2013-06-12 Nr. AB-2694-3-61-3-00636-2011-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1172/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00636-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 17–24) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2011 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1D-1506-(2) ir priteisti iš VRM neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nurodė, kad 2007 m. sausio 12 d. VRM sekretoriaus sprendimu jam nuo 2006 m. gruodžio 1 d. paskirta 1 106,80 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija ir 360 Lt priedas, iš viso – 1 466,80 Lt, tačiau nuo 2010 sausio mėnesio, įsigaliojus Laikinajam įstatymui, vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 5 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui mokama mažesnė pensija, nei jam paskirta. Pasak pareiškėjo, toks pensijos sumažinimas yra neteisėtas, prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, jis diskriminuojamas kaip dirbantis asmuo. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 31–36) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jo valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl buvo vykdytinos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui V. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 14 351,92 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2007 m. sausio 10 d. VRM sprendimu Nr. 11SP-51 (b. l. 39) pareiškėjui nuo 2006 m. gruodžio 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir Įstatymas), paskirta 1 106,80 Lt valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjas 2011 m. sausio 24 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą, prašydamas išmokėti dėl neteisėto teisinio reglamentavimo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti paskirtą 1 106,80 Lt valstybinę pensiją už tarnybą (b. l. 40–41). VRM 2011 m. vasario 24 d. sprendime Nr. 1D-1506-(2) nurodė, kad išmokėti pareiškėjo nurodomo dydžio pensijos neturi teisinio pagrindo, nes pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjo pensija perskaičiuojama, taikant atitinkamą koeficientą, bei dar kartą perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį dėl draudžiamųjų pajamų gavimo. VRM pažymėjo, kad sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas nenumatytas. Nustatė, kad pareiškėjui pagal Įstatymą paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnio 1 dalį (b. l. 60).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises, todėl Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2012 m. gruodžio 21 d. pažyma Nr. 11D(P)-6403 (b. l. 60) patvirtina, kad pareiškėjui V. D. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjui V. D. paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio, vasario mėn. buvo perskaičiuotas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir jam iš viso išmokėta 2 299,44 Lt, o nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnį ir minėtu laikotarpiu pareiškėjui buvo išmokėta 13 363,58 Lt. Teismas sprendė, kad pareiškėjui V. D. nuo 2010 m. kovo iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis sudarė 14 351,92 Lt.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo. Tai sudarė pagrindą teismui pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nebuvo galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigė tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas konstatavo, kad toks LVAT aiškinimas suponuoja išvadą, kad pareiškėjui V. D. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (14 351,92 Lt) pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Taigi neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti atsakovo VRM 2011 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1D-1506(02), kuriuo jam atsisakyta išmokėti negautą pensijos dalį. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir neproporcingai apribojo asmenų teises, įsigaliojo tik jį paskelbus, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., ginčijamas VRM sprendimas buvo grindžiamas teisės aktų nuostatomis, kurios jo priėmimo metu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo nutarimu, atitinkamai – nėra jokio pagrindo teigti, kad jis buvo neteisėtas, todėl skundas dalyje dėl VRM 2011 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 1D-1506-(2) panaikinimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo V. D. skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 75-76) grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsižvelgus į tai, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašytiniu pareiškimu prisidėjo prie apeliacinio skundo (b. l. 80).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo.

Apeliantai mano, kad teismas netinkamai taikė Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nukreipdamas jo galiojimą į praeitį ir be pagrindo teisinius santykius laikė tęstiniais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį teismą kreiptasi nebuvo, tačiau administracinė byla buvo sustabdyta tuo pačiu pagrindu.

Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2011 m. kovo 18 d. (b. l. 1–8), jo gaunamos pensijos ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. kovo 1 d., todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas savo teises.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytas pensijos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjo teisė gauti dėl šių teisės normų taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nebuvo išmokėta 14 351,92 litų pensijos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, kadangi pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan