a2d2fc9b-7f75-4ea9-8444-810c5d1e89e0 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

?Administracinė byla Nr Administracinė byla Nr. I1-1941-872/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00114-2020-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. gegužės 5 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė vieÅ¡ame teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo A. S. (A. S.) skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjas A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) kreipėsi į teismÄ su skundu (b. l. 1–12), kurį vėliau patikslino (b. l. 22–23), praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas – LukiÅ¡kių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir LukiÅ¡kių TI-K)), 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. PareiÅ¡kėjas nurodo, kad nuo 2009 m. iki 2020 m. buvo laikomas LukiÅ¡kių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sÄ lygomis.

PareiÅ¡kėjo teigimu, jis buvo laikomas LukiÅ¡kių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam kameroje laikomam asmeniui, nes kamerose buvo laikomi 2–6 asmenys, o didžiÄ jÄ dalį kameros ploto užėmė baldai, todėl atskaičiavus baldų ir sanitarinio mazgo užimamÄ plotÄ , pareiÅ¡kėjui nelikdavo 3,6 kv. m ploto. Jam tekdavo dažnai gulėti arba sėdėti, neturėjo laisvo judėjimo ploto. Lovų galuose nebuvo atramos pagalvei, todėl ji nuolat iÅ¡krisdavo ir pareiÅ¡kėjas negalėdavo tinkamai iÅ¡simiegoti.

Nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus, nes sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas tik sienele ir užuolaidėle, todėl pareiškėjas galėjo būti stebimas kitų kamerose esančių asmenų ir pareigūnų, pro duryse esantį langelį. Sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos. Nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, todėl pareiškėjui tekdavo ilgai daužyti į duris, kol prieis pareigūnas.

Dažnai pareigūnai net neprieidavo pasiteirauti, kodėl daužoma į duris. Pareigūnų iškvietimo mygtukų nebuvo ir dušų patalpose bei teniso patalpoje. Pareiškėjo teigimu, jis serga (duomenys neskelbtini), todėl naudoja medicinos darbuotojų išduodamus medikamentus, kurių sudėtinė dalis riebalai. Kalinimo metu pareiškėjas negalėjo tinkamai palaikyti higienos ir gydyti odos ligos, nes Lukiškių TI-K neužtikrinimo galimybės jam papildomai naudotis dušu. Kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, šalta (žiemos metu 16–18 °C) ir tamsu.

Ant lubų ir sienų buvo vizualiai matomų pelėsių. Ant langų įrengtos grotos, kurios trukdė į kamerÄ patekti orui ir natÅ«raliai Å¡viesai. Kamerose įrengta dirbtinė Å¡viesa buvo labai stipri, nuo jos pareiÅ¡kėjui skaudėjo galvÄ ir akis, nes ant lempų nebuvo apsauginių gaubtų. PareiÅ¡kėjo teigimu, LukiÅ¡kių TI-K nepalankÅ«s praÅ¡ymai ir skundai nebÅ«davo registruojami, todėl pareiÅ¡kėjas dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų kreipdavosi tiesiai į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrÄ prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC) bei Kalėjimų departamentÄ prie Teisingumo ministerijos.

Dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų pareiÅ¡kėjas teigia patyręs fizinių skausmų ir papildomų psichologinių iÅ¡gyvenimų, kurie pasireiÅ¡kė baime, įtampa, stresu ir kitais nepatogumais, be to, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. PareiÅ¡kėjas mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kuriÄ praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovės atstovo. PareiÅ¡kėjas reikalavimÄ atlyginti neturtinę žalÄ grindžia skunde cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 38–48) su pareiÅ¡kėjo skundu nesutinka, praÅ¡o pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsakovės atstovas praÅ¡o taikyti sutrumpintÄ trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ pareiÅ¡kėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalÄ . Nurodo, kad Å¡iuo metu galiojančiame teisės akte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovės atstovo teigimu, iÅ¡ pateiktų duomenų apie pareiÅ¡kėjo judėjimÄ matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus.

Atsakovės atstovas nurodo, kad kamerų įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Visose kamerose gultai yra vienodi, be kopėtėlių, nes teisės aktuose nenustatyta, kad dviejų aukÅ¡tų gultuose bÅ«tų padarytos kopėtėlės. Sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumÄ iÅ¡ kameros vidaus ir nuo apžiÅ«ros langelio duryse.

Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m. Nesutinka su pareiÅ¡kėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi bÅ«ti skaičiuojamas atėmus kameroje užimamų baldų plotÄ , kadangi nei EŽTT praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai to nenumato. PaaiÅ¡kina, kad Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. LukiÅ¡kių TI-K) įrengta centrinė Å¡ildymo sistema. Visose kamerose yra centrinio Å¡ildymo įranga. Å ildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatÅ«ra.

Kamerose esantys langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Nurodo, kad gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Pažymi, kad gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai:

Å¡viestuvai su gaubtais ir Å¡viestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas. Atsakovės atstovas pažymi, kad iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iÅ¡kvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. PareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę iÅ¡sikviesti nuolat priežiÅ«ros poste budintį pareigÅ«nÄ . Akcentuoja, kad įstaigos pareigÅ«nai tarnybos metu su visais suimtaisiais ir nuteistaisiais bendrauja vadovaudamiesi pagrindiniais pareigÅ«nų etikos principais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Atsakovės atstovo teigimu, pareiÅ¡kėjo nusiskundimai yra bendro pobÅ«džio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trÅ«kumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiÅ¡kėjui. Vilniaus PN neatliko neteisėtų veiksmų. Atsakovės atstovas taip pat mano, kad pareiÅ¡kėjo skunde minimi trÅ«kumai ir kilę neigiami iÅ¡gyvenimai yra neiÅ¡vengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiÅ¡kėjo patekimÄ Ä¯ laisvės atėmimo vietÄ .

Teismas k o n s t a t u o j a: Nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ netinkamų kalinimo sÄ lygų LukiÅ¡kių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) nuo 2009 m. iki 2020 m. Atsakovės atstovas praÅ¡o pareiÅ¡kėjo reikalavimui taikyti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytÄ ieÅ¡kinio senatį. Dėl ieÅ¡kinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismÄ nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali bÅ«ti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismÄ Ä¯tvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo.

Taigi Å¡iuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebÅ«tų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismÄ (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ , jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 8225/78);

EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali bÅ«ti priskirta ir ieÅ¡kinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieÅ¡kinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumÄ , baigtumÄ , saugo Å¡alis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali bÅ«ti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 22083/93)).

LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos. Teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ , o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvienÄ dienÄ (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tÄ dienÄ , prasideda tÄ kiekvienÄ dienÄ .

PareiÅ¡kėjo teigimu, LukiÅ¡kių TI-K buvo kalinamas nuo 2009 m. iki 2020 m. PareiÅ¡kėjas skundÄ dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų LukiÅ¡kių TI-K teismui pateikė 2020 m. sausio 9 d. (spaudas ant voko, b. l. 13), todėl praleido terminÄ reikÅ¡ti reikalavimÄ atlyginti neturtinę žalÄ , patirtÄ nuo 2009 m. iki 2017 m. sausio 8 d. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieÅ¡kinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi bÅ«ti ginama, o praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas atnaujinamas.

LVAT yra pažymėjęs, kad klausimÄ , ar konkrečios ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindÄ jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgdamas į ieÅ¡kinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, Å¡alių elgesį, ieÅ¡kinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

PareiÅ¡kėjas skunde nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų jis patyrė fizinių skausmų ir papildomų psichologinių iÅ¡gyvenimų bei kitų nepatogumų. PareiÅ¡kėjas pateiktuose atsikirtimuose į atsakovės atstovo atsiliepimÄ nurodo, jog praÅ¡o netaikyti sutrumpinto ieÅ¡kinio senaties termino, kadangi LukiÅ¡kių TI-K jam nesuteikdavo informacijos apie galiojančius teisės aktus, be to, LukiÅ¡kių TI-K bibliotekoje nebuvo teisinės literatÅ«ros (b. l. 77–78). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjas, bÅ«damas apdairus ir rÅ«pestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimÄ dėl netinkamų laikymo sÄ lygų nuo pat jo apgyvendinimo LukiÅ¡kių TI-K pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais Å¡iuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sÄ lygų į pataisos įstaigos administracijÄ .

Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , jog pareiÅ¡kėjas iki ieÅ¡kinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismÄ , siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, daro iÅ¡vadÄ , kad atsakovės atstovo praÅ¡ymas patenkintinas ir pareiÅ¡kėjo skundui taikytinas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalÄ , patirtÄ nuo 2009 m. iki 2017 m. sausio 8 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvykęs 4 kartus: nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2010 m. sausio 12 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d., nuo 2018 m. liepos 25 d. iki 2018 m. spalio 12 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2018 m. liepos 25 d. iki 2018 m. spalio 12 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalÄ Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iÅ¡ civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ių, todėl jai atsirasti bÅ«tina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sÄ lygų visumÄ , nurodytÄ Â CK 6.246–6.249 straipsniuose:

žalÄ , neteisėtÄ veikÄ ar neveikimÄ , priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iÅ¡ minimų trijų vieÅ¡osios atsakomybės sÄ lygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalÄ . Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ netinkamų LukiÅ¡kių TI-K laikymo sÄ lygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl Å¡ioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali bÅ«ti kankinamas, patirti nežmoniÅ¡kÄ ar žeminantį jo orumÄ elgesį arba bÅ«ti taip baudžiamas.

Å ioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad bÅ«tų gerbiamas jo privatus ir Å¡eimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi Å¡iomis teisėmis, iÅ¡skyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumÄ , žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, Å¡is ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimÄ , draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumÄ .

Pažymėtina, kad LVAT suformulavo taisyklę, nustatančiÄ , jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sÄ lygų paprastai iÅ¡ pareiÅ¡kėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotÄ kalinimo sÄ lygų apibÅ«dinimÄ (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). PareiÅ¡kėjui aiÅ¡kiai nurodžius reikÅ¡mingas kalinimo sÄ lygas apibÅ«dinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto ir lovų įrengimo PareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ visų pirma kildina iÅ¡ to, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, nes buvo apgyvendintas kamerose kartu su kitais asmenimis. PareiÅ¡kėjui tekdavo dažnai gulėti arba sėdėti, neturėjo laisvo judėjimo ploto. Atsakovės atstovas su pareiÅ¡kėjo skunde iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad EŽTT yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog turėtų bÅ«ti laikomasi aiÅ¡kinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimÄ pažeidimÄ . Å iuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų bÅ«ti įskaičiuojami į bendrÄ kameros plotÄ , kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimÄ reikėtų įtraukti plotÄ , užstatytÄ baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje MurÅ¡ić prieÅ¡ KroatijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 7334/13)).

Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamÄ plotÄ , tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017). IÅ¡ atsiliepime į skundÄ (b. l. 39–40) nurodytų duomenų apie pareiÅ¡kėjo laikymo LukiÅ¡kių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu buvo Å¡iose kamerose:

Nr. 110, 115, 252, 253, 258, 311, 391 ir 400. PareiÅ¡kėjas 2018 m. liepos 25 d. atvyko į LukiÅ¡kių TI-K ir buvo uždarytas į kamerÄ Nr. 115 (plotas 7,45 kv.

m) bei joje buvo laikomas su kitu asmeniu, t. y. dviese. Pareiškėjas nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugsėjo 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 252 (plotas 42,33 kv.

m) su dar 6–9 asmenimis, t. y. iš viso kameroje buvo 7–10 asmenų. 2018 m. rugsėjo 6–7 d. buvo laikomas kameroje Nr. 253 (plotas 34,43 kv.

m) kartu su kitais 5 asmenimis, 2018 m. rugsėjo 8–9 d. Å¡ioje kameroje buvo laikomas su 7 asmenimis, o 2018 m. rugsėjo 10 d. iÅ¡vyko į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – Kauno TI). PareiÅ¡kėjas 2018 m. rugsėjo 11 d. atvyko į LukiÅ¡kių TI-K ir buvo uždarytas į kamerÄ Nr. 110 (plotas 7,48 kv.

m) su dar kitu asmeniu. 2018 m. rugsėjo 12–spalio 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 258 (plotas 34,71 kv.

m) su dar 6–8 asmenimis, t. y. iÅ¡ viso kameroje buvo laikomi 7–9 asmenys, o 2018 m. spalio 12 d. iÅ¡vyko į Kauno TI. PareiÅ¡kėjas 2018 m. lapkričio 6 d. atvyko į LukiÅ¡kių TI-K ir buvo uždarytas į kamerÄ Nr. 115 bei joje buvo laikomas vienas. 2018 m. lapkričio 7–22 d. pareiÅ¡kėjas buvo laikomas kameroje Nr. 400 (plotas 40,40 kv.

m) su dar 1–7 asmenimis, t. y. iš viso kameroje buvo laikomi 2–8 asmenys. 2018 m. lapkričio 23–gruodžio 13 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 391 (plotas 34,27 kv.

m) su dar 3–7 asmenimis, t. y. iš viso kameroje buvo laikomi 4–8 asmenys. 2018 m. gruodžio 14–16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 311 (plotas 7,75 kv.

m) su dar kitu asmeniu, t. y. dviese, o 2018 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių. Taigi, iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas Vilniaus PN (anksčiau Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. ir nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. spalio 12 d. bei nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d., t. y. iš viso 119 parų. Iš nurodytų duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas arba kartu su kitais asmenimis.

Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Taigi iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Vilniaus PN kamerose tekdavo nuo 3,72 kv. m iki 20,2 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta. Iš byloje esančio Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (b. l. 42).

Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Vilniaus PN kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamÄ sanitarinio mazgo plotÄ , nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis Å¡iuo atveju taip pat nebuvo pažeistas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo atveju Vilniaus PN nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiÅ¡kėjo skunde nurodyti argumentai, kad Vilniaus PN (anksčiau LukiÅ¡kių TI-K) kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas atmestini kaip nepagrįsti.

PareiÅ¡kėjo teigimu, lovų galuose nebuvo atramos pagalvei, todėl ji nuolat iÅ¡krisdavo ir pareiÅ¡kėjas negalėdavo tinkamai iÅ¡simiegoti. Ant dviaukščių lovų nebuvo įrengtos kopėtėlės, todėl pareiÅ¡kėjui bÅ«davo sunku užlipti į dviaukÅ¡tės lovos antrÄ aukÅ¡tÄ ir tai sukeldavo labai didelių nepatogumų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIÄ®ET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 14.6 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi bÅ«ti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali bÅ«ti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti.

Akcentuotina, jog nei Å¡is, nei kiti teisės aktai nenustato, kad kamerose esančių lovų galuose turi bÅ«ti įrengta atrama, ar kad dviaukÅ¡tės lovos turi bÅ«ti su kopėtėlėmis. Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjo pretenzijos dėl atramos ir kopėtėlių lovose nebuvo atmestinos kaip nepagrįstos. Dėl privatumo neužtikrinimo ir galimai netinkamo pareigÅ«nų elgesio PareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ taip pat kildina iÅ¡ to, jog laikymo LukiÅ¡kių TI-K metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose sanitarinis mazgas buvo atskirtas tik sienele ir užuolaidėle.

Atliekant gamtinius reikalus, pareiÅ¡kėjas galėjo bÅ«ti stebimas pareigÅ«nų pro duryse esantį stebėjimo langelį ir kitų kameroje esančių asmenų. Atsakovės atstovas nurodo, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumÄ iÅ¡ kameros vidaus ir nuo apžiÅ«ros langelio duryse. Taip pat pabrėžia, kad kamerose Nr. 252, 253, 391 ir 400, kuriose buvo laikomas pareiÅ¡kėjas, sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

TIĮET 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos.

Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas.

Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). HN 76:2010 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

Pagal EŽTT praktikÄ , nacionalinės institucijos turi pozityviÄ pareigÄ suteikti prieigÄ prie sanitarinių įrenginių, kurie bÅ«tų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu bÅ«du, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumÄ . EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimÄ byloje Varga ir kt. prieÅ¡ VengrijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.).

Atsižvelgiant į nurodytÄ EŽTT praktikÄ , darytina iÅ¡vada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iÅ¡ dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamÄ privatumÄ naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sÄ lygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimÄ byloje Szafrański prieÅ¡ LenkijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Kaip jau nustatyta, pareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu buvo Å¡iose kamerose: Nr. 110, 115, 252, 253, 258, 311, 391 ir 400, iÅ¡ viso 119 parų. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimÄ ir teismų praktikÄ panaÅ¡iose bylose bei nustatytas aplinkybes, A. S. (A. S.) laikymo sÄ lygas, daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjui ginčo laikotarpiu 84 paras buvo užtikrinta teisė į privatumÄ naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kameroje Nr. 115 (2018 m. lapkričio 6 d.) esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiÅ¡kėjas buvo laikomas vienas, o kamerose Nr. 252, 253, 391 ir 400 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Likusias 35 paras Vilniaus PN (anksčiau - LukiÅ¡kių TI-K) pažeidė pareiÅ¡kėjo subjektinę teisę bÅ«ti laikomam kamerose, kuriose jam bÅ«tų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiÅ¡kėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitais asmenimis ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Apibendrindamas tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjas 35 paras buvo laikomas Vilniaus PN kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sÄ lygomis.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais LukiÅ¡kių TI-K pareigÅ«nų pareigų atlikimÄ , priežiÅ«ros posto pareigÅ«nas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimÄ Ä¯staigoje.

Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, t. y. kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galimai neteisėtai elgėsi, todėl teismas, pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko Pareiškėjo teigimu, kamerose kalinamiems asmenims bei po prausimosi duše nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, todėl esant reikalui negalėjo išsikviesti budinčio pareigūno ir turėjo daužyti į duris. Pareigūnų iškvietimo mygtuko nebuvo ir teniso patalpoje. Atsakovės atstovas su šiais pareiškėjo nusiskundimais nesutinka ir nurodo, kad iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti.

PareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę iÅ¡sikviesti nuolat priežiÅ«ros poste budintį pareigÅ«nÄ . TIÄ®ET 14.4 papunktyje ir PĮĮET 13.10 bei 16.11 papunkčiuose nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiÅ«rėtojo iÅ¡kvietimo sistema (aliarminis iÅ¡kvietimas). Pažymėtina, jog teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigÅ«nams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iÅ¡kvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais bÅ«dais kviečia prižiÅ«rėtojÄ .

Pažymėtina ir tai, kad minėti teisės aktai nenustato, kad dušo patalpose ar teniso patalpoje turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema (aliarminis iškvietimas). Aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis, kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai ar įstaigos turtui (pvz., staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ir t.t.). Akcentuotina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas kamerose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala.

Vien abstraktaus pobÅ«džio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiÅ¡kėjas dėl neįrengtos pareigÅ«nų iÅ¡kvietimo sistemos patyrė neturtinę žalÄ . Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiÅ¡kėjo teisių pažeidimo. Dėl atskiros ventiliacijos ir grotų PareiÅ¡kėjas neturtinę žala taip pat kildina iÅ¡ to, kad kameroje įrengtame sanitariniame mazge ir pačioje kameroje nebuvo atskiros ventiliacijos.

Ant langų buvo įrengtos grotos, kurios trukdė į kamerÄ patekti orui ir natÅ«raliai Å¡viesai. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad kameros vėdinamos natÅ«raliu bÅ«du per langus, kamerose langai pritaikyti vėdinti. Pagal HN 134:2015 17 punktÄ , laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, iÅ¡skyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Galiojantys teisės aktai nenustato, kad sanitarinio mazgo patalpoje turi bÅ«ti įrengta atskira ventiliacijos sistema.

TIÄ®ET 13 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose suimtieji ir nuteistieji, iÅ¡skyrus Å«kio darbus atliekančius nuteistuosius, laikomi rakinamose kamerose. Gyvenimo ir buities sÄ lygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. TIÄ®ET 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi bÅ«ti langas, užtikrinantis natÅ«ralios dienos Å¡viesos patekimÄ . Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali bÅ«ti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. TIÄ®ET 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi bÅ«ti natÅ«ralus arba mechaninis vėdinimas.

Iš apžvelgto teisinio reglamentavimo matyti, kad langų angoje gali būti įstatytos metalinės grotos. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad tam tikrose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas buvo įrengtų atskirų sanitarinio mazgo kabinų. Kaip jau nustatyta, kitose kamerose, kuriose nėra galimybių įrengti atskirų sanitarinio mazgo kabinų, sanitariniai mazgai įrengti kamerose ir atskirti 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaidėle, o kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Atsižvelgiant į aptartÄ teisinį reglamentavimÄ ir sprendime nustatytas aplinkybes, darytina iÅ¡vada, kad LukiÅ¡kių TI-K kameros vėdinamos tokiu bÅ«du, kuris yra tinkamas pagal galiojančio teisės akto reikalavimus. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiÅ¡kėjas skunde nenurodė, kad langai kamerose, kuriose jis kalėjo buvo netinkami vėdinimui, todėl jo teiginys, kad kameroje įrengtame sanitariniame mazge ir pačioje kameroje nebuvo atskiros ventiliacijos, nesudaro pagrindo konstatuoti LukiÅ¡kių TI-K (Å¡iuo metu Vilniaus PN) pažeidimÄ .

Dėl higienos sÄ lygų (oro temperatÅ«ros, apÅ¡vietimo, drėgmės ir pelėsio) kamerose PareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ taip pat kildina iÅ¡ to, kad kamerose buvo drėgna, Å¡alta (žiemos metu 16–18 °C) ir tamsu. Ant lubų ir sienų buvo vizualiai matomų pelėsių. Kamerose įrengta dirbtinė Å¡viesa buvo labai stipri, nuo jos pareiÅ¡kėjui skaudėjo galvÄ ir akis, nes ant lempų nebuvo apsauginių gaubtų. Atsakovės atstovas su pareiÅ¡kėjo nusiskundimais nesutinka ir nurodo, kad kamerose higienos sÄ lygos atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Paaiškina, kad Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kamerose yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pabrėžia ir tai, kad gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai:

šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas. HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.

HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi bÅ«ti vizualiai matomų pelėsių. Kaip jau nustatyta, pareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Å¡iose kamerose: Nr. 110, 115, 252, 253, 258, 311, 391 ir 400. IÅ¡ į bylÄ atsakovės atstovo pateiktų NVSC Vilniaus departamento patikrinimų aktų, matyti, kad visi aktai nesusiję su pareiÅ¡kėjo buvimo įstaigoje laikotarpiais. Tačiau, kaip nurodė atsakovės atstovas, ginčui aktualiu laikotarpiu NVSC Vilniaus departamentas neatliko patikrinimų kamerose Nr. 252, 253, 258, 311, 391 ir 400 (b. l. 95–96).

Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. kovo 9 d. patikrinimo akto matyti, jog buvo tikrinta kamera Nr. 110 (b. l. 58–59). Patikrinimo metu kameroje išmatuota oro temperatūra siekė 19°C, taip pat nustatyta, kad kameroje esantis vidinis langas sutvarkytas ir sandariai uždaromas. Patikrinimo metu higienos normų pažeidimų šioje kameroje nenustatyta. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. sausio 23 d. patikrinimo akto matyti, jog buvo tikrinta, be kita ko, kamera Nr. 115 (b. l. 60–62).

Patikrinimo metu kameroje iÅ¡matuota oro temperatÅ«ra buvo 21,8°C, o santykinė oro drėgmė 50,9 proc., bendra dirbtinė apÅ¡vieta buvo 230 lx. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad sudaryta galimybė kamerÄ iÅ¡vėdinti per langÄ , langai atsidarė ir užsidarė, be to, nustatyta, kad kameroje pelėsių požymių vizualiai nematyti. Patikrinimo metu higienos normų pažeidimų Å¡ioje kameroje nenustatyta. IÅ¡ nustatytų aplinkybių matyti, jog atsakovas paneigė tik dalį pareiÅ¡kėjo nusiskundimų dėl minėtų kalinimo sÄ lygų LukiÅ¡kių TI-K kamerose.

Akcentuotina ir tai, kad pareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 110 ir 115 praleido tik tris paras. Teismo nuomone, kreipimosi į įstaigos administracijÄ ar atitinkamas institucijas (pvz., NVSC Vilniaus departamentÄ ) aspektas yra svarbus tuo, kad jos sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, Å¡iuo atveju higienos normų galimÄ nesilaikymÄ , gali imtis veiksmų, kad tai bÅ«tų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai bÅ«tų paÅ¡alinti. Nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų kreipdavosi tiesiai į NVSC.

Akcentuotina, jog šį pareiÅ¡kėjo argumentÄ paneigia iÅ¡ NVSC Vilniaus departamento 2020 m. vasario 7 d. gautas raÅ¡tas, kuriame nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2020 m. pareiÅ¡kėjo A. S. (A. S.) skundų dėl jo laikymo sÄ lygų LukiÅ¡kių TI-K kamerose, NVSC Vilniaus departamente nebuvo gauta (b. l. 30–34). Atsakovės atstovas pateiktuose į bylÄ papildomuose paaiÅ¡kinimuose nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjas nebuvo kreipęsis į LukiÅ¡kių TI-K administracijÄ su praÅ¡ymais ar skundais dėl skunde iÅ¡dėstytų nusiskundimų (b. l. 95–96).

Teismo nuomone, nesant pareiÅ¡kėjo nusiskundimų įstaigos administracijai dėl konkrečių nagrinėjamame skunde nurodytų nusiskundimų, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiÅ¡kėjo skunde nurodytas aplinkybes. Å iuo aspektu pažymėtina, kad LVAT yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiÅ¡kėjas, pareiÅ¡kėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sÄ lygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

Akivaizdu, kad LukiÅ¡kių TI-K neturėdamas pareiÅ¡kėjo ar kitų kartu su juo kamerose laikomų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sÄ lygų ir neatliko kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiÅ¡kėjas patikrinimų, todėl ir negali pateikti įrodymų apie tuo metu buvusiÄ kamerų bÅ«klę. Akcentuotina ir tai, kad pareiÅ¡kėjas skunde neindividualizuoja savo nusiskundimų, o tik abstrakčiai nurodo menamus kamerų higienos normų pažeidimus, nekonkretizuoja, kokiais laikotarpiais, kokiose kamerose pasireiÅ¡kė jo minimi galimi pažeidimai.

Pažymėtina, kad pareiÅ¡kėjas labai abstrakčiai nurodo, kad kamerose buvo nepakankamas natÅ«ralus apÅ¡vietimas, didelė santykinė oro drėgmė, Å¡alta, tačiau iÅ¡ aptartų patikrinimų aktų matyti, kad oro temperatÅ«ros ir drėgmės bei dirbtinio apÅ¡vietimo pažeidimų, kaip ir pelėsio, kamerose nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad teisės aktai nereglamentuoja natÅ«ralaus apÅ¡vietimo koeficiento. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiÅ¡kėjo teiginius apie natÅ«ralaus apÅ¡vietimo trÅ«kumÄ kamerose, todėl darytina iÅ¡vada, kad Å¡i pareiÅ¡kėjo pretenzija yra grindžiama tik jo paties subjektyvia nuomone.

Kaip nurodo ir LVAT savo praktikoje, natÅ«ralaus apÅ¡vietimo trÅ«kumÄ pareiÅ¡kėjui galėjo kompensuoti dirbtinė apÅ¡vieta (žr., 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2088-492/2018), kuri buvo užtikrinta pagal teisės aktų reikalavimus. Pastebėtina ir tai, kad pareiÅ¡kėjas skunde pats sau prieÅ¡tarauja, vienu metu nurodydamas, kad kamerose buvo tamsu, o kitu atveju, kad buvo per ryÅ¡ki dirbtinė Å¡viesa. Be to, pareiÅ¡kėjas abstrakčiai nurodo, kad kamerose ant lempų nebuvo apsauginių gaubtų, tačiau nenurodo, kuriose konkrečiai kamerose, o kaip nurodė atsakovės atstovas, kamerose buvo įrengti dviejų tipų Å¡viestuvai:

Å¡viestuvai su gaubtais ir Å¡viestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , jog pareiÅ¡kėjo nusiskundimai dėl neužtikrintų higienos sÄ lygų kamerose (oro temperatÅ«ros, drėgmės, apÅ¡vietimo ir pelėsio) atmestini kaip nepagrįsti. Dėl papildomos galimybės naudotis duÅ¡u PareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ taip pat kildina iÅ¡ to, kad serga odos liga (duomenys neskelbtini), jam reikia dažniau nusiprausti po Å¡iltu vandeniu, tačiau kalinimo metu negalėjo tinkamai palaikyti higienos ir gydyti odos ligos, nes LukiÅ¡kių TI-K neužtikrinimo galimybės jam papildomai naudotis duÅ¡u.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad, vadovaujantis LukiÅ¡kių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl LukiÅ¡kių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų iÅ¡vedimo nusiprausti į duÅ¡Ä ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos apraÅ¡o patvirtinimo“, LukiÅ¡kių TI-K laikomiems asmenims vienÄ kartÄ per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duÅ¡e ir tai atitinka higienos normų reikalavimus (b. l. 44). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d.

įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVTT) (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 21 d.) 107 punkte buvo nustatyta, kad ne rečiau kaip kartÄ per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti duÅ¡u. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areÅ¡tinėse laikomiems asmenims turi bÅ«ti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vienÄ kartÄ per savaitę nusiprausti duÅ¡e. Akcentuotina, jog pareiÅ¡kėjas skunde neneigia, kad pagal aptartÄ teisinį reglamentavimÄ jam buvo suteikiama galimybė nusiprausti po duÅ¡u, tačiau jis teigia, kad LukiÅ¡kių TI-K neužtikrinimo jam galimybės papildomai naudotis duÅ¡u dėl odos ligos.

Akcentuotina ir tai, jog iÅ¡ byloje esančios pareiÅ¡kėjo asmens sveikatos istorijos A3-A/2018/2873 kopijos matyti, jog joje net neužfiksuota, kad pareiÅ¡kėjas serga jo nurodyta odos liga, ar kad turi tam tikrų nusiskundimų dėl odos bÅ«klės (b. l. 99–103). IÅ¡ byloje esančio Vilniaus PN 2020 m. balandžio 27 d. gauto raÅ¡to matyti, jog atsakovės atstovas nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjas nesikreipė į LukiÅ¡kių TI-K administracijÄ su praÅ¡ymu suteikti papildomÄ iÅ¡vedimÄ nusiprausti duÅ¡e (b. l. 95–96).

Be to, pareiÅ¡kėjas nei skunde, nei patikslintame skunde nenurodo, kad bÅ«tų kreipęsis į LukiÅ¡kių TI-K administracijÄ su praÅ¡ymu sudaryti galimybę papildomai nusiprausti po duÅ¡u. Akivaizdu, kad įstaiga neturėdama pareiÅ¡kėjo minėto praÅ¡ymo ir nesvarstė galimybės jam suteikti teisę papildomai nusiprausti po duÅ¡u. Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad LukiÅ¡kių TI-K užtikrino pareiÅ¡kėjui galimybę pasinaudoti duÅ¡u teisės aktų nustatyta tvarka, todėl pareiÅ¡kėjo nusiskundimas dėl nesudarytos galimybės papildomai praustis po duÅ¡u, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sÄ lygomis, paprastai patiria neturtinę žalÄ , kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Å i aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimÄ byloje Savenkovas prieÅ¡ LietuvÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Å io straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o jÄ patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikÅ¡mingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). PareiÅ¡kėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų buvo pažeminta jo garbė ir orumas, jis patyrė fizinių skausmų ir papildomų psichologinių iÅ¡gyvenimų. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog atsakovės atstovas bÅ«tų sÄ moningai siekęs sukelti pareiÅ¡kėjui minėtus jausmus ar kitaip netinkamai su juo elgtis.

Å iame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumÄ bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali bÅ«ti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtÄ skriaudÄ . Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimÄ byloje Meilus prieÅ¡ LietuvÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

IÅ¡nagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiÅ¡kėjo patirto pažeidimo trukmę, pripažintina, kad A. S. (A. S.) dėl nustatyto pažeidimo (35 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie virÅ¡ijo įprastus kalinimo sÄ lygojamus suvaržymus. Taigi, pareiÅ¡kėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensacijÄ už laikymÄ netinkamomis sÄ lygomis iÅ¡ esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiÅ¡kėjo praÅ¡oma priteisti 40 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobÅ«dį ir trukmę, į teismų panaÅ¡iose bei analogiÅ¡kose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sÄ Å¾iningumo ir protingumo principus, daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 90 Eur, todėl pareiÅ¡kėjui iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 90 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartÄ pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieÅ¡ Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieÅ¡ SuomijÄ ; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, n u s p r e n d ž i a :

PareiÅ¡kėjo A. S. (A. S.) skundÄ patenkinti iÅ¡ dalies. Priteisti pareiÅ¡kėjui A. S. (A. S.) iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 90 Eur (devyniasdeÅ¡imt eurų) neturtinei žalai atlyginti. LikusiÄ pareiÅ¡kėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per trisdeÅ¡imt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėja Fausta Vitkienė