2023-01-11 Nr. AB-867-3-65-3-00130-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-16-1188/2023

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00130-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.2; 59.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Anykščių rajono savivaldybės, atstovaujamos Anykščių rajono savivaldybės administracijos, Anykščių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. P. skundą atsakovams Anykščių rajono savivaldybei, atstovaujamai Anykščių rajono savivaldybės administracijos, Anykščių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja N. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–10), prašydama: 1) panaikinti Anykščių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2021 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 2-AĮP-117 „Dėl N. P. tarnybinės veiklos vertinimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti Administraciją priimti naują sprendimą dėl Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) siūlymo įgyvendinimo/neįgyvendinimo; 3) priteisti iš Anykščių rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Administracijos, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 1999 metų dirba Administracijos (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 patvirtinto Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, užpildė Tiesioginio vadovo motyvuoto siūlymo valstybės tarnautojo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo metu reikalingus skyrius, per informacinę sistemą VATAR pateikė jį savo tiesioginiam vadovui, su kuriuo turėjo kasmetinį tarnybinės veiklos vertinimo pokalbį, kurio metu aptarė jos veiklos rezultatus, einamųjų metų užduotis, pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus, vykdant nustatytas užduotis, rizikas, gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, kvalifikaciją ir jos tobulinimo poreikį. Bendras tiesioginio vadovo vertinimas – „labai gerai“ su siūlymu į pareigas priimančiam asmeniui taikyti skatinimo priemonę – suteikti pareiškėjai 3 mokamas poilsio dienas. Administracijos direktorė, nesutikdama su tokiu tiesioginio vadovo vertinimu ir siūlymu, kreipėsi į Komisiją (2021 m. vasario 2 d. raštas Nr. 1-SD-317 (6.57 E) „Dėl N. P. tarnybinės veiklos vertinimo komisijoje“), prašydama įvertinti pareiškėjos tarnybinę veiklą. Pareiškėjos tarnybinė veikla, veiklos rezultatai, atliekamos funkcijos, kompetencijos, gebėjimai, turima kvalifikacija visapusiškai ir nuodugniai bei išsamiai buvo įvertinti Komisijoje. Komisija priėmė 2021 m. vasario 12 d. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvadą Nr. 2-TV-116 (toliau – ir Komisijos išvada), kurioje pareiškėjos tarnybinė veikla buvo įvertinta „labai gerai“ ir pateiktas siūlymas į pareigas priimančiam asmeniui taikyti skatinimo priemonę – pareiškėjai suteikti 1 mokamą poilsio dieną. Tačiau Administracijos direktorė nusprendė pareiškėjos tarnybinę veiklą įvertinti „gerai“ ir neįgyvendinti Komisijos išvadoje pateikto siūlymo. Administracijos direktorė neturėjo jokio pagrindo nesutikti su Komisijos išvada, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Įsakymą.

3. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Aprašo nuostatomis, nurodė, kad teisė vertinti valstybės tarnautojo veiklą suteikta būtent tiesioginiam vadovui ir vertinimo komisijai, o valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl tiesioginio vadovo motyvuotame siūlyme ar vertinimo komisijos išvadoje pateikto siūlymo įgyvendinimo. Valstybės tarnautoja į pareigas priimančiam asmeniui nesuteikti įgaliojimai savarankiškai atlikti sau tiesiogiai nepavaldaus valstybės tarnautojo vertinimą, ką išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-901-520/2019.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Administracijos direktorės dalyvavimas Komisijos 2021 m. vasario 10 d. posėdyje buvo neteisėtas, nes pažeidė Aprašo 51 punktą. Administracijos direktorė, dalyvaudama Komisijos posėdyje, spaudė Komisijos narius įvertinti pareiškėjos veiklą „gerai“.

5. Pareiškėja akcentavo, kad nors Komisijos išvada Administracijos direktorei neprivaloma pagal Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalį, tačiau, vadovaujantis Aprašo 67 punktu, Administracijos direktorė, nesutikdama su Komisijos išvada ir joje pateiktu siūlymu, savo kompetencijos ribose galėjo priimti motyvuotą sprendimą įgyvendinti kitą Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 8 dalyje nustatytą priemonę, o ne pakeisti pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimą, kuris jau buvo atliktas.

6. Pareiškėja teigė, kad Įsakyme nurodyti motyvai yra nepagrįsti. Nebuvo atliktas tarnybinio pažeidimo tyrimas dėl pareiškėjos padarytų kokių nors tarnybinių nusižengimų. Iš Įsakymo apskritai nėra aišku, kokius einamųjų užduočių vertinimo rodiklius Administracijos direktorė įvertino. Įsakymas grindžiamas tik subjektyviu Administracijos direktorės vertinimu apie pareiškėjos tarnybinę veiklą, abstrakčiais motyvais, kurie niekuo nepagrįsti.

7. Pareiškėja, vadovaudamasi Aprašo 60 ir 61 punktais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu, jį aiškinančia konstitucine jurisprudencija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas; 2010 m. kovo 22 d. nutarimas; kt.), atsižvelgusi į tai, jog (duomenys neskelbtini) dirba (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautojai ((duomenys neskelbtini)), visų kitų valstybės tarnautojų tarnybinė veikla buvo įvertinta „labai gerai“, skirta po 3 mokamas poilsio dienas, nurodė, kad Komisijos išvadoje pareiškėjos veiklą įvertinus „labai gerai“, bet pasiūlius skirti tik 1 mokamą poilsio dieną, pareiškėja buvo diskriminuojama kitų valstybės tarnautojų atžvilgiu.

8. Pareiškėja, grįsdama skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nurodė, kad Administracijos direktorė pablogino pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimą, dėl ko pablogėjo pareiškėjos padėtis, pareiškėjai kilo neigiamos pasekmės. Priėmus Įsakymą pareiškėjai kilo neigiami išgyvenimai, pažeistos jos teisės ir teisėti lūkesčiai, Įsakyme nurodyti argumentai apskritai neatitinka tikrovės, diskredituoja ir kompromituoja pareiškėją, dėl ko jai kilo papildomi nepatogumai, rūpesčiai, susiję su skundo teismui padavimu, konsultacijomis su teisininkais. Aptarti neteisėti veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjai sukeltais neigiamais išgyvenimais, pažeminimu, nepatogumais, o prašomas priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus.

9. Atsakovai Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, Administracija (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą (b. l. 43–49, 52–58) prašė skundą atmesti.

10. Atsakovai nurodė, kad vertinant valstybės tarnautojo veiklą, turi būti vertinama valstybės tarnautojo kvalifikacija bei gebėjimai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nes tik tokiu būdu galima visapusiškai įvertinti valstybės tarnautojo kompetenciją ir priimti sprendimą dėl valstybės tarnautojo metinio vertinimo, kuris būtų teisingas, nediskriminuojantis kitų valstybės tarnautojų atžvilgiu. Aplinkybė, jog pareiškėjos tiesioginis vadovas ar Komisija veikė neobjektyviai ir pareiškėjos veiklą vertino selektyviai, išskiriant tik gerai atliktus darbus, visiškai nevertinant ir ignoruojant pareiškėjos padarytas klaidas ar nusižengimus, parodo, kad pareiškėjos vertinimas buvo atliktas netinkamai. Nustačius tai, Administracijos direktorė jai suteiktos kompetencijos ribose priėmė teisingą Įsakymą ne tik dėl pareiškėjos, bet ir dėl kitų valstybės tarnautojų. Pareiškėjos tiesioginis vadovas ir Komisija privalėjo vadovautis valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principais ir pareiškėjos veiklą vertinti, remdamiesi objektyviais kriterijais, neišskiriant pareiškėjos prieš kitus vertintus valstybės tarnautojus. Jeigu pareiškėjos tarnybinė veikla būtų įvertinta „labai gerai“, toks vertinimas neatitiktų vienodų kriterijų, taikytų kitiems valstybės tarnautojams. Tai, kad tiesioginio vadovo atliktas vertinimas nebuvo visiškai objektyvus patvirtina aplinkybė, kad pati Komija pasiūlė skirti pareiškėjai ne 3, o 1 mokamą poilsio dieną. Pati pareiškėja neginčijo Komisijos išvadų.

11. Atsakovai teigė, kad pareiškėja neteisingai interpretuoja teisės aktų nuostatas, teigdama, kad teisė valstybės tarnautojo veiklą vertinti „gerai“ ar „labai gerai“ suteikta tik tiesioginiam vadovui ir (ar) Komisijai, o Administracijos direktorei suteikta teisė tik priimti sprendimą dėl Komisijos išvadoje nurodytų siūlymų įgyvendinimo. Toks teisės normų aiškinimas paneigia pamatinę bet kokios įstaigos vadovo teisę valdyti įstaigą, t. y. spręsti dėl valstybės tarnautojų galutinio veikos įvertinimo, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje suteiktą teisę savivaldybės administracijos direktoriui vadovauti savivaldybės administracijai ir būti šios įstaigos vadovu. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalimi ir Aprašo 61 punktu, akivaizdu, kad Komisijos išvada valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui nėra privaloma. Sąvoka „išvada“ nėra tapati sąvokoms „vertinimas“ ar „siūlymas“, todėl Komisijos išvada, apimanti tiek vertinimą „labai gerai“, tiek siūlymą suteikti 1 mokamą poilsio dieną, nebuvo privaloma. Pareiškėja klaidingai ir siaurai interpretuoja vertinimo komisijos teikiamos išvados prasmę. Dėl to nepagrįstas pareiškėjos skundo argumentas, kad Administracijos direktorė privalėjo vadovautis Aprašo 67 punktu ir galėjo pasirinkti tik kitą skatinimo priemonę. Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalyje ir Aprašo 61 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui leidžia elgtis keliais būdais, t. y. nagrinėjamu atveju įgyvendinti ar neįgyvendinti Komisijos išvadą, arba parinkti kitą skatinimo priemonę.

12. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi LVAT 2019 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-901-520/2019 pateiktais išaiškinimais, kadangi šioje nutartyje pateiktas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute įtvirtintų statutinio pareigūno veiklos vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas. Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams nėra taikomos visa apimtimi.

13. Atsakovai akcentavo, kad nagrinėjamu atveju aktualus 2013 m. balandžio 3 d. LVAT teisėjų pasitarime patvirtintas LVAT praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų (I dalis), apibendrinimas (toliau – ir Apibendrinimas I), nors ir galiojantis teisinis reglamentavimas keitėsi, tačiau keitėsi nežymiai, o teisinis reglamentavimas, nustatantis vertinimo komisijos išvados neprivalomą pobūdį, apskritai nesikeitė. Apibendrinime I pateikta aiški pozicija, kad į pareigas priimantis asmuo turi niekuo neribojamą diskrecijos teisę spręsti dėl valstybės tarnautojo vertinimo, o vertinimo komisijos išvada, kuri susideda iš vertinimo ir siūlymo, yra rekomendacinio pobūdžio.

14. Atsakovai, atsižvelgę į tai, jog (duomenys neskelbtini) iš viso dirbo (duomenys neskelbtini), neįskaitant tiesioginio vadovo, valstybės tarnautojos, iš jų (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautojų veikla buvo įvertinta „labai gerai“, o pareiškėjos veikla įvertinta „gerai“, laikėsi pozicijos, kad toks pareiškėjos ir kitų valstybės tarnautojų veiklos vertinimas atitinka ne tik LVAT praktiką, bet ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. ir 2010 m. kovo 22 d. nutarimuose apibrėžtą visų asmenų lygybės principą.

15. Atsakovai nurodė, kad pareiškėja pažeidė reikalavimą valstybės tarnybos tikslais suteiktas priemones naudoti išimtinai tik darbiniais tikslais, naudodamasi jai suteiktą elektroninį paštą savo asmeniniais tikslais. Taip pat pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 88 straipsnio 1 dalį, nes, nesibaigus viešųjų pirkimų procedūroms, pateikė vizuoti parengtą sutartį bei klaidingą informaciją vizuojančiam sutartį asmeniui, dėl klausimo skubos ir kad šis klausimas yra suderintas, pateikė šią sutartį pasirašyti Administracijai. Taip pat pareiškėja ne kartą darbo metu lankėsi parduotuvėje ir apsipirkinėjo, buvo ne kartą įspėta, kad darbo laiku elgėsi netinkamai, tačiau perspėjimus ignoravo. Pareiškėja viršijo jai suteiktus įgaliojimus ir pasirašė dokumentą, kurio pasirašyti negalėjo. Pareiškėja, siekdama, jog Komisijos nariai jos tarnybinę veiklą įvertintų „labai gerai“, dėjo pastangas juos neteisėtai paveikti. Todėl vien aplinkybė, jog pareiškėja dirbo ir atliko savo pareigas bei įvykdė užduotis, nesudaro pagrindo teigti, kad jos tarnybinė veikla turėjo būti įvertinta „labai gerai“.

16. Atsakovai nurodė, kad pareiškėja skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia savo subjektyvia nuomone, lakoniškais ir apibendrintais pasisakymais, o ne objektyviais įrodymais. Pareiškėja nedetalizavo neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, rūpesčių. Vien reikalavimas pripažinti darbdavio veiksmą neteisėtu yra pakankama satisfakcija. Atsižvelgiant į tai, ir laikantis pozicijos, jog pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimas atliktas laikantis visų reikalavimų, neturtinė žala pareiškėjai nepriteistina.

II. 17. Regionų apygardos administracinis teismas Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, t. y. panaikino Anykščių rajono savivaldybės administracijos (Administracija) direktoriaus 2021 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 2-AĮP-117 „Dėl N. P. tarnybinės veiklos vertinimo“ (Įsakymas), įpareigojo Administraciją teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują sprendimą dėl Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos (Komisija) 2021 m. vasario 10 d. išvadoje (Komisijos išvada) pateikto siūlymo, kitą skundo dalį atmetė.

18. Teismas nustatė, kad: (duomenys neskelbtini), pareiškėjos tiesioginis vadovas, atlikęs pareiškėjos kasmetinį tarnybinės veiklos vertinimą, parengė Tiesioginio vadovo motyvuotą siūlymą valstybės tarnautojo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo metu, kuriame pareiškėjos tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“ ir valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui pasiūlė pareiškėjai suteikti 3 mokamas poilsio dienas; Administracijos direktorė, nesutikusi su pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimo rezultatu „labai gerai“, kreipėsi į Komisiją; Komisija, atlikusi pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimą, parengė Komisijos išvadą, kurioje pareiškėjos tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui pasiūlė suteikti 1 mokamą poilsio dieną; Administracijos direktorė priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo nusprendė pareiškėjos ((duomenys neskelbtini)) tarnybinę veiklą už 2020 m. vertinti „gerai“ ir neįgyvendinti Komisijos išvadoje pateikto siūlymo.

19. Teismas, įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose, pareiškėjos, jos atstovės advokatės ir atsakovų atstovo advokato teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, padarė išvadą, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog pareiškėja, vykdydama Aprašo 6 punktą, užpildė Motyvuotą siūlymą ir jį pateikė tiesioginiam vadovui; dalyvavo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo pokalbyje su savo tiesioginiu vadovu; tiesioginis vadovas pateikė Administracijos direktorei Motyvuotą siūlymą, kuriame pareiškėjos tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“ bei pateikė siūlymą taikyti skatinimo priemonę – suteikti pareiškėjai 3 mokamas poilsio dienas; Komisijos 2021 m. vasario 10 d. posėdyje pareiškėjos tarnybinė veikla buvo įvertinta „labai gerai“.

20. Teismas, nustatęs, kad Administracijos direktorė, priimdama skundžiamą Įsakymą, pareiškėjos tarnybinę veiklą už praėjusius metus (2020 metus) įvertino „gerai“ ir nusprendė neįgyvendinti Komisijos išvadoje pateikto siūlymo, konstatavo, jog Administracijos direktorė savarankiškai atliko jai tiesiogiai nepavaldžios karjeros valstybės tarnautojos (pareiškėjos) 2020 metų tarnybinės veiklos vertinimą ir neįgyvendino Komisijos išvadoje pateikto siūlymo taikyti skatinimo priemonę. Tai nustatęs, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje turi būti išspręstas ginčas dėl Administracijos direktorės, kaip valstybės tarnautoją (pareiškėją) į pareigas priimančio asmens, įgaliojimų atlikti jai tiesiogiai nepavaldaus karjeros valstybės tarnautojo (šiuo atveju – pareiškėjos) tarnybinės veiklos vertinimą.

21. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos skundo reikalavimų panaikinti Įsakymą ir įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 3, 5–7, 13 dalimis, Aprašo 6.1, 9.1–9.5, 42 punktais, LVAT praktika, t. y. 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2415-629/2019, priimta taikant iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio nuostatas. Teismas pažymėjo, kad šis teisinis reglamentavimas taikytinas ir nagrinėjamoje byloje, nes pagrindinės valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą reglamentuojančios nuostatos išliko ir Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnyje „Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas“ (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1370 redakcija). Teismas taip pat pažymėjo, kad LVAT, pasisakydamas dėl tiesioginio vadovo ir vertinimo komisijos kompetencijos, yra nurodęs, kad atitinkama valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvada turi būti pagrįsta faktinėmis vertinamo asmens tarnybinę veiklą charakterizuojančiomis aplinkybėmis, o vertinimo komisijos pareiga yra patikrinti, ar tiesioginis vadovas, atlikdamas valstybės tarnautojo vertinimą, laikėsi teisės aktų nustatytos vertinimo ir sprendimų priėmimo procedūros (2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2415-629/2019, 2020 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1072-261/2020).

22. Teismas padarė išvadą, kad pagal Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintą bendrą taisyklę karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklos vertinimą atlieka jo tiesioginis vadovas ir tik tam tikrais atvejais (kai karjeros valstybės tarnautojas nesutinka su jo tiesioginio vadovo tarnybinės veiklos vertinimu ir kai į pareigas priimantis asmuo nesutinka su tiesioginio vadovo atliktu karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimu) – vertinimo komisija. Teismas nusprendė, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra įtvirtinta nuostatų, kurios suteiktų teisę valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui, nesutinkančiam su vertinimo komisijos priimtu sprendimu dėl karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo, pačiam atlikti jam tiesiogiai nepavaldaus karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą. Šią išvadą teismas grindė LVAT praktika dėl viešojo administravimo subjekto pareigos veikti tik pagal įstatymų nustatytą kompetenciją.

23. Vadovaudamasis tuo, teismas konstatavo, kad Administracijos direktorė, atlikdama karjeros valstybės tarnautojos (pareiškėjos) tarnybinės veiklos vertinimą, prisiėmė funkcijas, kurias teisės aktai – Valstybės tarnybos įstatymas ir Aprašas – yra priskyrę kitiems subjektams, t. y. valstybės tarnautojo tiesioginiam vadovui ir Komisijai, ir taip viršijo vietos savivaldybės administracijos direktorei nustatytos kompetencijos ribas. Tai konstatavęs ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas nusprendė, jog skundžiamas Įsakymas naikintinas, nes priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto. Dėl to teismas nepasisakė dėl Įsakymo preambulėje nurodyto Įsakymo faktinio pagrindo. Tai konstatavęs ir vadovaudamasis ABTĮ 94 straipsniu, teismas nusprendė, jog Administracijos direktorei išliko pareiga priimti naują sprendimą dėl Komisijos išvadoje pateikto siūlymo įgyvendinimo. Šią išvadą teismas grindė ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi ir LVAT praktika dėl teismo kontrolės ribų.

24. Teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 8, 9, 13 dalimi, Aprašo 67 punktu, konstatavo, jog valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui suteikta diskrecijos teisė įgyvendinti ne tiesioginio vadovo motyvuotame pasiūlyme ar vertinimo komisijos išvadoje pateiktą siūlymą, o kitą Valstybės tarnybos įstatymo 8 ar 9 dalyse nustatytą priemonę. Ši diskrecijos teisė nėra absoliuti, į pareigas priimančio asmens priimamas sprendimas įgyvendinti ne tiesioginio vadovo motyvuotame siūlyme ar vertinimo komisijos išvadoje pateiktą siūlymą privalo atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, įskaitant ir reikalavimą nurodyti teisinį ir faktinį pagrindus ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes. Atsižvelgęs į tai, įvertinęs tokio paties pobūdžio darbą, kaip ir pareiškėja, dirbančių valstybės tarnautojų 2020 m. tarnybinės veiklos vertinimus ir jų atžvilgiu įgyvendintus siūlymus, vadovaudamasis nediskriminavimo, lygiateisiškumo, skaidrumo ir kitais principais, teismas nusprendė, jog pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti Administraciją priimti naują sprendimą dėl Komisijos siūlymo įgyvendinimo/neįgyvendinimo tenkinamas iš dalies, įpareigojant Administraciją teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują sprendimą dėl Komisijos išvadoje pateikto siūlymo įgyvendinimo.

25. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.271 straipsniu. Teismas nusprendė, kad pareiškėjos skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra pagrįstas, nes pareiškėjos argumentai, kuriais grindžiamas šis skundo reikalavimas, nekelia pagrįstų abejonių, kad kiekvienas asmuo, patekęs į byloje susiklosčiusią situaciją patirtų neigiamus dvasinius išgyvenimus, nerimą, neteisybės jausmą. Tačiau teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir vadovaudamasis LVAT praktika, padarė išvadą, jog dėl Įsakymo priėmimo pareiškėjos patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai ir kitokie žalingi padariniai apibūdinti abstrakčiais teiginiais, pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų, kad žalingi padariniai būtų sukėlę jai ilgalaikes pasekmes. Todėl teismas konstatavo, jog pakankama satisfakcija laikoma Administracijos įpareigojimas pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują sprendimą dėl Komisijos išvadoje pateikto siūlymo įgyvendinimo. Dėl to teismas netenkino pareiškėjos skundo reikalavimo neturtinę žalą atlyginti pinigais, priteisiant 500 Eur.

III. 26. Atsakovai Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, ir Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

27. Atsakovai, kartodami pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris, atsakovų vertinimu, priimtas pažeidžiant ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį ir 147 straipsnį, grindžia šiais argumentais:

27.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalį, nes Administracijos direktorė turėjo teisę neįgyvendinti Komisijos išvados. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnį ir Aprašą valstybės tarnautojo kasmetinės tarnybinės veiklos vertinimo procedūroje dalyvauja (gali dalyvauti) valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas, vertinimo komisija ir valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai išskyrė valstybės tarnautojo vertinimą ir siūlymą valstybės tarnautojui imtis atitinkamų Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintų skatinimo ar poveikio priemonių, laikydamas, kad valstybės tarnautojo vertinimas nepatenka į nurodytose teisės normoje numatytą vertinimo komisijos išvadą, nes ji apima tik atitinkamą siūlymą valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui.

Tai, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą sudaro ir valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas („labai gerai“, „gerai“ arba „nepatenkinamai“), ir nuo šio įvertinimo priklauso siūlymas imtis skatinimo ar poveikio priemonių, nepriklausomai nuo to, kas atlieka tarnybinės veiklos vertinimą, patvirtina Aprašo nuostatų (11.6, 11.7, 49.2, 49.3, 49.4, 55 p. ir 5 priedas) ir Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio loginė ir sisteminė analizė. Pirmosios instancijos teismas, susiaurinęs Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalies nuostatos turinį, nepagrįstai neatskleidė jos tikrojo turinio, pagal kurį valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui suteikta teisė savarankiškai atlikti jam nepavaldaus valstybės tarnautojo veiklos vertinimą, priimti kitokius sprendimus, nei išdėstyti vertinimo komisijos išvadoje (ir dėl vertinimo, ir dėl siūlomų priemonių).

Todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Valstybės tarnybos įstatyme nėra nuostatų, suteikiančių teisę valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui, nesutinkančiam su vertinimo komisijos priimtu sprendimu, pačiam atlikti jam tiesiogiai nepavaldaus valstybės tarnautojo veiklos vertinimą, nes toks aiškinimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, iškreipiantis aiškinamos teisės normos esmę. Jeigu įstatymų leidėjas būtų turėjęs tokį ketinimą, kaip aptariamą teisės normą susiaurino pirmosios instancijos teismas, toks teisinis reglamentavimas ir būtų priimtas.

27.2. Pirmosios instancijos teismo atliktas priešingas Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalies aiškinimas yra akivaizdžiai neteisingas ir nelogiškas, nes paneigia valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens statusą valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūroje, nepagrįstai susiaurindamas jį iki formaliai vykdančio vertinimo komisijos išvadą. Tačiau, vien pagal LVAT praktiką (2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-416-556/2020), pagal kurią vertinimo komisijos išvada apskritai negali būti skundžiama, nes valstybės tarnautojui teisines pasekmes sukelia būtent valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimas, patvirtina, jog savo vardu priimdamas sprendimus dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo į pareigas priimtas asmuo prisiima atsakomybę už tokį sprendimą.

27.3. Pirmosios instancijos teismas Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalį išaiškino neracionaliai, nepagrįstai atimdamas iš valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens teisę priimti savarankiškus sprendimus, už kuriuos jis yra atsakingas, taip pažeisdamas Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 2 ir 8 dalis, kurios suteikia valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui pareigą užtikrinti tinkamą personalo valdymą.

27.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalį aiškino, vadovaudamasis Aprašo 67 punktu, t. y. žemesnės teisinės galios teisės aktu. Tačiau ir Aprašo 67 punktas nepaneigia tikrosios aptariamos teisės normos, kuri aiški ir papildomo interpretavimo nereikalaujanti, esmės. Nors Aprašo 60–63 ir 67 punktuose kalbama apie siūlymų įgyvendinimo terminus, tačiau tai nereiškia, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo neturi teisės pakeisti valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą. Ką patvirtina ir Aprašo 64 punktas, nes valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo gali ir neįgyvendinti siūlymo, neskirdamas skatinimo ar poveikio priemonių.

27.5. Pirmosios instancijos teismas savo vertinimą nepagrįstai grindė nagrinėjamu atveju neaktualia LVAT 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2415-629/2019, nes šioje byloje buvo spręstas klausimas dėl vertinimo komisijos išvados motyvavimo ir pagrįstumo, ir 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1072-261/2020, nes šioje byloje buvo spręstas klausimas dėl įsakymo, kuriuo, skirtingai nei nagrinėjamoje buvo, buvo įgyvendinti tiesioginio vadovo ir vertinimo komisijos siūlymai skirti valstybės tarnautojui poveikio priemones, pagrįstumo. Šiose nutartyje buvo taikoma nagrinėjamu atveju neaktuali Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisinio reglamentavimo esmė nesikeitė, tačiau šios pozicijos nepagrindė, nes ankstesnėje Valstybės tarnybos įstatymo redakcijoje nebuvo normos, jog vertinimo: „<...> išvada valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui nėra privaloma“.

27.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo LVAT 2012 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-7/2012, nes šioje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl susidariusios analogiško pobūdžio faktinės situacijos.

27.7. Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti Įsakymo pagrįstumą (motyvus), tačiau to nepadarė, todėl byla turi būti grąžinta nagrinėti iš naujo.

27.8. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs pareiškėjo skundą iš dalies, neišsprendė atsakovų 2021 m. birželio 6 d. prašymo dėl išlaidų atlyginimo, todėl šioje dalyje priėmė sprendimą be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.), dėl ko ši teismo sprendimo dalis turi būti panaikinta, o klausimas dėl atsakovų išlaidų atlyginimo turėtų būti išspręstas apeliacinės instancijos teismo, jeigu atsakovų apeliacinis skundas nebūtų patenkintas.

28. Pareiškėja, iš esmės kartodama skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, nurodytas bylos aplinkybes, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

29. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė aktualiu teisiniu reglamentavimu ir LVAT praktika, dėl ko atsakovų apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojama LVAT suformuota praktika, kuria pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra nepagrįsti.

30. Pareiškėja nesutinka su atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytu, pareiškėjos vertinimu, ydingu Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalies aiškinimu, laikydamasi pozicijos, kad nei ši norma, nei Aprašo nuostatos nesuteikia teisės valstybės tarnautoją (pareiškėją) į pareigas priimančiam asmeniui vertinti sau tiesiogiai nepavaldžių valstybės tarnautojų (šiuo atveju – pareiškėjos) tarnybinės veiklos, nenumato jokių privalomų atlikti veiksmų, kurie galėtų būti vertinami ar suprantami kaip valstybės tarnautojo veiklos vertinimas. Tokį aiškinimą patvirtina ir LVAT praktika (2011 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-208/2011; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3431/2011; 2012 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-265/2012; 2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1742/2012). Jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui būtų suteikta teisė ignoruoti, nesutikti su vertinimo komisijos pateiktoje išvadoje nurodytu valstybės tarnautojo vertinimu, būtų paneigta pačios vertinimo komisijos prasmė ir jos veiklos tikslai. Būtent tokios pozicijos laikomasi ir 2013 m. spalio 23 d. LVAT teisėjų pasitarime patvirtintame LVAT praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinime (II dalis), kuriame nurodyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo nėra saistomas vertinimo komisijos išvados ir joje pateiktų pasiūlymų tik ta prasme, kad motyvuotai priima sprendimą neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo. Kas reiškia, kad, sutikdamas su vertinimo komisijos išvadoje pateiktu siūlymu, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo neprivalo nurodyti sprendimo dėl tokio siūlymo įgyvendinimo motyvų.

31. Pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nustačius, jog Įsakymas priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto, nėra pagrindo pasisakyti dėl Įsakymo preambulėje išdėstyto jo faktinio pagrindo.

32. Pareiškėja, sutikdama su atsakovų apeliaciniame skunde nurodyta pastaba, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė atsakovų prašymo dėl išlaidų atlyginimo, nesutinka, kad dėl to turi būti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas apskritai nepriėmė dėl šio klausimo jokio sprendimo, todėl negalima panaikinti to, kas neegzistuoja. Pirmosios instancijos teismo padaryta klaida gali būti ištaisyta priimant papildomą sprendimą. Pareiškėja nesutinka su atsakovų prašymų priteisti išlaidas teisinėms paslaugoms apmokėti, nes Administracija turi Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyrių, vadovaujamą teisininko skyriaus vedėjo, šiame skyriuje dirbantiems teisininkams keliami reikalavimai turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą arba jam lygiavertę kvalifikaciją, į jų funkcijas įeina atstovavimas Savivaldybės, jo institucijų, Administracijos interesams, o ir nagrinėjama byla nėra sudėtinga, nereikalavo išskirtinių specialių žinių, nėra didelės apimties, nesprendžiami nauji teisiniai klausimai. Administracija nepateikė jokių įrodymų, jog buvo būtina pasitelkti advokatą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo valstybės tarnybos teisinių santykių srityje, susijusioje su karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimu.

34. Pareiškėja (karjeros valstybės tarnautoja) kreipėsi į teismą, prašydama, be kita ko, panaikinti Anykščių rajono savivaldybės administracijos (Administracija) direktoriaus 2021 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 2-AĮP-117 „Dėl N. P. tarnybinės veiklos vertinimo“ (Įsakymas), įpareigoti Administraciją priimti naują sprendimą dėl Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos (Komisijos) siūlymo įgyvendinimo arba neįgyvendinimo ir priteisti iš Anykščių rajono savivaldybės (Savivaldybė) neturtinės žalos atlyginimą.

35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčo šalių argumentus bei įvertinęs ginčui aktualias aplinkybes ir įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjos tarnybinis vertinimas Administracijos direktorės buvo atliktas neturint tam reikalingos kompetencijos (taigi pažeidžiant teisė aktų reikalavimus), todėl Administracijos direktorės priimtas Įsakymas – neteisėtas, tačiau pripažinęs, jog pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas, pareiškėjos skundą patenkino iš dalies.

36. Atsakovai apeliaciniame nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje taikytų teisės aktų normų aiškinimu, teigdami, kad jos suteikia karjeros valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui kompetenciją atlikti karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos galutinį vertinimą.

37. Apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

38. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kodėl nagrinėjamu atveju turėtų būti peržengtos atsakovų apeliacinio skundo ribos, todėl šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovų apeliacinio skundo ribų.

39. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta (ginčo dėl šių aplinkybių nėra), kad pareiškėjos tiesioginis vadovas ((duomenys neskelbtini)), atlikęs pareiškėjos 2020 metų tarnybinės veiklos vertinimą, pareiškėjos tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“ ir karjeros valstybės tarnautoją, t. y. pareiškėją į pareigas priimančiam asmeniui pasiūlė pareiškėjai suteikti 3 mokamas poilsio dienas. Administracijos direktorė, nesutikusi su tokiu pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimo rezultatu, kreipėsi į Komisiją, kuri, atlikusi pareiškėjos 2020 metų tarnybinės veiklos vertinimą, įvertino pareiškėjos 2020 metų tarnybinę veiklą „labai gerai“ ir karjeros valstybės tarnautoją, t. y. pareiškėją į pareigas priimančiam asmeniui pasiūlė suteikti 1 mokamą poilsio dieną. Administracijos direktorė, nesutikusi su tokia Komisijos išvada, priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo nusprendė pareiškėjos 2020 metų tarnybinę veiklą įvertinti „gerai“ ir neįgyvendinti Komisijos išvadoje pateikto siūlymo.

40. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs pareiškėjos skundą iš dalies, pareiškėjos skundą išnagrinėjo tik ginčijamo Įsakymo teisėtumo aspektu, konstatavęs, kad Administracijos direktorė, atlikdama pareiškėjos (karjeros valstybės tarnautojos) tarnybinės veiklos vertinimą, prisiėmė funkcijas, kurias teisės aktai – Valstybės tarnybos įstatymas ir Aprašas – yra priskyrę kitiems subjektams, t. y. valstybės tarnautojo tiesioginiam vadovui ir Komisijai, ir taip viršijo Administracijos direktorei nustatytos kompetencijos ribas, dėl ko jos priimtas Įsakymas neteisėtas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

41. Atsakovai, vadovaudamiesi Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalimi ir Aprašo nuostatomis, laikosi pozicijos, kad karjeros valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui suteikta kompetencija, be kita ko, kitaip įvertinti karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, nei tai padarė, pavyzdžiui, vertinimo komisija savo išvadoje. Atsakovų vertinimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai išaiškinęs ir pritaikęs Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalį ir Aprašo nuostatas, pažeidė ABTĮ 147 straipsnį, bei, neišnagrinėjęs Įsakymo pagrįstumo, padarė proceso teisės pažeidimą.

42. Teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino (ABTĮ 147 str.).

43. Ginčo teisinius santykius tiesiogiai reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnis (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1370 redakcija), nustatantis valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą: vertinama įstaigų vadovų <...> karjeros valstybės tarnautojų <...> tarnybinė veikla (1 d.); karjeros valstybės tarnautojo <...> tarnybinės veiklos <...> vertinimo tikslas – kiekvienais metais nustatyta tvarka įvertinti jo kvalifikaciją ir gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir pasiektus rezultatus, vykdant jiems suformuluotas užduotis (3 d.); kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama gerai, jo teisinė padėtis nesikeičia ir valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra baigiamas, išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojas nesutinka su tiesioginio vadovo tarnybinės veiklos vertinimu (7 d.); kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama labai gerai, tiesioginio vadovo rašytiniu motyvuotu siūlymu valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimu <...> (8 d.); Valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose sudaromos vertinimo komisijos, kurios į pareigas priimančio asmens prašymu arba valstybės tarnautojo, nesutinkančio su tiesioginio vadovo tarnybinės veiklos vertinimu, kreipimusi, teikia į pareigas priimančiam asmeniui išvadą dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo. Ši išvada valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui nėra privaloma (13 d.); Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarką nustato Vyriausybė (16 d.).

44. Iki Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio įsigaliojimo, valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas buvo reglamentuojamas Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

45. Įstatymų leidėjo valia dėl aptariamo teisinio reglamentavimo pakeitimo ginčui aktualiu aspektu pateikta Aiškinamajame rašte „Dėl įstatymų projektų Reg. Nr. XIIIP-1596 - XIIIP-1608“, kuriame, be kita ko, paaiškinta, kad teisinio reglamentavimo, nustatančio valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarką, pakeitimu siūloma supaprastinti valstybės tarnautojų veiklos vertinimo tvarką, atsisakant valstybės tarnautojų vertinimo tam sudarytose specialiose komisijose. Siūloma nustatyti, kad valstybės tarnautojo veiklą vertina ir siūlymus dėl to teikia tiesioginis vadovas, o galutinį sprendimą priima į pareigas priimantis asmuo. Toks procesas būtų efektyvesnis, mažiau biurokratinis, daugiau diskrecijos būtų suteikta tiesioginiam vadovui, kuris geriausiai pažįsta valstybės tarnautoją ir gali įvertinti jo darbo kokybę. Projekte numatyta, kad įstaigose sudaromos komisijos, kurios tais atvejais, kai vertinamas valstybės tarnautojas nesutinka su tiesioginio vadovo vertinimu, taip pat kitais atvejais – į pareigas priimančiam asmeniui pareikalavus, pateiktų išvadą dėl valstybės tarnautojų veiklos vertinimo, o galutinį sprendimą priimtų į pareigas priimantis asmuo.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pagrindinės valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą reglamentuojančios teisės normos išliko, todėl aktualus ankstesnis teismų praktikoje pateiktas šių normų aiškinimas. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta praktika, kurioje pateiktas valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą reglamentuojančių teisės normų išaiškinimas, nėra pakankamas, nes nagrinėjamoje byloje aktualus ir taikytinas teisinis reglamentavimas visgi yra pasikeitęs, lyginant su kitose pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytose bylose taikytu teisiniu reglamentavimu, ir skiriasi jų ir šios bylos faktinės situacijos. Atsižvelgus į tai, vertintina, kad aptariama pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta sisteminiu teisės aiškinimo metodu paremtu pasikeitusio teisinio reglamentavimo (be kita ko, Valstybės tarnybos įstatymo 27 str. 13 d. nuostatos: „<...> išvada valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui nėra privaloma“) turinio aiškinimu, todėl negali būti laikoma pagrįsta bei teisėta.

47. Taip pat nustatyta, kad ginčijamas Įsakymas priimtas ne tik vadovaujantis aptarta Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalimi, tačiau ir Vietos savivaldos įstatymo (2016 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XII-2494 redakcija) 29 straipsnio 8 dalies 2 punktu (tiesiogiai įgyvendindamas įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus, gali kreiptis į valstybinio administravimo subjektus, leisti įsakymus, privalomus savivaldybės administracijos struktūriniams padaliniams, seniūnijoms, į struktūrinius padalinius neįeinantiems valstybės tarnautojams, taip pat jam priskirtos kompetencijos klausimais – savivaldybės gyventojams ir kitiems savivaldybės teritorijoje esantiems subjektams) bei tos pačios dalies 6 punktu (įstatymų nustatyta tvarka priima į pareigas ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartį, seniūnijų – biudžetinių įstaigų – vadovus – seniūnus, atlieka kitas Valstybės tarnybos įstatymo ir savivaldybės tarybos jam priskirtas personalo valdymo funkcijas). Šis teisinis reglamentavimas tiesiogiai susijęs su savivaldybės administracijos direktoriaus funkcijomis (kompetencijomis) institucijos personalo valdymo srityje. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl Administracijos direktorės kompetencijos karjeros valstybės tarnautojų vertinimo procedūroje ribų, šio nagrinėjamu atveju aktualaus teisinio reglamentavimo neaiškino ir netaikė.

48. Pažymėtina, kad ir ginčo šalys procesiniuose dokumentuose pateikia priešingus byloje taikytinų teisės normų dėl savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijos karjeros valstybės tarnautojų vertinimo procedūroje ribų aiškinimo variantus.

49. Atsižvelgus į tai, vertintina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Administracijos direktorė, priimdama Įsakymą ir atlikdama karjeros valstybės tarnautojo (šiuo atveju – pareiškėjos) tarnybinės veiklos vertinimą, viršijo jai nustatytą kompetenciją, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

50. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu, t. y. asmuo, kurio teisės pažeistos, pats pasirenka pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdus ir su jais siejamų reikalavimų apimtį. Byloje nustatyta, kad Administracijos direktorės priimto Įsakymo preambulėje išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis remdamasi Administracijos direktorė priėmė šį Įsakymą. Pareiškėja skunde išdėstė aiškius argumentus, kuriais grindė skundo reikalavimą panaikinti Įsakymą ir kuriais nesutiko su Įsakymo preambulėje išdėstytomis faktinėmis aplinkybės (žr. šios nutarties 6 p.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nepatikrinęs Įsakymo pagrįstumo aspektu, padarė proceso teisės pažeidimą, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

51. Pirmosios instancijos teismui neišnagrinėjus Įsakymo pagrįstumo faktiniais duomenimis ir visų su tuo susijusių bylos aplinkybių bei neatlikus teisinio vertinimo dėl Administracijos direktorės kompetencijos atlikti karjeros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą ribų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė tarp ginčo šalių tarnybinių santykių srityje kilusį ginčą, t. y. kad priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

52. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą ir tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Būtent pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingas bylos aplinkybes, kurios nebuvo ištirtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją. Šios pozicijos nuosekliai laikomasi LVAT praktikoje (2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012 cituojama, pvz., 2022 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4032-821/2022; kt.).

53. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įsakymas yra neteisėtas, padaryta nenustačius visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrus, neatlikus jų teisinio vertinimo, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Dėl neišspręsto atsakovų (Administracijos ir Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos) prašymo priteisti išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme

54. Dėl atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl neišspręsto išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo klausimo, pažymėtina, kad bet kokiu atveju pagal ABTĮ 97 straipsnio 1 dalies 3 punktą tas teismas, kuris yra priėmęs byloje sprendimą, proceso dalyvių pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Dėl bylos procesinės baigties, pareiškėjos ir atsakovų (Administracijos ir Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos) prašymų priteisti išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme

55. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, nes priimtas išnagrinėjus ir įvertinus teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su karjeros valstybės tarnautojo – pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimu. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.). Likę neaptarti atsakovų apeliaciniame skunde, pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

56. Nagrinėjamu atveju byloje nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, todėl šioje proceso stadijoje nenagrinėjami pareiškėjos ir atsakovų prašymai priteisti išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Anykščių rajono savivaldybės, atstovaujamos Anykščių rajono savivaldybės administracijos, Anykščių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis