2021-02-03 Nr. AB-2431-3-61-3-01694-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-69-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01694-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 53.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S.-K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S.-K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – D. S.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja J. S.-K. 2020 m. gegužės 13 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 44S-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai A. K.“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti jos 2008 m. rugsėjo 22 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Kauno miesto skyrius) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Širvintų skyrius) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2008 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrių dėl galbūt laisvos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), pažymėjimo ir nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę natūra. A. K., kurios įpėdinė yra pareiškėja, 1991 m. spalio 14 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos ir geodezijos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelės O. V. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini).

Kauno miesto savivaldybės administracija 2008 m. spalio 14 d. raštu Nr. 500-2-88 informavo pareiškėją, kad, suformavus žemės sklypą (duomenys neskelbtini) prie esamų statinių, bus galima nustatyti, ar yra išlikusios laisvos (neužstatytos) žemės minėtoje vietoje. Skunde pareiškėja teigė, kad daugiau negavo jokios informacijos dėl galbūt laisvos (neužstatytos) žemės minėtoje vietoje buvimo ar nebuvimo iš valstybės institucijų.

Pareiškėja su 2019 m. spalio 4 d. raštais kreipėsi į Tarnybos Kauno miesto skyrių, prašydama suteikti informaciją, ar žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į buvusių savininkų O. V. ir O. K. turėtos žemės ribas, bei leisti susipažinti ir daryti Tarnybos Kauno miesto skyriuje saugomos nuosavybės teisių atkūrimo archyvinės bylos kopijas.

Tarnybos Kauno miesto skyrius 2019 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 8SD-5813-(14.8.7.) pareiškėjai atsakė, kad nuosavybės teisės A. K. buvo visiškai atkurtos, todėl skyrius dėl didelių darbo ir laiko sąnaudų nerengs O. V. ir E. K. turėto žemės sklypo plano. Pareiškėja tvirtino, jog apie tai, kad jos teisės pažeistos (t. y. ginčo sklypas suformuotas po nuosavybės teisių atkūrimo kitoje vietoje), ji sužinojo tik gavusi minėtą raštą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja į teismą kreipėsi per 30 dienų nuo Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-11112-1088/2020 gavimo, 2020 m. liepos 1 d. nutartimi priėmė pareiškėjos skundą.

Teismas taip pat nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėją atstovavo A. S. (teisinis atstovavimo pagrindas – 2008 m. kovo 18 d. Jonavos rajono 2-ojo Notarų biuro išduotas įgaliojimas atstovauti pareiškėją vedant paveldėjimo bylą). A. S. atstovavimą pareiškėjai patvirtina sekančios faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai: 2009 m. rugsėjo 28 d. išvadą Nr. 2477 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,808 kv. m žemės pasirašė A. S.; Tarnybos Širvintų skyriuje 2010 m. kovo 15 d. buvo pateiktas A. S. prašymas lygiavertį žemės sklypą pagal Išvadą suteikti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (Širvintų rajone); Išvada buvo įtraukta į Tarnybos Širvintų skyriaus 2012 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 44VĮ-(14.44.2)-899 patvirtintą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą; A. S. parašu patvirtino, jog sutinka su 2013 m. vasario 5 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte nurodytomis žemės sklypų ribomis; ginčijamas Sprendimas A. S. buvo išduotas 2014 m. gegužės 13 d. pasirašytinai.

Teismas pažymėjo, kad paminėti faktiniai duomenys pakankami išvadai, kad pareiškėja, kurią atstovavo atstovas pagal įgaliojimą, apie Sprendimo priėmimą žinojo dar nuo Sprendimo atsiėmimo dienos, todėl galėjo pateikti skundą teismui nustatytu terminu. Informacijos kiekis per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą buvo pakankamas suvokti numatomus pokyčius bei imtis teisinių veiksmų tai pašalinti, jei būtų nustatyti pareiškėjos teisių ar interesų galimi pažeidimai. Nors teismas, priimdamas pareiškėjos skundą, vertino, kad ji nepraleido skundo padavimo termino, tačiau teismo posėdyje išanalizavus ginčo šalių motyvus ir nustatytas aplinkybes, byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėja jau 2014 m. gegužės 13 d. žinojo apie Sprendimo priėmimą ir jo turinį, tačiau skundą teismui pateikė tik 2020 m. gegužės 13 d. Pastebėta, jog pareiškėja skunde nebuvo nurodžiusi, kad ją nuosavybės teisių atkūrimo procese atstovavo atstovas.

Teismas akcentavo, jog pareiškėja galimybę ginčyti (įstatyme nustatyto termino prasme) Sprendimą nepagrįstai sieja su aplinkybėmis, kurioms įvykus ji suprato apie savo teisių pažeidimą, t. y. pareiškėjos teigimu, teisė jai skųsti Sprendimą atsirado nuo sužinojimo apie ginčo žemės sklypo dalies perleidimą kitam privačiam juridiniam asmeniui. Iš Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies nuostatos turinio matyti, kad terminas skundui paduoti siejamas su skundžiamo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui diena, o ne su diena, nuo kurios asmuo suprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Taigi, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad jos teisė skųsti Sprendimą atsirado nuo Tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. 8SD-5813-(14.8.7.) gavimo dienos ir sužinojimo apie ginčo žemės sklypo perleidimą kitam asmeniui.

Teismas, spręsdamas dėl pagrindo atnaujinti praleistą terminą, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nėra pateikusi jokių įrodymų, kad jai per 6 metus (nuo 2014 m. gegužės 13 d.) nebuvo žinomos nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybės, įskaitant apie Sprendimo priėmimą, todėl jai nekilo kliūčių kreiptis į teismą, laikantis Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų, t. y. veikti operatyviai, laikantis rūpestingumo ir atidumo imperatyvų. Pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis, t. y. kreiptis į teismą po 2019 m. lapkričio 14 d. rašto gavimo, yra subjektyvaus pobūdžio, nuo pareiškėjos valios priklausanti termino praleidimo priežastis. Pareiškėjos akcentuojama aplinkybė dėl viešojo administravimo institucijų neveikimo, t. y. neinformavimo apie ginčo žemės sklypo suformavimą po Kauno miesto savivaldybės administracijos 2008 m. spalio 14 d. rašto pateikimo, iš esmės negali būti pagrindu skųsti Sprendimą, atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies paskirtį. Kita vertus, nors pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybės buvo žinomos, tačiau ji savalaikiai neginčijo nei priimtos 2009 metų išvados, kurioje žemė, į kurią pageidaujama atkurti nuosavybės teises, nurodyta kaip valstybės išperkama, nei vėlesnių administracinių aktų. Pareiškėjai savalaikiai neskundus nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų administracinių aktų, nuosavybės teisių atkūrimo procesas baigtas 2014 metais. Dėl šių priežasčių atsakovui nebuvo pagrindo manyti, kad pareiškėjos suinteresuotumas ginčo sklypu išliko. Teismas pareiškėjos argumentus dėl pažeistų teisių (neinformavimo apie ginčo sklypo suformavimą po nuosavybės teisių atkūrimo) laikė abstraktaus pobūdžio, nekeičiančiais jos teisinės padėties.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo teisme priimtas nagrinėti praleidus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą. Skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus laikytinas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinio reikalavimo panaikinti Sprendimą, todėl taip pat priimtas nagrinėti praleidus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą. Atsižvelgiant į tai, administracinė byla nutrauktina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 8 p.).

III. Pareiškėja J. S.-K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias skundų (prašymų, pareiškimų) padavimo administraciniam teismui terminus ir jų atnaujinimą. Aplinkybė, kad Tarnybos Širvintų skyrius 2014 m. vasario 19 d. priėmė Sprendimą, nepažeidė pareiškėjos teisių, nes šis sprendimas tuo metu atitiko jos valią, kuri buvo suponuota jai tuo metu žinomos ir valstybės institucijų 2008 metais pateiktos informacijos. Pareiškėja manė, jog valstybės institucijoms yra žinoma apie jos teises į nuosavybės teisių atkūrimą natūra ((duomenys neskelbtini)) ir ji bus tinkamai informuota apie galimybę atkurti nuosavybės teises.

Žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo procedūra buvo užbaigta ir sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre 2015 m. gegužės 29 d., t. y. po Sprendimo priėmimo. Pareiškėja, tik gavusi Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2019 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 8SD-5813-(14.8.7.) su priedais, suprato apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, t. y. kad jos pageidaujamas žemės sklypas buvo suformuotas tik po to, kai nuosavybės teisės atkurtos kitoje vietoje, ir tik tada atsirado pagrindas jai ginčyti žemės sklypo dalies perleidimą atsakovui.

Tam, kad pareiškėja galėtų atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, jis ginčija paskutinį Tarnybos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo – Sprendimą. Pareiškėja, būdama sąžininga, atidi ir rūpestinga, į teismą kreipėsi per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie savo pažeistas teises, nors ir praleidusi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą. Pareiškėjos įsitikinimu, minėtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, o termino atnaujinimas neprieštaraus teisinio saugumo principui.

Pareiškėja pažymi, kad nuosavybės teisės į žemės sklypus, atkurtos Sprendimu, yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, ji niekada neneigė žinojusi apie priimtus sprendimus. Manytina, jog skundo priėmimo stadijoje, atsižvelgiant į teismo nekartą nustatytą terminą skundo trūkumams pašalinti, teismas laikė, kad skundo padavimo terminas nėra praleistas arba kad yra pakankamas pagrindas praleistą terminą atnaujinti. Skundžiamoje nutartyje nurodytos aplinkybės, jog tik vėliau teismui tapo aišku apie pareiškėjos sužinojimo apie Sprendimą momentą, suponuoja, kad teismas netinkamai vertino pateiktus rašytinius įrodymus ir pareiškėjos nurodytas aplinkybes, skirtingai aiškino tuos pačius teisės aktus, t. y.

ABTĮ 29 straipsni o1 dalį ir Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Kauno miesto skyrius) atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o pareiškėjos atstovei L. D. skirti 300 Eur baudą.

Tarnybos Kauno miesto skyrius sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad pareiškėja neginčija teismo nustatytų aplinkybių. Tarnybos Kauno miesto skyriaus nuomone, pareiškėja sužinojimo apie pažeistas savo teises momentą nepagrįstai sieja su ginču civilinėje byloje Nr. e2-11112-1088/2020 dėl 2019 m. rugpjūčio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Minėtoje civilinėje byloje pareiškėja iš esmės siekia, kad, jai visiškai atkūrus nuosavybės teises, būtų panaikinti sprendimai dėl žemės sklypo, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei. Tarnybos Kauno miesto skyrius pastebi, kad pareiškėja, prašydama panaikinti Sprendimą, neprašo taikyti restitucijos, t. y. kad valstybei būtų grąžinti pareiškėjai perduoti žemės sklypai. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėja elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Dėl akivaizdžiai nepagrįstų reikalavimų pareiškėjos atstovei advokatei, kuriai taikytini aukštesni, reiklesni elgesio standartai, turėtų būti skirta bauda.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Širvintų skyrius) atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Tarnybos Širvintų skyrius sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja, net ir gavusi Tarnybos Kauno miesto skyrius 2019 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 8SD-5813-(14.8.7.), kurį laiko pagrindiniu įrodymu dėl sužinojimo apie tariamų savo teisių pažeidimą, atliko Sprendimu įgyto turto (žemės sklypų) perleidimo trečiajam asmeniui veiksmus, t. y. 2020 m. sausio 21 d. sudarė dovanojimo sandorį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Bylos nutraukimo pagrindai įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnyje, tarp jų – jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) buvo priimtas praleidus nustatytus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą (8 p.).

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčija Tarnybos 2014 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 44S-7, kuriuo jai atkurtos nuosavybės teisės į mirusiajai A. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0808 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam turtą – tris žemės sklypus, esančius Širvintų rajono savivaldybėje. Byloje nėra ginčo, kad Sprendimas pareiškėjos atstovui pagal įgaliojimą A. S. buvo išduotas 2014 m. gegužės 13 d. pasirašytinai. Pareiškėja atskirajame skunde patvirtina, jog žinojo apie nuosavybės teisių atkūrimo procese priimamus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja, skundą dėl Sprendimo panaikinimo teismui paduodama 2020 m. gegužės 13 d., praleido skundo padavimo terminą. Kadangi skundo reikalavimas įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 22 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini), yra išvestinis iš pagrindinio skundo reikalavimo – panaikinti Sprendimą, kuriuo pareiškėjai visiškai atkurtos nuosavybės teisės, konstatavus, jog egzistavo pagrindas atsisakyti priimti reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat negalėjo būti priimtas nagrinėti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-662/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-111-575/2019). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-854-624/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019). Asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, nesugebėjimas surašyti ir suprasti reikiamus procesinius dokumentus, lėšų samdyti advokatą neturėjimas, antrinės teisinės pagalbos nesuteikimas, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, nes asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr., pvz., 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-531/2013, 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1110-556/2015, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-641-624/2016, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-189-552/2020).

Pareiškėja svarbiomis priežastimis praleistam skundo padavimo terminui atnaujinti laiko tai, jog ji tik gavusi Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2019 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 8SD-5813-(14.8.7.) su priedais suprato apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, t. y. kad po to, kai Sprendimu jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, jos pageidaujama žemė buvo suformuota kaip žemės sklypas ir perduota (parduota) kitiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja neginčijo nuosavybės teisių atkūrimo procese priimamų sprendimų, nors turėjo pakankamai informacijos teisiniams veiksmams atlikti, ir dėl ginčijamo Sprendimo, kuris priimtas 2014 m. vasario 19 d. ir kuriuo užbaigtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, į teismą kreipėsi tik 2020 m. gegužės 13 d., atsisakė atnaujinti praleistą terminą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja, siekdama apginti galbūt pažeistas savo teises ir teisėtus interesus, 2019 m. gruodžio 17 d. padavė skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, prašydama:

1) panaikinti Sprendimą;

2) pripažinti negaliojančia 2019 m. rugpjūčio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. MS-4106; bei 3) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 22 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini). Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-1951-428/2020 atsisakė priimti pareiškėjos skundą, išaiškindamas, jog pareiškėja reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus turėtų reikšti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o reikalavimą dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia – bendrosios kompetencijos teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. nutartimi atmetė pareiškėjos atskirąjį skundą, o 2020 m. sausio 20 d. nutartį paliko nepakeistą. Pareiškėja 2020 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama:

1) pripažinti negaliojančia 2019 m. rugpjūčio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. MS-4106;

2) atnaujinti vieno mėnesio terminą skundui paduoti;

3) panaikinti Sprendimą; 4) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti jos 2008 m. rugsėjo 22 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini). Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2020 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-11112-1088/2020 (dabartinis Nr. e2-471-1088/2021) priėmė nagrinėti tik pirmąjį ieškinio reikalavimą, o, atsisakydamas priimti kitus ieškinio reikalavimus (t. y. dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus), išaiškino pareiškėjai teisę šiuos reikalavimus reikšti kreipiantis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pareiškėja 2020 m. balandžio 29 d. padavė skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, prašydama:

1) panaikinti Sprendimą; ir 2) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 22 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini). Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą, pakartotinai išaiškindamas, jog pareiškėja su šiais reikalavimais turėtų kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Kaip minėta, pareiškėja skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė 2020 m. gegužės 13 d.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėja, kurios atstovui pagal įgaliojimą Sprendimas buvo įteiktas 2014 m. gegužės 13 d., nuo pat Sprendimo gavimo turėjo pakankamai informacijos. Pareiškėja iš Sprendimo turinio galėjo ir turėjo suprasti, kad nuosavybės teisės jai buvo atkurtos perduodant ne tą žemės sklypą, kurio ji pageidavo, ir, pasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo procesui, klausimas dėl žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinimo pareiškėjai toliau nebus sprendžiamas. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad 6 metus jai nebuvo žinomos nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybės, taigi, pareiškėja neturėjo kliūčių kreiptis į teismą dėl Sprendimo panaikinimo, laikydamasi Atkūrimo įstatyme įtvirtinto termino. Pareiškėjos subjektyvus įsitikinimas, kad jos teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti tuomet, kai po Sprendimo priėmimo buvo suformuotas ir įregistruotas jos pageidaujamas žemės sklypas (2015–2016 metais), kuris po to buvo perduotas kitam asmeniui, ir ji apie šį pažeidimą sužinojo tik gavusi 2019 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 8SD-5813-(14.8.7.) su priedais, nelaikytinas objektyvia ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusia aplinkybe.

Ištyrusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja nebuvo pakankamai aktyvi ir rūpestinga, siekdama apginti galbūt pažeistas savo teises, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido ne dėl objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių operatyviai kreiptis į teismą, todėl praleistas skundo padavimo terminas neatnaujintinas, o administracinė byla nutrauktina.

Baudų, kurias gali skirti administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas, skyrimo pagrindai įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – kai asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą (6 p.). Pagal to paties straipsnio 2 dalį, administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi teisę skirti baudą fiziniams ir juridiniams asmenims, jų atstovams iki 300 eurų, o pareigūnams ar institucijų ir įstaigų atstovams – iki 600 eurų už kiekvieną pažeidimo atvejį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą atvejį. Nušalinimo teise piktnaudžiaujančiam asmeniui teismas turi teisę skirti iki 1 500 eurų baudą. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties skirti baudą gali būti duodamas atskirasis skundas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjos atstovės advokatės veiksmai negali būti pripažinti piktnaudžiavimu administraciniu procesu, kaip jis apibrėžtas ABTĮ 83 straipsnio 1 dalyje, už kurį jai galėtų būti skiriama bauda. Pozicija, kad skundas akivaizdžiai nepagrįstas, tėra subjektyvi atsakovo nuomonė, kurią jis iš esmės grindžia pareiškėjos veiksmais, t. y. siekiu tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, jai perduotų žemės sklypų perdavimu tretiesiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, prašymas dėl baudos skyrimo netenkinamas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai nutraukė administracinę bylą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. S.-K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius