2018-10-03 Nr. AB-17594-3-62-3-00367-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2283-422/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00367-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5–11) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 29 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus bendrabučio tipo patalpose netinkamomis sąlygomis. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, nuteistųjų skaičius jose viršijo leistiną maksimalų skaičių, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, be to, dalį šio ploto užėmė baldai. Dėl vietos trūkumo jautė nepatogumus, neturėjo, kur pasidėti asmeninių daiktų. Paaiškino, kad 180–200 nuteistųjų naudojosi 6 praustuvais, 5 tualetais, o pisuarų iš viso nebuvo. Maitinimo vietoje nebuvo šilto vandens, virtuvėlėje neįrengtas vandens čiaupas, o trumpalaikių pasimatymų patalpose nebuvo sanitarinio mazgo. Pažymėjo, kad patalpose nebuvo vėdinimo sistemos, žiemą oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, pareiškėjui buvo šalta. Skalbyklos ir džiovyklos patalpos bendrai sudarė apie 10 kv. m ir negalėjo aptarnauti tokio didelio skaičiaus nuteistųjų. Pasivaikščiojimų kiemelis taip pat mažas, jame netelpa visi lokalinio sektoriaus nuteistieji. Išsimaudyti po karštu dušu leidžiama tik kartą per savaitę, tačiau dėl didelio nuteistųjų skaičiaus pareiškėjas prausėsi tik kas dvi savaites. Teigė, kad pataisos namai neturi leidimo-higienos paso, evakuacijos išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus susidaro palankios sąlygos veistis graužikams ir parazitams. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų, psichologinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus, nemigą ir pan. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime (b. 5–31) su pareiškėjo skundu nesutiko.

4. Pažymėjo, jog duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų buvo laikoma gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nėra galimybės pateikti, nes tokie duomenys nesisteminami. Tačiau gyvenamosiose patalpose paprastai ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui praktiškai buvo užtikrinta. Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Tvirtino, kad pataisos namų gyvenamosios patalpos įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) reikalavimų. Pataisos namų miegamieji yra erdvūs, apie 86,5–55,3 kv. m ploto, taigi nei šviesos, nei oro juose netrūksta. Karšto vandens tiekimo į virtuvėles teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjo argumentai nepagrįsti. Šilumos tiekimas pataisos namuose yra centralizuotas, užtikrinantis tinkamą temperatūros palaikymą gyvenamosiose patalpose. Gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu būdu. Dušine pareiškėjas galėjo naudotis kartą per savaitę. Pataisos namai turi techninius energetinius pasus. Atlikdamas bausmę, į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyrių dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Taip pat skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė žalą. Pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais. Prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui I. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių AP-AK, 175 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2016 m. balandžio 4 d.

7. Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis ir pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. kovo 9 d., todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

8. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą ir pan. Pažymėjo, kad jei pareiškėjas jautė šiuos nepatogumus ir išgyvenimus, jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentavo, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2014 m. kovo 8 d. taikytas ieškinio senaties terminas, ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

9. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo, reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 9 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. Vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu ir pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, taigi darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

10. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas šiose Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose: nuo 2014 m. kovo 9 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. – 10 būrio 7 patalpoje, kurios plotas 35,62 kv. m, įrengta 11 vietų, vienam asmeniui teko 3,2 kv. m (35,62/11) ploto; nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. spalio 29 d. – 11 būrio 14 patalpoje, kurios plotas 35,66 kv. m, įrengta 14 vietų, vienam asmeniui teko 2,54 kv. m (35,66/14) ploto; nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2015 m. spalio 30 d. – 9 būrio 4 patalpoje, kurios plotas 17,62 kv. m, įrengtos 2 vietos, vienam asmeniui teko 8,81 kv. m (17,62/2) ploto; nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2016 m. sausio 27 d. – 9 būrio 9 patalpoje, kurios plotas 33,92 kv. m, įrengta 10 vietų, vienam asmeniui teko 3,39 kv. m (33,92/10) ploto; nuo 2016 m. sausio 27 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. – 1 būrio 2 patalpoje, kurios plotas 28,24 kv. m, įrengta 9 vietos, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m (28,24/9) ploto.

11. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui gyvenant 11 būrio 14 patalpoje laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. spalio 29 d. (441 para) nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Minėtu laikotarpiu pareiškėjui trūko 0,56 kv. m ploto.

12. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nesutiko su Pravieniškių PN-AK 2017 m. balandžio 26 d. pažyma Nr. 63-1043 apie I. K. gyvenamųjų patalpų kaitą. Nurodė, kad atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje duomenys apie miegamųjų vietų skaičių neatitinka tikrovės, nes 7 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 18 miegamųjų vietų, 9 patalpoje – 12 miegamųjų vietų, 2 patalpoje – 14 miegamųjų vietų, o 4 patalpoje pareiškėjas negyveno. Tačiau teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimus į gyvenamąsias patalpas bei miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis rėmėsi. Pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo laikoma daugiau miegamųjų vietų, nei nurodoma minėtoje pažymoje, į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareigūnai į gyvenamąsias patalpas būtų atnešę papildomų lovų, kaip pareiškėjas nurodė teismo posėdžio metu, ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl jo paskyrimo į gyvenamąsias patalpas bei miegamųjų vietų skaičių jose yra deklaratyvūs, todėl atmestini.

13. Teismas akcentavo, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kada yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto ir konfliktinių situacijų yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis. Pripažinus, kad patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.

14. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprūpinimo normos), nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų bei po vieną pisuarą dvylikai asmenų.

15. Atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK 10–11 būrių sanitariniame mazge buvo įrengta 10 klozetų, 2 praustuvės, prausykloje – 12 praustuvių, 2 kojų plautuvės; 8–9 būrių sanitariniame mazge – 4 klozetai, 2 unitazai, 1 praustuvė, prausykloje – 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės; 1-2 būrių sanitariniame mazge – 3 klozetai, prausykloje – 4 praustuvės; 4–5 būrių sanitariniame mazge – 3 klozetai, 3 unitazai, prausykloje – 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės. Kadangi atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie tai, kiek konkrečiai nuteistųjų ginčo laikotarpiu buvo laikoma minėtuose būriuose, teismas rėmėsi pareiškėjo paaiškinimais. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad įvertinus Pravieniškių PN-AK būriuose laikomą nuteistųjų skaičių (180–200 nuteistųjų), sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniuose mazguose nevisiškai atitiko Aprūpinimo normoje nustatytus reikalavimus, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl eilių prie sanitarinių mazgų.

16. Dėl argumento, kad maitinimo vietoje nebuvo šilto vandens, būrio virtuvėlėje nebuvo vandens čiaupo, o trumpalaikių pasimatymų patalpose nebuvo sanitarinio mazgo, teismas vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 27 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl šilto vandens sistemos įrengimo nuteistųjų maitinimo vietoje (valgykloje) ir būrio virtuvėlėje, tačiau teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti šiltą vandenį minėtose patalpose. Pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą šalto vandens tiekimas į būrio virtuvėlę taip pat nenumatytas, tačiau atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad būrių virtuvėlėse yra įrengta po kriauklę ir vandens tiekimo čiaupą. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas šalia trumpalaikių pasimatymų patalpų, šiuo sanitariniu mazgu gali naudotis tiek nuteistieji, tiek ir į pasimatymus atvykę asmenys. Teismas nematė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais rėmėsi. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas pareiškėjo teiginius dėl vandens tiekimo sistemos bei sanitarinių mazgų neįrengimo laikė deklaratyviais, todėl atmetė.

17. Teismas vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 68 punktu, kuriame įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu ir pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, jog įstaiga imasi priemonių, kad visi nuteistieji turėtų galimybę maudytis duše. Pareiškėjas neneigė, kad nuteistiesiems suteikiama galimybė nusiprausti po dušu kartą per savaitę, tačiau nurodė, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus to padaryti nespėdavo. Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjas nespėdavo nusiprausti per nustatytą laiką. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl maudymosi metu kylančių sunkumų, jog realiai pareiškėjui tenkantis maudymosi laikas neatitiko nustatytos maudymosi trukmės ar kad pareiškėjas nebūtų galėjęs išsimaudyti, todėl konkrečiu atveju galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl to nenustatyti.

18. Dėl pareiškėjo teiginio, kad pataisos namuose dėl didelio nusiteistųjų skaičiaus susidaro sąlygos plisti graužikams ir parazitams, teismas vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76: 2010 60 punktu ir pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime jokių duomenų apie vabzdžių, graužikų naikinimą bei kontrolę pataisos namuose nepateikė. Nagrinėjamu atveju teismas vertino, kad Pravieniškių PN-AK teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl graužikų ir parazitų naikinimo darbų atlikimo ginčo laikotarpiu, todėl pripažino, jog atsakovas nepakankamai rūpestingai vykdė graužikų ir buitinių parazitų naikinimą bei kontrolę, todėl gyvenamosiose patalpose galėjo jų būti ir pareiškėjas dėl jų buvimo galėjo patirti nepatogumų.

19. Dėl vėdinimo sistemos teismas vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 24 punktu ir pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog gyvenamosios patalpos Pravieniškių PN-AK yra vėdinamos per atveriamus langus ir ventiliacines angas, kas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad įstaiga užtikrina temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, šiluma centralizuotai tiekiama iš Pravieniškių PN-AK katilinės. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl žemos patalpų temperatūros ar kad nebūtų galėjęs išvėdinti patalpų per atveriamą langą. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius, jog patalpose buvo žema temperatūra ir nebuvo tinkamo vėdinimo, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė minėtų atsakovo atstovo kaltų veiksmų.

20. Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad pasivaikščiojimo kiemelių bei skalbyklos plotas buvo mažas. Tačiau teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ir skalbyklos ploto bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmesti.

21. Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK neturi leidimo-higienos paso, evakuacijos išėjimo ir pan. Teismas akcentavo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas dėl šių aplinkybių neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

22. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu 441 parą neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (pareiškėjui trūko 0,56 kv. m ploto), taip pat atsakovo atstovas nepaneigė kitų pareiškėjo argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl eilių prie sanitarinių mazgų, parazitų ir graužikų plitimo). Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

23. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocines ir fizines kančias, diskomfortą, sveikatos sutrikimus ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nenustatyta, kad būtų pablogėjęs pareiškėjo regėjimas, kaip nurodoma skunde. Duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, nėra. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, teismas teigė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

24. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgęs į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (pareiškėjui trūko 0,56 kv. m), gana ilgą pažeidimo trukmę – 441 para, taip pat konstatavęs kitus kalinimo sąlygų pažeidimus, teismas darė išvadą dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

25. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartimi byloje Nr. A-1231-556/2016 paliko galioti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo už 1 012 paras panašiomis sąlygomis (minimali ploto norma bendrabučio tipo patalpose buvo pažeista iki 0,9 kv. m) pareiškėjui iš atsakovo Pravieniškių PN-AK buvo priteista 300 Eur) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 175 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK (toliau – ir apeliantas), pateikė apeliacinį skundą (b. l. 84–91), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, pripažįstant pažeidimą, tačiau atmetant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

27. Apeliaciniame skunde atsakovas pažymi, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ginčo laikotarpiu ne visada savaime lemia, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Akcentuoja, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Pažymi, kad pareiškėjas neįrodė ir nepateikė objektyvių duomenų, kad nuolat buvo eilės prie sanitarinių mazgų (skunde nenurodė konkretaus laikotarpio). Akcentuoja, kad pareiškėjo pareiga rūpintis gyvenamosios patalpos švara, ir jei patalpose buvo parazitai, graužikai, tai reiškia, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas nuteistasis. Atsakovo atstovo vertinimu, nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija.

28. Pareiškėjas I. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 75–79), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 29 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Apeliaciniame skunde pažymi, kad: gyvenamosios patalpos Pravieniškių PN-AK buvo perpildytos, žmonių skaičius viršijo leistiną maksimalų, dalį ploto užėmė baldai; 180–200 nuteistųjų naudojosi 6 praustuvais, 5 tualetais, pisuarų išvis nebuvo; maitinimo vietoje nebuvo šilto vandens; trumpalaikių pasimatymų patalpose nebuvo sanitarinio mazgo; patalpose nebuvo vėdinimo sistemos, žiemą oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų; skalbyklos ir džiovyklos patalpos sudarė 10 kv. m, todėl negalėjo aptarnauti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus; pasivaikščiojimo kiemelis buvo mažas, jame netilpo visi nuteistieji; išsimaudyti po karštu dušu buvo leidžiama tik kartą per savaitę, bet dėl didelio nuteistųjų skaičiaus pareiškėjas prausėsi tik kas dvi savaites; Pravieniškių PN-AK neturėjo leidimo–higienos paso; dėl didelio nuteistųjų skaičiaus susidarė tinkamos sąlygos veistis graužikams ir parazitams. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas nurodo patyręs sveikatos sutrikimų, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nemigą ir pan. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas reikalavo iš pareiškėjo pateikti įrodymus, kurių jis pateikti negali. Pats atsakovas negalėjo pateikti duomenų, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikomi konkrečioje patalpoje. Teismas neišsireikalavo duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę. Pažymi, kad nors teisės aktai nenumato šilto vandens virtuvėlėje, to reikalauja elementarios higienos normos. Remiasi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. patvirtinta Rekomendacija Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių (toliau – ir Europos kalinimo taisyklės).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo I. K. skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui I. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių AP-AK, 175 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pritaikius ieškinio senatį, vertintas laikotarpis nuo 2014 m. kovo 9 d. iki 2016 m. balandžio 4 d.

32. Apeliacinius skundus padavė tiek atsakovas, manydamas, kad nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija, tiek pareiškėjas, manydamas, jog jam priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas.

33. Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisinių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių AP-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Tad teisėjų kolegija nebekartoja teismo argumentų dėl nustatytų deliktinės atsakomybės sąlygų ir pasisako tik dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio.

35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. spalio 29 d., t. y. 441 paras, buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam teko mažesnė nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma (pareiškėjui minėtu laikotarpiu teko mažiau nei 3 kv. m ploto), taip pat atsakovo atstovas nepaneigė kitų pareiškėjo argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl eilių prie sanitarinių mazgų, parazitų ir graužikų plitimo). Taigi šiais aspektais atsakovas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, dėl ko pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Be to, nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nukrypimai nuo vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos nebuvo trumpalaikiai (pažeidimas truko 441 parą), atsitiktiniai ir (ar) nereikšmingi (pareiškėjui trūko 0,56 kv. m), todėl pareiškėjo situacija suteikia pagrindą konstatuoti, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis.

36. Pasisakant dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyto argumento, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pažymėtina, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog pareiškėjui pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

38. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

39. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

40. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 29 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

41. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 3 500 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui I. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 3 500 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys