2016-04-20 Nr. AB-8797-3-61-3-02553-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-960-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02553-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuota asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. Š. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašydama: panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-2839 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; teismui pripažinus, kad praleistas skundo padavimo terminas, šį terminą atnaujinti, esant svarbioms priežastims; priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 4 507,19 Lt, kurią sudaro: 1 544,87 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2 962,32 Lt už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; sustabdyti šią administracinę bylą, kol bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos 2014 m. balandžio 29 d. skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 21 d. nutartimi iš dalies pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartį: pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tenkino ir šį terminą atnaujino; pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 4 507,19 Lt, kurią sudaro 1 544,87Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2 962,32 Lt nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas tik dėl pareiškėjos 2014 m. balandžio 29 d. skundo dalies priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., 2015 m. sausio 29 d. nutartyje nutarė priimti pareiškėjos 2014 m. balandžio 29 d. skundo dalį dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatas, priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Ministerijos sprendime pareiškėjai 2010 m. gruodžio 16 d. buvo paskirta valstybinė pensija, kuri vėliau buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį tiek, kiek nustatyta, kad paskirta ir nustatyta tvarka apribota pareigūnų ir karių valstybinė pensija (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos priedu perskaičiuojama taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, dėl to nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Ministerija pareiškėjai mokėjo sumažintą valstybinę pensiją. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pareiškėja 2014 m. kovo 28 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašydama apskaičiuoti, koks susidarė skirtumas tarp paskirtos ir nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. išmokėtos valstybinės pensijos, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, ir susidariusį skirtumą išmokėti, kadangi sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas nebeatitinka teisėtų ir visuomenei svarbių tikslų bei varžo tokias pensijas gaunančių asmenų teises labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Ministerija sprendime Nr. 1D-2839 (11) nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio aktualią redakciją pensijų perskaičiavimas yra pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat kad Ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusį valstybinės pensijos skirtumą. Pareiškėja apie savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, t. y. dar iki jo paskelbimo leidinyje „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau net ir šiuo atveju nepraėjo 3 metai nuo tos dienos, kurią pareiškėja sužinojo / turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėja pagrįsdama savo poziciją, nurodė Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 1 dalį, taip pat 15 straipsnį, kuriame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pasak pareiškėjos, Laikinojo įstatymo 15 straipsnis buvo pakeistas Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2011 m. gruodžio 28 d., taip pat 2012 m. gruodžio 20 d.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2012 n gruodžio 31 d. Palyginus minėtas Laikinėjo įstatymo 15 straipsnio redakcijas, galiojusias 2010 m.–2013 m., Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, pavyzdžiui, valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nebuvo pakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, pavyzdžiui, valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iš pradžių iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja rėmėsi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2000 m. vasario 10 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d. baigiamaisiais aktais) dėl pensinio aprūpinimo, asmens nuosavybės teisių apsaugos, Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, teisingumo, teisinės valstybės principu, jo elementais, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros principais, asmens teise gauti užtarnautos pensijos išmokas, asmens konstitucine teise į nuosavybę, taip pat remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (byla Gaygusz prieš Austriją, byla Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus), Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl sprendimo įvykdymo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Pareiškėjos nuomone, jos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjos teisę reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį patvirtina ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. (12)-SN-03. Pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnį elgesys su asmeniu, kai socialinės padėties pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, yra laikoma tiesiogine diskriminacija, todėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas bent jau nuo 2012 m. sausio 1 d. diskriminuotų pareiškėją kitų Lietuvos Respublikos pensininkų tarpe, nes kitų kategorijų pensininkams paskirtos pensijos yra atstatytos ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęsti 2012 m.–2013 m., prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams, tai patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimas žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, kadangi itin sunkios ekonominės, finansinės padėties (dėl ekonomikos krizės) susiklostymas valstybėje savaime nesuponuoja įstatymų leidėjo teisės koreguoti pensijų santykių teisinį reguliavimą – mažinti paskirtas ir mokamas pensijas.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka.

Pažymėjo, kad pareiškėja praleido 3 m. terminą kreiptis į teismą, prasidėjusį nuo pirmos perskaičiuotos pensijos gavimo 2011 m. sausio mėn.; pareiškėja reikalauja priteisti dalį valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d., nors to laikotarpio pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį neprieštaravo Konstitucijai; pareiškėjos valstybinė pensija 2012 m.–2013 m. buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, šiai normai atitikus Konstituciją (preziumuojama), Ministerijos sprendimas perskaičiuoti valstybinę pensiją buvo teisėtas, o pareiškėjos skundas nepagrįstas; byla nestabdytina – skundas nagrinėtinas pagal esamą teisinę padėtį; jeigu dėl Konstitucinio Teismo nutarimo atsiras naujas faktas – nurodytos normos prieštaravimas Konstitucijai – pareiškėja galės nauju pagrindu reikšti pretenziją Ministerijai ir skundą teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjos G. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai, dirbusiai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinės Šiaulių užkardos Sargybų būrio jaunesniąja specialiste (buvo vidaus tarnybos vyresnioji puskarininkė), atleistai iš tarnybos nuo 2010 m. gruodžio 15 d. nuspręsta nuo 2011 m. sausio 1 d. neterminuotai mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, paskirtos pensijos dydis – 457,94 Lt, taip pat išmokėti valstybinę pensiją už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., pareiškėjos valstybinė pensija su BP priedu sudarė 817,94 Lt, pareiškėjai valstybinė pensija mažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio mėn. (imtinai).

Ministerija, atsakydama į pareiškėjos 2014 m. kovo 28 d. prašymą, kuriame pareiškėja prašė Tarnybos apskaičiuoti, koks susidarė skirtumas tarp Ministerijos sprendime paskirtos valstybinės pensijos ir nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. išmokėtos valstybinės pensijos, pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas, susidariusį skirtumą išmokėti, o atsisakius išmokėti neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumą, prašė įstatymuose nustatyta tvarka ir per nustatytus terminus pateikti atsakymą, 2014 m. balandžio 9 d. sprendime Nr. 1D-2839(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ išaiškino pareiškėjai jos valstybinės pensijos perskaičiavimą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, be kita ko, nurodė, kad:

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šio teisinio reguliavimo valstybines pensijos sumažintos dideliu mastu; pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris galiojo iki 2013 m. gruodžio 31 d., pensijos buvo perskaičiuojamos iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 2013 m. birželio 11 d. Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams;

Ministerija privalėjo vykdyti šį įstatymą, nepaisydama Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes preziumuojama, kad įstatymas atitiko Konstituciją, taip pat konstatavo, jog Ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemoką.

Teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėjos skundas, kurio reikalavimas grindžiamas tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos antikonstitucingumu, atmestinas kaip neturintis teisinio pagrindo.

III. Pareiškėja G. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo yra atmestas kaip nepagrįstas ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo, nors turėjo vadovautis, Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsniu, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma. Pažymi, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikintas dalies socialinių išmokų mažinimas, todėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimą pratęsiant iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, diskriminuojami pareigūnai ir kariai, gaunantys valstybines pensijas.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Akcentuoja, kad sprendimo priėmimo metu Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., šiuo metu toks mažinimas nebetaikomas. 2015 m. gegužės 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimas patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos pensija buvo mažinama teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai G. Š. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai nuo 2010 m. gruodžio 16 d. buvo paskirta 457,94 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir 360 Lt priedas (viso – paskirta pensija su priedu – 817,94 Lt). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjai paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Atsakydama į 2014 m. kovo 28 d. pareiškėjos prašymą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Ministerija 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 1D-2839(11) pareiškėjai išaiškino, kad jos pensija buvo apskaičiuota vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis. Iš pastarojo sprendimo matyti, jog pareiškėjai paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8491) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 694,51 Lt.

Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atitinkamai, nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai G. Š. valstybinė pensija buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. – taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais iš esmės teigiama, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Kartu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl pareiškėjos argumentų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjos teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pasisakant dėl pareiškėjos argumentų, jog teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jos teises, t. y. diskriminuoja pareiškėją kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškinta, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Kartu pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėja, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjos, nėra duomenų, kad pareiškėja buvo diskriminuojama. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės prašo bylą nagrinėti tiesiogiai taikant Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikydamas Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas.

Atkreiptinas dėmesys, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjai nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė