2019-05-08 Nr. AB-10676-3-61-3-03699-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1495-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03699-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. P. (V. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2012 m. balandžio 24 d. – rugsėjo 20 d. ir 2017 m. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad jis serga (duomenys neskelbtini), kreipėsi į Lukiškių TI-K medikus, tačiau jis nebuvo net užregistruotas medicinos knygoje. Nuo liepos 25 d. jis buvo apgyvendintas drėgnoje kameroje, nors dėl ligos jis tokioje kameroje negalėjo būti apgyvendintas. Pareiškėjo teigimu, neįrengta ventiliacija, drėgna ir buvo pelėsio, o dėl languose įrengtų grotų sunku juos atidaryti. Esant atviriems tualetams kamerose tvyrojo nepakenčiamas kvapas. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog asmeniui kameroje skiriamas labai mažas plotas, neatitinkantis teisės aktų reikalavimų.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad 2017 m. pareiškėjas Lukiškių TIK buvo laikomas nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K teigimu, sanitariniai mazgai negali būti atitverti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti laikomų asmenų nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose. Sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Teisės aktuose neįtvirtintas reikalavimas atskirti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal turimus resursus. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, reguliariai vėdinantys, prižiūrintys ir tvarkantys savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K taip pat paaiškino, jog nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, įrengtos vidinės metalinės grotos, jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir nepažeidžia kamerose apgyvendintų asmenų teisių.

5. Taip pat atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

6. Lukiškių TI-K manymu, pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, nagrinėjamu atveju nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą žalos atlyginimui už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d., todėl šią skundo dalį atmetė. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d., teismas nustatė, jog 2 paras pareiškėjui tekusi minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista. Nustatydamas žalos dydį teismas kompleksiškai vertino ir pažeidimą dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl drėgmės, vėdinimo, pelėsio, įvertinus tai, kad kameros natūraliai vėdinamos per langus, nėra niekuo pagrįsti, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), nėra patvirtinta.

III. 9. Pareiškėjas V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas nagrinėti pareiškėjo teisių pažeidimus 2012–2016 m., nepateikė racionalių argumentų, rėmėsi selektyviai atrinktomis teisės aktų nuostatomis, pažeidė pareiškėjo teisę kreiptis į teismą ir teisę į teisingą teismą. Apeliantas teigia, jog teismas neturėjo teisės skundžiamame sprendime cituoti atsakovo atstovo neteisėtų teiginių, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Apeliantas nurodo, kad byloje taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.134 straipsnio l punkto nuostata, kuri, kaip specialioji, keičia CK 1.125 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas eliminuoja galimybę taikyti senaties institutą, nes veikas, kurios privalo būti kvalifikuojamos kriminaliniu nusikaltimu, Lukiškių TI-K vykdo nuolat.

11. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi neteisėtu Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu, pagal kurį vienam asmeniui tenkintis plotas turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Nurodo, kad anksčiau galioję teisės aktai nustatė 5 kv. m minimalią gyvenamojo ploto normą, pareiškėjo teisės į 5 kv. m plotą ribojimas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu yra neteisėta veika ir veikimas ultra vires (viršijant įgaliojimus), neatitinka principo non reformatio in peius (draudimas pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį), pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) ir konstitucinio proporcingumo principo.

12. Apeliantas nurodo, kad teismas iš esmės pripažino pažeistą jo teisę į tinkamą tualeto įrengimą, tačiau rezoliucinėje sprendimo dalyje šią aplinkybę nutylėjo. Teismo išvada, kad pareiškėjas neprašė medicininės pagalbos, nes Lukiškių TI-K jo prašymų neužregistravo, yra nekompetentinga ir pažeidžia pareiškėjo teisę į teisingą teismą.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovo atstovas detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, nurodo, jog apeliacinis skundas grindžiamas samprotavimais, apelianto nusiskundimai abstraktūs, jis nekonkretizuoja, kuo pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K 2012 m. balandžio 24 d. – rugsėjo 20 d. ir 2017 m., atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimui dėl žalos už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. pritaikęs ieškinio senatį, nustatęs, kad 2017 m. pareiškėjas Lukiškių TI-K TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d., konstatavęs, kad Lukiškių buvo netinkamai atitvertas sanitarinis mazgas ir 2 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs, skundą dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl senaties taikymo, mano, kad turėtų būti taikoma ne 3,6 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma, o anksčiau galiojusiuose teisės aktuose numatyta 5 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma, teigia, kad negalima taryti išvados, jog pareiškėjas neprašė medicininės pagalbos, nes Lukiškių TI-K jo prašymų neužregistravo, nurodo, kad teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nenurodė nustatyto pažeidimo, susijusio su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

20. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

21. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

23. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatomis, kadangi, kaip minėta, reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK. Taip pat atmestini apelianto argumentai, kad CK 1.134 straipsnio 1 dalis yra specialioji nuostata CK 1.125 straipsnio nuostatų atžvilgiu. CK 1.134 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra specialiai reglamentuotas ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

24. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

25. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas teisme gautas 2017 m. lapkričio 6 d., pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą kreiptis į teismą, į atsakovo prašymą skundo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą 2012 m. turi būti taikoma ieškinio senatis, pareiškėjo argumentai dėl jo teisės kreiptis į teismą ir teisės į teisingą teismą atmestini. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo patirtą neturtinę žalą už 2012 m. Aplinkybė, jog atsakovo galimai padaryti pareiškėjo teisių pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio, nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo reikalavimų pagrįstai taikė ieškinio senatį.

26. Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais nagrinėjamu atveju taikytina 5 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma, teismas nurodo, kad šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d., vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto minimalią normą nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, atmestini apelianto argumentai, kad nagrinėjamu atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo ploto.

27. Dėl pareiškėjo argumento, jog pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nenurodė, jog nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismo sprendimas yra vientisas dokumentas, taigi atskiros sprendimo dalys nevertintinos atsietai viena nuo kitos. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnyje sprendimo turiniui nustatytų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimu ir papildomai pažymi, kad minėta pareiškėjo teisė ginčo laikotarpiu buvo pažeista nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. liepos 24 d., t. y. 91 parą).

28. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K medikus, tačiau nebuvo net užregistruotas medicinos knygoje. Atkreiptinas dėmesys, kad šių aplinkybių pareiškėjas skunde nedetalizavo, nenurodė, kada konkrečiai ir kokia medicininė pagalba jam buvo reikalinga ir nebuvo suteikta ir pan. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat tik deklaratyviai teigia, kad nustatyta ydinga patekimo pas medicinos darbuotojus tvarka laikytina neteisėtu Lukiškių TI-K administracijos veikimu, kad pareiškėjas neteisėtai nebuvo užregistruotas medicininės pagalbos pageidaujančių gauti asmenų žurnale tačiau taip pat nedetalizuoja, kada ir kaip pasireiškė jo subjektinės teisės pažeidimas.

29. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 101 punktą suimtieji į priėmimą pas medicinos specialistus registruojami iš anksto. Tardymo izoliatoriaus gyvenamųjų pastatų korpusuose direktoriaus įgalioti priežiūros pareigūnai pildo suimtųjų ambulatorinio priėmimo registracijos žurnalus. Pacientai registruojami kasdien. Užbaigus registravimą, žurnalai pristatomi į tardymo izoliatoriaus asmens sveikatos priežiūros tarnybą jos darbo dienos pradžioje. Už visų registruotų pacientų susitikimą su medicinos specialistais atsako priežiūros tarnybos pareigūnai.

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl jo neregistravimo medicinines paslaugas pageidaujančių gauti asmenų žurnale nepateikė jokių duomenų šiems teiginiams pagrįsti, nedetalizavo, kada negavo medicininės pagalbos, nepateikė jokių nurodytą aplinkybę patvirtinančių duomenų, o byloje pateikti duomenys patvirtina, kad reaguojant į pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 8 d. skundą pareiškėją 2017 m. rugpjūčio 10 d. konsultavo šeimos gydytojas. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas būtų siekęs užsiregistruoti pas konkretų sveikatos priežiūros specialistą, tačiau nebūtų registruojamas arba, pareiškėjui užsiregistravus, nebūtų užtikrintas jo susitikimas su konkrečiais medicinos specialistais. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

31. Dėl atlygintino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

32. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

33. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

34. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad 2 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir 91 parą buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų pobūdį, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog pažeidimo laikotarpis nebuvo ilgas, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, kas leidžia spręsti apie jo teisės į privatumą pažeidimo mažesnį intensyvumą, taip pat atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

35. EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Atsižvelgiant į tai, kad kiti pareiškėjo nurodomi apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepaneigiantys skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino faktines aplinkybes byloje, todėl neteisingai įvertino pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija, siekdama operatyvaus ir ekonomiško proceso, atsižvelgdama į tai, kad nėra būtinybės rinkti ir tirti naujus įrodymus, iš dalies tenkindama apeliacinį skundą, negrąžindama bylos nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia ir padidina pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimą iki 250 Eur, kitą pareiškėjo apeliacinio skundo dalį atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. P. (V. P.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Virginija Volskienė