2015-12-16 Nr. AB-24788-3-64-3-02524-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1937-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02524-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2000 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. spalio mėn. buvo kalinamas Šiaulių TI, perpildytose kamerose, kur vienam asmeniui teko per mažai patalpos ploto. Sanitarinis mazgas ir kriauklė buvo neatitverti nuo bendros kameros erdvės. Dėl netinkamų ir nepakenčiamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs dvasinius nepatogumus, emocinę depresiją, susirgo tuberkulioze, buvo pažemintas jo orumas, tapo uždaresnis, todėl patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas pabrėžė, kad nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, nei Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) nenustato senaties termino. Pažymėjo, kad apie savo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI pažeidimą sužinojo tik 2014 m. spalio 13 d., o kalinimo Šiaulių TI metu negalėjo suvokti, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Teigė, kad bet kurio atveju bendrojo 10 metų senaties termino, numatyto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjamu atveju jis nepraleido.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2000 m. gruodžio 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 4 d. Šiaulių TI, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalauja atlyginti patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš to, jog Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali kalinimo ploto norma. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, sutiko su Šiaulių TI pozicija, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, nepagrįstai ilgai manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2000 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. spalio mėn. pritaikė senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.

III. Pareiškėjas teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pagrįstas Konstitucijos normomis. Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žeminti jo orumą, o 30 straipsnio 1 dalyje užtikrinama asmens teisė kreiptis į teismą. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad padaryta materialinė ir moralinė žala atlyginama įstatymo nustatyta tvarka. Apibendrindamas pateiktus Konstitucijos straipsnius, pareiškėjas teigia, kad Konstitucija nenumato senaties termino reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, todėl CK 1.125 straipsnio 8 dalis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl senaties taikymo prieštarauja Konstitucijai ir negalioja. Anot pareiškėjo, žmogaus teisių gynybai turi būti teikiamas prioritetas senaties taikymo atžvilgiu. Taigi nagrinėjamu atveju senaties terminas negali būti taikomas.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuo pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. A. galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas galbūt netinkamomis kalinimo sąlygomis, todėl patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, susirgo tuberkulioze, buvo pažemintas jo orumas, tapo uždaresnis.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Pažymėtina, kad nors Lietuvos Respublikos Konstitucija nenustato senaties termino instituto, tačiau nėra draudžiama senaties terminą nustatyti žemesnės galios teisės aktuose – šiuo atveju CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už periodišką kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2000 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. spalio mėn. Šiaulių TI pateikta 2014 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. 69/06-5294 „Dėl A. A.“ (b. l. 37) patvirtina, kad pareiškėjas su pertraukomis buvo laikomas minėtu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. spalio 23 d. (b. l. 4). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, kad ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad tik 2014 m. spalio 13 d., pamatęs Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kalintam asmeniui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, pareiškėjas suprato, jog jo teisės Šiaulių TI galbūt buvo pažeistos, nėra nuo jo valios nepriklausiusi objektyvi priežastis, sukliudžiusi jam laiku kreiptis į teismą, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Kitų priežasčių, dėl ko nepadavė teismui skundo per įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą, pareiškėjas nenurodė.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir kad nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundas buvo atmestas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindė savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nevertintinos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nenagrinėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, nėra pagrindas pripažinti, jog teismas buvo šališkas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė