2017-03-29 Nr. AB-7281-3-61-3-05155-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-968-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05155-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), priteisti 21 721,50 Eur (75 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. gegužės 17 d., iš viso 365 dienas, buvo kalinamas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Lukiškių TI-K kameros nuolat perpildytos, tualetai neatskirti nuo gyvenamų patalpų, kamerose nėra ventiliacijos. Pareiškėjas tvirtino, kad kalint perpildytose kamerose buvo pažeistos jo teisės. Nurodė, kad jis ne vieną kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl vizito pas gydytojus, kadangi jam po operacijos reikalinga priežiūra, tačiau toks vizitas buvo suteiktas tik parašius skundą Lukiškių TI-K direktoriui. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija, todėl prašo priteisti jam neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Susidarius tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pabrėžė, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovė yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Dėl sanitarinio mazgo pažymėjo, kad jis įrengtas pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo skunde nurodytus argumentus vertino kaip abstrakčius, o reiškiamus nusiskundimus bendro pobūdžio bei nekonkrečiais.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjo nurodytai žalai atsirasti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 790 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo V. D. skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl galimai netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, paliko nenagrinėtą ir išaiškino pareiškėjui teisę dėl galimai netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kreiptis su rašytiniu pareiškimu į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, pareiškėjas turės teisę kreiptis į teismą (bendrosios kompetencijos) dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2013 m. gegužės 17 d. pareiškėjas 358 dienas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto.

Nagrinėjamu atveju, apibendrinęs teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas sprendė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2013 m. gegužės 17 d. (išskyrus tas dienas, kuriomis nebuvo pažeistos teisės normos) kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, susijusius su sanitarinio mazgo įrengimu ir ventiliacijos kamerose neužtikrinimu pažymėjo, kad kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Per mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą vėdinamos tik tos patalpos, kuriose tokia sistema įrengta. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atsakovas nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri nėra žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, todėl teismas sprendė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos reikalavimus.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą taip pat kildina ir iš galimai jam netinkamai suteiktų gydymo paslaugų. Remdamasis šiam klausimui aktualiu teisiniu reguliavimu, teismas nurodė, kad pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, prieš kreipdamasis į teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka – kreiptis su rašytiniu pareiškimu į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo. Pažymėjo, kad ginčai dėl žalos, padarytos pacientui netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu atlyginimo yra civiliniai, todėl toks ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Iš skundo motyvų bei jame nurodytų argumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją nesikreipė, t. y. nepasinaudojo įstatyme nustatyta privaloma ginčo sprendimo tvarka. Kadangi pareiškėjas, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturinės žalos atlyginimą, kuris kildinamas iš galimai netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, paliko nenagrinėtą (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas).

Apibendrinęs nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas tik tiek, kiek buvo pažeistos jo teisės į kalinimą kamerose, kuriose jam tektų 3,6 kv. m kameros ploto. Kadangi 358 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, teismas sprendė, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (358 dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2014-06-04 nutartys administracinėse bylose Nr. A442-464/2014, A442-524/2014, A442-525/2014), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 1 790 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, kad jų mastas būtų itin didelis, todėl priteistiną 1 790 Eur sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

III. Pareiškėjas V. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 21 721,50 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9305-244/2015 pareiškėjui už 126 parų kalinimą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis priteisė 1 500 Eur neturtinės žalos. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus buvo kalinamas 365 paras, tačiau priteisė tik 1790 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, teismas neįsigilino į skunde nurodytas aplinkybes, suformuotą teismų praktiką bei priteisiamos neturtinės žalos dydžius, todėl priteisė nepagrįstai mažą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pabrėžė, kad visą kalinimo laikotarpį jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, o tai prilygsta kankinimui pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnį. Pagal Konvenciją, vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sukrėtimus, todėl patirtą žalą vertina 21 721, 50 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai ir jų plotai, kuriose ginčijamu laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas. Atkreipė dėmesį, kad asmenų kaita kamerose yra pakankamai didelė, todėl sunku nustatyti konkretų plotą tenkantį asmeniui atitinkamą dieną. Paaiškina, jog Lukiškių TI-K kalinčių asmenų skaičius nuolat viršija maksimalų leistiną skaičių, todėl sunku užtikrinti minimalų teisės aktuose nustatytą plotą vienam asmeniui. Tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie yra perkeliami į laisvas kameras.

Atsakovas pažymi, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti. Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. gegužės 17 d., atlyginimo.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas skunde teismui prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, kadangi atsakovas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. gegužės 17 d. neužtikrino teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto reikalavimo, sanitarinio mazgo (neatskirtas nuo gyvenamosios kameros ploto) bei tinkamos ventiliacijos kamerose įrengimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista 358 dienas (neužtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros ploto reikalavimas), nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 790 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose bei į tai, kad kitoje teismo išnagrinėtoje byloje už 126 dienas, kuomet pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, teismas pareiškėjui priteisė 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nagrinėjamu atveju priteisė nepakankamą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu 358 paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus (3,6 kv. m) kameros plotas, todėl priteisė jam 1 790 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas pareiškėjo teiginius, kad sanitarinio mazgo įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, vertino kaip nepagrįstus ir sprendė, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį 1,5 m aukščio sienele nuo kameros gyvenamojo ploto, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, pareiškėjo skundo argumentai, kad jam naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįsti.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčijamu laikotarpiu 358 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko nuo 1,98 kv. m iki 2,64 kv. m kameros ploto.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjant šios kategorijos bylas yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis ir su juo garantuojamos subjektams teisės. Plačiau pasisakant pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Labita prieš Italiją).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Aktualu yra ir tai, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Vis dėlto, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą.

Tai yra susiję su tuo, kad, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT sprendimą Dougoz prieš Graikiją, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Jeigu kamerų perpildymas nėra tokio rimtumo, kad savaime sukeltų problemų dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, EŽTT nagrinėja kitus kalinimo fizinių sąlygų aspektus, reikšmingus minėtos nuostatos tinkamam taikymui.

Kamerų, kuriose yra kalinamas pareiškėjas, perpildymas negali būti vertinamas izoliuotai ir turi būti nagrinėjamas visų fizinių kalinimo sąlygų kontekste (žr. 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją), tokie elementai apima ypač galimybę naudotis tualetu už uždarų durų, vėdinimą, dienos šviesą ir gryną orą, šildymo tinkamumą ir pagrindinių higienos reikalavimų laikymąsi (žr. EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų kumuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, šioje nutartyje nurodyti neteisėti veiksmai, jų kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Priešingo vertinimo negalima daryti net ir atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į tai, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiką (358 paras) be pertraukos buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis neužtikrinant jam minimalaus kameros ploto bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko itin mažas kameros plotas, taip pat į nurodytą EŽTT praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nepagrįsti, kadangi Įsakyme nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Aplinkybė, kad teismas kitoje administracinėje byloje priteisė didesnę sumą neturtinei žalai atlyginti, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, kadangi kiekvienoje byloje faktinės aplinkybės, patirti neigiami išgyvenimai ir kt. nėra tapatūs, todėl negali būti vertinami analogiškai.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu 358 paras buvo kalinamas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo prašoma priteisti 21 721,50 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgdama į naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo principais sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 000 Eur suma.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. D. (V. D.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė