2020-06-03 Nr. AB-11450-3-62-3-01013-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-568-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01013-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. gruodžio 7 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK, 2-o sektoriaus 4-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas paaiškino, kad nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitarinias įrenginiais. Sanitarinio mazgo patalpoje buvo prieblanda, aplinka buvo antisanitarinės būklės, gyvenamosios patalpos ir kitos patalpos taip pat buvo silpnai apšviestos. Nebuvo įrengta specialiai pritaikytų vietų asmeninių drabužių skalbimui ir jų džiovinimui. Visą ginčo laikotarpį administracija nesuteikė ir nepravedė socialinės reabilitacijos programos. Pareiškėjas turėjo savarankiškai spręsti visas socialinės reabilitacijos ir integracijos į visuomenę kilusias problemas. Pastato stogas buvo dengtas šiferiu, kuriame buvo uždrausta medžiaga – asbestas. 4-o būrio gyvenamosios patalpos nebuvo tinkamai apšildomos, ne kartą kreipėsi į administraciją, kad būtų skirti šildomieji papildomi įrenginiai. Drabužių kiekio ribojimas neleido įsigyti daugiau šiltų drabužių ar turėti papildomą šiltą antklodę. Netinkamos kalinimo sąlygos žemino orumą, sukėlė nepatogumus, psichologinį išsekimą.

3. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo) nėra. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo K. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, susijusių su nuteistųjų aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, todėl nurodytas aplinkybes, jog sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo tinkamo kiekio įrenginių, laikė nustatytomis. Teismas taip pat nustatė, kad 2-ame sektoriuje nuteistiesiems nėra įrengti poilsio kambariai, todėl konstatavo neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl laisvalaikio kambario neįrengimo. Kitų pažeidimų teismas nenustatė.

III. 7. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti pareiškėjo reikalavimus visa apimtimi.

8. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinio nagrinėjimo ribas – vertino ginčijamo teisės akto ir veiksmus politinio bei ekonominio tikslingumo požiūriu. Teismas taip pat nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalį, nepakankamai aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir nevertino pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų.

9. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nenurodė, kokia apskaičiavimo norma vadovavosi apskaičiuodamas gyvenamojo ploto dydį. Teismas taip pat netinkamai vertino skundo argumentus dėl laisvalaikio, batų ir drabužių džiovyklos. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad neturėjo tinkamos vietos laisvalaikiui leisti, džiovinami drabužiai miegamojoje patalpoje pareiškėją vertė jaustis nepatogiai. Batai buvo laikomi miegamojoje vietoje, dėl ko dažnai kildavo konfliktai tarp nuteistųjų.

10. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai priėjo prie išvados, kad atsakovo atstovo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių pakanka paneigti skundo argumentams dėl temperatūros, dirbtinės apšvietos. Jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, į bylą nepateikta. Nesutinka su teismo išvada dėl asbesto nesukeltos grėsmės pareiškėjui, atliekant bausmę gyvenamojoje patalpoje 4 būrio 2 brigadoje. Teismas vadovavosi nepagrįstais atsakovo teiginiais, nevertino, kad atsakovas nėra atlikęs jokių tyrimų dėl asbesto plaušelių koncentracijos nustatymo. Teismas taip pat nenustatinėjo pavojaus laipsnio ir keltos grėsmės pareiškėjo sveikatai ir net gyvybei.

11. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepasisakė dėl atsakovo tyčinės kaltės, suteikiant pareiškėjui netinkamas, pavojingas kalinimo sąlygas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, kankinimą, orumo pažeminimą.

12. Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, tinkamai taikytos procesinės ir materialiosios teisės normos, taip pat nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, neužtikrinant teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

16. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinio proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliacinio skundo ribas.

17. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo prijungti prie bylos Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 10 d. pažymą Nr. 62-2960 ir kitus nurodytus dokumentus, pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Vertinant pareiškėjo prie apeliacinio skundo pridėtus dokumentus, akcentuotina, jog pareiškėjas nepagrindė, kodėl dokumentų pateikimo būtinybė kilo po to, kai byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Atitinkamai, įvertinus tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias pridėtus prie apeliacinio skundo įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija prašymo dėl naujų dokumentų prijungimo netenkina.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo iš gyvenamosios patalpos ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimtą plotą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo, kitų įrenginių ir baldų užimamo ploto. Atsižvelgiama į kameroje esančio sanitarinio mazgo, kitų įrenginių ir baldų užimamo plotą tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).

21. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, atsakovo atstovas Vidaus tvarkos taisyklių 111 punkte 3,1 kv. m asmeniui turinčio tekti ploto normos bendrabučio tipo kambaryje nepažeidė, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad minėtas pažeidimas buvo, nepagrįstas. Nei Konvencija, nei Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, kurios pagrindu įsteigtas ir veikia Komitetas, jokių konkrečių kalinamiems asmenims gyvenamojo ploto normų nenustato, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,1 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

23. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų (drabužių džiovyklos, sanitarinio mazgo, laisvalaikio kambario, dirbtinės apšvietos, temperatūros, asbesto) ir jų papildomai nekartoja. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, ir detaliai išnagrinėti pareiškėjo nusiskundimai.

24. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

25. Pažymėtina, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

26. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį.

29. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys