2017-02-07 Nr. AB-3064-3-61-3-00349-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2045-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00349-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos 8.3.1; 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo W. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo W. C. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas:

1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (15/4-1)-3J-2(1)/31U-01 dalyje dėl išduoto leidimo laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojančio iki 2016 m. gegužės 14 d.;

2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (15/4-1)-3J-2(1)/31U-01 dalyje dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą bei priimti naują sprendimą;

3) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 10-SP9-56.

Paaiškino, kad atsakovas, remdamasis Policijos departamento 2015 m. gruodžio 3 d. išvada Nr. 5-IL-4924 nustatė, kad pareiškėjo elgesys praeityje, t. y. pasikartojantys ir sunkėjantys administraciniai teisės pažeidimai – sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tikimybę, todėl turimas leidimas laikinai gyventi turėtų būti panaikintas, o leidimas nuolat gyventi – neišduotas. Sprendime nepagrįstai remiamasi ir tais administracinės teisės pažeidimais (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 (11) straipsnio „Gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimas“ 2 dalis), už kuriuos nėra priimti nutarimai, pagrindžiantys administracinio teisės pažeidimo padarymo faktą, t. y. dar tik vyksta administracinė procedūra. Sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės viešajai tvarkai realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Visi pareiškėjo padaryti administraciniai pažeidimai yra formalūs, ne realiai sukeliantys žalą asmenims, o taikytos nuobaudos yra prevencinio pobūdžio. Bet kuriuo atveju, turi būti įvertinta tai, kad užsienietis dėl kalbos suvokimo – ne visada tinkamai suvokia teisinę savo padėtį, jį lengviau suklaidinti tiek dėl techninių dokumentų tinkamumo, tiek dėl mokestinių taisyklių taikymo.

Pareiškėjo padaryti keli administracinės teisės pažeidimai negali būti pagrindas įvertinti asmens grėsmę viešajai tvarkai ateityje. Penki administracinės teisės pažeidimai prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje yra padaryti juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų, kurie netinkamai dirbo su kasos aparatu arba privalėjo teikti mokestines ataskaitas (finansininkas).

Atsakovas visiškai nevertino pareiškėjo padarytų pažeidimų sunkumo, pareiškėjo Lietuvos Respublikoje buvimo trukmės ir ryšių su gyvenamąja šalimi. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2007 m., ir nuo 2007 m. balandžio 24 d. kiekvienais metais pastarajam buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje pareiškėjas įkūrė įmonę UAB (duomenys neskelbtini), kurioje šiuo metu dirba 9 darbuotojai, iš kurių 7 yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas deda dideles pastangas tiek savo gyvenimo sukūrimui ir plėtojimui Lietuvoje, tiek kitų Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu, yra išlaikęs valstybinį Lietuvių kalbos egzaminą, nepertraukiamai 9 (devynerius) metus gyvena Lietuvoje, moka mokesčius Lietuvos Respublikos valstybei.

Sprendimas dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) priimtas visiškai nesiremiant jokiais teisiniais motyvais ar argumentais, tik formaliai nurodant 2015 m. gruodžio 31 d. priimtą ginčijamą sprendimą. Nustatytas 30 dienų terminas per kurį pareiškėjas privalo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos yra visiškai nepagrįstas, nes per tokį terminą pareiškėjas neturi jokių galimybių užbaigti įmonės UAB (duomenys neskelbtini) veiklos (šiuo metu vyksta bankroto procesas). Pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) atvyko į Lietuvos Respubliką prieš 9 metus, todėl visi ne tik darbiniai, bet ir artimi santykiai su kilmės valstybe yra nutrūkę. Pareiškėjas ir Lietuvos pilietė sudarė santuoką.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė teismo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad Policijos departamento pateiktoje 2015 m. gruodžio 3 d. išvadoje Nr. 5-IL-4924 nurodoma, kad pareiškėjas 2012–2015 metais padarė 7 administracinius teisės pažeidimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, 2015 metais padarė 2 pažeidimus prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu duomenys dėl administracinių teisės pažeidimų, už kuriuos nebuvo priimti nutarimai (dar vyko administracinė procedūra), buvo įvertinti duomenų visumoje, kaip pareiškėją charakterizuojanti aplinkybė. Šiuo metu nutarimas už šiuos pažeidimus (pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 163(5) straipsnį „Kasos aparatų eksploatavimo ar kasos operacijų tvarkos pažeidimas“, 173(1) straipsnį „Apskaitos taisyklių pažeidimas“, 173(11) straipsnį „Gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimas“) priimtas – paskirta 868 Eur bauda.

Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs grėsmės viešajai tvarkai realumą ir tokios grėsmės galimybės akivaizdumą (pažeidimai padaryti dvejų metų laikotarpyje iki ginčijamo sprendimo priėmimo, prieš tai pareiškėją įspėjus). Pareiškėjo veikla, jo atlikti veiksmai kelia grėsmę viešajai tvarkai. Priimant ginčijamą sprendimą buvo atsižvelgta ir į pažeidimų pobūdį, jų pakartotinumą; pažeidimai nėra vienkartiniai ar atsitiktiniai – ši aplinkybė taip pat patvirtina pareiškėjo elgesio pavojingumą, leidžia charakterizuoti pareiškėją, daryti išvadas apie jo požiūrį į teisės normų laikymąsi.

Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika. 2015 m. gegužės 12 d. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo ryšius, buvo priėmęs sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nors ir buvo pateikta Policijos departamento išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjo elgesys (ypač po 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo pakeisti leidimą gyventi) vertintinas kaip piktnaudžiavimas pareiškėjui suteiktu pasitikėjimu – pareiškėjas ir toliau pažeidinėjo teisės aktus.

2016 m. birželio 22 d. Sodros duomenimis šiuo metu dirbančių asmenų įmonėje nėra, įmonės skola Sodrai – 11 465,95 Eur. Be to, pagal paties pareiškėjo pateiktus duomenis UAB (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra bankrutuojanti. Šios aplinkybės paneigia skundo teiginius dėl įmonėje dirbančių darbuotojų, taip pat parodo, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. 2016 m. gegužės 21 d. pareiškėjas susituokė su Lietuvos Respublikos piliete I. G., tačiau ši aplinkybė objektyviai neegzistavo ginčijamo sprendimo priėmimo metu, pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo pateikęs duomenų apie kokius nors ilgalaikius šeiminius ryšius, o pareiškėjo santuokos aplinkybė neturėtų būti vertinama nagrinėjant ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu.

Įstatymų leidėjas įtvirtino baigtinį sąrašą atvejų, kada turi būti priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, ir pakankamai siaurą sąrašą atvejų, kada yra draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį. Pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2016 m. gegužės 14 d. Migracijos valdyba sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) priėmė 2016 m. birželio 10 d. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad Migracijos valdybos sprendimo priėmimo metu pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi buvo pasibaigęs, kito dokumento, suteikiančio ar patvirtinančio teisę gyventi ar būti Lietuvos Respublikoje pareiškėjas neturėjo. Sprendimas atitinka esminius reikalavimus, keliamus administraciniam sprendimui.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė teismo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad Migracijos valdyba, priimdama skundžiamą sprendimą, nustatė, kad Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui panaikintas leidimas gyventi ir atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, Migracijos departamento raštu atsisakyta priimti prašymą išduoti nacionalinę vizą, šiuo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, t. y. neturi galiojančio leidimo gyventi arba vizos ir, vadovaudamasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, atsižvelgusi į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta šio įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), nusprendė įpareigoti užsienietį savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Priežastys, kurias nurodė pareiškėjas, dėl kurių nepageidauja sugrįžti į (duomenys neskelbtini), nenurodytos Įstatymo 130 straipsnyje.

Skundžiamame sprendime nurodyti konkretūs sprendimai ir raštai, kurių pagrindu priimamas sprendimas, Įstatymo straipsniai, vadovaujantis kuriais priimtas skundžiamas sprendimas, taip pat išaiškinta apskundimo tvarka, nurodytas terminas ir teismas kuriam turi būti paduotas skundas. Pareiškėjui sprendimas buvo perskaitytas ir išaiškintas. Priimant skundžiamą sprendimą dalyvavo pareiškėjo atstovas, advokato padėjėjas E. G. ir (duomenys neskelbtini) vertėjas. 30 dienų terminas yra maksimalus, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Terminas gali būti pratęstas dėl Įstatymo 128 straipsnyje nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų. Apie galimybę, esant 128 straipsnio aplinkybėms, pratęsti išvykimo terminą buvo informuotas pareiškėjas ir jo atstovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo W. C. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarties dalį, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 10-SP9-56 dėl (duomenys neskelbtini) piliečio W. C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) galiojimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi Policijos departamento 2015 m. gruodžio 3 d. išvadoje Nr. 5-IL-4924 „Dėl W. C. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei“ nurodytais duomenimis, kad pareiškėjas nuo 2012 iki 2015 metų yra padaręs 7 administracinius teisės pažeidimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais ir 2 pažeidimus prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje. Iš šios išvados aiškiai matyti, kad 6 administracinius teisės pažeidimus pareiškėjas padarė per pastaruosius dvejus metus. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2015 m. gegužės 12 d. pranešimu Nr. (15/4-9) 10K-23903 informavo pareiškėją, kad sistemingas administracinių teisės pažeidimų darymas gali tapti kliūtimi pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, taip pat gali būti iš naujo atliekamas vertinamas dėl išduoto laikino leidimo gyventi panaikinimo. Pareiškėjui atvykus pas atsakovą, jam žodžiu paaiškinta pranešime nurodyta informacija. Po šio pranešimo išsiuntimo, 2015 m. gegužės 14 d. pakeitus leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas jau 2015 m. birželio 3 d. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnio 5 dalį, o 2015 m. liepos 14 d. vėl nubaustas pagal tą patį straipsnį. Taigi šios aplinkybės aiškiai parodo, kad pareiškėjas, turėdamas bendrą pareigą laikytis teisės aktų, žinodamas teisės aktų pažeidimų pasekmes (buvo žodžiu ir raštu įspėtas), ir toliau nesilaikė teisės aktų reikalavimų, juos ignoravo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo išduotų leidimų laikinai gyventi išdavimo ir pakeitimo pagrindas – ketinimas užsiimti teisėta veikla. Tačiau, vykdydamas UAB (duomenys neskelbtini) (kurios vienintelis akcininkas ir direktorius yra pareiškėjas) veiklą, t. y. veiklą, kurios pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktų. Pagal Policijos departamento pateiktą informaciją nustatyta, kad pareiškėjas nubaustas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 172(1) straipsnį „Ataskaitų ir dokumentų apie fizinio savo (fizinio asmens), įmonės, įstaigos arba organizacijos pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimo tvarkos pažeidimas bei mokesčių vengimas“ ir 172(3) straipsnį „Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų nevykdymas“. Už šiuos pažeidimus pareiškėjas taip pat nubaustas jau po to, kai buvo įspėtas, kad teisės aktų nesilaikymas gali lemti leidimo gyventi neišdavimą ar jo panaikinimą.

Policijos departamentas 2015 m. gruodžio 3 d. pateikė Migracijos departamentui išvadą Nr. 5-IL-4924, kurioje konstatavo, kad pareiškėjo elgesys, jo atlikti veiksmai kelia grėsmę viešajai tvarkai, pasireiškiantys sistemingu tų pačių, už kuriuos buvo ne kartą baustas, teisės pažeidimų darymu. Tai rodo, kad pareiškėjas sistemingai pažeidinėja teisės aktų reikalavimus, ignoruoja nustatytas elgesio taisykles, nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo padaryti pažeidimai priskirtini prie pažeidimų transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje, prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje. Įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikoje vykdomos ūkinės veiklos, su sąlyga, kad ji atitiks teisės aktų reikalavimus, ginčijamas sprendimas vertintinas kaip pateisinama ir proporcinga priemonė. Priešingu atveju būtų iškreipta normų, reglamentuojančių leidimų laikinai gyventi išdavimo pagrindus, prasmė ir tikslai – užsieniečio vykdoma Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžianti ūkinė veikla sudarytų pagrindą leidimo gyventi išdavimui.

Pažymėtina, kad pareiškėjas ne tik prašymuose pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat išduoti ilgalaikį leidimą gyventi Europos Sąjungoje, bet ir UAB (duomenys neskelbtini) įstatuose įsipareigojo užsiimti teisėta veikla, t. y. laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Tačiau visų šių įsipareigojimų pareiškėjas nevykdė, kas įrodyta įsiteisėjusiais procesiniais dokumentais. Pareiga užsieniečiui, esančiam Lietuvos Respublikoje, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, be kita ko, nustato ir Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis. Pakankamai akivaizdu, kad ne kartą pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, kai pareiškėjas buvo įsipareigojęs jų laikytis, įspėtas dėl pasekmių (raštu ir žodžiu), patvirtina pareiškėjo elgesio pavojingumą, sudaro realią bei akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai ateityje. Atsakovo ginčijamas sprendimas grįstas konkrečiais duomenimis (policijos departamento išvada, duomenimis iš Administracinių teisės pažeidimų registro). Ginčo sprendimo priėmimą, jo pasekmes nulėmė paties pareiškėjo sistemingas elgesys (pareiškėjo atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimai), taip pat pareiškėjo teisės aktų nesilaikymas net ir po to, kai buvo įspėtas dėl galimų pasekmių. Be to pareiškėjas bendrovės (duomenys neskelbtini) direktoriumi dirba nuo 2010 m. kovo 1 d., todėl jam turėjo būti žinomi privalomi teisės aktų reikalavimai, numatyti Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų).

Pareiškėjo skundo teiginiai, kad bendrovėje (duomenys neskelbtini) šiuo metu dirba 9 darbuotojai, iš kurių 7 yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nėra teisingi, nes 2016 m. birželio 22 d. VSDFV duomenimis šiuo metu dirbančių asmenų įmonėje nėra, įmonės skola 11 465,95 Eur, be to, pagal paties pareiškėjo pateiktus duomenis bendrovė šiuo metu yra bankrutuojanti. Todėl pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika.

Pareiškėjas atsakovui nebuvo pateikęs duomenų apie kokius nors ilgalaikius šeiminius ryšius, o atsiradus naujai aplinkybei, pareiškėjas turi galimybę kreiptis į atsakovą su prašymu išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo numatytu pagrindu (šeimos susijungimo atveju), ir šiuo atveju, kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė atsakovas, ginčijamas Migracijos departamento sprendimas tai padaryti pareiškėjui kelio neužkerta. Todėl pareiškėjo santuokos aplinkybė negali būti vertinama nagrinėjant ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad grėsmė viešajai tvarkai yra universalus atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindas, vertinamas taip pat ir nagrinėjant leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu klausimą. Tačiau galutinis sprendimas būtų priimtas tik įvertinus visas susijusias aplinkybes su santuokos fiktyvumu, šeiminių ryšių ilgalaikiškumu ir kt.

Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, atsisakymo išduoti ilgalaikį leidimą gyventi Europos Sąjungoje yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą bei priimti naują sprendimą, todėl jo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas

Pareiškėjas dar 2015 m. gruodžio 31 d. žinojo apie panaikintą laikiną leidimą gyventi ir neišdavimą naujo leidimo. Todėl šešių mėnesių terminas ir Vilniaus apskrities VPK sprendimu suteiktas terminas, laikytinas pakankamu sutvarkyti įmonės reikalus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą grėsmė viešajai tvarkai sudaro savarankišką išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindą, t. y. konstatavus grėsmę viešajai tvarkai pareiškėjas nedelsiant išsiunčiamas iš šalies (Įstatymo 127 straipsnio 2 dalis). Tačiau Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją, 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimu perdavė pareiškėjo bylą Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai spręsti jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą.

Bylos įrodymai patvirtina, to neneigia ir pareiškėjas, kad ginčijamas sprendimas dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) priimtas tuo metu, kai buvo pasibaigęs laikino leidimo galiojimo laikas, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, priimant ginčo sprendimą dalyvavo pareiškėjo advokato padėjėjas E. G., kinų kalbos vertėjas, sprendime aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės, teisės aktai, vadovaujantis kuriais priimtas sprendimas, taip pat išaiškinta apskundimo tvarka. Teismo vertinimu sprendimas atitinka esminius reikalavimus, keliamus administraciniam aktui. Taigi ginčijamas sprendimas dėl įpareigojimo grįžti į (duomenys neskelbtini) yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.

Teismui konstatavus, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. 10-SP9-56 (duomenys neskelbtini) piliečio W. C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini), yra teisėtas ir pagrįstas, yra pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarties dalį, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 10-SP9-56 dėl (duomenys neskelbtini) piliečio W. C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) galiojimą.

III. Pareiškėjas W. C. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (15/4-1)-3J-2(1)/31U-01 dėl išduoto leidimo laikinai gyventi, galiojančio iki 2016 m. gegužės 14 d., panaikinimo ir dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą bei priimti naują sprendimą; panaikinti Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 10-SP9-56 dėl (duomenys neskelbtini) piliečio W. C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini); palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarties dalį, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 10-SP9-56 dėl (duomenys neskelbtini) piliečio W. C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) galiojimą.

Nurodo, kad teismas sprendimą grindė tik atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais, iš viso nevertino byloje esančių oficialių rašytinių įrodymų, netinkamai taikė Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatas.

ATPK 36 straipsnis numato, kad jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirtos administracinės nuobaudos. Atsižvelgiant į paminėtą nuostatą, nesuvoktina, kodėl teismas sprendimą grindžia dar 2012 metų pareiškėjo padarytais administraciniais teisės pažeidimais, kurie paties atsakovo 2015 m. gegužės 12 d. Migracijos departamento Pažymoje „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui W. C. pakeitimo“ Nr. (15/4-9)6K-214, įvertinti kaip nekeliantys grėsmės visuomenei, t. y. mažareikšmiai: „W. C. padaryti administraciniai teisės pažeidimai nurodyti 2015 m. gegužės 4 d. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos išvadoje, negali būti pripažįstami sunkiais (maksimali bauda siekia 34 Eur), be to, užsienietis paskirtas baudas sumokėjo“. Teismas nevertino atsakovo 2015 m. gegužės 4 d. pažymoje ir ginčijamame atsakovo sprendime padarytų išvadų prieštaringumo ir iš esmės nepasisakė, kodėl tie patys administraciniai pažeidimai, dėl kurių padarymo pareiškėjas, gerbdamas Lietuvos Respublikos įstatymus, pripažino klydęs, susimokėjo jam paskirtas nuobaudas, vėliau pasidarė tokie grėsmingi visuomenei, kad jam net reikėjo atimti neseniai (tokiomis pat aplinkybėmis) išduotą Imigracijos reikalų skyriaus sprendimą laikinai gyventi, galiojusį vienerius metus, t. y. iki 2016 m. gegužės 14 d. Be to, visi pareiškėjo padaryti pažeidimai realiai nesukėlė niekam žalos, taikytos nuobaudos prevenciškai.

Teismas nevertino 2015 m. lapkričio 25 d. Kauno teritorinės muitinės pažymos apie įsipareigojimų muitinei vykdymą Nr. (11.21/27)-1B-17434, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas neturi nesumokėtų administracinių mokesčių ir su jais susijusių sumų, baudų bei neįvykdytų įsipareigojimų muitinei, 2015 m. gruodžio 23 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pažymos, kurioje informuojama, kad patikrinus duomenis apie pareiškėją ir pagal kompetenciją įvertinus turimą informaciją, užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, 2015 m. lapkričio 26 d. Valstybės saugumo departamento atsakymo „Dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi ES išdavimo (W. C.), kurioje nurodyta, kad šiuo metu neturima duomenų, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Visi šie oficialūs rašytiniai įrodymai absoliučiai paneigia teismo padarytą išvadą, kad pareiškėjas gyvendamas Lietuvos Respublikoje, gali kelti realias grėsmes valstybės saugumui, žmonių sveikatai ar viešajai tvarkai.

Teismas nevertino VSDFV valdybos informacinės sistemos duomenų (b. l. 78), kuriuose nurodyta, kad pareiškėjui padavus prašymą dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo, pareiškėjas nebuvo skolingas VSDFV biudžetui, visos priskaičiuotos įmokos sumokėtos. Šiuo aspektu, pažymėtina, jog teismo padaryta išvada dėl 2016 m. birželio 22 d. VSDFV duomenų apie 11 465, 95 Eur UAB (duomenys neskelbtini) įmonės skolą ir nebedirbančius darbuotojus yra nepagrįsta.

Vilniaus apygardos teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-4156-781/2016, nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) skola yra 8 675, 67 Eurai. Duomenų, kad teismas būtų pakeitęs kreditorinių reikalavimų dydį kita nutartimi – byloje nėra, todėl teismas neturi pagrindo po bankroto bylos iškėlimo vadovautis galimai klaidingais kreditoriaus VSDFV informacinės sistemos duomenimis, kadangi kreditorių sąrašą bei jų reikalavimų dydį pagal ĮBĮ nuostatas nutartimi nustato tik Vilniaus apygardos teismas. Be to, pažymėtina, jog ši skola yra ne pareiškėjo kaip fizinio asmens skola, todėl toks tiesioginis juridinio asmens neįvykdytų prievolių vertinimas kaip fizinio asmens keliama grėsmė viešajai tvarkai yra visiškai nepagrįstas.

Pareiškėjas, vykdydamas ekonominę ir teisėtą UAB (duomenys neskelbtini) veiklą, daugiau kaip 7,5 metų nė karto nepadarė administracinio teisės pažeidimo, susijusio su įmonės vykdoma ekonomine veikla, t. y. pirmą kartą nuo 2007 metų administracinėn atsakomybėn patrauktas pagal ATPK 172 (1) straipsnį tik 2015 m. lapkričio 9 d., antrą kartą – 2015 m. lapkričio 26 d., pagal ATPK 163 (5) straipsnį.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad už finansinių ataskaitų pateikimą, akivaizdu, jog bendrovėje turėjo būti atsakingas ne tik bendrovės vadovas, bet ir bendrovės finansininkas (pagal įstatymą), o už kasos aparato tinkamą naudojimą – kasininkas-pardavėjas, ir jei pareiškėjas būtų vengęs atsakomybės, jis galėjo nepripažinti, kad jis asmeniškai yra atsakingas už šių pažeidimų padarymą, tačiau jis net žinodamas, kad yra įspėtas dėl galimybės nebegauti leidimo gyventi Lietuvoje, neišsisukinėjo ir sąžiningai pripažino, kad nesukontroliavo tinkamai savo darbuotojų pagal pareigines instrukcijas jiems priklausančio tinkamai atlikti darbo. Tai, kad pareiškėjas buvo patrauktas tik administracinėn atsakomybėn, patvirtina, kad tai nėra šiurkštūs, sunkūs ar visuomenei grėsmę keliantys faktai, galintys užbraukti pareiškėjo sąžiningai UAB (duomenys neskelbtini) 7,5 metų vykdytos ekonominės veiklos, nes jos veikimo pagrindu dirbo ir pajamas gavo 7 Lietuvos Respublikos piliečiai ir pati valstybė (mokami mokesčiai).

Bankrotas bendrovei yra iškeltas pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas (9 str. 7 d. reikalavimus), nustačius kad įmonė yra nemoki – ši aplinkybė yra ekonominės veiklos rezultatas, atsiradęs ne tik dėl vidinių, bet ir dėl išorinių priežasčių. Pakankamai svarbi išorinė priežastis – priimtas ginčo sprendimas, lėmusi tokią juridinio asmens pabaigą. Akivaizdu, pareiškėjui atėmus teisę pačiam toliau vykdyti ir kontroliuoti bendrovės veiklą, bendrovės darbuotojai išsigando, jog liks ateityje be darbo ir tai įtakojo patyrusių darbuotojų pasitraukimą iš bendrovės bei staigų įmonės ekonominės veiklos pablogėjimą.

Teismas nevertino ir kitų 2015 m. gegužės 12 d. Migracijos departamento Pažymoje „Dėl leidimo laikinai gyventi LR (duomenys neskelbtini) piliečiui W. C. pakeitimo“ Nr. (15/4-9)6K-214 nustatytų faktinių aplinkybių, charakterizuojančių pareiškėją t. y., kad jis stengiasi aktyviai integruotis į Lietuvos gyvenimą – išlaikė lietuvių kalbos egzaminą (kalba lietuviškai), grįžti neturi kur, nes 2008 m. gegužės 16 d. (duomenys neskelbtini) įvyko didelis žemės drebėjimas, kurio metu žuvo jo tėvai (teismui pateikti tėvų mirties liudijimai, pagrindžiantys pažymoje nurodytas aplinkybes), giminės (sugriuvo namai).

Pažymėtina ir tai, kad jei teismas vertino po priimto ginčo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (15/4-1)-3J-2(1)/31U-01 atsiradusias aplinkybes: UAB b(duomenys neskelbtini) bankroto bylos iškėlimą (2016 m. balandžio 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-4156-781/2016). Taigi turėjo vertinti ir kitas aplinkybes, siejančias pareiškėją su Lietuvos Respublika. Pavyzdžiui, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 21 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete I. G., t. y. sukūrė šeimą. Todėl priėmus Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyriui 2016 m. birželio 10 d. Sprendimą Nr. 10-SP9-56 dėl (duomenys neskelbtini) piliečio W. C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) bei panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. birželio 10 d. sprendimo galiojimą, neišsprendus ginčo iš esmės dėl priimto ginčo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (15/4-1)-3J-2(1)/31U-0 pagrįstumo ir teisėtumo, kurio išsprendimas apeliacinėje instancijoje gali užtrukti neapibrėžtam laikui, būtų pažeidžiama kita jo kaip žmogaus teisė į šeimą, jos susijungimą, kas itin svarbu santykių pradžioje.

Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į Ilgalaikių gyventojų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies antrą punktą, kuriame nurodyta, jog valstybė narė turi apsvarstyti suinteresuoto asmens viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo pažeidimo sunkumą ar rūšį, arba tokio asmens keliamą pavojų, deramai atsižvelgti į jo buvimo trukmę ir ryšius su gyvenamąja šalimi.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytus argumentus.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytus argumentus. Papildomai pažymi, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog teismas neatsižvelgė į 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 6 straipsnio 1 dalies b punktą. Mano, kad teismo sprendimo motyvai patvirtina, jog teismas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo padarytais pažeidimais, jų pobūdį, pakartotinumą, sunkumą, pareiškėjo ryšius ir jų pobūdį, taip pat aplinkybes susijusias su santuokos sudarymu. Teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas tiesiogiai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, informaciją apie pareiškėjo padarytus pažeidimus, argumentuotai atmetė skundo teiginius. Aplinkybė, kad teismo vertinimo išvados sutapo su Migracijos departamento išvadomis nereiškia, kad teismas neatliko savarankiško vertinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (15/4-1)-3J-2(1)/31U-01, kuriuo atsakovas nusprendė panaikinti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir neišduoti ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje (duomenys neskelbtini) piliečiui W. C., taip pat dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 10-SP9-56 teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas Migracijos departamentas ginčijamą 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (15/4-1)-3J-2(1)/31U-01 grindė Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nei nurodytas įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1049-756/2017).

Remiantis byloje pateiktais išrašais iš Administracinių teisės pažeidimų registro apie pareiškėjui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus, nustatyta, kad po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (pakeitimo), t. y. po 2015 m. gegužės 14 d. pareiškėjas 2015 m. birželio 3 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį už vairavimą transporto priemonės neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu 26 Eur bauda; 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį už vairavimą transporto priemonės neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu 25 Eur bauda; 2015 m. lapkričio 9 d. nubaustas pagal ATPK 172(1) straipsnio 1 dalį, nes laiku nepateikė dokumentų apie savo įmonės pajamas, turtą, pelną ir mokesčius ir pagal ATPK 172(3) straipsnį „Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų nevykdymas“ 28 Eur bauda; 2015 m. gruodžio 3 d. nutarimu pagal ATPK 163(5) straipsnio 1 dalį, 173(1) straipsnio 1 dalį ir 173(11) straipsnio 2 dalį 868 Eur bauda.

Iki leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, t. y. iki 2015 m. gegužės 14 d., pareiškėjas 2012 m. spalio 8 d. buvo nubaustas pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį ir 123 straipsnio 5 dalį 34 Eur (120 Lt) bauda už vairavimą transporto priemonės be valstybinės techninės apžiūros ir neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; 2014 m. rugpjūčio 28 d. buvo nubaustas pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį už vairavimą transporto priemonės neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; 2014 m. lapkričio 27 d. nubaustas pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį, nes vairuodamas automobilį viršijo leistiną greitį 29km/h; 2015 m. vasario 26 d. nubaustas pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį, nes vairavo transporto priemonę neapsidraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; 2015 m. balandžio 12 d. buvo nubaustas pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį ir 123 straipsnio 5 dalį 34 Eur (120 Lt) bauda už vairavimą transporto priemonės be valstybinės techninės apžiūros ir neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjo padaryti pažeidimai, yra pagrindas išvadai, kad jis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, atkreipia dėmesį, jog nors 2015 m. gegužės 14 d. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (pakeitimo) metu Migracijos departamentui buvo žinoma, kad pareiškėjas yra padaręs konkrečius, aukščiau nurodytus administracinius teisės pažeidimus, atsižvelgus į pareiškėjo užmegztus ekonominius ryšius, jo integracijos lygį Lietuvos Respublikoje, buvo nuspręsta pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. 2015 m. gegužės 12 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą pakeisti šiam užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus. Migracijos valdyba 2015 m. gegužės 14 d. W. C. išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2016 m. gegužės 14 d. Tai reiškia, kad pakeičiant minėtą leidimą Migracijos departamentas pareiškėjo padarytų administracinių teisės pažeidimų nevertino kaip pagrindo pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą konstatuoti jo galimą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Po 2015 m. gegužės 14 d. naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, kaip jau minėta, pareiškėjas vėl buvo nubaustas už administracinius teisės pažeidimus (ATPK 123 str. 5 d., 172(1) str. 1 d. 172(3) str., 163(5) str. 1 d., 173(1) str. 1 d., 173(11) 2 d.)

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad, pareiškėjui sistemingai darant administracinius teisės pažeidimus, yra pagrindas neigiamai vertinti jo asmenybę, kadangi tai atskleidžia pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų ir ignoruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamentas, nepaisant to, kad pareiškėjas jau buvo padaręs ankščiau išvardintus administracinius teisės pažeidimus, 2015 m. gegužės 12 d. visgi nusprendė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. tuo metu nevertino pareiškėjo elgesio kaip galinčio kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ginčijamo 2015 m. gruodžio 31 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/4-1)-3J-2(1)/31U-01, kuriuo atsakovas nusprendė panaikinti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir neišduoti ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje (duomenys neskelbtini) piliečiui W. C., teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į pareiškėjo elgesį jau išdavus minėtą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo po laikino leidimo gyventi išdavimo (pakeitimo) padaryti administraciniai teisės pažeidimai (ankščiau išvardinti) nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad dėl jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje atsiradusi galima grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra įrodyta, kad ji realiai egzistuoja laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas ir atsisakymas išduoti ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje nėra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką. Todėl ginčijamas Migracijos departamento sprendimas pripažintinas nepagrįstu ir naikintinu.

Pabrėžtina, kad, panaikinus 2015 m. gruodžio 31 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. (15/4-1)-3J-2(1)/31U-01, yra pagrindas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo spręsti dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pareiškėjui suteikimo.

Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. 10-SP9-56 dėl (duomenys neskelbtini) piliečio W. C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) buvo priimtas tuo pagrindu, kad 2015 m. gruodžio 31 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. (15/4-1)-3J-2(1)/31U-01 buvo panaikintas pareiškėjo laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ir atsisakyta išduoti ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo teismo sprendimu panaikinus 2015 m. gruodžio 31 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. (15/4-1)-3J-2(1)/31U-01, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. 10-SP9-56 nelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl taip pat yra naikintinas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamą Migracijos departamento sprendimą teisėtu ir dėl to atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo W. C. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo W. C. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (15/4-1)-3J-2(1)/31U-01 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo W. C. prašymą dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka. Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 10-SP9-56.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė