2025-07-30 Nr. AB-12194-3-61-3-02396-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2349-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02396-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Y. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 25S97196 (pareiškėjo nurodyta data – 2025 m. balandžio 30 d. – laikytina rašymo apsirikimu) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentas Sprendimu nusprendė išsiųsti jį į Baltarusijos Respubliką, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiutimo, įvesti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) įspėjimą dėl draudimo atvykti. Pareiškėjas nurodė, kad bijo būti persekiojamas Baltarusijoje dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) identifikavimą ir nubaudimą Baltarusijos režimas vykdo iki šiol. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas suvokė, jog likęs Baltarusijoje jis bus sulaikytas, mušamas, jam bus keliamos administracinės ar baudžiamosios bylos, todėl susisiekė su nevyriausybine organizacija „Dapamoga“ ir po kelių valandų išvyko link Baltarusijos–Lietuvos pasienio, Lietuvos inicijuotu humanitariniu koridoriumi 2020 m. (duomenys neskelbtini) atvyko į Lietuvą, jam buvo išduota C tipo viza humanitariniais pagrindais.

Atvykęs į Lietuvą, pareiškėjas viešai papasakojo savo persekiojimo Baltarusijoje ir atvykimo į Lietuvą istoriją Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (toliau – ir LRT) laidoje, davė interviu „(duomenys neskelbtini)“, kuris publikuotas 2020 m. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas į Lietuvą atvyko teisėtai ir Lietuvos valstybės institucijoms pripažįstant, kad jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas. 2023 m. balandžio 28 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S57419, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), kurį pareiškėjas apskundė teismui, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2224-520/2023 paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-9858-931/2023, kuriuo minėtas Departamento sprendimas buvo panaikintas. 2024 m. kovo 29 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. 24S89499, kuriuo vėl nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), pareiškėjas apskundė šį sprendimą Regionų administraciniam teismui, tačiau tiek šis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jo skundus atmetė.

Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2144-463/2024 yra galutinis, pareiškėjas prarado prieglobsčio prašytojo statusą, tuomet 2024 m. rugsėjo 23 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S214731, kuriuo įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos per 14 kalendorinių dienų, šį sprendimą pareiškėjas apskundė teismui, o Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-16415-816/2024 pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino minėtą Departamento sprendimą. 2024 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas buvo sulaikytas, o sulaikymo metu jam buvo įteiktas Departamento 2024 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 24S238095, kuriuo nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos neįvykdžius sprendimo Nr. 24S214731, šį sprendimą pareiškėjas taip pat apskundė teismui, o Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-4422-641/2025 panaikino ir šį Departamento sprendimą.

3. Pareiškėjas, atsižvelgęs į teismo išaiškinimą kitoje byloje, kreipėsi į Departamentą dėl leidimo gyventi išdavimo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, nes jis negali saugiai grįžti į savo kilmės valstybę, tačiau jo prašymą priimti buvo atsisakyta nurodant priežastį: „Priimta galutinė teismo nutartis - grąžinimas.“ (įrašas matyti pareiškėjo MIGRIS paskyroje). Pareiškėjas teigė, kad 2025 m. vasario 7 d. Departamentui pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė aplinkybes, dėl kurių jis negali grįžti į kilmės valstybę ir gavo Departamento atsakymą, jog pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu galėtų būti priimtas tik tuo atveju, jeigu Departamentui būtų pateikta informacija, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) tarpininkauja dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, o 2025 m. balandžio 30 d. pareiškėjas buvo supažindintas su šioje byloje skundžiamu Sprendimu.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime nurodyta, jog nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių draudžiama grąžinti pareiškėją į Baltarusiją, kad Departamentas atliko tyrimą jo prieglobsčio byloje ir nenustatė, jog kilmės valstybėje jam grėstų pavojus, patikrinęs Interpolo svetainę ir „Mediazona“ nutekintą Rusijos Federacijos duomenų bazę pareiškėjo duomenų nerado, todėl atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjui kilmės valstybėje pavojus negresia. Pareiškėjas teigia, kad Regionų administracinis teismas jo bylose priimtuose įsiteisėjusiuose sprendimuose (Nr. eI3-16415-816/2024, Nr. eI2-4422-641/2025) pabrėžė kilmės valstybės informacijos svarbą ir būtinybę ją įvertinti, ko atsakovas tinkamai neatliko, ignoravo pareiškėjo paaiškinimuose nurodytą bei jo kilmės valstybės informaciją, kuri aiškiai parodo vis stiprėjančias represijas Baltarusijoje.

5. Pareiškėjas nurodė, kad nepaisant to, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį sprendimą pareiškėjo prieglobsčio byloje, sprendžiant dėl įpareigojimo išvykti turi būti atskirai įvertinta, ar neįvyks negrąžinimo principo pažeidimas, tačiau atsakovas nevertino pareiškėjo asmens byloje nustatytų faktinių aplinkybių UTPĮ 130 straipsnio taikymo kontekste, neatliko atskiro grėsmių ir kilmės valstybės informacijos vertinimo, tik formaliai nurodė, kad nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių draudžiama grąžinti pareiškėją į Baltarusiją. Pareiškėjo vertinimu, Departamentas neatliko atskiros procedūros, kuria įvertintų negrąžinimo principo pažeidimo pareiškėjo situacijoje tikimybę, toks nemotyvuotas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų reikalavimų.

6. Pareiškėjas teigė, kad pagal suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo pareiškėjas turi pareigą įrodyti, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad jeigu jis būtų išsiųstas į kilmės valstybę, kilmės valstybėje jam gresia patirti elgesį, priešingą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui; jei tokie įrodymai pateikiami, valstybei tenka pareiga išsklaidyti bet kokias abejones dėl tokios galimos rizikos kilimo. Pareiškėjas nurodė, kad Baltarusijoje kas mėnesį yra priimami bent po 143 sprendimus politiškai motyvuotose baudžiamosiose bylose, daugiau nei 1 000 nuteistų už dalyvavimą protestuose, apie 800 – už nuomonės reiškimą skirtingomis formomis, daugiau nei 300 – už pagalbą įvairiomis formomis, taip pat ir finansinę, subjektams, kurie pripažinti ekstremistiniais ir teroristiniais; areštai ir baudžiamasis persekiojimas dėl dalyvavimo masiniuose protestuose prieš 2020 m. prezidento rinkimų rezultatus tęsėsi, teismuose dažnai skiriamos griežčiausios bausmės – laisvės atėmimas. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovui žinoma, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini), kad į Baltarusiją jam grįžti nesaugu, nepaisant to, atsakovas neatliko negrąžinimo principo vertinimo, ignoravo sisteminius ir šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus Baltarusijoje, įskaitant kankinimų draudimo nepaisymą, nors ankstesniais teismų sprendimais buvo įpareigotas tai vertinti. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas patikrino tik du šaltinius – Interpolo duomenų ir „Mediazona“ nutekintą Rusijos Federacijos duomenų bazę, tačiau Interpolas tikrina valstybių prašymus paskelbti asmenų paieškas ir jei randa duomenų, kad šios paieškos politiškai motyvuotos, jų neskelbia, tai, jog Baltarusija persekioja opozicijos atstovus yra visuotinai žinoma, todėl net jei Baltarusija kreiptųsi dėl protestuotojų paieškos į Interpolą, toks prašymas būtų atmestas pagal Interpolo taisykles. Pareiškėjas nėra Rusijos pilietis, jo buvimas šioje duomenų bazėje reikštų, kad jau paskelbta net tarptautinė jo paieška, todėl jo duomenų nebuvimas šioje duomenų bazėje niekaip nepaneigia pareiškėjui kylančios grėsmės ir neįrodo, kad dėl jo nėra pradėtų procedūrų Baltarusijoje.

7. Pareiškėjo teigimu, jo grįžimas į Baltarusiją pritrauks Baltarusijos pareigūnų dėmesį, jis rizikuoja būti sulaikytas jau pasienyje, jo paso galiojimas greitai pasibaigs. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2020 m. (duomenys neskelbtini), tikėtina, jog Baltarusijos pareigūnai klaus, kokiais pagrindais pareiškėjas ilgą laiką gyveno Lietuvoje, taip pareiškėjas bus verčiamas atskleisti, kad kreipėsi dėl prieglobsčio. Pareiškėjas pažymėjo, kad Baltarusijos institucijoms žinoma, jog jis (duomenys neskelbtini), jo kilmės valstybės informacija byloja apie Baltarusijoje sistemingai taikomus kankinimus ir šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus. Pareiškėjo teigimu, tokio profilio asmenys, kaip pareiškėjas, grįžimo į Baltarusiją atveju yra ypatingai tikrinami jau pasienyje, jie sulaikomi, tardomi ir baudžiami, todėl jis pagrindė savo skundą pagal negrąžinimo principo apsaugos standartą, o jo kankinimo rizika yra individuali ir reali.

8. Pareiškėjas dėl to, kad jis neskundė Departamento atsakymo į jo paaiškinimus dėl individualių aplinkybių ir nepriimto prašymo išduoti leidimo gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, nurodė, jog tai buvo tarpinio pobūdžio atsakymas, nes jame buvo nurodyta, kad pradėtas spręsti klausimas dėl jo priverstinio išsiuntimo į kilmės valstybę, o tarpinio pobūdžio sprendimai pagal teismų praktiką neskundžiami.

9. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimo teiginiai, jog pareiškėjas apie šeiminius santykius nei Departamentui, nei teismui nenurodė, neatitinka tikrovės bei nepagrįsti, nes ankstesniuose procesuose pareiškėjas nurodė, jog nuo 2024 metų vasaros jis gyvena faktinėje santuokoje su partnere S. K., Lietuvos Respublikos piliete, šeiminių santykių negali įforminti oficialiai dėl teisinio reguliavimo ribojimų, tačiau faktinį šeimos santykių buvimą patvirtina pareiškėjo ir S. K. 2024 m. lapkričio 22 d. sudaryta gyvenamosios paskirties patalpų nuomos sutartis, taip pat šeiminių santykių realumą gali patvirtinti tiek S. K., tiek jos tėvas V. K.. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai Sprendime nevertino faktinių pareiškėjo šeiminių santykių dėl to, kad pareiškėjas nėra sudaręs santuokos (tokios, neturėdamas leidimo gyventi, jis negalėtų sudaryti pagal galiojantį reglamentavimą) bei oficialiai įregistruotos partnerystės. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, vertindamas pareiškėjo socialinius, ekonominius ir kitus ryšius Lietuvoje, iš esmės vertino tik pareiškėjo darbo Lietuvoje faktą, nors atsakovui žinoma, kad pareiškėjas neturi leidimo dirbti Lietuvoje iki bus išspręstas jo teisinio statuso Lietuvoje klausimas, taigi dirbti jis negali dėl objektyvių priežasčių, tačiau ankstesnių teismo procesų metu atsakovui buvo pateikti duomenys, įrodantys, kad pareiškėjas praėjo atranką ir gali įsidarbinti, tačiau Departamentas šių duomenų Sprendime nepagrįstai nevertino.

10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2020 m. (duomenys neskelbtini) atvyko į Lietuvos Respubliką nacionalinės „C“ tipo vizos pagrindu, kuri galiojo nuo 2020 m. (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. rugsėjo 21 d., o nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. iki 2021 m. rugsėjo 9 d. jam išduota nacionalinė „D“ tipo viza, kurios galiojimas 2021 m. spalio 6 d. buvo pratęstas iki 2021 m. spalio 29 d., nuo 2021 m. spalio 30 d. iki 2022 m. kovo 17 d. pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtas, 2022 m. kovo 18 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį.

Departamentas 2023 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 23S57419 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, kartu sprendė jo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti klausimus; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 14 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, panaikino Departamento 2023 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 23S57419 ir įpareigojo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi atmetė Departamento apeliacinį skundą. 2024 m. sausio 16 d.

Departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S17592 nutraukti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nes nepavyko su juo susisiekti, o 2024 m. sausio 19 d. pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, tą pačią dieną Departamentas sprendimu Nr. 24GD30143 tenkino šį jo prašymą, o 2024 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. 24S89499 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio. Regionų administracinis teismas, 2024 m. birželio 19 d. sprendimu išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl minėto sprendimo, atmetė jį kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti Departamento 2024 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 24S89499, kuriam įsigaliojus pareiškėjas prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nurodė, kad dėl to, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, turi būti sprendžiamas klausimas dėl jo grąžinimo arba išsiuntimo į kilmės valstybę, todėl Departamentas 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 24S214731 įpareigojo asmenį išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ir nusprendė neuždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, įspėti asmenį, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, šį sprendimą pareiškėjas apskundė Regionų administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI3-16415-816/2024).

Atsakovas paaiškino, kad dėl to, jog pareiškėjas neįvykdė Departamento 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 24S214731, Departamentas priėmė 2024 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 24S238095, kuriuo nusprendė išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką. 2025 m. sausio 29 d.

Regionų administracinis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Departamento sprendimo Nr. 24S238095, jį tenkino, šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas, o teismas šioje byloje sprendė, jog Departamento priimtas sprendimas išsiųsti užsienietį į jo kilmės valstybę neatitiko viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų bei VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, sprendime dėl užsieniečio išsiuntimo nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, numatytos UTPĮ 128 ir 130 straipsniuose. Departamentas nurodė, kad iš naujo atliko vertinimą dėl pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir, atsižvelgęs į visą asmens byloje esančią aktualią informaciją, laikė, jog tikslinga uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ar išvykimo iš kitos Šengeno acquis narės teritorijos, šio sprendimo priėmimo metu nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Baltarusijos Respubliką, kurioje liko gyventi jo artimieji, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis proporcingas ir atitinka nustatytus kriterijus.

Atsakovo vertinimu, kadangi pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, nes neįvykdė įpareigojimo išvykti, jis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, o šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, užsieniečio duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS.

12. Atsakovo teigimu, Sprendime įvertintos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, o pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nebuvo įvertinta, jog jis į Lietuvą atvyko su humanitarine viza, nes nustatyta, kad 2020 m. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką per Medininkų pasienio kontrolės punktą ir jam buvo išduota „C“ tipo viza, galiojusi iki 2020 m. rugsėjo 21 d. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į Lietuvą vyko per pasienį nurodydamas humanitarinį pagrindą, jis įleistas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 1V-917 dėl tuo metu buvusios situacijos Baltarusijos Respublikoje, tačiau tuo metu nebuvo atliekami tyrimai, pagrindžiantys užsieniečiams individualiai kylančias grėsmes. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas kreipėsi į Departamentą ne dėl prieglobsčio, o abu kartus dėl nacionalinės „D“ vizos išdavimo, kuri jam nebuvo išduota, nes jis buvo nesumokėjęs Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu vienas bazinės socialinės išmokos dydis (tuo metu galiojusio UTPĮ 19 str. 1 d. 14 p.), pareiškėjas prieglobsčio paprašė tik 2022 m. vasario 23 d. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, nors ir teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau pasibaigus išduotos vizos laikotarpiui (2021 m. rugsėjo 9 d.) privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, tik 2022 m. vasario 23 d. pateikė prieglobsčio prašymą, t. y. jau būdamas neteisėtai Lietuvos Respublikoje.

13. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėją su Lietuva sieja šeiminiai ryšiai, nes jo situacija neatitinka UTPĮ 2 straipsnio 26 punkte apibrėžtos šeimos narių sąvokos. Atsakovas pažymėjo, kad iš paties pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad santykius su Lietuvos Respublikos piliete pareiškėjas pradėjo 2024 m. vasarą, t. y. jau po Departamento sprendimų, kuriais jam buvo atsisakyta suteikti vizą, leidimą laikinai gyventi ir nesuteiktas prieglobstis, pareiškėjo santykių negalima vertinti kaip nuolatinių ar ilgalaikio pobūdžio, o vien tik nuomos sutarties, kuri, be kita ko, terminuota, pasirašymas, nepagrindžia jų šeiminio ryšio. Atsakovo vertinimu, Sprendime buvo įvertinti jo ryšiai ir aiškiai pasisakyta, kad ne tik asmenų santykiai nėra įteisinti, bet ir nelaikytini šeiminiais ryšiais, pareiškėjas nepaneigė Sprendime nustatytų faktų, kad jis neturi socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kol turėjo nacionalinę „D“ tipo vizą, dirbo nuo 2021 m. gegužės 25 d. iki 2021 m. birželio 18 d. uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini), vėliau jam buvo išduotas 2023 m. kovo 21 d. užsieniečio registracijos pažymėjimas, kurio pagrindu jis turėjo teisę dirbti iki 2024 m. kovo 2 d. Atsakovas patikrino Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – ir MIGRIS) esančias integracijas (Užimtumo tarnybos, Valstybinės darbo inspekcijos informacines sistemas ir kt.), kitų duomenų apie pareiškėjo ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje nerado, todėl padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai nėra ilgalaikiai, jo su Lietuva nesieja ekonominiai ryšiai, todėl išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos nėra nei neproporcingas, nei pažeidžiantis balansą tarp individo ir visuomenės intereso, o jo teiginys, kad šiuo metu jis jau yra praėjęs atranką ir gali įsidarbinti, negali būti vertinamas kaip ekonominis ryšys, jis darbo pradėjo ieškoti tik vykstant teisminiams ir migraciniams procesams dėl jo teisinio statuso ir išsiuntimo, be to, iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad mažosios bendrijos (toliau – ir MB) (duomenys neskelbtini) kurioje ketintų įsidarbinti pareiškėjas, veikla trejus metus nuostolinga, todėl kelia pagrįstų abejonių jo įsidarbinimo realios galimybės.

14. Atsakovas teigė, kad Sprendime buvo tinkamai įvertinti ir UTPĮ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nustatyti pagrindai, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją išsiųsti arba grąžinti į kilmės valstybę, o pareiškėjo skunde pateikti įrodymai apie naujausias ataskaitas yra tik bendra kilmės valstybės informacija ir niekaip nepagrindžia pareiškėjui galinčios kilti individualios grėsmės bei nepatvirtina faktinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų draudžiama pareiškėją išsiųsti arba grąžinti, jis nepateikia duomenų, kad tarptautinės organizacijos ir institucijos yra priėmusios sprendimus, jog negalima grąžinti asmenų į Baltarusiją.

Atsakovo teigimu, Sprendime atliktas tinkamas pareiškėjo galimumo (negalimumo) grįžti į kilmės valstybę vertinimas, įvertinus ir nutekintą Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos duomenų bazę, kurioje yra duomenys apie Rusijos ir Baltarusijos Respublikos teisėsaugos ieškomus asmenis, kurie įtariami padarę nusikaltimus, įskaitant pagal politinius ir „ekstremistinius“ straipsnius. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai, dėl kurių jis negali būti grąžinamas į kilmės valstybę iš esmės yra analogiški prieglobsčio prašymo metu pateiktiems argumentas ir aplinkybėms, o iš visų šių aplinkybių buvo padaryta pagrįsta ir motyvuota išvada, jog nenustatyta, kad kilmės šalyje pareiškėjui grėstų pavojus gyvybei ar laisvei ar jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, taip pat nėra pagrindo manyti, kad užsienietis kilmės šalyje bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

Sprendime buvo pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje rezidavo tol, kol buvo sprendžiamas klausimas dėl jo teisinės padėties. Departamento nuomone, naujai priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimas byloje Nr. C-156/23 negali būti vertinamas šios bylos kontekste, nes situacija nėra analogiška pareiškėjo situacijai, o pagal naujausią kilmės valstybės informaciją negresia joks persekiojimas vien dėl pareiškėjo ilgalaikio buvimo ne Baltarusijoje. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d.

įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 44.2 papunkčiu, pareiškėjui pagrįstai nustatytas 1 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris yra proporcingas, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktą, yra pagrindas duomenis apie pareiškėją teikti iš Nacionalinio sąrašo į SIS.

II. 15. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

16. Teismas nustatė, kad 2020 m. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką nacionalinės „C“ tipo vizos pagrindu, kuri galiojo nuo 2020 m. (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. rugsėjo 21 d., nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. iki 2021 m. rugsėjo 9 d. jam išduota nacionalinė „D“ tipo viza, kurios galiojimas 2021 m. spalio 6 d. buvo pratęstas iki 2021 m. spalio 29 d., nuo 2021 m. spalio 30 d. iki 2022 m. kovo 17 d. pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtas, o 2022 m. kovo 18 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį; Departamentas 2023 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 23S57419 nesuteikti jam prieglobsčio, kartu sprendžiant jo išsiuntimo ir uždraudimo klausimus, pareiškėjas su minėtu sprendimu nesutiko ir jį apskundė pirmosios instancijos teismui, 2023 m. liepos 14 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas tenkino pareiškėjo skundą, panaikino Departamento 2023 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 23S57419 ir įpareigojo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 30 d. priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį atmesti Departamento apeliacinį skundą; 2024 m. sausio 16 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S17592 nutraukti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nes nepavyko su juo susisiekti, 2024 m. sausio 19 d. pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir tą pačią dieną Departamentas sprendimu Nr. 24GD30143 tenkino šį jo prašymą; Departamentas 2024 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. 24S89499 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, pareiškėjas su minėtu sprendimu nesutiko ir jį apskundė pirmosios instancijos teismui, 2024 m. birželio 19 d. Regionų administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, atmetė jį kaip nepagrįstą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti Departamento priimtą 2024 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 24S89499.

17. Teismas nurodė, kad įsigaliojus Departamento 2024 m. kovo 29 d. sprendimui Nr. 24S89499, pareiškėjas prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje, o atsižvelgus į tai, kad jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, turi būti sprendžiamas klausimas dėl jo grąžinimo arba išsiuntimo į kilmės valstybę.

18. Teismas nustatė, kad Departamentas 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 24S214731 įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ir nusprendė neuždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, įspėti asmenį, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies; šis sprendimas yra apskųstas Regionų administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI3-16415-816/2024); kadangi pareiškėjas neįvykdė Departamento 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 24S214731, Departamentas priėmė 2024 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 24S238095, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pavesti VSAT vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką; 2025 m. sausio 29 d. Regionų administracinis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Departamento sprendimo Nr. 24S238095, jį tenkino; teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendė, jog Departamento priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją į jo kilmės valstybę neatitiko viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų bei VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, sprendime dėl pareiškėjo išsiuntimo nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, numatytos UTPĮ 128 ir 130 straipsniuose; šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas, t. y. 2024 m. spalio 24 d. Departamento sprendimas Nr. 24S238095 išsiųsti užsienietį į Baltarusijos Respubliką buvo panaikintas.

19. Teismas nurodė, kad Departamentas iš naujo atliko vertinimą dėl pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos – atsižvelgęs į visą asmens byloje esančią aktualią informaciją, laikė, jog tikslinga uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ar išvykimo iš kitos Šengeno acquis narės teritorijos; atsakovas Sprendimo priėmimo metu nenustatė UTPĮ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Baltarusijos Respubliką, kurioje liko gyventi jo artimieji, atitinkamai, nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas ir atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus; Departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, nes neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, ir tai, jog pareiškėjas ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, sprendė, kad pareiškėjo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS.

20. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, kadangi Sprendime įvertintos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės: Sprendimu buvo nustatyta, kad 2020 m. (duomenys neskelbtini) užsienietis atvyko į Lietuvos Respubliką per Medininkų pasienio kontrolės punktą ir jam buvo išduota „C“ tipo viza, galiojusi iki 2020 m. rugsėjo 21 d., pareiškėjui taip pat buvo išduota nacionalinė „D“ tipo viza, kuri galiojo nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. iki 2021 m. rugsėjo 9 d., o pareiškėjui pateikus antrą prašymą išduoti nacionalinę „D“ tipo vizą, Departamentas jo prašymo netenkino. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į Lietuvą vyko per pasienį nurodydamas humanitarinį pagrindą, iš vizos prašyme esančios informacijos matyti, jog jis įleistas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 1V-917 dėl tuo metu buvusios situacijos Baltarusijos Respublikoje, tačiau tuo metu nebuvo atliekami tyrimai, pagrindžiantys užsieniečiams individualiai kylančią grėsmę, humanitarinė viza, kuria suteikiama laikinoji apsauga, galioja ribotą laiką ir negali būti pratęsta automatiškai, o asmuo, nepateikęs prieglobsčio prašymo ir neįgijęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, turi išvykti pasibaigus jos galiojimo laikui.

21. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Departamentą ne dėl prieglobsčio, o abiem kartais dėl nacionalinės „D“ vizos išdavimo, pareiškėjui nebuvo išduota nacionalinė „D“ tipo viza, nes jis buvo nesumokėjęs Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu vienas bazinės socialinės išmokos dydis (tuo metu galiojusio UTPĮ 19 str. 1 d. 14 p.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas prieglobsčio paprašė tik 2022 m. vasario 23 d., taigi jis nors ir teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau pasibaigus išduotos vizos laikotarpiui, t. y. 2021 m. rugsėjo 9 d., privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau neišvyko ir tik 2022 m. vasario 23 d. pateikė prieglobsčio prašymą, t. y. jau būdamas neteisėtai Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašymo pateikimas neįteisino jo buvimo Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 23 str. 8 p.), todėl pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodo 4 metų laikotarpį, kaip buvimą Lietuvoje, nes teisėtas buvimas Lietuvoje yra tik nuo 2020 m. (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. rugsėjo 9 d., t. y. 1 metai, visą kitą laikotarpį pareiškėjas Lietuvoje buvo neteisėtai ir tai negali būti vertinama kaip ilgas buvimas Lietuvos Respublikoje, be to, net ir įsiteisėjus teismų sprendimams, kuriais buvo pripažinta, kad pareiškėjui pagrįstai nėra suteiktas prieglobstis, pareiškėjas savanoriškai nesutiko išvykti iš Lietuvos, t. y. neteisėto buvimo laikotarpį iš dalies lėmė ir pareiškėjo veiksmai.

22. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl jo šeiminių santykių Lietuvoje, vadovavosi UTPĮ 2 straipsnio 26 punkte pateiktu šeimos narių apibrėžimu ir pažymėjo, kad santykius su Lietuvos Respublikos piliete pareiškėjas pradėjo 2024 m. vasarą, t. y. jau po Departamento sprendimų, kuriais pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti vizą, leidimą laikinai gyventi ir nesuteiktas prieglobstis. Teismas sprendė, kad pareiškėjo santykių negalima vertinti kaip nuolatinių ar ilgalaikio pobūdžio, nes vien tik nuomos sutarties pasirašymas nepagrindžia pareiškėjo ir jo nurodomos moters šeiminio ryšio, Sprendime buvo įvertinti tokie ryšiai ir aiškiai pasisakyta, jog ne tik jų santykiai nėra įteisinti, bet ir nelaikytini šeiminiais ryšiais. Teismas sprendė, kad šių duomenų visuma leido Departamentui padaryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių, nes nėra jokio pagrindo jo 2024 m. vasarą prasidėjusius santykius vertinti kaip šeiminius. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepaneigė Sprendime nustatytų faktų, kad jis neturi socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika: pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2020 m. (duomenys neskelbtini) ir iki 2021 m. rugsėjo 9 d., kol turėjo nacionalinę „D“ tipo vizą, dirbo nuo 2021 m. gegužės 25 d. iki 2021 m. birželio 18 d. UAB (duomenys neskelbtini), vėliau jam buvo išduotas 2023 m. kovo 21 d. užsieniečio registracijos pažymėjimas, kurio pagrindu jis turėjo teisę dirbti iki 2024 m. kovo 2 d., o patikrinus MIGRIS esančias integracijas (Užimtumo tarnybos, Valstybinės darbo inspekcijos informacinės sistemos ir kt.), kitų duomenų apie užsieniečio ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje taip pat nerasta, todėl padaryta pagrįsta ir motyvuota išvada, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai nėra ilgalaikiai, jo su Lietuva nesieja ekonominiai ryšiai, todėl išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos nėra nei neproporcingas, nei pažeidžiantis balansą tarp individo ir visuomenės intereso.

23. Teismas nurodė, kad įsigaliojus Departamento sprendimui dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir pareiškėjui praradus prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, jis prarado teisę dirbti šiuo pagrindu, kadangi kitų pagrindų dirbti Lietuvos Respublikoje pareiškėjas neturi, ieškotis darbo jis pradėjo tik po teisės dirbti praradimo, iškilus klausimui dėl teisinio statuso ir išsiuntimo, pareiškėjo ketinimas įsidarbinti nelaikytinas ekonominiu ryšiu. Teismo vertinimu, Sprendime buvo tinkamai įvertintos ir UTPĮ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys, kurių pagrindu būtų draudžiama pareiškėją išsiųsti arba grąžinti į kilmės valstybę, o pareiškėjo skunde pateikti įrodymai apie naujausias ataskaitas, kuriomis grindžiama jam kylanti grėsmė yra tik bendra kilmės valstybės informacija, ji niekaip nepagrindžia pareiškėjui galinčios kilti individualios grėsmės ir nepatvirtina faktinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų draudžiama pareiškėją išsiųsti arba grąžinti, pareiškėjas nepateikia duomenų, kurie patvirtintų, kad tarptautinės organizacijos ir institucijos yra priėmusios sprendimus, jog negalima grąžinti asmenų į Baltarusiją.

24. Teismas konstatavo, kad Sprendime atliktas tinkamas pareiškėjo galimumo (negalimumo) grįžti į kilmės valstybę vertinimas, t. y. buvo įvertinta, jog: pareiškėjas su prašymu suteikti prieglobstį kreipėsi po 1,5 metų nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką tik po to kai jam buvo atsisakyta išduoti vizą; jis tarptautinės apsaugos poreikį grindė jo turimais politiniais įsitikinimais ir visuomenine veikla, nukreipta prieš Baltarusijos Respublikos režimą, Departamentas atliko tyrimą ir nenustatė, kad kilmės valstybėje pareiškėjo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus arba, jog jis būtų persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų; 2025 m. balandžio mėnesio duomenimis pareiškėjas nėra įtrauktas į Interpolo duomenų bazę, asmenų, įsitraukusių į ekstremistinę veiklą, sąrašą ir jo duomenų nėra „nutekintoje“ Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos duomenų bazėje, kurioje yra duomenys apie Rusijos ir Baltarusijos Respublikos teisėsaugos ieškomus asmenis, kurie įtariami padarę nusikaltimus, įskaitant pagal politinius ir „ekstremistinius“ straipsnius; pareiškėjo pateikti teismo posėdyje ir papildomi raštiški paaiškinimai, dėl kurių jis negali būti grąžinamas į kilmės valstybę, kurie iš esmės yra analogiški prieglobsčio prašymo metu pateiktiems argumentams ir aplinkybėms (priklauso sistemingai persekiojamai grupei – (duomenys neskelbtini)). Teismas sprendė, kad visų šių aplinkybių ir duomenų kontekste buvo padaryta pagrįsta ir motyvuota išvada, jog nenustatyta, kad kilmės šalyje pareiškėjui grėstų pavojus gyvybei ar laisvei ar, jog jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, taip pat nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas kilmės šalyje bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, o Sprendime buvo pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje rezidavo tol, kol buvo sprendžiamas klausimas dėl jo teisinės padėties.

25. Teismas sprendė, kad vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 papunkčiu, jam pagrįstai nustatytas 1 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas ir atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

26. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, ir tai, jog užsienietis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, užsieniečio duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS ir Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

27. Teismas konstatavo, kad Sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas, nenustatyta, jog Sprendimo priėmimo metu buvo pažeistos pagrindinės procedūros, netinkamai įvertinti turimi duomenys ir įrodymai ar pritaikyti teisės aktai, Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas objektyviais duomenimis, gautais iš kompetentingų institucijų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 28. Pareiškėjas Y. N. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 20 d. sprendimą; 2) panaikinti atsakovo Sprendimą.

29. Pareiškėjas pakartoja su ginču susijusias faktines aplinkybes, reikšmingas vertinant jo situaciją ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė standartų vertindamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimus, taip pat neatliko pareiškėjo individualių aplinkybių savarankiško vertinimo, tiesiog atkartodamas atsakovo argumentus.

30. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, jog pareiškėjo pateikta informacija apie jo kilmės valstybės situaciją yra tik bendro pobūdžio, nepaisant to, kad pagal EŽTT jurisprudenciją vertinant Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą kilmės valstybės situacija apie panašioje kaip pareiškėjas situacijoje esančius asmenis dėl asmeniui kylančių grėsmių, vertinama kaip kertinė. Pareiškėjas pažymi, kad pagal EŽTT praktiką įrodinėjimo našta paskirstoma taip: pareiškėjas turi pareigą įrodyti, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad jeigu jis būtų išsiųstas į kilmės valstybę, kilmės valstybėje jam gresia patirti elgesį, priešingą Konvencijos 3 straipsniui, jei tokie įrodymai pateikiami, valstybei tenka pareiga išsklaidyti bet kokias abejones dėl tokios galimos rizikos kilimo (EŽTT sprendimai bylose F.

G. prieš Švediją, pareiškimo Nr. 43611/11, 120 p., Saadi prieš Italiją, pareiškimo Nr. 37201/06, p. 129; NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07, p. 111). Pareiškėjas pateikia teismui naujausias kilmės valstybės ataskaitas apie sistemingą kankinimų praktiką ir šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus Baltarusijoje, su kuriais susiduria asmenys, esantys panašioje situacijoje kaip pareiškėjas ir teigia, kad įvertinus Viasna ir Jungtinių Tautų ataskaitas, Baltarusijoje egzistuoja sisteminga kankinimo praktika ir šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai, ypatingai asmenų, dalyvavusių protestuose ar kritiškai nusiteikusių prieš Baltarusijos valdžios institucijas, o iš jo kilmės valstybės informacijos matyti, kad žmonės, dalyvavę 2020 m. protestuose, susiduria su sistemingu jų teisių pažeidimu, todėl būtent valstybei tenka pareiga išsklaidyti bet kokias abejones dėl tokios galimos rizikos kilimo pareiškėjui.

Pareiškėjo teigimu, visa ši informacija buvo pateikta teismui ir atsakovui, tačiau teismo sprendime deklaratyviai pasisakoma, kad tai bendro pobūdžio informacija, nors akivaizdu, jog ši informacija nėra bendro pobūdžio, o apie tokius pat žmones kaip pareiškėjas. Pareiškėjas pažymi, kad Departamentas Sprendime nurodo, jog patikrino tik du šaltinius – Interpolo duomenų ir „Mediazona“ nutekintą Rusijos Federacijos duomenų bazę, to, jo vertinimu, nepakanka. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2021 m. rugpjūčio 27 d.

„Freedom House“ išdavė pareiškėjui raštą, kuriame nurodo, jog remiantis UTPĮ 130 straipsniu kreipiasi į Departamentą dėl leidimo gyventi pareiškėjui išdavimo, nes jis negali būti grąžinamas į Baltarusiją dėl jam gresiančio Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

31. Pareiškėjas teigia, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendime teigiama, jog pareiškėjas nepateikė kilmės valstybės informacijos apie jo individualią padėtį, tačiau teismas apskritai nevertino pareiškėjo nurodytų individualių su juo susijusių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo grįžimas į Baltarusiją pritrauks Baltarusijos pareigūnų dėmesį, dėl ko jis rizikuoja būti sulaikytas jau pasienyje. Pareiškėjas pažymi, kad gyvena už Baltarusijos ribų ilgą laiką, o jo paso galiojimas jau pasibaigė, į Lietuvą jis atvyko su nevyriausybinės organizacijos „Dapamoga“, kuri Baltarusijoje laikoma ekstremistine, pagalba (tai viešai prieinama informacija), jis niekada neinformavo Baltarusijos institucijų apie tai, kokiu pagrindu yra Lietuvoje, į Lietuvą jis atvyko humanitarinės vizos pagrindu, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas susilauks padidinto dėmesio pasienyje, nes informacija apie pareiškėją yra žinoma Baltarusijos pareigūnams, tikėtina, renkama jo, kaip (duomenys neskelbtini), dosjė, todėl jis rizikuoja būti suimtas Baltarusijoje, tai liudija ir jo kilmės valstybės informacija. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino jo individualių aplinkybių, nepaisant pateiktos kilmės valstybės informacijos, kuri patvirtina, kad dėl šių savo individualių aplinkybių, kertant sieną, pareiškėjas susidurs su padidintu Baltarusijos pareigūnų dėmesiu, tokie asmenys sulaikomi, tardomi ir baudžiami. Pareiškėjo vertinimu, jis pagrindė savo skundą pagal negrąžinimo principo apsaugos standartą individualiomis aplinkybėmis, jo atveju kankinimo rizika yra individuali ir reali.

32. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino negrąžinimo aplinkybių, neargumentavo ir nemotyvavo bei formaliai nurodė, jog nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų priežasčių, dėl kurių draudžiama grąžinti pareiškėją į Baltarusiją, nors pareiškėjas išskyrė savo individualias aplinkybes, pateikė kilmės valstybės informaciją apie panašioje kaip jis situacijoje esančių asmenų sisteminius teisių pažeidimus, kurie prilygsta Konvencijos 3 straipsnio pažeidimams.

33. Pareiškėjas pažymi, kad beveik šešis metus gyvena Lietuvoje, jau metus jis gyvena faktinėje santuokoje su Lietuvos piliete ir veda bendrą ūkį. Pareiškėjas teigia, kad anksčiau Departamentas jau laikėsi pozicijos, jog nėra įregistruotos santuokos ar partnerystės, todėl neva nėra pagrindo jo santykius vertinti kaip šeiminius, tačiau teismai, kurių sprendimais tokia atsakovo pozicija buvo pripažinta nepagrįsta, laikėsi kitokios pozicijos – kad pareiškėjo santykiai su Lietuvos Respublikos piliete turi būti įvertinti kaip numato UTPĮ 128 straipsnis, bet Sprendime atsakovas atkartojo savo poziciją, jog tai ne šeima, nes nėra oficialiai įregistruotos santuokos ar partnerystės. Pareiškėjas nurodo, kad atsiliepime į skundą atsakovas plėtė Sprendimo motyvus, formaliai teigdamas, jog pareiškėjo ir jo sugyventinės bendros gyvenamosios vietos nuomos sutartis sudaryta terminuotai, todėl teismo posėdyje pareiškėjo atstovė nurodė, kad Lietuvoje yra įprasta praktika, kuomet nuomos sutartis sudaroma terminuotai, kai ji sudaroma su užsieniečiu ir tai neturi nieko bendro su šeiminiais pareiškėjo santykiais. Pareiškėjas teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus svarbiausias kriterijus yra asmenų apsisprendimas kurti šeimą, prisiimti tam tikras teises ir pareigas, bet ne formalus tokių santykių įforminimas. Pareiškėjas pažymi, kad teismo posėdyje išsamiai ir detaliai papasakojo, jog šeiminiai santykiai yra rimti ir tvirti, sugyventinės šeima laiko jį šeimos nariu, su jais jis palaiko glaudžius santykius, padeda prižiūrėti sugyventinės senelius, o šios aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos pilietės glaudžius šeiminius santykius, nei teismo sprendime, nei atsakovo Sprendime nebuvo motyvuotai įvertintos, atsakovas, nors turėjo kontaktinius duomenis, nesusisiekė nei su pareiškėjo partnere, nei su jos tėvu.

34. Pareiškėjas nurodo, kad ir teismas, ir atsakovas, vertindami jo socialinius, ekonominius ir kitus ryšius Lietuvoje, iš esmės vertino tik pareiškėjo darbo Lietuvoje faktą, nors žinoma, jog pareiškėjas neturi leidimo dirbti Lietuvoje iki bus išspręstas jo teisinio statuso klausimas, todėl dirbti jis negali dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjas pateikė į bylą įrodymą, patvirtinantį jo ketinimą ir galimybes įsidarbinti MB (duomenys neskelbtini) Pareiškėjas pažymi, kad ankstesniais sprendimais teismai įpareigojo atsakovą vertinti šį pareiškėjo pateiktą įrodymą dėl galimybės dirbti Lietuvoje, tačiau atsakovo Sprendime dėl to vis tiek jokių motyvų nėra, nors atsakovas atsiliepime į skundą plėtė Sprendimo motyvus, teigdamas, kad MB (duomenys neskelbtini) veikia nepelningai. Pareiškėjas tvirtina, kad jo pateiktas įrodymas patvirtina, jog jis nori ir gali dirbti, be to, teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad yra turėjęs ne vieną darbo pokalbį ir atranką, turėdamas laiko stengiasi mokytis ir neprarasti žinių, gavęs leidimą dirbti, bet kada galėtų pradėti dirbti, todėl teismo sprendime nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjo ketinimas įsidarbinti nelaikytinas ekonominiu ryšiu.

35. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

36. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo individualią situaciją ir motyvavo savo sprendimą, padarė pagrįstas išvadas, jog nėra priežasčių, dėl kurių jo negalima būtų išsiųsti į jo kilmės valstybę. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad net ir įsiteisėjus teismų sprendimams, kuriais buvo pripažinta, jog nėra pagrindo pareiškėjui suteikti prieglobstį, pareiškėjas savanoriškai nesutiko išvykti iš Lietuvos, t. y. neteisėto buvimo laikotarpį iš dalies lėmė ir paties pareiškėjo veiksmai.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo tinkamai įvertintas UTPĮ 128 straipsnis ir tinkamai neįvykdyti teismų įpareigojimai, nepagrįsti, nes Departamentas atsižvelgė į teismo įpareigojimus ir įvertino UTPĮ 128 straipsnyje numatytas aplinkybes. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Sprendime įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius ir aiškiai ir pagrįstai pasisakė, jog pareiškėjo santykiai su Lietuvos Respublikos piliete ne tik nėra įteisinti, bet ir nelaikytini šeiminiais ryšiais, o atsiliepime į skundą teikiami atsakymai į skundo argumentus negali būti vertinami kaip ginčijamo Sprendimo motyvų praplėtimas.

Atsakovo teigimu, teisę dirbti Lietuvos Respublikoje pareiškėjas turėjo UTPĮ 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu, suteikiančiu teisę prieglobsčio prašytojui dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės, įsigaliojus Departamento sprendimui dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir pareiškėjui praradus prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, jis prarado teisę dirbti šiuo pagrindu, pareiškėjo ketinimas įsidarbinti nelaikytinas ekonominiu ryšiu.

Departamentas nurodo, kad Sprendime buvo tinkamai įvertintos ir UTPĮ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nustatytos aplinkybės, kurių pagrindu būtų draudžiama pareiškėją išsiųsti arba grąžinti į valstybę, taip pat Sprendime buvo pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje rezidavo tol, kol buvo sprendžiamas klausimas dėl jo teisinės padėties. Atsakovas teigia, kad UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, nenustatyta.

Departamento nuomone, naujausiai priimtas ESTT sprendimas byloje Nr. C-156/23 negali būti vertinamas šios bylos kontekste, nes situacija nėra analogiška. Atsakovo teigimu, pagal naujausią kilmės valstybės informaciją negresia joks persekiojimas vien dėl ilgalaikio buvimo ne Baltarusijoje priežasties, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 papunkčiu, pareiškėjui pagrįstai nustatytas 1 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris yra proporcingas, įspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įvestas į SIS pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta išsiųsti užsienietį į kilmės valstybę, uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo, įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

38. Apeliantas prašo prijungti prie šios bylos 2025 m. liepos 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, kuriuo teismas pritaikė pareiškėjui laikinąją apsaugos priemonę. Šis prašymas tenkinamas, kadangi šis dokumentas susijęs su nagrinėjama byla, neegzistavo pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 str. 3 d.)

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo skunde pateikti įrodymai nepagrindžia pareiškėjui galinčios kilti individualios grėsmės ir nepatvirtina faktinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų draudžiama pareiškėją išsiųsti arba grąžinti. Departamento išvada, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių, nes nėra jokio pagrindo jo 2024 m. vasarą prasidėjusius santykius vertinti kaip šeiminius, pagrįsta. Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai nėra ilgalaikiai, jo su Lietuva nesieja ekonominiai ryšiai, todėl išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos nėra nei neproporcingas, nei pažeidžiantis balansą tarp individo ir visuomenės intereso.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu ir teigia, kad nebuvo tinkamai įvertinta jo individuali situacija, neatsižvelgta į naujausią kilmės valstybės informaciją. Apeliantas mano, kad jis pagrindė savo skundą pagal negrąžinimo principo apsaugos standartą individualiomis aplinkybėmis, ir, jog jo atžvilgiu kankinimo rizika yra individuali ir reali.

41. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Dėl apelianto argumentų teismas pažymi, kad UTPĮ 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

43. EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendime byloje NA. prieš Jungtinę Karalystę yra nurodęs, kad valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą, gyvenimą ir išsiuntimą; tačiau jei yra pagrįstų priežasčių manyti, kad išsiunčiamam asmeniui kiltų reali grėsmė patirti elgesį, pažeidžiantį 3 straipsnį, tokiu atveju 3 straipsnis įpareigoja valstybę neišsiųsti asmens į tokią šalį. <...> Pareiškėjas privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog yra pakankamas pagrindas manyti, jei pasirinkta priemonė (nagrinėtu atveju – grąžinimas į kilmės valstybę) būtų įvykdyta, jam kiltų reali grėsmė patirti elgesį, prieštaraujantį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui. Jei tokie įrodymai pateikiami, valstybei tenka pareiga išsklaidyti bet kokias abejones dėl tokios galimos grėsmės.

44. Iš byloje esančių šalių paaiškinimų ir rašytinių įrodymų akivaizdu, kad kilmės valstybės teisėsaugos institucijoms yra žinoma apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atsakovui yra detaliai nurodęs aplinkybes apie patirtą persekiojimą iš Baltarusijos teisėsaugos pareigūnų, t. y. (duomenys neskelbtini), kuriomis grindžia savo baimę būti persekiojamam kilmės šalyje. Pareiškėjas viešai yra pasidalijęs savo individualia situacija; tai patvirtina LRT laidos vaizdo įrašas, kuriame jis pasakoja apie (duomenys neskelbtini). Teismo nuomone, aplinkybė, kad apeliantas buvo (duomenys neskelbtini) įrodo tai, jog apeliantas buvo (duomenys neskelbtini).

45. Taip pat teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą mano, kad byloje įrodyta, jog pareiškėjas davė interviu „(duomenys neskelbtini)“ leidiniui, kuriame papasakojo apie OMON neteisėtus veiksmus prieš taikius protestuotojus; (duomenys neskelbtini).

46. Apeliacinės instancijos teismas įvertino apelianto pateiktą naujausią kilmės šalies informaciją. Iš jos matyti, kad:

a) Žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ ataskaitoje, publikuotoje 2024 m. gruodžio 26 d., nurodoma, kad Baltarusijoje yra virš 1 300 politinių kalinių; sulaikymai ir kratos tęsiasi 5 metus. 2024 m. pabėgėliams daromas vis didesnis spaudimas, vykdomos likusių gyventi Baltarusijoje giminaičių kratos, teismo procesai nedalyvaujat pabėgėliams. 2024 m. buvo sulaikyti ne mažiau 55 sugrįžę asmenys, 17 iš jų iškeltos baudžiamosios bylos. Iškeltos baudžiamosios bylos baltarusiams, dalyvavusiems protestuose užsienyje (https://spring96.org/ru/news/117036).

b) Žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ ataskaitoje už 2024 m. nurodoma, kad organizacijai žinomi 6 550 asmenys nuteisti politiniais motyvais, 2024 m. 8 895 asmenys susidūrė su įvairaus tipo represijomis. Baltarusijos valdžia politiniams kaliniams taiko kankinimus ir draudžiamą elgesį. Jungtinių Tautų Komitetas prieš kankinimus paskelbė metinę ataskaitą, kurioje informavo apie tyrimo dėl Baltarusijos rezultatus. Šį tyrimą inicijavo Žmogaus teisių centras „Viasna“. Tyrimas buvo pradėtas po to, kai 2020 m. rugsėjo 4 d. Žmogaus teisių centras „Viasna“ ir Baltarusijos Helsinkio komitetas pateikė Komitetui dokumentą „Prašymas atlikti tyrimą dėl sistemingo kankinimų taikymo Baltarusijos Respublikos teritorijoje“. Dokumente buvo nurodyta, kad Baltarusijoje sistemingai taikomi kankinimai, taip pat aprašytos represijos šalyje po 2020 m. rinkimų. Komiteto nuomone, kankinimai Baltarusijoje yra sisteminė praktika. Nuo 2020 metų žmogaus teisių gynėjai iš organizacijos „Viasna“ užfiksavo daugiau nei 1 850 liudijimų apie kankinimus ir kitokį draudžiamą elgesį. Dažniausiai žmogaus teisių gynėjų užfiksuotos kankinimo formos yra: mušimas, smaugimas, vertimas ilgą laiką būti priverstinėje kūno padėtyje (stovėti ant pirštų galų, su ištiestomis rankomis, susuktose ar nenatūraliose pozose), poveikis pojūčiams (pvz., ryški dirbtinė šviesa naktį), elektrošoko naudojimas, seksualizuotas smurtas, įkurdinimas perpildytose kamerose, ilgalaikė izoliacija drausmės izoliatoriuje, visiškas bendravimo su išoriniu pasauliu apribojimas ir kt. Kankinimai ir nežmoniškas elgesys yra sisteminė praktika, taikoma tiek teisėsaugos institucijų vykdant sulaikymus ar kitus procesinius veiksmus, tiek įkalinimo įstaigų personalo atžvilgiu ten laikomiems asmenims (https://spring96.org/ru/news/117167).

c) Žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ ataskaitoje už 2025 m. sausį nurodoma, kad tęsiasi savavališki piliečių sulaikymai už savo pilietinių teisių įgyvendinimą. 2025 m. sausį „Viasna“ užfiksavo mažiausiai 506 politiškai motyvuotų represijų atvejus (sulaikymai, kratos ir kt.), susijusius su baudžiamuoju ir administraciniu persekiojimu. 2024 m. „Viasna“ užfiksavo 119 žmonių istorijų, kurie nukentėjo nuo valdžios veiksmų. Liudytojai pasakojo apie kratas ir sulaikymus, fizinį ir psichologinį smurtą, nepakeliamas kalinimo sąlygas ir nežmonišką pareigūnų elgesį, sveikatos praradimą bei priverstinę emigraciją. Dokumentavimo metu liudytojai pasakojo apie jiems ir jų artimiesiems grasinusius pareigūnus. Nukentėjusieji taip pat susidūrė su fiziniu smurtu sulaikymo, apklausų ir įkalinimo metu. Kai kuriais atvejais pareigūnai naudojo elektrošoką. Aprašydami įkalinimo sąlygas, nukentėjusieji liudijo, kad buvo verčiami miegoti kamerose su nuolat įjungta šviesa. Sulaikytiesiems dėl įvairių priežasčių neleisdavo miegoti, nesuteikdavo medicininės pagalbos, neduodavo patalynės ir neišvesdavo į pasivaikščiojimus (https://spring96.org/ru/news/117367).

d) Jungtinių Tautų specialios pranešėjos A. M. 2024 m. gegužės 9 d. ataskaitoje apie Baltarusiją teigiama, kad pasirodė daug pranešimų apie ypač žiaurų elgesį su politiniais motyvais įkalintais asmenimis. Specialioji pranešėja reiškia susirūpinimą, kad įkalinimas daro didelę žalą daugumos šių asmenų sveikatai, o kraštutiniais atvejais baigiasi hospitalizacijomis ar net mirtimis. Ji gavo nuoseklių buvusių kalinių liudijimų apie rimtą, galbūt negrįžtamą daugelio politinių kalinių sveikatos pablogėjimą – regėjimo ar dantų praradimą, kuris, kaip teigiama, yra sąmoningai sukeltos neprivalgymo būklės, netinkamo elgesio bei neadekvačios ar pavėluotos medicininės pagalbos pasekmė (https://www.ecoi.net/en/file/local/2110401/g2407284.pdf).

e) Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro 2024 m. kovo 14 d. ataskaitoje A/HRC/55/61 Žmogaus teisių padėtis Baltarusijoje rengiantis 2020 m. prezidento rinkimams ir po jų teigiama, kad nuo 2020 metų tūkstančiai Baltarusijos piliečių, įskaitant ir dešimtis vaikų, buvo sistemingai veikiami diskriminacinės praktikos, pasireiškiančios žiauriomis, nežmoniškomis ir žeminančiomis kalinimo sąlygomis, elgesiu ir bausmėmis įvairiose šalies laisvės atėmimo vietose. Baltarusijos valdžios institucijos yra atsakingos už keturis mirties atvejus sulaikymo vietose, kurių jos ne tik neįstengė užkardyti, bet ir tinkamai neištyrė. Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro tarnybos vertinimu, laikinojo sulaikymo sąlygos asmenims, sulaikytiems dėl politiškai motyvuotų kaltinimų, gali būti laikomos žiauriu, nežmonišku ir žeminančiu elgesiu, o tam tikrais atvejais – ir kankinimu (https://www.ohchr.org/en/documents/country-reports/ahrc5561-situation-human-rights-belarus-run-2020-presidential-election).

47. Teismas atsižvelgdamas į individualias apelianto aplinkybes, t. y. kad jis buvo (duomenys neskelbtini), bei naujausią Baltarusijos valdžios praktiką panašiais atvejais kaip apelianto nurodytą šios nutarties 46 punkte, mano, kad egzistuoja labai didelė tikimybė, jog apeliantas grąžintas į Baltarusiją bus sulaikomas, teisiamas už politines pažiūras ir kankinamas. Tokiu būdu, teismo nuomone, apeliantas įrodė, kad jį grąžinus į kilmės valstybę, jam kiltų reali grėsmė patirti elgesį, prieštaraujantį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui.

48. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atsikirtimus, mano, kad jis neišsklaidė abejonių dėl galimos grėsmės, jog apeliantas patirs elgesį, prieštaraujantį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui (žr. nutarties 43 p.). Atsakovo atsikirtimai yra abstraktaus pobūdžio, grindžiami fragmentine ir nenauja informacija. Atsakovas iš esmės nieko nepaaiškino dėl naujausios šalies informacijos, kurią nurodė apeliantas. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms teismas konstatuoja, jog apeliantas negali būti grąžinamas į kilmės valstybę, dėl to, kad jis gali būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, o taip pat, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad grąžintas į Baltarusiją pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Todėl skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

49. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

50. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, netinkamai vertino įrodymus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo Y. N. apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Pareiškėjo Y. N. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 25S97196.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė