2017-01-18 Nr. AB-1522-3-61-3-02012-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-8-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02012-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.9; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-997-520/2016 pagal pareiškėjo S. F. ir atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 19377 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą paskirti pareiškėjui socialinę pašalpą nuo 2014 m. vasario 1 d. ir išmokėti priklausančias sumas; 3) priteisti 700 315,50 Eur turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veikų, atlyginimą.

Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo S. F. skundą tenkino iš dalies: panaikino Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 19377; įpareigojo Administraciją pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti nagrinėti iš naujo; priteisė pareiškėjui iš Vilniaus miesto savivaldybės 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas S. F. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo dalį, kuria jam padaryta turtinė ir neturtinė žala neatlyginta visiškai (adekvačiai) ir teisingai, bei perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo; pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 109 straipsnio 1 dalį pranešti prokurorui apie nusikalstamų veikų požymių nustatymą Vilniaus miesto savivaldybės ir jos subjektų, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir teisėjų kolegijos veikoje, įgaliojimų viršijimą, žinomai nusikalstamo nurodymo vykdymą, piktnaudžiavimą, pareigų neatlikimą, savavaldžiavimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 30 str. 2 d., 33 str. 2 d., 182 str. 1, 2, 5 d., 228 str. 1 d., 229 str., 294 str. 1, 2 d.); priteisti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą – 700 315,50 Eur.

Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-997-520/2016 pareiškėjo S. F. bei atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti minėtą prašymą sujungti bylas, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas privalėjo sujungti šią bylą su pareiškėjo nurodomomis kitomis administracinėmis bylomis, t. y. aplinkybių, dėl kurių ši administracinė byla dėl Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 19377 panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo negalėjo būti išnagrinėta teisingai, nesujungus jos su kitomis teisme iškeltomis administracinėmis bylomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šios bylos nagrinėjimo eiga ir bylos medžiaga nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismo atsisakymas sujungti šią bylą su kitomis pareiškėjo nurodytomis teisme nagrinėjamomis administracinėmis bylomis turėjo neigiamos įtakos šio administracinio proceso koncentruotumui bei operatyvumui.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti sprendimą priėmusių teisėjų procesiniai veiksmai, kuriuos pareiškėjas traktuoja kaip ABTĮ ir Konstitucijos nuostatų pažeidimus, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas). Teisėjų kolegija nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo nurodomų kitų Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų (ne apeliaciniu skundu apskųstą sprendimą priėmusių teisėjų) veiksmų bei (ne)šališkumo, nes šiuo atveju yra aktualūs pareiškėjo argumentai, susiję su sprendimą priėmusių teisėjų (ne)šališkumu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog buvo atsakyta į visus pareiškėjo reikalavimus ir aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma tenkinti šiuos reikalavimus, t. y. atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darė išvadą, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus, priimtu sprendimu yra iš dalies patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai ir sprendime išdėstyta, kokiu būdu pareiškėjo teisės bei pažeisti interesai yra ginami. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis ABTĮ nuostatų ir principų.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė pareiškėjo 2015 m. birželio 9 d. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šį prašymą ir dėl jo pasisakė. Iš pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų teisėjų kolegija darė išvadą, kad buvo įvertinta šios bylos medžiaga, nustatytos bylos faktinės aplinkybės bei byloje kilusio ginčo pobūdis, byloje taikytinų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, ir padaryta išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis priemonių, nurodytų ABTĮ 109 straipsnyje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjui neužkirstas kelias pačiam kreiptis į prokurorą, jei mano, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą iš esmės, neturėjo teisinio pagrindo taikyti neteisėtomis pripažintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1581 patvirtinto Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašo) nuostatų. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. A602-778/2013, kurioje buvo konstatuota, kad pripažinus įstatymų įgyvendinančiųjų aktų neteisėtumą vienoje administracinėje byloje, analogiškos teisinės pasekmės turėtų būti sukuriamos ir kitoje administracinėje byloje, kurioje galutinis teismo sprendimas dar nėra priimtas, o vadovaujantis neteisėtais teisės aktais priimti administraciniai sprendimai taip pat negali būti laikomi teisėtais (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.) bei yra naikintini. Teisėjų kolegija nepripažino teisiškai pagrįstais atsakovų apeliacinio skundo argumentus, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015, kuria Aprašo 44 ir 69 punktai pripažinti neteisėtais, ir panaikinti pareiškėjo ginčijamo administracinio akto.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo nuorodą, kad nuostolių dydį nustato teismas, pažymėjo, jog tais atvejais, kai akivaizdu, jog tam tikrų nuostolių patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas kiek įmanoma tiksliau, atsižvelgdamas į bylos šalių pateiktus apskaičiavimus ir įrodymus, taip pat taikydamas teismų praktikoje suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus. Įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl jam padarytos bendros turtinės ir neturtinės žalos, kuri buvo įvertinta 700 315,50 Eur suma, atlyginimo, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybes, jog pareiškėjui padaryta neturtinė žala, kuri pareiškėjui turi būti atlyginta pinigais, nors pareiškėjas ir nebuvo nurodęs konkrečios sumos. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai šioje byloje nustatė, kad nėra Civilinio kodekso 6.247, 6.249 straipsniuose įtvirtintų sąlygų, kurios įgalintų teismą apskaičiuoti ir priteisti pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjo negauta socialinė pašalpa negalėjo būti vertinama kaip patirta turtinė žala, kurią atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Administracijos, privalo atlyginti pareiškėjui, nes pirmosios instancijos teismas, panaikinęs Sprendimą, įpareigojo atsakovą Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą-paraišką ir priimti sprendimą. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui pagal šį prašymą-paraišką nebegali būti paskirta socialinė pašalpa ir ji nebus paskirta. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė jokių patirtos turtinės žalos (nuostolių) apskaičiavimų ir įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kad pareiškėjas dėl neteisėto Administracijos priimto Sprendimo patyrė konkrečią turtinę žalą (nuostolius), kurią privalo pareiškėjui atlyginti atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Administracijos, pagal CK 6.271 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė jokių įrodymų apie patirtą turtinę žalą dėl jo laiku negautų išmokų susidariusių didelių sumų už neapmokėtas, bet suteiktas komunalines paslaugas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus, patirtą dvasinį sukrėtimą bei nepatogumus ir nustatė, kad pareiškėjas dėl neteisėto Sprendimo, kuriuo jam nebuvo paskirta ypač reikalinga socialinė pašalpa, patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama šią bylą, neturėjo teisėto pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, jog Administracijos priimtu neteisėtu Sprendimu pareiškėjui buvo sutrikdyta sveikata, pakenkta pareiškėjo gyvybinėms funkcijoms, kad pareiškėjas patyrė psichinę traumą, bei dėl to priteisti žymiai didesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog dėl Administracijos priimto Sprendimo buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai.

Teisėjų kolegija akcentavo, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme.

III. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo S. F. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-997-520/2016 pagal ABTĮ 153 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8, 9, 10, 12 punktus, pranešti prokurorui (ABTĮ 109 str. 1 d.) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų Irenos Paulauskienės, Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės, Inos Kirkutienės, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto, Dalios Višinskienės, Ričardo Piličiausko, Irmanto Jarukaičio neteisėtos veikos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo šių teisėjų atžvilgiu.

Pareiškėjas nurodo, kad nutartis yra be motyvų, nes dėl neteisėtai sudaryto teismo ir neteisėto teismo proceso nagrinėjamas tik vienas epizodas, nors jų yra penki, todėl procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 8 punkto pagrindu. Pareiškėjo teigimu, procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 9 punkto pagrindu, kadangi bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties pirmosios instancijos teismas (nesujungė bylos dalių į vieną bylą). Pareiškėjo teigimu, procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 10 punkto pagrindu, kadangi nebuvo sujungti raštai į vieną bylą, teismas nepaisė jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, neteisingai nustatė turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 12 punkto pagrindu grindžia tuo, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas neatsakė į visus pagrindinius jo skundo reikalavimus, nes nagrinėjo tik vieną (2014 m. kovo 31 d. skundo) iš visos bylos penkių tapačių savo esme epizodų (2014 m. liepos 17 d., 2014 m. rugsėjo 26 d., 2015 m. vasario 17 d. ir 2015 m. balandžio 7 d. raštai „papildomai 2014 m. kovo 31 d. skundui“, kuriuose keliamas ginčas dėl teisės tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą atnaujinti procesą prašo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo prašymu atnaujinti procesą dėl to, kad nutartis yra be motyvų, kadangi visi pareiškėjo nurodomi klausimai buvo išspręsti ne tik bylos nagrinėjimo metu, bet ir išsamiai išanalizuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 dalyje nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo pareiškėjas nepateikia jokių naujų argumentų, teikia nuorodą į savo apeliacinį skundą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė jokios materialiosios teisės normos, kuri galimai būtų pažeista. Atsakovas pabrėžia, kad tiek pareiškėjo skundų priėmimo klausimai, tiek pagrindai sujungti bylas buvo ne kartą išnagrinėti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, tokie prašymai buvo atmesti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu galiojusi ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis numatė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo prašymą atnaujinti procesą, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose, pateiktas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Anksčiau paminėti proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 9, 10 ir 12 punktais.

Procesas administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų, t. y. tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011).

Įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-997-520/2016, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu buvo spręsti klausimai dėl pareiškėjo reikalavimų sujungti šią administracinę bylą su kitomis administracinėmis bylomis. Netenkinus tokių pareiškėjo reikalavimų, administracinė byla buvo išnagrinėta priimtų nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimų ribose. Nagrinėjant administracinę bylą neturėjo būti sprendžiama dėl reikalavimų, pareiškėjo pareikštų kitose administracinėse bylose. Todėl tai, kad šioje byloje nebuvo nagrinėti pareiškėjo kitose administracinėse bylose pareikšti reikalavimai, nesudaro pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y., jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pasisakant dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo, nurodoma, be kita ko, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog ginčą nagrinės nepriklausomas ir nešališkas teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota nustačius ABTĮ septintojo skirsnio, reglamentuojančio teismo sudėtį bei nušalinimus, nuostatų pažeidimus, t. y. teismo sudėtis neatitinka įstatymo reikalavimų, teismas buvo šališkas, pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–130/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–241/2010).

Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu grindžiamas tuo, jog teismas nesujungė bylų. Kaip minėta, tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimai buvo nagrinėti, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas privalėjo sujungti šią administracinę bylą su pareiškėjo nurodomomis kitomis administracinėmis bylomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrindė proceso atnaujinimo pagrindo, įtvirtinto ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte. Šiai administracinei bylai nagrinėti teisėjų kolegija buvo sudaryta nepažeidžiant ABTĮ 46 straipsnio nuostatų, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Pareiškėjas nurodo, jog taip pat procesas byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog prašant proceso atnaujinimo minėtu pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimas turi būti akivaizdus, t. y. prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-76/13; 2015 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokių argumentų, akivaizdžiai parodančių, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė, nenurodė ir įrodymų dėl to nepateikė. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi prašymo atnaujinti procesą aptariamu pagrindu argumentus. Nors pareiškėjas prašo atnaujinti procesą dėl materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant, tačiau iš pareiškėjo pateikto proceso atnaujinimo prašymo turinio darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismų išvadomis dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, savaime nesudaro pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Pareiškėjo prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialinės teisės normų nuostatų interpretavimą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

Pareiškėjas taip pat siekia atnaujinti procesą byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą pagrindą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Taip pat akcentuotina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Vadinasi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015, 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-121-552/2015).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas nenurodo konkrečių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų taisyklių, kurias pažeidė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A-997-520/2016. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertino pareiškėjo prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliaciniai skundai turėtų būti nagrinėjami žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nepagrindė savo teiginių, jog tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu negali būti tenkinamas.

Įvertinus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos bylos peržiūrėjimą iš esmės, o ne į konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų įrodinėjimą. Tačiau proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Tokių esminių ir akivaizdžių klaidų buvimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašyme nurodytų teisėjų veiksmuose nenustatyta akivaizdžių pareiškėjo nurodytų nusikalstamų veikų požymių, todėl, nemato pagrindo pranešti apie tai prokurorui ABTĮ 109 straipsnyje nustatyta tvarka.

Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams Irenai Paulauskienei, Broniui Januškai, Rūtai Miliuvienei, šio teismo pirmininkei Inai Kirkutienei, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjams Laimučiui Alechnavičiui, Artūrui Drigotui, Daliai Višinskienei, Ričardui Piličiauskui, Irmantui Jarukaičiui, pažymėtina, kad teisėjų drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo prašymo reikalavimais, todėl teisėjų kolegija plačiau nurodytu klausimu nepasisako.

Pareiškėjas S. F. taip pat prašė jo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-997-520/2016 perduoti nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai arba teismo plenarinei sesijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai ar teismo plenarinei sesijai, nes byla nėra itin sudėtinga ar svarbi teisminės praktikos formavimui, todėl minėtas pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. F. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-997-520/2016 pagal pareiškėjo S. F. ir atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė