrukcinių ypatumų. Tiek Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, tiek ir higienos norma HN 76:2010 taip pat nereglamentuoja džiovyklos bei kitų pagalbinių patalpų ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad neturtinę žalą patyrė dėl blogos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose, taip pat parazitų (tarakonų) buvimo. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose bausmės atlikimo patalpos iš esmės atitinka sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Paminėtoje higienos normoje numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas savo teiginiams patvirtinti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie deguonies trūkumą, oro drėgnumą, parazitų buvimą, nepateikė. Atsakovas su UAB „Dezinfa“ yra sudaręs dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią patalpose nuolat atliekamos dezinsekcijos ir deratizacijos procedūros. Be to, higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja nuteistuosius (ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara. Taigi šioje dalyje pareiškėjo teiginius teismas vertino kaip neįrodytus.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad laisvės atėmimo įstaigoje jis buvo labai blogai maitinamas, buvo skiriamos labai mažos ir nekaloringo maisto porcijos. Atsakovas su tokio pobūdžio argumentais nesutiko, kadangi įstaigoje maitinimas organizuojamas ir maistas tiekiamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Teismas akcentavo, kad iki 2014 m. liepos 1 d. nuteistieji įstaigoje buvo maitinami pagal valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138. Nuo 2014 m. liepos 1 d. nuteistiesiems maistas patiekiamas vadovaujantis Kalėjimų departamento 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintais valgiaraščiais, laikantis šiuose valgiaraščiuose nurodytų patiekalų pavadinimų ir svorio gramais, dienos maisto davinio cheminės sudėties ir energetinės vertės. Pareiškėjas apie kalorijų kiekį jokių įrodymų teismui nepateikė.

Atsižvelgdamas į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir remdamasis Konvencijos 3 straipsniu, EŽTT praktika, teismas pažymėjo, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

Byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Teismui pateiktų pažymų duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie jo išvardintus pergyvenimus, sukrėtimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, kurių tiesiogine priežastimi būtų bausmės atlikimo sąlygos.

Teismui pateikti duomenis kaip tik patvirtino, kad pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją ir neprašė perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, taip pat neprašė ilginti naudojimosi dušu termino, nepranešė apie rūkančius gyvenamosiose patalpose ir t. t. Marijampolės PN veikė teisėtai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali atsirasti ir atsakomybė. Dėl to pareiškėjo skundas šioje dalyje taip pat atmestas kaip nepagrįstas. Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III. Pareiškėjas D. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjo pateiktą skundą, vadovavosi tik atsakovo pateikta informacija, kuri neatitinka tikrovės. Bylos nagrinėjimas buvo neobjektyvus. Pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino į pareiškėjo pateiktus faktus. Pareiškėjas skunde prašė taikyti 4 kv. m plotą vienam asmeniui, neįskaitant baldų, t. y. europietišką standartą. Teikdamas skundą pareiškėjas neprašė teismo vadovautis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai. Prašo pripažinti jo skunde nurodytą laikotarpį pagrįstu. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus. Pirmosios instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo jo pateiktą skundą, apsiribodamas tik vietos trūkumu. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio (pvz., byloje Canali EŽTT priteisė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą daug geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjo).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus, priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas D. M. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Marijampolės pataisos namų, atlyginti neturtinę žalą (144 810 Eur), atsiradusią dėl neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino ir atmetė jį kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas nebuvo pažeista.

D. M. su teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, teismas nepilnai išnagrinėjo jo pateiktą skundą.

Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus pataisos namų administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“. Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m asmeniui, laikomam pataisos namų bendrabučių tipo patalpose, o pagal 111.2 punktą, kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose. Įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Marijampolės pataisos namams.

Pataisos namai nepateikė tikslių duomenų, kiek pareiškėjui kalinimo metu teko ploto, tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Marijampolės PN pateiktais duomenimis (I t., b. l. 8–13; 15–16), išsamiai aptarė, kuriais laikotarpiais, kuriuose būriuose ir kuriuose miegamuosiuose buvo apgyvendintas pareiškėjas. Iš Marijampolės pataisos namų pateiktų duomenų pirmosios instancijos teismas taip pat apskaičiavo pareiškėjui kalinimo metu tekusį plotą (miegamųjų gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų (lovų) skaičiaus). Tokiu būdu buvo apskaičiuota, kad pareiškėjui 3,1 kv. m plotas Marijampolės PN buvo užtikrintas jam būnant 3 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje (miegamajame) nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. (teko 3,37 kv. m gyvenamojo ploto). Nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. D. M. gyveno 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kur kiekvienam nuteistajam teko 2,95 kv. m plotas.

Pirmosios instancijos teismo teigimu, pareiškėjui tenkantis minimalus plotas nebuvo užtikrintas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d., t. y. viso du mėnesius ir devynias dienas. Taigi byloje pagrįstai nustatyta, kad Marijampolės PN tik nurodytu laikotarpiu pažeidė Taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, dėl to Marijampolės PN, neužtikrindami pareiškėjui minėto ploto, neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti. Tačiau dėmesys atkreiptinas į tai, jog pareiškėjui iki teisės aktus atitinkančio ploto trūko itin nedaug, tik 0,15 kv. m.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Šiuo atveju pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Marijampolės PN laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įstaigoje įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio aikštelėse, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN, pirmiausia pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų vertinami kaip nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Pareiškėjas žalą taip pat kildina ir iš eilės kitų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų: 4 lokaliniame sektoriuje gyveno apie 300 nuteistųjų, kurie naudojosi 120 kv. m. pasivaikščiojimo kiemeliu; būryje bausmę atliko apie 55 nuteistieji, beveik visi rūkė, jis buvo priverstas kvėpuoti cigarečių dūmais, nebuvo įrengta rūkymui skirtų vietų; apie 12-14 kv. m. patalpoje vietoje tualetų yra trys skylės grindyse, vadinamuoju „tualetu“ priversti naudotis 55 nuteistieji, šioje patalpoje nėra ventiliacijos; dušu galima naudotis tik 1 kartą per savaitę, dušo patalpos atviros, taip pažeidžiamas asmens privatumas; vienam mėnesiui išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus; gyvenamosiose patalpose nėra ventiliacijos, vidutinis drėgnumas siekė 80 procentų, išskalbti drabužiai nedžiūdavo, o pūdavo; gyvenamosiose patalpose daug tarakonų, patalynėje pilna parazitų; maisto energetinė vertė siekė tik apie 1300 -1500 kcal; draudžiama su savimi turėti pledus ir kompiuterius; jis neteisėtai nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. buvo perkeltas iš 3 būrio į 9 būrį, nesudarant sąlygų dirbti.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Marijampolės PN galimai neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta (teisės aktai PN administraciją įpareigoja sudaryti galimybę tik vieną kartą per savaitę praustis duše, pareiškėjas neįrodė, kad teko kvėpuoti užterštu oru, tualetų skaičius pakankamas, dėl papildomo tualetinio popieriaus išdavimo nesikreipė, taip pat neįrodyti D.

M. skundo teiginiai dėl blogos ventiliacijos ir parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose bei blogo maitinimo). Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nustatytas labai nežymus teisės aktais apibrėžtas gyvenamosios patalpos ploto trūkumas, t. y. 015 kv. m. Be to, šis pažeidimas tęsėsi trumpą laiką (nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d.). Kitų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (netinkamų laikymo sąlygų) D. M. būnant Marijampolės pataisos namuose nenustatyta, pareiškėjas individualiai dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų į atsakovo atstovo administraciją nesikreipė. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan