Legislator Case Law & Legislation
2013-05-14 Nr. AB-1780-3-63-3-00238-2012-3 AI generated

2013-05-14 Nr. AB-1780-3-63-3-00238-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2013-05-14 Nr. AB-1780-3-63-3-00238-2012-3
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Sprendimas

Legislator summary

AI generated

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesuprato ginčo esmės ir todėl jį neteisingai išsprendė. Ginčas vyko dėl to, kad atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija neperdavė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų, o teismas sprendė patekimo į sklypą ir šio patekimo turinio klausimus, kurie iš esmės yra nagrinėjami jau rengiant detaliojo teritorijų planavimo dokumentą, o ne perduodant detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas (Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. Dl-239, 43.8 ir 442 punktai).

Legislator headnote

AI generated

2013-05-14 Nr. AB-1780-3-63-3-00238-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Embelija“ (toliau – ir pareiškėjas) prašė panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2012 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. (4.17.)-D3-2045 (toliau – ir Sprendimas) bei Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių įpareigoti perleisti planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei sudaryti sutartį su UAB „Embelija“.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A444-878/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00238-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.3.4

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

s p r e n d i m a s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė)

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Embelija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Embelija“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Kretingos miškų urėdija dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Embelija“ (toliau – ir pareiškėjas) prašė panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2012 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. (4.17.)-D3-2045 (toliau – ir Sprendimas) bei Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių įpareigoti perleisti planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei sudaryti sutartį su UAB „Embelija“.

Skunde (b. l. 4–7) nurodė, kad 2012 m. balandžio 12 d. buvo kreiptasi į Palangos miesto savivaldybės administraciją, prašant perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, rengiant teritorijų planavimo dokumentą – detalųjį planą, kurio tikslas – nekeičiant žemės sklypo naudojimo paskirties, pakeisti naudojimo būdą į gyvenamosios teritorijos, pobūdį- daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos (G2), nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą. Paaiškinama, kad 2012 m. birželio 1 d. pareiškėjo atstovas buvo informuotas, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos pareiškėjui nebus perduotos, nes planavimo organizatoriui pasiūlyta išplėsti planuojamą teritoriją, suprojektuojant gatvę, ją išimant iš valstybinės reikšmės miško plotų. Pažymima, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog savivaldybės administracijai įstatymo suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo nėra absoliuti, todėl ji turi būti realizuojama įstatymų nustatytose ribose ir nesant teisės aktuose nustatytų kliūčių, tokia sutartis privalo būti sudaroma. Tvirtinama, kad ginčijamame atsakovo sprendime nėra nurodyta, kokius teisės aktus tokie planavimo tikslai pažeidžia, sprendimas nepagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ, Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnis.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą (b. l. 27–29) nurodė, jog su skundo reikalavimais nesutinka ir skundo prašo netenkinti. Pabrėžė, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, nes rengiamas detalusis planas neatitiktų teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, jog prie pareiškėjo UAB „Embelija“ žemės sklypo nėra jokio privažiavimo, todėl neplanuojant gretimų teritorijų ir nesprendžiant privažiavimo klausimo, detalaus plano rengimas, numatant daugiabučių gyvenamųjų pastatų statybą, yra negalimas, nes tai prieštarautų statybos techniniams reglamentams Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtintą statybos reglamentą STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (toliau – ir STR 2.02.01:2004), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ (toliau – ir STR 2.03.01:2001), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (toliau – ir STR 2.06.01:1999). Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 24 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams, todėl pareiškėjai ir buvo atsisakyta perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas.

Nurodė, kad vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teritorijose, kuriose numatoma susisiekimo komunikacijų statyba, turi būti rengiamas detalusis planas. Keičiant žemės sklypo naudojimo būdą iš rekreacinių miškų į gyvenamosios teritorijos, pobūdį – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos, būtina užtikrinti tinkamą privažiavimą į sklypą. Mano, jog esamas miško kelias neatitinka statybos techninių reglamentų reikalavimų.

Trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Kretingos miškų urėdija atstovas skundo pagrįstumo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad 2011 m. spalio 26 d. sutartimi nustatytas kelio servitutas yra miško kelias, neskirtas privažiavimui prie daugiabučio namo.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu (b. l. 79–82) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčo teisiniams santykiams taikoma Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 3 punktas, STR 2.02.01:2004 reikalavimai, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 8 straipsnio 1 dalis, 11 ir 12 straipsniai.

Pabrėžė, jog nors byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b. l. 40–42) patvirtina, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra nustatytas kelio servitutas – teisė pareiškėjui UAB ‚Embelija“ važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku, tačiau teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog toks kelio servitutas negali būti laikytinas pakankamu ir tinkamu privažiavimui į ginčo žemės sklypą užtikrinti.

Nurodė, kad tarp valstybės įmonės Kretingos miškų urėdija ir UAB „Embelija“ sudarytos servituto sutarties 24.12. punkte pažymėta, jog servituto gavėjas įsipareigoja saugoti šalia servituto augančių medžių šaknis, apsaugoti medžius ir jų šaknis nuo mechaninių pažeidimų, laikytis daikto daliai nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorinio planavimo dokumentuose apibrėžtų statybas ir kitą veiklą ribojančių sąlygų, sutvarkyti statybvietę. Kelio ir kitam servitutui naudoti žvyro dangą arba dangos sluoksnį be rišiklių, iš mineralinių medžiagų, nesurištų mišinių (skalda ir pan.). Manė, jog remiantis tuo, kas išdėstyta, akivaizdu, kad nustatytas miško kelio servitutas neatitinka Kelių įstatymo 11 ir 12 straipsniuose nurodytų minimalių kelio juostos ir kelio apsaugos zonos pločių reikalavimų, todėl pastačius planuojamą daugiabutį gyvenamąjį namą, nebūtų užtikrinti STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ privažiavimui prie sklypo keliami reikalavimai, pažeisti STR 2.02.01:2004 26, 52, 259.3.5, 259.5.6 punktų reikalavimai.

Remdamasis STR 2.06.01:1999 4.1 punktu, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, esant nustatytai aplinkybei, jog teritorija, esanti už detaliuoju planu formuojamo žemės sklypo ribų, nėra priklausanti pareiškėjui, padarė išvadą, jog Palangos miesto savivaldybės administracija pagrįstai detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas atsisakė perduoti pareiškėjui.

Sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog ginčijamas atsakovo 2012 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. (4.17.)-D3-2045 neatitinka VAĮ nurodytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, tačiau vertino, jog padaryti pažeidimai nėra esminiai ir nesutrukdė pareiškėjui kreiptis į teismą, todėl šis pažeidimas nesudaro pagrindo tokį administracinį sprendimą pripažinti neteisėtu iš esmės bei jį panaikinti.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 84–87), kuriame prašo panaikinti 2012 m. gruodžio 4 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą; panaikinti 2012 m. birželio 1 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. (4.17.)-D3-2045 ir įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių perleisti planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei sudaryti sutartį su UAB „Embelija“ pagal 2012 m. balandžio 12 d. pateiktą jos prašymą; papildomai priteisti pareiškėjui iš atsakovo turėtų 650,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesuprato ginčo esmės ir todėl jį neteisingai išsprendė. Ginčas vyko dėl to, kad atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija neperdavė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų, o teismas sprendė patekimo į sklypą ir šio patekimo turinio klausimus, kurie iš esmės yra nagrinėjami jau rengiant detaliojo teritorijų planavimo dokumentą, o ne perduodant detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas (Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. Dl-239, 43.8 ir 442 punktai).

2. Remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalie 4 punktu, pabrėžia, kad dėl susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros įrengimo nereikia rengti detaliojo plano, o jei toks detalus planas jau yra parengtas ir jame yra nurodyta, kaip turi būti įrengtos susisiekimo komunikacijos, tai šiuos sprendinius galima pakeisti nerengiant iš naujo detalaus plano, bet tikslinant šiuos sprendinius savivaldybės tarybos sprendimu jau rengiant techninį projektą. Bet kuriuo atveju, techninio projekto renginio metu yra konkrečiai sprendžiami privažiavimo prie sklypo ir patekimo į jį klausimai, o detaliojo plano metu tik nurodomi visi galimi alternatyvūs patekimai j sklypą, kuriame bus rengiamas techninis projektas. Teigia, kad teismo ir atsakovo argumentas, kad „kelio servitutas negali būti laikytinas pakankamu ir tinkamu privažiavimui į ginčo žemės sklypą užtikrinti“ nėra pagrįstas, kadangi servituto sutartis yra teisėta, galiojanti ir nenuginčyta.

3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Kelių įstatymo 11 ir 12 straipsnius, kurie taikytini bendro naudojimo keliams ar gatvėms. Pabrėžia, kad vadovaujantis Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, servitutu nustatytas kelias laikytinas vidaus keliu, kuriam Kelių įstatymo 11 ir 12 straipsnio reikalavimai netaikomi.

4. Pabrėžia, kad teismas neteisėtai pritaikė STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 26 ir 52 punktus, kadangi aktualioje redakcijoje šie punktai yra panaikinti.

5. Nurodo, kad teismas nepagrįstai pritaikė STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 259.3.5 ir 259.5.6 punktus, kadangi ginčo sklype nėra rengiamas pastato techninis projektas, nėra detaliojo plano.

6. Akcentuoja, jog ginčo esmė, kad Palangos miesto savivaldybės administracija nesilaikė įstatymu nustatytos tvarkos – neteisėtai ir nepagrįstai neperdavė pareiškėjui detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei nesudarė sutarties, tuo pažeidė teritoriją planavimo procedūras, o kartu ir pareiškėjo teisėtus interesus. Remdamasis Tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo tvarka, 7 punkto 1 dalimi, pabrėžia, kad nei atsakovas, nei teismas nenustatė aplinkybių, kad norimo rengti detaliojo plano tikslai prieštarautų įstatymams ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams, todėl kliūčių savivaldybei, atstovaujamai savivaldybės administracijos direktoriaus, sudaryti sutartį su pareiškėju dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo nėra.

7. Teigia, kad teismas nesivadovavo skunde pateikta teismų praktika – 2008 m. vasario 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-47/2008.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 98–99).

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. vasario 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-47/2008), teigia, kad teisė sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo turi būti realizuojama įstatymų nustatytose ribose, nesant teisės aktuose nustatytų kliūčių. Nurodo, kad šiuo atveju UAB „Embelija“ rengiamas detalusis planas neatitiktų teisės aktų reikalavimų, nes pareiškėjo UAB „Embelija“ žemės sklypo nėra privažiavimo, todėl neplanuojant gretimų teritorijų tuo nesprendžiant privažiavimo klausimo, detalaus plano rengimas, numatant daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybą, yra negalimas, nes tai prieštarautų STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“, 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ reikalavimams.

Pabrėžia, kad skirtingai nei nurodo pareiškėjas, nė vienas teismo nurodytas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ punktas nėra panaikintas.

Akcentuoja, jog įvažiavimo į sklypą faktiškai nėra, o įrengti kelią miško žemėje galima tik tada, kai planavimo organizatorius Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius pakeistų žemės paskirtį.

Remdamasis Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos 1 priedo 2.1. punktu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, mano, kad pareiškėjas be pagrindo teigia, kad valstybinis miškas yra jo vidaus kelias.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. (4.17.)-D3-2045, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl minėto akto teisėtumo atmetė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti šį Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą.

Teritorijų planavimo įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1865 redakcija) 20 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog Savivaldybė ar valstybinės žemės valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui.

Sutarties sudarymo tvarka detalizuota Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtintu Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašu.

Aprašo (2010 m. lapkričio 17 d. Nutarimo Nr. 1620 redakcija) 3 punkte numatyta, jog Savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, ir valstybinės žemės valdytojai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu ir šiuo Aprašu, gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui, kai jų prašymuose dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams, 7 punkte numatyta, kad Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma tais atvejais, kai pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą rengiami detalieji planai.

Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad savivaldybės administracijai įstatymo suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo, nėra absoliuti ir turi būti realizuojama įstatymų nustatytose ribose, o nesant teisės aktuose nustatytų kliūčių, minėta sutartis privalo būti sudaroma (žr. pvz., 2006 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–1114/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–1034/2007; 2008 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502–47/2008; 2008 m. rugpjūčio 6 d, sprendimas administracinėje byloje Nr. A146–1414/2008; 2009 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556–476/2009).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 4 d. pateikė prašymą dėl planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perleidimo Nr. 143 (toliau – ir Prašymas), kuriame nurodytas planavimo tikslas – nekeičiant žemės sklypo naudojimo paskirties, pakeisti naudojimo būdą į gyvenamosios teritorijos, pobūdį – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos, nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą. Esama pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdis – ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos.

Viešojoje teisėje veikiantys administravimo subjektai diskrecijos teisę realizuoja teisės aktų nustatytose ribose, todėl atsakovas gali paneigti pareiškėjui įstatymu suteiktą teisę perimti detaliojo planavimo organizatoriaus teises tik remdamasis įstatyme (teisės akte) nustatytu pagrindu (2007 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14–253/2007). Taigi vietos savivaldos institucijų atsisakymas sudaryti sutartį dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo turi būti teisiškai pagrįstas.

Atsakovas – Palangos miesto savivaldybės administracija yra viešojo administravimo subjektas, o byloje ginčijamas 2012 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. (4.17.)-D3-2045 laikytinas individualiu administraciniu aktu, todėl sprendžiant klausimą dėl jo teisėtumo taikytinas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas.

Reikalavimai individualiam administraciniam aktui nustatyti Viešojo administravimo įstatymo (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) 8 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, jis turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 1 d. sprendime Nr. (4.17.)-D3-2045 nurodyta, kad nuspręsta neperduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų, tačiau nėra nurodyti šio Sprendimo motyvai, faktinės aplinkybės ir teisės normos, kurių pagrindu priimtas Sprendimas, taip pat nenurodyta apskundimo tvarka.

Pabrėžtina, jog individualaus administracinio akto, kuriame pakankamai išsamiai nėra nurodomos aplinkybės ir teisės normos, kuriomis yra grindžiamas teisės aktas, neišaiškinama jo apskundimo tvarka neatitinka ir gero viešojo administravimo principo. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, vykdydamos valdžios funkcijas, privalo veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, bei dirbti rūpestingai ir atidžiai. Pažymėtina, kad atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą. Šiuo atveju gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą, priimant sprendimą jame nurodyti faktinių aplinkybių bei teisės normų, kurių pagrindu priimtas sprendimas, visumą. To nagrinėjamu atveju atsakovas nepadarė.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog šie pažeidimai nebuvo tokio pobūdžio, jog jų pagrindu būtų galima Sprendimą pripažinti neteisėtu iš esmės ir jį panaikinti. Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovo padaryti VAĮ pažeidimai laikytini esminiais, todėl yra pagrindas naikinti ginčijamą Sprendimą.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus, taip pat pažymėtina, jog diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo šiuo atveju suteikta atsakovui, priimant sprendimą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perleidimo turi būti įvertinta, ar nėra teisės aktuose nustatytų kliūčių perduoti planavimo organizatoriaus teises pareiškėjui, kas šiuo atveju nėra teismo diskrecija, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą perleisti planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei sudaryti sutartį, atmestinas.

Padariusi nurodytą išvadą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kitų šalių nurodytų argumentų, susijusių su Sprendimo teisėtumu, nenagrinėja, dėl jų papildomai nepasisako. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog ginčijamas Sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl jis panaikinamas.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 650,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis atskirai išskiria proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Bylinėjimosi išlaidų pagrindimui pateikia UAB „Almontus“ 2012 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą už apeliacinio skundo parengimą pareiškėjui – 600 Lt, 2012 m. gruodžio 13 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1509 pervesti 50,00 Lt žyminio mokesčio ir 2012 m. gruodžio 13 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1510 pervesti UAB „Almontus“ 600,00 Lt.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr. pvz. 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012).

Šiuo teismo sprendimu pareiškėjo skundas yra patenkintas iš dalies. Todėl pareiškėjas turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Šiuo atveju, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kėlė du reikalavimus, iš kurių patenkintas vienas, pareiškėjui proporcingai atlygintina 300,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Ši suma neviršija Rekomendacijų 8.9 punkte nustatyto maksimalaus priteistino bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą dydžio. Taip pat proporcingai 25,00 Lt žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), neteisingai vertino surinktus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas ir byloje priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Embelija“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Embelija“ skundą tenkinti iš dalies - Palangos miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. (4.17.)-D3-2045 panaikinti, likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Embelija“ iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos – 325,00 Lt (tris šimtus dvidešimt penkis litus, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė