2020-05-20 Nr. AB-10182-3-61-3-03158-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1860-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03158-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. G. (J. G.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 23 d. iki skundo teismui pateikimo dienos, buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų keliamus reikalavimus. Pareiškėjas teigė, jog buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m iki 81 kv. m, todėl neatitiko minimalaus vienam asmeniui turėjusio tekti gyvenamojo ploto. Kamerų plotą mažino baldai. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 76:2010 (toliau – ir Higienos normos HN 76:2010) 60 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją). Pareiškėjas nurodė, kad kamerose tualetai buvo įrengti gyvenamojoje patalpoje ir atskirti nuo jų 1,35 m aukščio sienele, sanitariniame mazge nebuvo įrengtos atskiros gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nėra tinkamai užtikrinamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir visai jų neapšviečia. Apšvietimas buvo per stiprus, nuo jo pareiškėjui skaudėjo akis ir galvą. Kamerose nebuvo ventiliacijos, jose buvo drėgna ir tamsu, švaraus oro kiekis buvo nepakankamas, jautėsi nemalonus kvapas. Čiužiniai puvo, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo, vidutinis drėgnumas viršijo 80 proc. Pareiškėjas teigė, kad dėl minėtų pažeidimų jis patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, nepatogumais, suprastėjusiu miegu, konfliktais dėl buitinių sąlygų.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad byloje pateikti pareiškėjo judėjimo duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose įstatymų nustatytus reikalavimus atitiko. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Kamerose įrengiamas naktinis ir dieninis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Atsakovo atstovas pabrėžė, jog asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės kamerose neturi. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurią nuolat pratęsia. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K teigė, kad pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nekonkretizuoja, savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo J. G. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. Šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl kalinimo laikotarpio, kamerų ir juose buvusių asmenų skaičiaus tarp šalių nėra, rėmėsi Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui nustatyto minimalaus 3,6 kv. m ploto.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nedetalizavo savo teiginių dėl to, kad kamerose nėra spintelių asmeniniams daiktams susidėti, dėl graužikų ir kitų buitinių parazitų veisimosi, dėl kamerose buvusios netinkamo apšvietimo, drėgmės, nepakankamo švaraus oro kiekio, nemalonaus kvapo, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Teismas nurodė, kad pareiškėjas šiais aspektais į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė, todėl teismas darė išvadą, kad minėtos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais, kurių nelaikė detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu. Teismas atsakovo atstovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumo dėl minėtų pareiškėjo aplinkybių nenustatė.

8. Teismas vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir nustatė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. 183 paras nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį dėl neįrengtos gyvenamųjų patalpų oro šalinio sistemos, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu Lukiškių TI-K neturėjo pareigos sanitariniame mazge įrengti atskirą ventiliaciją. Teismas vertino bylos medžiagą ir darė išvadą, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, visi langų rėmai lengvai atidaromi, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas atsakovo atstovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumo dėl ventiliacijos nenustatė ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, taip pat nenustatė aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas kalinamas, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir pareiškėjui priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 11. Pareiškėjas J. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti iš atsakovo visą reikiamą informaciją apie pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Nacionalinės visuomenės sveikatos centras) atliktus patikrinimus ir rastus higienos normų pažeidimus.

12. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K sąmoningai ir piktybiškai pažeidinėjo pareiškėjo teises nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d., tačiau teismas netikrino ir nevertino Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų (gyvenamųjų kamerų numerių, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, bei asmenų skaičiaus jose). Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K neteisingai nurodo, kad 2018 m. sausio 22 d. atvykęs į Lukiškių TI-K buvo patalpintas vienas į kamerą Nr. 116 (karantino kamera), kurios plotas – 7,49 kv. m. Pareiškėjas nurodo, kad šioje purvinoje ir apleistoje kameroje buvo 2 asmenys 2 paras, jiems patiems teko ją išvalyti. Pareiškėjas teigia, kad teismas, remdamasis neteisingais duomenimis, netinkamai vertino vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje. Pareiškėjas akcentuoja, kad 2018 m. sausio 23 d. buvo kalinamas kameroje Nr. 126, kurios plotas – 7,48 kv. m kartu su dar vienu asmeniu, nors Lukiškių TI-K nurodo, kad jis buvo kalinamas vienas. Pareiškėjas taip pat nesutinka ir su kitais laikotarpiais kamerose Nr. 126, 169, 180, 185, 253 laikytų asmenų skaičiumi, teigia, kad Lukiškių TI-K sąmoningai mažina kalinamų asmenų skaičių, kad kameros kvadratūra būtų artima 3,6 kv. m, neatima nei sanitarinio mazgo, nei baldų užimamo ploto.

13. Pareiškėjas nesutinka, kad sanitarinis mazgas Lukiškių TI-K atitinka higienos normų reikalavimus ir atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog sanitarinis mazgas atskirtas tik užuolaida ir 1,5 m aukščio sienele, jame neįrengta atskira oro kondicionavimo sistema, jau yra higienos normų pažeidimas.

14. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kameroje Nr. 126 3 mėnesius buvo sugedęs unitazas, tačiau Lukiškių TI-K neatsiuntė santechniko. Pareiškėjas teigia, kad teismas neįvertino aplinkybės, kad nei vienoje kameroje prie gultų nėra kopetėlių, o žmogus yra verčiamas basas šokinėti iš antro aukšto gultų.

15. Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas kamerose, kuriose oro santykinė drėgmė buvo net 80 proc., sienos buvo drėgnos dėl kondensato, pelijo. Pareiškėjas nurodo, kad tokie pažeidimai buvo nustatyti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro, kuriuos teismas privalėjo išsireikalauti. Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos (pelėsis, drėgmė, netinkamas apšvietimas) neginčijamai turi neigiamos įtakos jo sveikatai, o tai, jog nėra jokių gydytojo pažymų aiškina Lukiškių TI-K nenoru tokią informaciją fiksuoti įrašuose ar žurnaluose.

16. Pareiškėjas nurodo, kad ilgalaikis kalinimas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis yra jo kankinimas, pažeminimas, pasityčiojimas iš jo orumo. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju yra akivaizdus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas ir jo teisė į teisingą žalos atlyginimą abejonių nekelia. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų ir pažymi, kad jis negali savarankiškai jų pateikti, nes teisės aktai nesuteikia galimybės turėti filmavimo, fotografavimo ar kitokios technikos, kuri galėtų užfiksuoti minėtus pažeidimus.

17. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, todėl teismas, priteisdamas itin mažą 200 Eur žalos atlyginimą, šias nuostatas pažeidė, buvo neteisingas ir šališkas, gynė išskirtinai valstybės interesus.

18. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, pareiškėjo patirtos žalos, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovo atstovas teigia, jog nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą arba kitus analogiškus nepatogumus, nes pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. G. kildino iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K 183 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog teismas rėmėsi neteisingais duomenimis, todėl netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes. Pareiškėjas taip pat nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti papildomus įrodymus apie pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Nacionalinės visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus ir rastus higienos normų pažeidimus. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartimi įpareigojo atsakovo atstovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir visą, su keliamu ginču susijusią medžiagą, kurią atsakovo atstovas pateikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui po atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą ir su skundu pateiktų rašytinių įrodymų gavimo buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus. Pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymų nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir kodėl naujų įrodymų išreikalavimo ir pateikimo būtinybė iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus įrodymus netenkina, nes prašymas nėra teisiškai pagrįstas ir motyvuotas.

26. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardintus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių nacionalinių teisės normų taikymu, todėl teisėjų kolegija vertina tik tuos pirmosios instancijos teismo motyvus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovo atstovas pateikė melagingus duomenis apie kamerose laikomų asmenų skaičių, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jais vadovavosi. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nurodė, kad kamerose yra nuolat laikoma po du asmenis, šią informaciją patvirtino 2019 m. kovo 14 d. vykusio teismo posėdžio metu, kartu nurodydamas, kad buvo laikoma ir po 10–12 asmenų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas jokių motyvuotų prieštaravimų dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų klaidingumo nenurodė, o detalius paaiškinimus apie kartu su juo laikytų asmenų skaičių pateikė tik apeliaciniame skunde. Pastebėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme turėjo teisę ginčyti atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytus duomenis, teikdamas detalius paaiškinimus, rašytinius įrodymus, prašydamas apklausti liudytojus, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą, bei kartu buvusių asmenų skaičių, objektyvumu.

29. Įsakyme Nr. V-124, kuris reglamentuoja vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (3,6 kv. m), nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei kitas inventorius. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos, kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui nustatyto minimalaus 3,6 kv. m ploto, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamą plotą.

30. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamam sprendime pagrįstai konstatavo pareiškėjo privatumo pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su atskiros ventiliacijos sanitariniame mazge įrengimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Higienos norma HN 134:2015, nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Higienos normos HN 134:2015 3 punkte numatyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, pagrįstai nustatė, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

31. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; ir kt.). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

32. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl higienos normų neatitinkančių pareiškėjo kalinimo sąlygų (pelėsio, drėgmės, netinkamo apšvietimo), pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų tinkamumo ir pakankamumo yra pažymėjęs, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų (ABTĮ 56 str.) apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017; 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtas aplinkybes, rėmėsi byloje pateiktu Nacionaliniu visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu bei padarė išvadą, kad higienos normų reikalavimai dėl temperatūros, apšvietimo, drėgmės nebuvo pažeisti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, ją paneigiančių, objektyviais duomenimis pagrįstų, argumentų nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai nurodytu aspektu atmetami. Kritiškai vertintini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų (pelėsis, drėgmė, netinkamas apšvietimas) įtakos jo sveikatai bei gydytojų pažymų nebuvimo, nes Lukiškių TI-K nenori tokios informacijos fiksuoti įrašuose ar žurnaluose. Šie pareiškėjo argumentai stokoja konkretumo, nėra aišku, kada ir dėl kokių galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar gydytojus, todėl konstatuoti, kad atsakovo atstovas, atsisakydamas priimti ir nagrinėti pareiškėjo skundus neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, nėra pagrindo.

33. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, neužtikrinus jam pakankamo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

34. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013; 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog šiuo atveju byloje yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

36. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05).

37. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovo atstovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgdama į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (183 paros), į ginamų vertybių pobūdį (pareiškėjo privatumas), pareiškėjo patirtus nepatogumus bei į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė