2019-01-23 Nr. AB-2443-3-61-3-01959-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-726-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01959-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų pareiškėjų G. K., A. K., L. K. (atstovaujamo įstatyminių atstovų G. K. ir A. K.), I. K. (atstovaujamo įstatyminių atstovų G. K. ir A. K.), L. K. (atstovaujamos įstatyminių atstovų G. K. ir A. K.), V. S., V. S., M. S. (atstovaujamos įstatyminio atstovo V. S.), V. S., Š. P., R. P., A. P., B. P. (atstovaujamos įstatyminių atstovų Š. P. ir R. P.), J. D., I. D. (N. ), J. V. (J. V.), R. V. (R. V.), T. P., D. P., L. R., A. V., R. B., J. L., A. L., L. P., G. M. P., D. Ž., R. Ž., P. P., R. P., A. K. (A. K.), L. D.-K. , A. K. (atstovaujamos įstatyminių atstovų A. K. ir L. D.-K. ), L. G., M. P., G. P. (atstovaujamos įstatyminės atstovės R. P.), R. T., A. L., D. L., I. L., K. L. (atstovaujamos įstatyminės atstovės I. L.), D. J., J. G., J. M., D. M., R. V., J. V., D. M., I. G., A. M., A. M., V. S., O. S., N. S. (atstovaujamo įstatyminės atstovės O. S.), A. S. (atstovaujamos įstatyminės atstovės O. S.), J. V., J. A. (V. ), S. A., L. A., I. S., T. S., M. S. (atstovaujamo įstatyminių atstovų I. S. ir T. S.), R. A., V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), priteisti turtinę žalą: G. K., A. K., L. K. (atstovaujamam G. K. ir A. K.), I. K. (atstovaujamam G. K. ir A. K.) – kiekvienam po 366,65 Eur, L. K. (atstovaujamai G. K. ir A. K.) 247,10 Eur; V. S., V. S., M. S., V. S. – po 274,99 Eur; Š. P., R. P., A. P., B. P. (atstovaujamai įstatyminių atstovų Š. P. ir R. P.) – kiekvienam po 356,42 Eur; J. D., I. D. (N.) – po 302,51 Eur; J. V., R. V. – po 301,37 Eur; T. P., D. P. – po 522,73 Eur; L. R., A. V. – po 330,05 Eur; R. B. – 550,25 Eur; J. L., A. L. – po 440,15 Eur; L. P., G. M. P.– po 805,15 Eur; D. Ž., R. Ž. – po 300,79 Eur; P. P., R. P. – po 274,99 Eur; A. K. (A. K.), L. D.-K. – po 274,99 Eur, A. K. (atstovaujamai įstatyminių atstovų A. K. ir L. D.-K. ) – 247,1 Eur; L. G., M. P., G. P. (atstovaujamai įstatyminės atstovės R. P.) – po 273,84 Eur; R. T., A. L. – po 325,80 Eur; D. L., I. L., K. L. (atstovaujamai įstatyminės atstovės I. L.) – po 273,84 Eur; D. J., J. G., J. M., D. M. –po 522,73 Eur; R. V., J. V. – po 273,84 Eur; D. M., I. G. – po 522,73 Eur; A. M., A. M. – po 521,58 Eur; V. S., O. S. – po 274,89 Eur, N. S., A. S. (atstovaujamiems įstatyminės atstovės O. S.) – po 247,11 Eur; J. V., J. A. (V.), S. A., L. A. – po 274,99 Eur; I. S., T. S. – po 410,91 Eur, M. S. (atstovaujamam įstatyminių atstovų I. S. ir T. S.) – 274,98 Eur; R. A., V. A. – po 274,99 Eur. Pareiškėjų atstovai teismo posėdžiuose prašė priteisti 5 procentų metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartis (toliau – ir Paslaugų sutartys) ir pagal jas kelionių organizatoriui sumokėjo už kelionę mokėtiną sumą. Tačiau dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo (bankroto) pareiškėjų įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėjai, siekdami, kad jiems būtų kompensuota pagal kelionės sutartis sumokėta pinigų suma, Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) pateikė prašymus dėl kompensacijos už neįvykusią kelionę išmokėjimo.

Departamentas pareiškėjų prašymus tenkino iš dalies, kiekvienam pareiškėjui kompensuodamas 4,96 proc. už kelionę sumokėtos vertės. Pareiškėjų įsitikinimu, jiems išmokėta kompensacijos suma neatitiko 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvoje „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) numatytos kompensuojamos sumos. Pareiškėjai įrodinėdami reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą vadovavosi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsniu, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nuostatomis.

Pareiškėjai nurodė, kad šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas užtikrinti prievoles ne mažesne kaip 7 proc. kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių palūkanų įplaukų suma yra nepakankamas ir neatitinka Direktyvos nuostatų. Lietuva, priimdama Turizmo įstatymą ir nustatydama tokią mažą reikalavimų užtikrinimų sumą, pažeidė Direktyvos nuostatas. Dėl tokių valstybės veiksmų pareiškėjai patyrė nuostolius, nes jiems buvo sugrąžinta tik nedidelė už keliones sumokėtos sumos dalis.

Pareiškėjai nurodė, kad Direktyvos nuostatų neužtikrinimas nacionaliniais teisės aktais yra konstatuotas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi Nr. eA-990-502/2017. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika pareiškėjai pažymėjo, kad, keliamo ginčo atveju, viešosios atsakomybės sąlygos, taip, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje, garantuojančios pareiškėjams teisę į žalos atlyginimą, yra įrodytos, todėl pareiškėjai turintys teisę į turtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Ūkio ministerija nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu.

5. Atsakovė nesutiko, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas priteisti pareiškėjams turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Atsakovė pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Atsakovė teigia, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę Valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog Valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Atsakovės manymu, byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nėra pagrindo pareiškėjai priteisti žalos atlyginimą.

6. Ūkio ministerija nurodė, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Į šio straipsnio nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėjai žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją. Pareiškėjai turi teisę reikalauti padarytos žalos atlyginimo iš žalą padariusių asmenų, bet ne iš valstybės.

7. Ūkio ministerija pabrėžė, kad pareiškėjai žalos atlyginimą kildina iš Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos – Seimo veiksmų priimant Turizmo įstatymą. Šiuo metu Turizmo įstatymas nepripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl, nagrinėjamu atveju, neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Atitinkamai pareiškėjų skundas dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo negali būti tenkintas.

8. Dėl pareiškėjų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų atsakovas nurodė, kad pareiškėjų pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimų priteisti turtinę žalą. P. P. sutartys nėra pasirašytos nei vienos iš sutartyse nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad Paslaugų sutartys tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ iš esmės buvo sudarytos. Pabrėžė, kad daugumos pareiškėjų pinigai už kelionę buvo pervesti į UAB Cherry Media LT banko sąskaitą, taip pat buvo atliktas mokėjimas į UAB „Meganora“ banko sąskaitą. Todėl nėra aišku, kokiu pagrindu pinigai buvo pervedami į šių bendrovių sąskaitas. Be to, pinigai dauguma atvejų buvo pervesti anksčiau, nei Paslaugų sutartyse nurodytos Paslaugų sutarčių sudarymo datos. Taip pat dalis pareiškėjų į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad jie buvo sumokėję už kelionę.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

10. Turizmo departamentas paaiškino, kad ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo redakcija, t. y. tos materialinės teisės normos, kurios galiojo, kai kelionių organizatorius tapo nemokus. Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reikšdami kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015. Departamentas atkreipė dėmesį, kad priešingai, nei nurodyta skunde, daliai pareiškėjų draudimo išmoka buvo išmokėta.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Teismas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas:

(1) pareiškėjams G. K., A. K., L. K., I. K. priteisė po 274,99 Eur, L. K. – 247,10 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(2) pareiškėjui V. S. priteisė 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(3) pareiškėjai V. S. priteisė 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(4) pareiškėjai M. S. priteisė 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(5) pareiškėjai V. S. priteisė 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(6) pareiškėjams Š. P., R. P., A. P. ir B. P. priteisė po 356,42 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(7) pareiškėjams J. D. ir I. D. priteisė po 302,51 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(8) pareiškėjams J. V. ir R. V. priteisė po 301,37 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(9) pareiškėjams T. P. ir D. P. priteisė po 522,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(10) pareiškėjai L. R. priteisė 330,05 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(11) pareiškėjai A. V. priteisė 330,05 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(12) pareiškėjai R. B. priteisė 405,44 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(13) pareiškėjams J. L. ir A. L. priteisė po 440,15 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(14) pareiškėjams L. P. ir G. M. P. priteisė po 739,71 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(15) pareiškėjams D. Ž. ir R. Ž. priteisė po 300,79 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(16) pareiškėjams P. P. ir R. P. priteisė po 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(17) pareiškėjams A. K. ir L. D.-K. priteisė po 274,99 Eur, A. K. – 247,10 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(18) pareiškėjai L. G. priteisė 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(19) pareiškėjams M. P. ir G. P. priteisė po 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(20) pareiškėjai R. T. priteisė 302,46 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(21) pareiškėjui A. L. priteisė 302,46 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(22) pareiškėjams D. L., I. L. ir K. L. priteisė po 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(23) pareiškėjui D. J. priteisė 522,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(24) pareiškėjai J. G. priteisė 522,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(25) pareiškėjams J. M. ir D. M. priteisė po 522,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(26) pareiškėjams R. V. ir J. V. priteisė po 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(27) pareiškėjai D. M. priteisė 522,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(28) pareiškėjai I. G. priteisė 522,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(29) pareiškėjai A. M. priteisė 521,58 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(30) pareiškėjai A. M. priteisė 521,58 Eur (pastaba: teismas 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi ištaisė sprendime padarytą rašymo apsirikimą dėl A. M. priteistinos turtinės žalos dydžio) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(31) pareiškėjams V. S. ir O. S. priteisė po 274,98, pareiškėjams N. S. ir A. S. – po 247,12 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(32) pareiškėjams J. V., J. V. (A. ), S. A. ir L. A. priteisė po 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(33) pareiškėjams I. S. ir T. S. priteisė po 410,91 Eur, M. S. – 274,98 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(34) pareiškėjai R. A. priteisė 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

(35) pareiškėjai V. A. priteisė 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12. Teismas sprendime detaliai nurodė faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjų Paslaugų sutarčių sudarymu, apmokėjimu, Draudimo bendrovės apskaičiuotomis draudimo išmokomis, ir nustatė, kad pareiškėjai (ar kiti asmenys) tiesiogiai atliko mokėjimus UAB „Cherry Media LT“ , kuriai priklauso interneto svetainės beta.lt ir grupinis.lt. ir šiam gavėjui sumokėjo sumas, kurios sutapo su Paslaugų sutartyse nurodytomis UAB „Freshtravel“ įsipareigotų organizuoti kelionių kainomis. Pareiškėjai užsakė keliones į Turkijos, Egipto, Ispanijos, Portugalijos kurortines vietoves, tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo šios kelionės neįvyko Paslaugų sutartyse nustatytomis datomis. Teismas, įvertinęs pareiškėjų už keliones sumokėtas sumas, Draudimo bendrovės apskaičiuotas draudimo išmokas pareiškėjams pagal sudarytas Paslaugų sutartis (4,96 proc. nuo sumokėtos kelionės kainos), ir tai, kad pareiškėjai (tais atvejais, kai pareiškėjas turėjo įsigyti Egipto vizas) reikalavimų nereiškė dėl papildomų paslaugų, apskaičiavo, kad neįvykus užsakytoms kelionėms pareiškėjams liko negrąžinta sumokėtos kainos už kelionę dalis, kurios nekompensavo apskaičiuotos ir išmokėtos draudimo išmokos.

13. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės galimai netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo. Teismas aptarė CK nuostatas, reglamentuojančias valstybės civilinę atsakomybę, ESTT praktiką, aiškinančią Direktyvos nuostatas, Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose. Teismas nurodė, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų.

14. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė pagrindų nukrypti nuo analogiškose bylose suformuotos teismų praktikos, todėl sprendė, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjams dėl kelionių organizatoriaus nemokumo neįvykusių kelionių patirtą žalą.

15. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad visų dėl neįvykusių kelionių pareiškėjų patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, nes tai neturi įtakos valstybės civilinei atsakomybei. Nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta viena iš Direktyvos garantuojamų turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

16. Teismas kritiškai vertino Ūkio ministerijos teiginius, kad pareiškėjų pateiktų įrodymų visuma nepatvirtino jų reikalavimo priteisti turtinę žalą, nes Paslaugų sutartys nepasirašytos, piniginiai mokėjimai atlikti ne tiesiogiai kelionių organizatoriui, i kitam gavėjui, kai kurie pareiškėjai tiesiogiai nėra atlikę mokėjimų už keliones. Įvertinus šiuos įrodymus, teismui nekilo abejonių, jog dalis pareiškėjų ar kitų asmenų pinigus už keliones pervedė į UAB „Chery Media LT“ ar UAB „Meganora“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale beta.lt, grupinis.lt ar kt. užsakytas keliones. Tai, kad egzistuoja pagrindas priteisti didžiajai daliai pareiškėjų jų prašomo priteisti dydžio turtinę žalą, patvirtino ir tai, kad Draudimo bendrovė šiems asmenims išmokėjo draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, tuo taip pat pripažindama, kad sutartys tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudarytos.

17. Vadovaudamasis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pareiškėjams iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2017 m. birželio 14 d.).

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti.

19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš teismo sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

20. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pritardamas kitose bylose teismų padarytoms išvadoms, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes sprendė, kad Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Turizmo įstatymą, kadangi šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

21. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis, taigi taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

22. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

23. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjams nepagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą, nes jų pateiktos Paslaugų sutartys nepasirašytos, t. y. pareiškėjai nepagrindė, kad tarp jų ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ susiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Be to, pareiškėjų pateiktuose mokėjimo nurodymuose nurodyti kiti gavėjai - UAB „Cherry Media LT“, UAB „Meganora“ – nėra nei Paslaugų sutarčių šalys, nei UAB „Freshtravel“ agentai. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjų mokėjimai minėtiems subjektams yra pareiškėjų pervedamos sumos pagal Paslaugų sutartis, sudarytas su kelionių organizatoriumi. įvardinta mokėjimo paskirtis neįrodo, jog mokėjimo nurodymuose užfiksuotos sumos buvo sumokėtos už organizuojamas keliones, nes juose nurodytas kitas gavėjas.

24. Atsakovas teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė daugumai pareiškėjų teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 yra patvirtinti pareiškėjų finansiniai reikalavimai. Teismo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą.

25. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Pareiškėjai teigia, kad teismas išsamiai ir tinkamai išanalizavo valstybės atsakomybės kilimo sąlygas, jas plačiai motyvavo sprendime, motyvuodamas sprendimą rėmėsi teisės normomis ir aktualia teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga (neteisėti veiksmai), dėl to Pareiškėjai patyrė nuostolių (priežastinis ryšys ir nuostolių faktas), kuriuos valstybė turi atlyginti.

27. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, jog Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Pareiškėjų teigimu ir vadovaujantis aktualia LVAT praktika, teismas turi pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas. Aplinkybė, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, pareiškėjų nuomone, šiam ginčui teisiškai nėra reikšminga.

28. Priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas Turizmo įstatymo nei politinio, nei ekonominio tikslingumo požiūriu nevertino. Teismas tik konstatavo, jog pareiškėjai patyrė žalą, kuri atsirado dėl neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir tarp žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys.

29. Pareiškėjai taip pat nesutinka su atsakovo argumentu, kad jiems priteistas žalos atlyginimo dydis nepagrįstas tinkamais įrodymais. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjai pinigus už keliones pervedė į UAB „Chery Media LT“ ir/ar UAB „Meganora“ banko sąskaitas kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už užsakytas keliones.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išsamiai išdėstė bylos faktines aplinkybes ir nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, sutinka su apeliaciniu skundu ir jį palaiko.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės, tikėtina, netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartis, šių sutarčių pagrindu kelionių organizatorius įsipareigojo suorganizuoti pareiškėjams keliones į Turkijos, Egipto, Ispanijos, Portugalijos kurortines vietoves. Iki Paslaugų sutarčių sudarymo dienos ar sudarius minėtas sutartis, dalis pareiškėjų atliko lėšų pervedimą į UAB „ Chery Media LT“ ir UAB „Meganora“ (šiai įmonei mokėjimo nurodymą atliko pareiškėjas A. L.) banko sąskaitas. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionių nesuorganizavo, o pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytas keliones sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolių.

33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas pareiškėjams negrąžintas už keliones sumokėtas sumas priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

34. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjams suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

35. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kt.).

38. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

39. Kaip minėta, pareiškėjai teigia žalą patyrę dėl to, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, susijusias su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, į nacionalinės teisės aktus.

40. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

41. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) L. M. Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C‑400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

44. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą ESTT praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017 ir kt.).

47. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime ESTT nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.

48. Minėta ESTT praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79. ESTT buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. ESTT konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

49. Vertindama pirmąją sąlygą nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

50. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) L. M. Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

52. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.). Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju pareiškėjai žalą patyrė išimtinai dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, nagrinėjamu atveju asmenims už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik maža dalis jų sumokėtos sumos. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmenų patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

54. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. Atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo priteisto turtinės žalos atlyginimo dydžio kiekvienam pareiškėjui apskaičiavimo ir paskirstymo, todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutinka su teismo atliktu apskaičiavimu. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, pareiškėjams priteistina turtinė žala apskaičiuota atsižvelgiant į pagal Paslaugų sutartyse nurodytas, tačiau Draudimo bendrovės nekompensuotas lėšas.

55. Atsakovo teiginys, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu. Atmestini ir atsakovo argumentai, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą (žr. anksčiau nurodytus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus Andrea Francovich ir Brasserie bylose). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus (šiuo klausimu žr. ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punktą).

56. Nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjų apmokėjimą už keliones į kitų įmonių (UAB „Cherry Media LT“, UAB „Meganora“), o ne į UAB „Freshtravel“ banko sąskaitą, pažymi, kad teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Byloje esančius įrodymus įvertinus pagal vidinį įsitikinimą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjai už keliones pagal Paslaugų sutartis sumokėjo kelionių organizatoriaus naudai ir tik nedidėlė šių lėšų dalis jiems buvo grąžinta, todėl atsakovo teiginiai, kad pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjams jų prašomo dydžio turtinę žalą, atmestini. Aplinkybė, kad už dalies pareiškėjų keliones sumokėjo kitas, Paslaugų sutartyse nenurodytas, asmuo, nekeičia teisėjų kolegijos vertinimo, kad tais atvejais nuostolius dėl neįvykusių kelionių patyrė Paslaugų sutartyse nurodyti asmenys, t. y. pareiškėjai (naudos gavėjai).

58. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

59. Pareiškėjai apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepridėjo šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), pareiškėjams išaiškintina, kad prašymą dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo bei šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus jie Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui gali pateikti ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

60. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė