2017-02-09 Nr. AB-3323-3-61-3-02617-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-910-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02617-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. ir atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Policijos generaliniam komisarui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 5-S-4036 (toliau – ir Sprendimas Nr. 5-S-4036);

2) įpareigoti Departamentą:

I. gauti ir suteikti teisiškai reikšmingą kiekvienų metų sausio 1 d. informaciją, duomenis nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.: a) Departamente įdarbintų rusų kolonistų skaičių, jų įdarbinimo metus; b) Departamente įdarbintų rusų okupantų skaičių, jų įdarbinimo metus; c) Departamente įdarbintų rusų kolonistų palikuonių skaičių, jų įdarbinimo metus; d) Departamente įdarbintų rusų okupantų palikuonių skaičių, jų įdarbinimo metus; e) Departamente įdarbintų rusų kolonistų, okupantų skaičiaus santykį su Departamente įdarbintais lietuviais; f) Departamente įdarbintų rusų kolonistų skaičių, kurie susilietuvino savo vardus ir pavardes; g) Departamente įdarbintų rusų okupantų skaičių, kurie susilietuvino savo vardus ir pavardes; h) Departamente įdarbintų rusų kolonistų palikuonių skaičių, kurie susilietuvino savo vardus ir pavardes; i) Departamente įdarbintų rusų okupantų palikuonių skaičių, kurie susilietuvino savo vardus ir pavardes; j) Departamento skyrių vadovais, Policijos generalinio komisaro pavaduotojais įdarbintų rusų kolonistų skaičių, jų įdarbinimo metus; k) Departamento skyrių vadovais, Policijos generalinio komisaro pavaduotojais įdarbintų rusų okupantų skaičių, jų įdarbinimo metus; l) Departamento skyrių vadovais, Policijos generalinio komisaro pavaduotojais įdarbintų rusų kolonistų palikuonių skaičių, jų įdarbinimo metus; m) Departamento skyrių vadovais, Policijos generalinio komisaro pavaduotojais įdarbintų rusų okupantų palikuonių skaičių, jų įdarbinimo metus; n) Departamento skyrių vadovais, Policijos generalinio komisaro pavaduotojais įdarbintų rusų kolonistų, okupantų skaičiaus santykį su Departamento komisarais įdarbintais lietuviais;

II. pranešti raštu šių iš Departamento prašomų duomenų teikimą pareiškėjui kontroliuojančio asmens vardą, pavardę, pareigas, pateikti jo pareigybės ir atliktų veiksmų aprašymą, raštu nuolat teikti duomenis apie 2015 m. balandžio 19 d. prašymo vykdymo eigą;

3) įpareigoti Policijos generalinį komisarą teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundus iš esmės.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis atsakovams Departamentui ir Policijos generaliniam komisarui (toliau – ir atsakovai) pateikė 2015 m. balandžio 19 prašymą pateikti skundo reikalavimuose nurodytą informaciją (apie Departamente įdarbintų rusų kolonistų, okupantų ir jų palikuonių skaičių, įdarbinimo metus ir kt.). Pareiškėjo teigimu, ši informacija jam yra reikalinga ginant savo, kaip Lietuvos piliečio, teises bei laisves. Pareiškėjas nurodė, kad jo prašymas atitiko teisės aktuose įtvirtintą prašymo apibrėžimą, tačiau atsakovai Sprendimu Nr. 5-S-4036 atsisakė dėl jo priimti administracinį sprendimą bei pateikti pareiškėjui prašytą informaciją, o šio atsisakymo priežastys yra nepagrįstos ir neteisėtos. Pareiškėjo teigimu, atsakovai disponuoja jo prašoma informacija, ši informacija nėra ypatingi asmens duomenys. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad atsakovai neteisėtai slepia jų turimus ir galimus surinkti duomenis apie į Lietuvą neteisėtos sovietinės okupacinės valdžios metais atvykusius Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorais įdarbintus rusų okupantus, kolonistus, jų palikuonis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jo prašomos informacijos negavimas jam trukdo ginti savo teises administracinėse, administracinių teisės pažeidimų ir baudžiamosiose bylose.

Atsakovai Departamentas ir Policijos generalinis komisaras atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad į pareiškėjo 2015 m. balandžio 19 d. prašymą atsakyta tinkamai, pagal kompetenciją, pakankamai išsamiai bei argumentuotai. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje 2015 m. kovo 5 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A-852-502/2015 konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas, Įstatymas) netaikytinas informacijai apie darbuotojus, susijusiai su jų asmens duomenimis, t. y. privačiai informacijai. Šiuo atveju atsakovai atsisakė pareiškėjui teikti jo prašomą informaciją vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis ir motyvuodami tuo, jog ši informacija yra priskiriama prie asmens ypatingų duomenų, kurie yra susiję su žmonių privataus gyvenimo neliečiamumu. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjui į jo 2015 m. balandžio 22 d. bei 2015 m. balandžio 23 d. skundus buvo atsakyta Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir Biuras) 2015 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 38-S-5890. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti išnagrinėti jo 2015 m. balandžio 22 d. bei 2015 m. balandžio 23 d. skundus yra formuluojamas kitam viešojo administravimo subjektui – Biurui, todėl Departamentas yra netinkamas atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą tenkino iš dalies: įpareigojo Departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundus bei dėl jų priimti teisės aktuose išdėstytus reikalavimus atitinkančius sprendimus; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2015 m. balandžio 19 d. prašymu kreipėsi į Departamentą ir Policijos generalinį komisarą, prašydamas pateikti informaciją apie Departamente nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. įdarbintų „rusų kolonistų, okupantų ir jų palikuonių“ skaičių, įdarbinimo metus, užimamas pareigas, vardus ir pavardes, vardų ir pavardžių sulietuvinimą, jų skaičiaus santykį su įdarbintais lietuviais ir raštu pranešti pareiškėjui šių duomenų teikimą kontroliuojančio asmens vardą, pavardę, pareigas, pateikti jo pareigybės ir atliktų veiksmų aprašymą, raštu nuolat teikti duomenis apie šio prašymo vykdymo eigą. Departamentas Sprendimu Nr. 5-S-4036 pareiškėjui nurodė, kad duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais priskiriami prie ypatingų asmens duomenų, šiuos duomenis draudžiama tvarkyti be asmens duomenų subjekto sutikimo, todėl Departamentas, neturėdamas šių subjektų sutikimo, tokių duomenų netvarko ir negali pateikti.

Teismas, pažymėjęs, kad teisės asmenims gauti informaciją iš valstybės institucijų ir įstaigų įgyvendinimo tvarka sureguliuota Teisės gauti informaciją įstatyme, vadovavosi šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi ir sprendė, jog siekiant nustatyti, ar Departamentas Sprendimu Nr. 5-S-4036 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjo 2015 m. balandžio 19 d. prašytą pateikti informaciją ir ar yra pagrindas įpareigoti Departamentą šią informaciją pateikti, būtina įvertinti, ar teisėtai ir pagrįstai Departamentas pareiškėjo prašytą pateikti informaciją priskyrė neteiktinai informacijai.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2015 m. balandžio 19 d. prašyme prašytos suteikti informacijos turinį, sprendė, kad pareiškėjas siekia gauti informaciją apie Departamente dirbančius pareigūnus, kuriuos jis apibūdina kaip „rusų kolonistus“, „rusų okupantus“, „rusų kolonistų palikuonis“, „rusų okupantų palikuonis“, tačiau šie duomenys susiję su etnine kilme, kuri yra priskiriama asmeninei informacijai ir ypatingiems asmens duomenims (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 str. 8 d.). Teismo vertinimu, tai, kad asmeninio pobūdžio informacija bendrąja prasme apie institucijos, įstaigos darbuotojus nepatenka į Įstatymo reguliavimo sritį, patvirtina ir šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punkto išimtis „išskyrus informaciją apie valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį“, nes tokia formuluotė reiškia, jog Įstatymas netaikytinas informacijai apie darbuotojus, susijusiai su jų asmens duomenimis, t. y. privačiai informacijai, išskyrus informacijai apie darbo užmokestį. Nors Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis dėl Įstatymo 7 straipsnio nustatytos privačios informacijos teikimo, tačiau ji netaikytina, kai prašoma pateikti privačią informaciją apie kitus asmenis, nes Įstatymo 7 straipsnyje nustatyta asmens teisė gauti privačią informaciją apie save patį, o ne apie kitus asmenis.

Teismas konstatavo, kad tai, jog asmeniui neteikiama informacija apie ypatingus kito asmens duomenis, įtvirtinta ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 5-V-218 patvirtintų Asmenų aptarnavimo Policijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10 punkte. Pagal Taisyklių 2.6 punktą ypatingais asmens duomenimis laikomi duomenys, be kita ko, susiję su fizinio asmens etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Departamentas tinkamai įvertino pareiškėjo 2015 m. balandžio 19 d. prašyme prašytos suteikti informacijos pobūdį, pagrįstai ją priskyrė asmeninei informacijai ir ypatingiems asmens duomenims bei atsisakė suteikti pareiškėjui, t. y. kad nėra teisinio pagrindo naikinti Sprendimą Nr. 5-S-4036 ir įpareigoti Departamentą pateikti pareiškėjo prašytą informaciją.

Vertindamas reikalavimo įpareigoti Policijos generalinį komisarą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundus pagrįstumą, teismas nustatė, kad Biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba 2015 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 38-S-5890 šiuos pareiškėjo skundus (rašte nurodyta skundo data (2015 m. balandžio 20 d.) laikytina rašymo apsirikimu) persiuntė nagrinėti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) viršininkui. Įvertinęs pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundų turinį, teismas darė išvadą, kad jais pareiškėjas kreipėsi į Departamentą (į jo vadovą Policijos generalinį komisarą), nurodydamas, kad, pareiškėjo nuomone, yra pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, bei prašė juos apginti. Kadangi, teismo vertinimu, šie skundai iš esmės atitinka Taisyklių 2.4 punkte įtvirtintą skundo sąvoką, todėl būtent Departamentas juos turėjo išnagrinėti Taisyklėse nustatyta tvarka ir pateikti pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė atsakovų argumentą, kad pareiškėjas suformulavo reikalavimą kitam viešojo administravimo subjektui – Biurui, todėl Departamentas yra netinkamas atsakovas.

Vertindamas atsakovų argumentus, kad pareiškėjui į jo 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundus buvo atsakyta Biuro 2015 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 38-S-5890, teismas pažymėjo, jog Departamentas gautus skundus pagal kompetenciją pavaldžioms policijos įstaigoms ar kitoms institucijoms nagrinėti gali persiųsti tik tais atvejais, kai šios institucijos yra kompetentingos tokius skundus nagrinėti (Taisyklių 25 p.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas Departamentui (jo vadovui Policijos generaliniam komisarui) 2015 m. balandžio 22 d. skunde skundėsi ne tik, pareiškėjo nuomone, jo teises ir teisėtus interesus pažeidžiančia Kauno AVPK tyrėjos veika, bet ir prašė įpareigoti Kauno AVPK viršininką leisti susipažinti su baudžiamojo proceso Nr. 65-AT-00165-11 medžiaga ir leisti daryti šios medžiagos išrašus, nuotraukas, išduoti tinkamai patvirtintus jos nuorašus, o 2015 m. balandžio 23 d. skunde prašė panaikinti Departamento 2015 m. kovo 24 d. aktą Nr. 5-S-2890, atlikti jį surašiusio pareigūno tarnybinį patikrinimą, išnagrinėti pareiškėjo skundą ir priimti dėl jo naują aktą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktais, sprendė, kad skundai dėl Departamentui pavaldžios įstaigos Kauno AVPK (jo vadovo), Departamento pareigūno veikų priskirtini Policijos generalinio komisaro kompetencijai.

Teismas, nurodyto Policijos veiklos įstatyme ir Taisyklėse nustatyto teisinio reguliavimo kontekste įvertinęs pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d., 2015 m. balandžio 23 d. skundų ir Biuro 2015 m. balandžio 24 d. rašto Nr. 38-S-5890 turinį, nesutiko su atsakovų teiginiais, kad šiuo Biuro raštu buvo tinkamai atsakyta į pareiškėjo skundus. Teismo vertinimu, toks atsakymas, kuriuo pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. skundas perduodamas nagrinėti įstaigai, dėl kurios galbūt netinkamos veikos skundžiamasi, taip pat kai Kauno AVPK perduodamas nagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 23 d. skundas dėl šiai įstaigai nepavaldaus Departamento pareigūno veikų, neatitinka Taisyklių 3 punkto nuostatų. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Biuro 2015 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 38-S-5890 pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundai nebuvo išnagrinėti.

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai sutrumpino ir iškraipė pareiškėjo 2015 m. gegužės 28 d. skundo reikalavimus, t. y. nuslėpė arba grubiai iškraipė ginčo dalyką (nuslėpė dalį pareiškėjo reikalavimų), ir dėl to negalėjo priimti pagrįsto ir teisėto sprendimo dėl suformuluotų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas atsisakė nustatyti bylai esminę reikšmę turinčią aplinkybę, jog pareiškėjas prašė ne Departamente įdarbintų fizinių asmenų rusų okupantų, kolonistų ar jų palikuonių duomenų (vardų, pavardžių, pareigų pranešimo), o duomenų apie Departamento institucijos rusifikavimą, t. y. duomenų apie bendrus konkrečiai neįvardytų Departamente įdarbintų rusų okupantų, kolonistų ar jų palikuonių skaičius, jų įdarbinimo metus, jų skaičiaus santykį su lietuviais. Pareiškėjas paaiškina, kad jam nėra žinoma jokių Departamente įdarbintų fizinių asmenų tapatybė, jis neprašė jokių duomenų apie jokį fizinį duomenų subjektą, todėl pirmosios instancijos teismas informacijai apie Departamento instituciją nepagrįstai ir neteisėtai taikė Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą ir Taisyklių 2.6, 10 punktus. Be to, pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio turinį, todėl jį netinkamai taikė.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovai netinkamai įvertino pareiškėjo prašytos informacijos pobūdį ir šią informaciją nepagrįstai priskyrė asmeninei nenustatytų asmenų informacijai ir ypatingiems nenustatytų asmenų duomenims. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė patenkinti pareiškėjo reikalavimą teikti informaciją apie Departamento rusifikaciją. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 5-S-4036 ir dėl šio reikalavimo nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepateikė argumentų, kodėl netaikė pareiškėjo nurodytų atsakovų pažeistų teisės aktų nuostatų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nenagrinėjo Policijos generalinio komisaro atsisakymo nagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 19 d. prašymą, pateikti į jį atsakymą teisės aktų nustatyta tvarka, nors Policijos generalinis komisaras, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, iš viso neatsakė į pareiškėjo 2015 m. balandžio 19 d. prašymą ir jo nenagrinėjo.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nenagrinėjo pareiškėjo 2015 m. balandžio 19 d. prašymo dalies dėl raštiško informacijos gavimo. Pirmosios instancijos teismas ir atsakovai neteisėtai nenurodė teisės aktų nuostatų, dėl kurių atsakovai negavo pareiškėjo 2015 m. balandžio 19 d. prašyme prašytos informacijos apie Departamento rusifikaciją, nes tik gavus informaciją įmanoma ją teikti. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, jog atsakovai pažeidė Įstatymo 3, 4, 13, 16 straipsnių, 6 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio, 87 straipsnio 4, 5 dalių, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3, 8, 14, 20 straipsnių ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41 punkto nuostatas, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2015 m. gegužės 28 d. skundo reikalavimą pranešti raštu šių iš Departamento prašomų duomenų teikimą pareiškėjui kontroliuojančio asmens vardą, pavardę, pareigas, pateikti jo pareigybės ir atliktų veiksmų aprašymą, raštu nuolat teikti duomenis apie 2015 m. balandžio 19 d. prašymo vykdymo eigą.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisės aktais, nepagrįstai išsamiai, visapusiškai, objektyviai nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, netinkamai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė, jog atsakovai pažeidė skunde nurodytas įstatymų nuostatas ir pareiškėjo teises bei teisėtus interesus, nesivadovavo protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal ABTĮ 136 straipsnio nuostatas privalo patikrinti visą bylą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neteisėtai slepia su Departamentu susijusius Sovietinės Rusijos imperijos įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos, kolonizacijos, sovietinimo bei rusinimo faktus, iš pareiškėjo neteisėtai reikalauja juos slėpti ir atsisakyti teisės kreiptis į teismą, pareiškėjui trukdo gintis nuo Sovietinės Rusijos vykdytos Lietuvos okupacijos ir neteisėtos rusų valdžios sąlygomis į Lietuvą vietoj išžudytų, ištremtų, į vakarus išvytų lietuvių bei jų (Lietuvoje) negimusių palikuonių neteisėtai atvykusio rusų kolonisto, kuris Kauno AVPK organizavo nusikalstamą „policijos pareigūnų“ grupę bei nusikalstamą susivienijimą, prieš pareiškėją sąmoninga tyčia įvykdžiusį daug nusikalstamų veikų požymių turinčių veikų.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pareiškėjo teksto dalį parašęs kabutėse („rusų kolonistų, okupantų ir jų palikuonių“), sumenkina pareiškėjo vartojamus neutralius žodžius ir sąvokas, pareiškėjui atvirai rodo niekinantį požiūrį į pareiškėjo informacijos reikalavimą ir pareiškėjo, kaip lietuvio, teisių, garbės bei orumo gynimą, tarsi pareiškėjo reikalavimas ir išsireiškimai būtų keisti, nenormalūs. Pirmosios instancijos teismas taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulės, 1, 2, 3, 6, 7, 8, 21, 25, 30 ir 33 straipsnių nuostatas.

IV. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą: panaikinti sprendimo dalį, kuria pareiškėjo V. J. skundas tenkintas iš dalies, ir šią skundo dalį atmesti, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjo skundas buvo nepagrįstai tenkintas iš dalies, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, vertindamas faktines bylos aplinkybes padarė neteisingas išvadas, todėl ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta bei keistina. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovų argumentus dėl Departamento, kaip netinkamo atsakovo, nes pareiškėjas suformulavo reikalavimą kitam viešojo administravimo subjektui – Biurui, ir savo iniciatyva neįtraukė dalyvauti byloje Biuro kaip atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Atsakovo teigimu, pareiškėjas 2015 m. gegužės 9 d. skunde ginčijo Biuro 2015 m. balandžio 24 d. rašto Nr. 38-S-5890, kuriuo pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. balandžio 22 d. skundus, pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodė, kad raštas Nr. 38-S-5890 yra Departamento raštas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Biuro rašte Nr. 38-S-5890 nurodyta skundo data (2015 m. balandžio 20 d.) laikytina rašymo apsirikimu, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes iš prie rašto Nr. 38-S-5890 pridėtų dokumentų matyti, kad Biuras atsakė į pareiškėjo 2015 m. balandžio 20 d. skundą, kuris Biurui nagrinėti pagal kompetenciją buvo persiųstas 2015 m. balandžio 21 d., ir 2015 m. balandžio 22 d. skundą, kuris Biurui nagrinėti pagal kompetenciją buvo persiųstas 2015 m. balandžio 23 d., o ne į pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundus, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.

Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo 2015 m. balandžio 20 d. skundo turinį, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas šiuo skundu prašė nedelsiant jam pateikti susipažinti medžiagą, susijusią su Kauno AVPK 2015 m. balandžio 10 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 65-AT-00372-15, o iš pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. skundo turinio matyti, jog pareiškėjas skundė Kauno AVPK tyrėjos veiksmus, susijusius su ikiteisminiu tyrimu Nr. 65-AT-00165-11. Todėl pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatęs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, kad būtent Departamentas turėjo nagrinėti pareiškėjo skundus ir kad Departamentas perdavė nagrinėti pareiškėjo skundą Kauno AVPK, t. y. įstaigai, dėl kurios galbūt netinkamos veikos skundžiamasi, tuo pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymą. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas skundė teritorinės policijos įstaigos (Kauno AVPK) veiksmus, o Departamentas pareiškėjo skundus persiuntė specializuotai policijos įstaigai (Biurui) nagrinėti pagal kompetenciją, todėl Departamentas tokiais veiksmais nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies. Atsakovas, vadovaudamasis Policijos veiklos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 11 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos kriminalinės policijos biuro nuostatų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-522, (toliau – ir Nuostatai) 1, 10.2, 12.3 punktais, įvertinęs pareiškėjo skundų bei rašto Nr. 38-S-5890 turinį, laikosi pozicijos, kad Departamentas, persiųsdamas pareiškėjo skundus nagrinėti Biurui, o ne Kauno AVPK, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, veikė tinkamai, nepažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo nustatytų reikalavimų.

Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Departamentas perdavė nagrinėti pareiškėjo skundą Kauno AVPK dėl šiai įstaigai nepavaldaus Departamento pareigūno veikų, tuo pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymą, nes iš pareiškėjo skundų bei Biuro rašto Nr. 38-S-5890 turinio matyti, kad pareiškėjas neskundė jokio Departamento darbuotojo veiksmų, o skundė teritorinės policijos įstaigos (Kauno AVPK) pareigūnų veiksmus, susijusius su tam tikrais pareiškėjo skunduose nurodytais ikiteisminiais tyrimais. Todėl Departamentas, persiųsdamas pareiškėjo skundus nagrinėti Biurui, vykdančiam teritorinių policijos įstaigų kriminalinės policijos padalinių veiklos stebėseną ir patikrinimus (Nuostatų 12.3 p.), veikė tinkamai, nepažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

Pareiškėjas V. J. atsiliepime į atsakovo Departamento apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad jo skundas buvo pateiktas dėl neteisėtų atsakovų Departamento ir Policijos generalinio komisaro veiksmų, kurie yra tinkami atsakovai. Pareiškėjo 2015 m. balandžio 20 d. ir 2014 m. balandžio 22 d. skundai Departamentui ir Policijos generaliniam komisarui pateikti pagal kompetenciją. Policijos generalinis komisaras neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo, t. y. su juo sutinka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje sprendimo dalyje teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą. Biuras 2015 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 38-S-5890 nevykdė Nuostatų 10.2 ir 12.3 punktuose nurodytų funkcijų. Tai patvirtina ir faktas, jog Biuras jau šešerius metus atsisako atskleisti ir tirti organizuotas nusikalstamas Kauno AVPK „policijos pareigūnu“ įdarbinto rusų kolonisto veikas. Iš 2015 m. balandžio 24 d. akto Nr. 38-S-5890 akivaizdu, jog Departamentas pareiškėjo skundus per Biurą persiuntė Kauno AVPK, todėl veikė pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo akivaizdu, jog atsakovai, dengdami organizuotas nusikalstamas Kauno AVPK „policijos pareigūnu“ įdarbinto rusų kolonisto S. N. L. (S. N. L.) veikas, nevykdo Policijos veiklos įstatymo nuostatų, o veikia kaip antikonstitucinė grupė / susivienijimas, kuris smurtu užgrobė valdžią (Konstitucijos 8 str.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos dalykas – Sprendimo Nr. 5-S-4036, kuriuo Departamentas atsisakė pareiškėjui V. J. pateikti jo (pareiškėjo) 2015 m. balandžio 19 d. prašyme nurodytus duomenis (informaciją), teisėtumas ir pagrįstumas; Policijos generalinio komisaro įpareigojimas išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundus iš esmės. Pareiškėjas taip pat yra pareiškęs reikalavimą – įpareigoti Departamentą suteikti pareiškėjui jo 2015 m. balandžio 19 d. prašyme nurodytus duomenis (informaciją).

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. įpareigojo Departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundus bei dėl jų priimti teisės aktuose išdėstytus reikalavimus atitinkančius sprendimus, o reikalavimus dėl Sprendimo Nr. 5-S-4036 panaikinimo ir Departamento įpareigojimo suteikti pareiškėjui jo 2015 m. balandžio 19 d. prašyme nurodytus duomenis (informaciją) atmetė. Šį sprendimą apeliaciniais skundais apskundė pareiškėjas ir atsakovas Departamentas. Pareiškėjas apeliaciniu skundu siekia, jog būtų panaikinta sprendimo dalis, kuria buvo atmesti jo skundo reikalavimai dėl Sprendimo Nr. 5-S-4036 panaikinimo ir Departamento įpareigojimo pateikti pareiškėjui duomenis (informaciją), o atsakovas siekia, kad būtų panaikinta sprendimo dalis, kuria patenkintas skundo reikalavimas įpareigoti Policijos generalinį komisarą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundus.

Dėl Sprendimo Nr. 5-S-4036 ir Departamento įpareigojimo pateikti pareiškėjui duomenis

(informaciją)

Pareiškėjas, vadovaudamasis Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 3–4 straipsniais, 5 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais, 4 straipsnio 5 punktu, 12 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1–3 punktais, 3 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi; Departamento darbo reglamento 221 punktu bei 232 punktu, 2015 m. balandžio 19 d. prašyme (II t., b. l. 38) prašė Departamentą raštu suteikti pareiškėjui teisiškai reikšmingą informaciją, duomenis – nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.: 1) Departamente įdarbintų rusų kolonistų skaičių, jų įdarbinimo metus; 2) Departamente įdarbintų rusų okupantų skaičių, jų įdarbinimo metus; 3) Departamente įdarbintų rusų kolonistų palikuonių skaičių, jų įdarbinimo metus; 4) Departamente įdarbintų rusų okupantų palikuonių skaičių, jų įdarbinimo metus; 5) Departamente įdarbintų rusų kolonistų, okupantų skaičiaus santykį su Departamente įdarbintais lietuviais; 6) Departamente įdarbintų rusų kolonistų skaičių, kurie susilietuvino savo vardus ir pavardes; 7) Departamente įdarbintų rusų okupantų skaičių, kurie susilietuvino savo vardus ir pavardes; 8) Departamente įdarbintų rusų kolonistų palikuonių skaičių, kurie susilietuvino savo vardus ir pavardes; 9) Departamente įdarbintų rusų okupantų palikuonių skaičių, kurie susilietuvino savo vardus ir pavardes; 10) Departamento skyrių vadovais, Policijos generalinio komisaro pavaduotojais įdarbintų rusų kolonistų skaičių, jų įdarbinimo metus; 11) Departamento skyrių vadovais, Policijos generalinio komisaro pavaduotojais įdarbintų rusų okupantų skaičių, jų įdarbinimo metus; l2) Departamento skyrių vadovais, Policijos generalinio komisaro pavaduotojais įdarbintų rusų kolonistų palikuonių skaičių, jų įdarbinimo metus; 13) Departamento skyrių vadovais, Policijos generalinio komisaro pavaduotojais įdarbintų rusų okupantų palikuonių skaičių, jų įdarbinimo metus; 14) Departamento skyrių vadovais, Policijos generalinio komisaro pavaduotojais įdarbintų rusų kolonistų, okupantų skaičiaus santykį su Departamento komisarais įdarbintais lietuviais. Taip pat pareiškėjas prašė raštu pranešti šių iš Departamento prašomų duomenų teikimą pareiškėjui kontroliuojančio asmens vardą, pavardę, pareigas, pateikti jo pareigybės ir atliktų veiksmų aprašymą, raštu nuolat teikti duomenis apie 2015 m. balandžio 19 d. prašymo vykdymo eigą.

Atsakovas Departamentas, išnagrinėjęs šį prašymą, pareiškėjui atsakė 2015 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 5-S-4036, kuris ir ginčijamas šioje byloje. Atsakovas nurodė, kad pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais priskiriami prie ypatingų asmens duomenų, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą šiuos duomenis draudžiama tvarkyti be asmens duomenų subjekto sutikimo, todėl Departamentas, neturėdamas šių subjektų sutikimo, tokių duomenų netvarko (II t., b. l. 37). Taip pat atsakovas Sprendime Nr. 5-S-4036 paaiškino, kas tai yra asmens duomenų tvarkymas. Iš atsakovo Sprendimo Nr. 5-S-4036 turinio matyti, kad pareiškėjui jo prašomi duomenys (informacija) apie įdarbintų asmenų, kuriuos pareiškėjas įvardija kaip rusų kolonistus, rusų okupantus ir jų palikuonis, skaičius negali būti pateikti, nes netvarkomi tokie asmenų duomenys, kuriais remiantis pareiškėjui turėtų būti pateikta jo pageidaujama informacija.

Pareiškėjas, ginčydamas Sprendimą Nr. 5-S-4036, teigė, kad informacija apie Departamente įdarbintų rusų okupantų, kolonistų, jų palikuonių skaičių, jų įdarbinimo metus nuo 1990 metų nėra Departamente įdarbintų asmenų ypatingi duomenys (pareiškėjas pabrėžia žodžius „skaičių“ ir „metus“), pareiškėjas neprašė jokių ypatingų konkrečių asmenų duomenų, Departamentas neteisėtai slepia jų turimus ir galimus surinkti duomenis apie į Lietuvą neteisėtos sovietinės okupacinės valdžios metais atvykusius prokurorais įdarbintus rusų okupantus, kolonistus, jų palikuonis, apie lietuvių tautos ir pareiškėjo konkrečiai žeminimą ir diskriminaciją atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Pareiškėjas skunde akcentavo, kad 2015 m balandžio 19 d. prašyme nuodyta informacija jam yra reikalinga ginant savo teises, o atsakovas, atsisakydamas ją pateikti, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Konstitucijos ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų ir dėl to netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti Sprendimą Nr. 5-S-4036 ir atsakovą įpareigoti pateikti jo (pareiškėjo) nurodytus duomenis (informaciją). Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad minėti skundo reikalavimai turėjo būti patenkinti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo Nr. 5-S-4036 pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas nei 2015 m. balandžio 19 d. prašyme, nei šioje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose nėra nurodęs jokių konkrečių teisės aktų normų, kurios įpareigotų Departamentą rinkti duomenis apie įdarbintus Departamente asmenis, kurie būtų įvardyti kaip rusų kolonistai, rusų okupantai ir jų palikuonys, juos skaičiuoti ir tokią informaciją (apie jų skaičių) teikti tretiesiems asmenims.

Asmenų teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, kuris nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką, reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims bei sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir ją panaudoti komerciniams ir nekomerciniams tikslams. Įstatyme yra įgyvendinta tiek Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie asmenį, susijusią su viešojo administravimo funkcijų vykdymu, tiek siekiama sudaryti palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį informacija, kurią asmuo turi teisę gauti, – tai žinios, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga, įskaitant informaciją apie jų darbuotojų darbo užmokestį.

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją, o atsisakyti galima tik šio įstatymo nustatyta tvarka, o Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kokia informacija pagal Įstatymą neteikiama. Su teisės gauti informaciją įgyvendinimu glaudžiai susijusios Asmens duomenų apsaugos įstatymo nuostatos. Asmens duomenų apsaugos įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis (1 str. 1 d.). Pažymėtina, kad duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 str. 4 d.), t. y. ne tik duomenų teikimas kitiems asmenims, bet ir duomenų rinkimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas ir kt. Šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas Departamentą pateikti duomenis, nenurodė konkrečių asmenų vardų, pavardžių, tačiau tokiu prašymu siekė, kad jam būtų nurodytas darbuotojų skaičius, o tai reiškia, kad pagal pareiškėjo prašymą Departamentas turėjo rinkti duomenis apie darbuotojus, juos saugoti, klasifikuoti, grupuoti, apibendrinti ir nurodyti pareiškėjui darbuotojų skaičių.

Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas neprašė ypatingų asmenų duomenų ir atsakovas turėjo pateikti jo prašomus duomenis (informaciją), primena, kad asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 d. kovo 1 d.) 2 str. 1 d.) Ypatingi asmens duomenys – duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 str. 8 d.). Pagal Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 9 dalį privati informacija – ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija. Įstatyme nedetalizuojama sąvoka „informacija apie asmenį“, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią sąvoką aiškina būtent remdamasis minėtu Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu asmens duomenų apibrėžimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1148-502/2015).

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio dalyje įtvirtinta, kad draudžiama tvarkyti ypatingus asmens duomenis, išskyrus atvejus, kai: 1) duomenų subjektas duoda sutikimą; 2) toks tvarkymas yra būtinas darbo ar valstybės tarnybos tikslais duomenų valdytojo teisėms ir prievolėms darbo teisės srityje įgyvendinti įstatymų nustatytais atvejais; 3) reikia apsaugoti duomenų subjekto arba kito asmens esminius interesus, kai duomenų subjektas nepajėgia duoti sutikimo dėl fizinės negalios arba yra neveiksnus; 4) asmens duomenis tvarko savo veikloje fondas, asociacija ar kita ne pelno organizacija politiniais, filosofiniais, religiniais ar su profesinėmis sąjungomis susijusiais tikslais, jei tvarkomi asmens duomenys yra susiję tikslu šios organizacijos nariais arba su asmenimis, kurie nuolat kitaip dalyvauja jos veikloje dėl šios organizacijos siekiamų tikslų. Šie asmens duomenys negali būti teikiami trečiajam asmeniui be duomenų subjekto sutikimo; 5) duomenų subjektas asmens duomenis paskelbė viešai; 6) įstatymų nustatytais atvejais būtina užkirsti kelią nusikalstamoms ar kitoms neteisėtoms veikoms arba būtina jas tirti; 7) jie yra reikalingi bylai nagrinėti teisme; 8) įstatymai įpareigoja duomenų valdytoją tvarkyti tokius duomenis. Pažymėtina, kad Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta pareiga duomenų valdytojui užtikrinti, kad asmens duomenys būtų renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis, to paties straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta pareiga duomenis tvarkyti tiksliai, sąžiningai ir teisėtai. Taigi asmens duomenys gali būti tvarkomi tik esant iš anksto apibrėžtam ir teisėtam asmens duomenų tvarkymo tikslui, tik tokios apimties, kurios reikia šiam tikslui pasiekti, ir tik esant nors vienam Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytam teisėto tvarkymo kriterijui. Tuo atveju, jeigu nėra nė vieno iš Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų, asmens duomenys negali būti tvarkomi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-701/2015).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., 2003 m. sausio 28 d. sprendimą byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę). Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą įvirtinimas Konstitucijoje reikalauja, kad valstybė užtikrintų šios teisės realumą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, o informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 str. 3 d.).

Kaip jau buvo minėta, atsakovas Departamentas atsisakė suteikti pareiškėjui jo prašomą informaciją tuo pagrindu, kad jis (atsakovas) nedisponuoja tokio pobūdžio informacija, nes nerenka apie darbuotojus duomenų, susijusių su rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais, ar kitais įsitikinimais. Pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo nurodytu teisiniu pagrindu, dėl kurio pareiškėjui buvo atsisakyta pateikti informaciją, kurios atsakovas nerenka ir neturi, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Sprendimas Nr. 5-S-4036 yra pagrįstas ir teisėtas, nenurodo jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis turėtų būti konstatuota, kad atsakovas disponuoja tokio pobūdžio informacija ir / ar privalėjo rinkti duomenis apie darbuotojų rasinę ar etninę kilmę, jų politinius, religinius, filosofinius ar kitus įsitikinimus, juos kaupti, saugoti, klasifikuoti, grupuoti, apibendrinti ir kt. bei pateikti pareiškėjui.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. A-165-822/2016, kurioje pareiškėjas buvo pareiškęs reikalavimus išsamiai ištirti ir pranešti / patvirtinti, ar asmuo N. L. yra rusų kolonistas, t. y. į Lietuvą kaip Rusijos imperijos koloniją nuo 1940 m. birželio 15 d. vykdytos sovietinės rusų okupacijos metu vietoj išžudytų, ištremtų, iš Tėvynės išvytų lietuvių bei jų negimusių palikuonių atsikėlęs asmuo; išsamiai ištirti ir pranešti, ar V. F. yra rusų kolonistas ar rusų kolonistų palikuonis. Šioje administracinėje byloje buvo nustatyta, kad prašoma informacija yra susijusi su konkrečių Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariato darbuotojų, kaip fizinių asmenų rasine ar etnine kilme, o tokia prašoma informacija priskiriama prie asmens ypatingų duomenų, kurie yra susiję su žmonių privataus gyvenimo neliečiamumu, todėl vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis tokia informacija apie asmens duomenis neteiktina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-165-822/2016).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad policijos įstaiga asmeninio pobūdžio informaciją apie savo darbuotojus, pareigūnus kaupia ar tvarko kitu būdu ne teisės aktais pavestų funkcijų vykdymo tikslais, o siekdama tinkamai organizuoti įstaigos darbą ir valdyti personalą: priimti į pareigas reikiamus darbuotojus, įgyvendinti statutinių pareigūnų tarnybai keliamus reikalavimus, sudaryti sąlygas pareigūnų karjerai ir kt. Tai, kad asmeninio pobūdžio informacija bendrąja prasme apie institucijos, įstaigos darbuotojus nepatenka į Įstatymo reguliavimo sritį, patvirtina ir Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punkto išimtis „išskyrus informaciją apie valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį“, t. y. tokia 1 punkto formuluotė reiškia, jog Įstatymas netaikytinas informacijai apie darbuotojus, susijusiai su jų asmens duomenimis, t. y. privačiai informacijai, išskyrus informacijai apie darbo užmokestį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-852-502/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, kad atsakovas pagal pareiškėjo prašymą privalėjo surinkti, patikrinti ir įvertinti ypatingus darbuotojų duomenis (duomenis, susijusius su jų rasine ar etnine kilme) tam, kad galėtų pareiškėjui pateikti informaciją apie atitinkamų grupių darbuotojų skaičius, todėl pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamentas tinkamai įvertino pareiškėjo 2015 m. balandžio 19 d. prašyme nurodytos suteikti informacijos pobūdį, pagrįstai ją priskyrė asmeninei informacijai ir ypatingiems asmens duomenims bei atsisakė suteikti pareiškėjui. Kadangi atsakovas tokiais duomenimis, kurių prašė pareiškėjas, nedisponavo, jų neprivalėjo rinkti bei teikti pareiškėjui, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai nepranešė pareiškėjui šių duomenų teikimą kontroliuojančio asmens vardo, pavardės, pareigų, nepateikė jo pareigybės ir atliktų veiksmų aprašymo ir raštu nuolat neteikė duomenų apie 2015 m. balandžio 19 d. prašymo vykdymo eigą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjo pareikštų skundo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, netinkamai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo argumentus, nepagrįstai ir neteisėtai sutrumpino ir iškraipė pareiškėjo skundo reikalavimus, dalį pareiškėjo teksto nurodė su kabutėmis.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl dalies pareiškėjo teksto nurodymo su kabutėmis, konstatuoja, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog buvo išskirtos kabutėmis pareiškėjo sakinių dalys, t. y. citatos, sudarančios pareiškėjo sakinių dalis, o tai, kad citatos gali būti išskiriamos kabutėmis, nustatyta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. N-2(103) 13.1 bei 13.3 punktuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016; kt.). Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, bei pareiškėjas nesutinka su ne jo naudai priimtu sprendimu, savaime nereiškia, kad teismo išvados nemotyvuotos.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo pareikštų reikalavimų panaikinti Sprendimą Nr. 5-S-4036 ir įpareigoti atsakovą suteikti duomenis, nurodytus 2015 m. balandžio 19 d. prašyme, išnagrinėjo visus pareiškėjo skundo reikalavimus ir dėl jų netenkinimo nurodė motyvus, o tai, kad sprendimo aprašomojoje dalyje glausta forma išdėstė pareiškėjo skundo reikalavimus, visiškai nereiškia, jog nebuvo atskleista ginčo esmė, neišnagrinėti pareiškėjo reikalavimai ir aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindė šiuos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas atsakė į pareiškėjo reikalavimus ir išnagrinėjo teisiškai reikšmingus pareikštiems reikalavimams išspręsti skundo argumentus, dėl kurių buvo prašoma tenkinti reikalavimus, t. y. buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir pakankamai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

Apibendrindama byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Sprendimo Nr. 5-S-4036 teisėtumo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl Policijos generalinio komisaro įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio

22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundus

Pareiškėjas Policijos generaliniam komisarui 2015 m. balandžio 22 d. pateikė skundą, kuriame nurodė, kad skundžia Kauno AVPK ir tyrėjos A. L. veiksmus. Pareiškėjas teigė, kad tyrėja neleidžia jam susipažinti su prieš jį vykdyto baudžiamojo proceso Nr. 65-AT-00165-11 medžiaga, gauti jos išrašus, nuorašus ir kopijas, atsisako jam pateikti tinkamai patvirtinto 2011 m. lapkričio 18 d. nutarimo nuorašus, prašė atšaukti tyrėjos sprendimus, įpareigoti Kauno AVPK viršininką leisti susipažinti su baudžiamojo proceso Nr. 65-AT-00165-11 medžiaga ir leisti daryti šios medžiagos išrašus, nuotraukas, išduoti tinkamai patvirtintus medžiagos nuorašus, kopijas ir išrašus, kt. (I t., b. l. 150–151).

Pareiškėjas Policijos generaliniam komisarui 2015 m. balandžio 23 d. pateikė skundą, kuriame nurodė, kad skundžia Departamento veiksmus, prašo panaikinti Departamento (S. G.) 2015 m. kovo 24 d. aktą Nr. 5-S-2890, atlikti jį surašiusio pareigūno S. G. tarnybinį patikrinimą, išnagrinėti pareiškėjo skundą ir priimti dėl jo naują aktą (I t., b. l. 152). Byloje buvo pateiktas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos 2015 m. kovo 24 d. raštas Nr. 38-S-5890 (kopija buvo pateikta ir pareiškėjui), kuriame nurodyta, kad persiunčiami Kauno AVPK nagrinėti pareiškėjo skundai dėl galbūt netinkamų Kauno AVPK pareigūnų veiksmų (I t., b. l. 149). Šiame rašte nurodyta, kad pridedami pareiškėjo 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. balandžio 22 d. skundai.

Pareiškėjas šioje byloje pareiškė reikalavimą įpareigoti Policijos generalinį komisarą teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundus iš esmės, nurodydamas, kad Policijos generalinis komisaras atsisakė nagrinėti minėtus pareiškėjo skundus, neteisėtai juos perdavė nagrinėti Kauno AVPK. Pažymėtina, kad pareiškėjo nei pradiniame skunde, nei patikslintame skunde nėra suformuluota jokių reikalavimų Biurui, todėl atsakovas nepagrįstai šioje byloje nurodo, kad pareiškėjas reiškia reikalavimus Biurui.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjui į jo 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundus buvo atsakyta Biuro 2015 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 38-S-5890, tačiau iš šio rašto matyti, kad pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 23 d. skundai nebuvo nagrinėjami. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjo skundus Biuras perdavė nagrinėti Kauno AVPK. Pažymėtina, kad nei Departamentas, nei Biuras, nenagrinėdami pareiškėjo skundų, nenurodė jokių faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl kurių skundų nenagrinėja, o juos perduoda kitoms institucijoms.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 2015 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 38-S-5890 nurodyta 2015 m. balandžio 20 d. skundo data yra rašymo apsirikimas, t. y. skundo data yra 2015 m. balandžio 22 d. Departamentas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundo data yra teisinga, nes pareiškėjas buvo pateikęs skundą ir 2015 m. balandžio 20 d., ir būtent šis skundas buvo persiųstas Kauno AVPK. Departamentas apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kad šioje byloje pareiškėjo prašomas išnagrinėti 2015 m. balandžio 22 d. skundas nebuvo nurodytas 2015 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 38-S-5890 (III t., b. l. 65–66). Pažymėtina, kad Departamentas nepateikė įrodymų, jog išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. balandžio 22 d. skundą iš esmės, o iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjo skundas buvo persiųstas specializuotai policijos įstaigai (Biurui) nagrinėti pagal kompetenciją. Atsakovo teigimu, Departamentas, persiųsdamas skundus Biurui, nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies, nes Biuras yra specializuota policijos įstaiga, kurios paskirtis – apsaugoti visuomenės interesus nuo nusikalstamo poveikio užkardant, atskleidžiant ir tiriant nusikalstamas veikas (Biuro nuostatų, patvirtintų Policijos generalinio komisaro 2007 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-522, 1 p.), be to, vienas iš Biuro veiklos tikslų – užtikrinti teritorinių policijos įstaigų veiklos koordinavimą ir kontrolę ikiteisminio tyrimo atlikimo srityse (Biuro nuostatų 10.2 p.). Viena iš Biuro funkcijų yra pagal kompetenciją vykdyti terorinių policijos įstaigų kriminalinės policijos padalinių veiklos stebėseną ir patikrinimus, kitas vidaus kontrolės priemones (Biuro Nuostatų 12.3 p.).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama minėtus apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad 2015 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 38-S-5890 nėra nurodyta jokių aplinkybių, susijusių su tuo, kad Departamentas ar Policijos generalinis komisaras, kuriam buvo adresuoti pareiškėjo skundai, neturi kompetencijos nagrinėti šių skundų ir dėl to šiuos skundus pagal kompetenciją perduoda nagrinėti Biurui. Nors Departamentas teigia, kad pagal kompetenciją minėtus skundus turėjo išnagrinėti Biuras, tačiau kaip nustatyta, Biuras skundų neišnagrinėjo, skundai nenurodant jokių teisinių pagrindų buvo perduoti nagrinėti Kauno AVPK. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunduose skundė Kauno AVPK pareigūnų (iš jų ir vadovo) veiksmus, o 2015 m. balandžio 23 d. skunde prašė panaikinti Departamento 2015 m. kovo 24 d. aktą Nr. 5-S-2890 ir kt. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo reikalavimą, vadovavosi Policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktais, Taisyklių 2.4, 3 punktais.

Įvertinus šioje byloje Departamento teiktus atsikirtimus į pareiškėjo skundą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė išvadą, kad skundai dėl Departamentui pavaldžios įstaigos Kauno AVPK (jo vadovo), Departamento pareigūno veikų priskirtini Departamentui ir šie skundai be jokio teisinio pagrindo nebuvo išnagrinėti. Departamento apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, jog atsakovas yra kompetentingas išnagrinėti minėtus pareiškėjo skundus, todėl atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. ir atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė