2022-12-14 Nr. AB-30377-3-61-3-03253-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-845-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03253-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9, 29.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transeco“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transeco“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Transeco“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 21R-639 (AG-577/02-2021) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba, atsakovas) 2021 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. V-306 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei UAB „Transeco“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 29 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 3.1 papunkčiu, ir atsižvelgdamas į 2021 m. liepos 20 d. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Informatikos ir ryšių departamentas) raštu Nr. 9R-A-12780 pateiktą informaciją, atsakovas Įsakymu sustabdė socialinei įmonei UAB „Transeco“ visos valstybės pagalbos mokėjimą nuo šio sprendimo priėmimo dienos. Ginčijamame Įsakyme remiamasi 2021 m. liepos 20 d. Informatikos ir ryšių departamento rašte Nr. 9R-A-12780 pateikta informacija, kad 2019 m. gegužės 20 d. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Panevėžio apygardos valdyboje pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-6-00009-19 dėl UAB „Transeco“ direktorės A. J. galimai padarytos nusikalstamos veikos. Nurodoma, jog A. J. 2021 m. birželio 23 d. buvo pripažinta įtariamąja (kaltinamąja) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 220 straipsnio 1 dalį (neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas). Remiantis tuo, atsakovas sprendė, jog UAB „Transeco“ nebeatitinka Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų valstybės pagalbai gauti, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą sustabdyti socialinei įmonei visos valstybės pagalbos mokėjimą nuo 2021 m. liepos 22 d.

3. Pareiškėjas manė, kad toks Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teises ir laisves, konstitucinį teisinės valstybės principą ir yra neproporcingas. Visų pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šiuo atveju Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto kriterijaus taikymui pakanka vien tik fakto, kad socialinei įmonei ar jos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo. Toks Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas pagrindas sustabdyti valstybės pagalbos mokėjimą socialinei įmonei iš esmės prilygsta įmonės vadovo laikymui a priori kaltu padarius nusikalstamą veiką ir dėl to baudžiama socialinė įmonė. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad, pagal nekaltumo prezumpcijos reikalavimus, asmens kaltumas gali būti pripažintas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o iki jo priėmimo asmuo laikomas nekaltu ir jokios sankcijos dėl pareikštų įtarimų ar kaltinimų negali būti taikomos nei jam, nei su juo susijusiems asmenims. Šiuo atveju pažeidžiama ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, nes A. J. atžvilgiu nėra priimtas teismo apkaltinamasis nuosprendis.

4. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju situacija, kai, nesant apkaltinamojo teismo nuosprendžio, tik įtarimų pagrindu jau yra pritaikoma sankcija ir sustabdomas valstybės pagalbos teikimas, paneigia Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, pažeidžia Konstitucijos viršenybės bei konstitucinį teisinės valstybės principą. Be to, sistemiškai aiškinant Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 14 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad valstybės pagalbos teikimas socialinei įmonei yra sustabdomas ir tuomet, kai nevykdomos Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos. Valstybės pagalbos teikimo sustabdymas, kaip sankcija, vienodai numatyta taikyti tiek tuo atveju, kai socialinei įmonei ar jos vadovui pradėtas ikiteisminis tyrimas, tiek tuo atveju, kai vadovas ar socialinė įmonė teismo pripažinti kaltais dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo, nors iš esmės aukščiau minėti pagrindai nėra lygiaverčiai. Toks reglamentavimas yra neproporcingas. Vien ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas nepatvirtina įtarimų pagrįstumo, šioje stadijoje teismas nevertina jų, o BPK 212 straipsnis numato net 10 atvejų, kai ikiteisminis tyrimas gali būti nutraukiamas.

5. Pareiškėjas nurodė, kad proporcingumo principo pažeidimą suponuoja ir tai, kad valstybės pagalbos teikimo sustabdymas socialinei įmonei lemia didžiulius finansinius nuostolius. Vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 6 dalimi, atnaujinus valstybės pagalbos mokėjimą šio straipsnio 5 dalies 4 punkte nurodytais pagrindais (kai tenkinamos visos šio Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2-8 punktuose nurodytos sąlygos), valstybės pagalba yra mokama nuo sprendimo atnaujinti valstybės pagalbos mokėjimą priėmimo dienos. Tai reiškia, kad net ir vėliau nutraukus pradėtą ikiteisminį tyrimą ir panaikinus vadovui pareikštus įtarimus (kaltinimus), valstybės pagalba negalės būti suteikta socialinei įmonei už visą laikotarpį nuo valstybės pagalbos teikimo sustabdymo iki ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Ikiteisminis tyrimas dėl UAB „Transeco“ direktorės A. J. galimai padarytos nusikalstamos veikos pradėtas dar 2019 m. gegužės 20 d. Pagal jo metu surinktus duomenis įtarimai A. J. pareikšti 2021 m. birželio 23 d., t. y. daugiau nei po dviejų metų. Be to, Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartimi šiame ikiteisminiame tyrime paskirta ekonominė (apskaitos ir finansų) ekspertizė, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams. Atsižvelgiant į tai, kad ekspertizei pateikti UAB „Transeco“ ir UAB „AV investicija“ beveik trejų metų apskaitos duomenys, galima daryti prielaidą, kad minėtos ekspertizės vykdymas užtruks ilgą laiką, be to, ekspertizės pradžia numatyta tik kitais metais. Ikiteisminis tyrimas vyksta jau ilgą laiką ir jo būsima trukmė nėra apibrėžta, todėl valstybės pagalbos teikimo sustabdymo laikotarpis taip pat neaiškus, o tai lemia didžiulius socialinės įmonės finansinius nuostolius.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 8 dalies 3 punktu, kai ilgiau kaip 6 mėnesius nuo sprendimo sustabdyti valstybės pagalbą priėmimo dienos netenkinama bent viena šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3-8 punktuose nurodyta sąlyga, nutraukiamas valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas ikiteisminis tyrimas, tikėtina, per ateinančius 6 mėnesius nebus užbaigtas ar nutrauktas (nebus spėta atlikti paskirtą ekspertizę), dėl jo vykdymo UAB „Transeco“ gresia apskritai netekti valstybės pagalbos. Tai lemtų neproporcingai didelius finansinius nuostolius, socialiai pažeidžiamų darbuotojų atleidimą ir netgi bankrotą. Kadangi ikiteisminio tyrimo vykdymas ir įtarimų asmeniui pareiškimas nelemia jo kaltės įrodymo, o ikiteisminis tyrimas, net ir atlikus daugybę ikiteisminio tyrimo veiksmų, ir po ilgo laiko gali būti nutrauktas, dėl to valstybės pagalbos teikimo sustabdymas (o ateityje ir galimas nutraukimas) vien įtarimų ikiteisminiame tyrime pagrindu nėra pripažintinas proporcinga priemone, jis ženkliai pažeidžia ne tik socialinės įmonės, bet ir joje dirbančių neįgaliųjų teises ir teisėtus interesus.

7. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime nurodė, jog su skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 5 d. pateikė paraišką Užimtumo tarnybai dėl valstybės pagalbos gavimo. Užimtumo tarnybai teisės aktais nustatyta pareiga, gavus socialinės įmonės paraišką gauti valstybės pagalbą, patikrinti, ar pateikti visi dokumentai, ar įmonė atitinka valstybės pagalbai gauti keliamus reikalavimus, be kita ko, ir atitiktį Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punktui, kreipiantis dėl duomenų ir informacijos gavimo į nurodytą instituciją. Užimtumo tarnyba kreipėsi į Informatikos ir ryšių departamentą dėl UAB „Transeco“ ir jos vadovo atitikties Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytoms sąlygoms. Atsakovas gavo informaciją, kad pareiškėjo vadovė buvo pripažinta įtariamąja (kaltinamąja) pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 220 straipsnio 2 dalį. Kadangi BK 220 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog už šio nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki aštuonerių metų, todėl UAB „Transeco“ vadovės A. J. galbūt padaryta BK 220 straipsnio 2 dalyje nurodyta veika atitinka BK 11 straipsnio 5 dalyje pateikto sunkaus nusikaltimo apibrėžimą, todėl, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis ir Informatikos ir ryšių departamento 2021 m. liepos 20 d. raštu Nr. 9R-A-12780, buvo priimtas skundžiamas Įsakymas, kuriuo sustabdytas visos valstybės pagalbos mokėjimas pareiškėjui nuo šio Įsakymo priėmimo dienos.

9. Komisija savo sprendime konstatavo, kad Užimtumo tarnyba yra atsakinga už valstybės pagalbos skyrimo socialinėms įmonėms skyrimą / neskyrimą, sąlygų valstybės pagalbai gauti atitikties kontrolę, ir pritarė atsakovo pozicijai, jog socialinė įmonė, norėdama gauti valstybės pagalbą, privalo atitikti visas Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, o, neatitikus sąlygos, kad socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui nepradėtas ikiteisminis dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo, valstybės pagalbos mokėjimas sustabdomas.

10. Komisija pažymėjo, kad iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje nebuvo numatytas aptariamas valstybės pagalbos sustabdymo pagrindas, tačiau Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, siekdamas socialinių įmonių, siekiančių gauti valstybės pagalbą, veiklos skaidrumo, į šiuo metu galiojančio Įstatymo redakciją įtraukė sąlygą, įtvirtintą Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Esant Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytoms aplinkybėms, socialinei įmonei yra tik sustabdomas valstybės pagalbos mokėjimas. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu socialinės įmonės statusas panaikinamas.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. S-20 „Dėl informacijos apie socialinės įmonės UAB „Transeco“ vadovo pasikeitimą“ (Užimtumo tarnyboje registruota 2021 m. rugpjūčio 5 d. Nr. G(19.4)-38838) kreipėsi į Užimtumo tarnybą. Šiame rašte nurodė, kad 2021 m. liepos 26 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu UAB „Transeco“ vadove yra paskirta V. V., ir prašė atsižvelgti į tai, atnaujinant valstybės pagalbos mokėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui valstybės pagalbos mokėjimas buvo sustabdytas Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, Užimtumo tarnybos direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. V-333 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo atnaujinimo nuo sprendimo atnaujinti valstybės pagalbą priėmimo dienos“ valstybės pagalbos mokėjimas buvo atnaujintas ir valstybės pagalba socialinei įmonei UAB „Transeco“ mokama nuo šio įsakymo priėmimo dienos. Užimtumo tarnyba 2021 m. rugpjūčio 13 d. išsiuntė pareiškėjui raštą Nr. Sd-2145 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo atnaujinimo socialinei įmonei UAB „Transeco“ kartu su skundžiamu Įsakymu. Taigi pareiškėjas, teikdamas Komisijai 2021 m. rugpjūčio 19 d. skundą, žinojo, kad jai yra atnaujintas valstybės pagalbos mokėjimas. Komisija sprendime padarė teisingą ir nenuginčijamą išvadą, jog UAB „Transeco“ neatitiko Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos sąlygos, todėl Užimtumo tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagrįstai priėmė Įsakymą. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog atsakovas neturi pasirinkimo laisvės, nes Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte imperatyviai nurodyta, kad valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei sustabdomas, kai netenkinama bent viena iš sąlygų, nurodytų Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2–8 punktuose.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Transeco“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas byloje nustatė, kad:

13.1. Pareiškėjas 2021 m. liepos 5 d. pateikė paraišką Užimtumo tarnybai dėl valstybės pagalbos gavimo.

13.2. Užimtumo tarnyba kreipėsi į Informatikos ir ryšių departamentą dėl UAB „Transeco“ ir jos vadovo atitikties Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytoms sąlygoms.

13.3. Informatikos ir ryšių departamentas rašte Nr. 9R-A-12780 nurodė, jog FNTT 2019 m. gegužės 30 d. yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-6-00009-19 ir 2021 m. birželio 23 d. A. J. (UAB „Transeco“ vadovė) buvo pripažinta įtariamąja (kaltinamąja) pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 220 straipsnio 2 dalį (neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas).

13.4. Užimtumo tarnyba 2021 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. V-306, vadovaudamasi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 29 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, Nutarimo 3.1 papunkčiu ir atsižvelgdama į Informatikos ir ryšių departamento 2021 m. liepos 20 d. rašte Nr. 9R-A-12780 pateiktą informaciją, sustabdė visos valstybės pagalbos mokėjimą UAB „Transeco“ nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

13.5. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 21R-639 (AG-577/02-2021) atmetė pareiškėjo skundą, pripažino Įsakymą teisėtu.

14. Įvertinęs teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad už valstybės pagalbos skyrimo socialinėms įmonėms skyrimą / neskyrimą, sąlygų valstybės pagalbai gauti atitikties kontrolę ir atitinkamų sprendimų priėmimą yra atsakinga Užimtumo tarnyba. Nagrinėjamu atveju Užimtumo tarnyba pagrįstai kreipėsi dėl informacijos gavimo į Informatikos ir ryšių departamentą bei rėmėsi gauta informacija, priimdama skundžiamą Įsakymą. Įvertinus pateiktus duomenis, t. y. kad 2019 m. gegužės 30 d. pareiškėjos vadovei A. J. yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-6-00009-19 ir 2021 m. birželio 23 d. A. J. (UAB „Transeco“ vadovė) pripažinta įtariamąja (kaltinamąja) pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 220 straipsnio 2 dalį (neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas), Užimtumo tarnyba rėmėsi imperatyvia teisės norma, nustatančia, jog tokiu atveju valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei yra sustabdomas (Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad, remiantis pateikta informacija, buvo nustatyta, jog įmonės vadovei buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, už kurią BK numato bausmę iki aštuonerių metų (BK 220 straipsnio 2 dalis), o tai atitinka BK 11 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą sunkaus nusikaltimo sąvoką. Pareiškėjas nepaneigė pateiktos informacijos apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl sunkaus nusikaltimo vadovės atžvilgiu. Taigi, teismo vertinimu, Užimtumo tarnyba pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto sąlygos, todėl pagrįstai priėmė Įsakymą.

15. Teismas pareiškėjo vertino kritiškai nurodytus argumentus dėl konstitucinių principų pažeidimo, proporcingumo principo nesilaikymo, kad Įsakymas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintas teises ir laisves, nekaltumo prezumpciją, juos atmetė kaip nepagrįstus.

16. Nagrinėjamu atveju tol, kol aktualios ginčo sprendimui Įstatymo nuostatos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nėra pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, jos yra teisėtos ir galiojančios ginčo laikotarpiu. Todėl, teismo nuomone, Užimtumo tarnyba, priimdama Įsakymą, nustačiusi, kad pareiškėjas neatitinka visų Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų valstybės pagalbai gauti, turėjo imperatyvią pareigą priimti sprendimą sustabdyti valstybės pagalbos mokėjimą. Užimtumo tarnybai šiuo atveju nepalikta diskrecijos teisė spręsti kitaip ar susilaikyti nuo sprendimo priėmimo.

17. Dėl pareiškėjo argumento, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas (įtarimų ar kaltinimų pareiškimas) šiuo atveju yra prilyginamas asmens nuteisimui ir pagal Įstatymą socialinei įmonei taikomos vienodos sankcijos, ir tai yra neproporcinga, teismas pažymėjo, kad, esant Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytoms aplinkybėms, socialinei įmonei yra tik sustabdomas valstybės pagalbos mokėjimas (Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o tuo atveju, jei socialinė įmonė yra pripažinta kalta dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo, dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo, ir socialinės įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 9 punktas), atsiranda pagrindas panaikinti socialinės įmonės statusą. Taigi pagrįsta išvada, jog Įstatymas diferencijuoja socialinės įmonės atsakomybę, priklausomai nuo to, ar socialinei įmonei ar jos vadovui yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, ar ji jau yra pripažinta kalta dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo.

18. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl Įsakymo nepagrįstumo, t. y. dėl galimai ilgai užsitęsiančio ikiteisminio tyrimo, kad bendrovė neapibrėžtą laiką negaus valstybės pagalbos, kadangi ikiteisminis tyrimas, tikėtina, per ateinančius 6 mėnesius nebus užbaigtas ar nutrauktas, dėl jo vykdymo UAB „Transeco“ gresia apskritai neteikti valstybės pagalbos, tai bendrovei lemtų neproporcingai didelius finansinius nuostolius, socialiai pažeidžiamų darbuotojų atleidimą ir netgi bankrotą, teismo vertinimu, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl Įsakymo pagrįstumo. Be to, kaip nustatyta, Užimtumo tarnyba 2021 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. V-333 yra atnaujinusi valstybės pagalbos pareiškėjai mokėjimą, gavus duomenis apie bendrovės vadovo pasikeitimą ir Informatikos ir ryšių departamento informaciją, kad bendrovė atitinka sąlygas valstybės pagalbai gauti. Todėl, kaip minėta, visiškai nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl to, kad valstybės pagalbos teikimo sustabdymas lems didžiulius finansinius nuostolius. Valstybės pagalbos teikimas pareiškėjui atnaujintas nepraėjus net mėnesiui nuo skundžiamo Įsakymo priėmimo.

III. 19. Pareiškėjas UAB „Transeco“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

20. Pareiškėjas palaiko savo poziciją, kad Įsakymas pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Šiuo atveju pažeidžiama ne tik Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, nes A. J. atžvilgiu nėra priimtas teismo apkaltinamasis nuosprendis.

21. Pareiškėjo įsitikinimu, aptarta situacija prieštarauja konstitucijos viršenybės ir konstituciniam teisinės valstybės principams.

22. Sistemiškai aiškindamas Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 14 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjas padarė išvadą, kad reguliavimas yra neproporcingas, kadangi valstybės pagalbos teikimo sustabdymas, kaip sankcija, vienodai numatyta taikyti tiek tuo atveju, kai socialinei įmonei ar jos vadovui pradėtas ikiteisminis tyrimas, tiek tuo atveju, kai vadovas ar socialinė įmonė teismo pripažinti kaltais dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo, nors minėti pagrindai iš esmės nėra lygiaverčiai.

23. Proporcingumo principo pažeidimą suponuoja ir tai, kad valstybės pagalbos teikimo sustabdymas lemia didžiulius finansinius nuostolius socialinei įmonei, tik kraštutinės priemonės ėmimasis – įtariamojo vadovo atleidimas – gali sušvelninti pasekmes.

24. Valstybės pagalbos teikimo sustabdymas (o ateityje ir galimas nutraukimas) vien įtarimų ikiteisminiame tyrime pagrindu nėra pripažintinas proporcinga priemone, ženkliai pažeidžia ne tik socialinės įmonės, bet ir joje dirbančių neįgaliųjų teises ir teisėtus interesus.

25. Anot pareiškėjo, teismas sprendime neargumentavo, kodėl jis vertina kritiškai ir atmeta kaip visiškai nepagrįstus pareiškėjo nurodytus argumentus dėl konstitucinių principų pažeidimo, proporcingumo principo nesilaikymo, kad Įsakymas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teises ir laisves, nekaltumo prezumpciją, todėl teismas neatsakė į skunde keliamas abejones dėl Įstatymo atitikties Konstitucijai.

26. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Atsakovas pažymėjo, kad teismas išsamiai išnagrinėjo šioje byloje taikomą reglamentavimą ir įvertino faktines bylos aplinkybes, jam nekilo abejonių dėl pareiškėjo nurodytų atskirų Įstatymo nuostatų konstitucingumo. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos 2021 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. V-306 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei UAB „Transeco““ ir Komisijos 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 21R-639 (AG-577/02-2021) teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei remdamasis teisiniu reglamentavimu, konstatavo, jog Užimtumo tarnybos priimtas Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, o Komisija, spręsdama šalių ginčą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, tinkamai sprendė ginčo situaciją, pripažindama Įsakymą teisėtu, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamus Komisijos sprendimą ir atsakovo Įsakymą.

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, nurodo, kad Įsakymu taikyta priemonė yra neproporcinga, pažeidžia nekaltumo prezumpciją, teisinės valstybės viršenybės principą. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nepasisakė dėl konstitucingumo aspektų.

31. Teisėjų kolegija nurodo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Byloje nustatyta, kad:

32.1. 2021 m. liepos 5 d. pareiškėjas UAB „Transeco“ pateikė paraišką Užimtumo tarnybai dėl valstybės pagalbos gavimo.

32.2. Užimtumo tarnyba kreipėsi į Informatikos ir ryšių departamentą dėl UAB „Transeco“ ir jos vadovo atitikties Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytoms sąlygoms.

32.3. Informatikos ir ryšių departamentas rašte Nr. 9R-A-12780 nurodė, jog FNTT 2019 m. gegužės 30 d. yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-6-00009-19 ir 2021 m. birželio 23 d. A. J. (UAB „Transeco“ vadovė) buvo pripažinta įtariamąja (kaltinamąja) pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 220 straipsnio 2 dalį (neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas).

32.4. Užimtumo tarnyba 2021 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. V-306, vadovaudamasi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 29 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, Nutarimo 3.1 papunkčiu ir atsižvelgdama į Informatikos ir ryšių departamento 2021 m. liepos 20 d. rašte Nr. 9R-A-12780 pateiktą informaciją, sustabdė visos valstybės pagalbos mokėjimą UAB „Transeco“ nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

32.5. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 21R-639 (AG-577/02-2021) atmetė pareiškėjo skundą, pripažino Užimtumo tarnybos Įsakymą teisėtu.

33. Ginčo santykiams aiškinti taikomos Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. birželio 30 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.) nuostatos.

34. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad socialinė įmonė – šio įstatymo nustatyta tvarka socialinės įmonės statusą įgijęs juridinis asmuo ar jo padalinys, kuriame socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų yra ne mažiau, negu nustatyta šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

35. Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis įtvirtina sąlygas, kurioms esant juridiniam asmeniui ar jo padaliniui gali būti suteiktas socialinės įmonės statusas.

36. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad socialinei įmonei gali būti skiriama šių rūšių valstybės pagalba: 1) subsidija darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms; 2) subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti; 3) subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms pritaikyti; 4) subsidija tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti.

37. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės pagalba socialinei įmonei yra skiriama ir mokama, kai tenkinamos visos šioje dalyje išvardintos sąlygos, įskaitant ir sąlygą, kad socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo (8 p.).

38. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad šiame įstatyme nustatytą valstybės pagalbą socialinėms įmonėms Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintame Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos apraše nustatyta tvarka skiria ir moka Vyriausybės įgaliota institucija.

39. Įstatymo 23 straipsnio 7 dalis įtvirtinta, kad Vyriausybės įgaliota institucija išnagrinėja pateiktas paraiškas gauti valstybės pagalbą ir ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo paraiškos gauti valstybės pagalbą ir visų reikiamų išsamiai užpildytų dokumentų Vyriausybės įgaliotoje institucijoje gavimo dienos priima sprendimus dėl šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytos valstybės pagalbos. Vyriausybės įgaliota institucija, gavusi socialinės įmonės paraišką gauti valstybės pagalbą, per 5 darbo dienas nuo paraiškos gauti valstybės pagalbą gavimo dienos patikrina, ar pateikti visi ir išsamiai užpildyti Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos apraše nurodyti dokumentai, pagrindžiantys atitiktį šiame įstatyme nustatytoms sąlygoms valstybės pagalbai gauti. Jeigu pateikti ne visi ar neišsamiai užpildyti Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintame Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos apraše nustatyti dokumentai, pagrindžiantys atitiktį šiame įstatyme nustatytoms sąlygoms valstybės pagalbai gauti, trūkstami ar išsamiai užpildyti dokumentai turi būti pateikti ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo informacijos apie nustatytus trūkumus gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą dėl valstybės pagalbos skyrimo ar neskyrimo Vyriausybės įgaliota institucija ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo praneša socialinei įmonei.

40. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei yra sustabdomas, atsiradus bent vienai iš šių sąlygų: 1) gavus duomenų, kad informacija, pateikta paraiškose gauti valstybės pagalbą, mokėjimų prašymuose gauti valstybės pagalbą, gali būti neteisinga; 2) Vyriausybės įgaliotai institucijai, atliekančiai socialinių įmonių veiklos priežiūrą, nustačius šio įstatymo ar jo įgyvendinamųjų teisės aktų, Darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ar jų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimų; 3) kai netenkinama bent viena iš sąlygų, nurodytų šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2–8 punktuose.

41. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, pareiškėjas pateikė paraišką Užimtumo tarnybai valstybės pagalbai gauti, Užimtumo tarnyba atliko paraiškos vertinimą ir nustatė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto sąlygos, t. y. 2021 m. liepos 20 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį išrašas patvirtina, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdyboje vyksta ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-6-00009-19 dėl UAB „Transeco“ direktorės A. J. galimai padarytų nusikalstamų veikų. Iš pateiktos informacijos matyti, jog A. J. 2021 m. birželio 23 d. buvo pripažinta įtariamąja (kaltinamąja) pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 220 straipsnio 1 dalį (neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas). Atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo sustabdė valstybinės pagalbos mokėjimą pareiškėjui. Byloje pareiškėjas neginčija aplinkybių, kad vadovei pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo.

42. Įvertinusi teisinį reguliavimą bei nustatytas faktinės aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai atliko pareiškėjo pateiktos paraiškos vertinimą, kaip tai numato Įstatymo 23 straipsnio 7 dalis, ir, atsižvelgdamas į Informatikos ir ryšių departamento rašte Nr. 9R-A-12780 pateiktus duomenis, pagrįstai sustabdė valstybės pagalbos mokėjimą (Įstatymo 26 str. 3 d.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įsakymas, kuriuo nuspręsta sustabdyti valstybinės pagalbos mokėjimą pareiškėjui, atsižvelgiant į aplinkybes, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo nustatytų socialinės įmonės sąlygų, yra pagrįstas ir teisėtas.

43. Pareiškėjas iš esmės neginčija, kad Įstatymas numato pagrindą stabdyti valstybinės pagalbos mokėjimą, jeigu nustatoma, kad socialinei įmonei ar jos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo. Tačiau pareiškėjas mano, kad minėta priemonė yra neproporcinga ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

44. Pažymėtina, kad, nagrinėjamu atveju vertinant Įsakymo teisėtumą, aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas trunka ilgai, kad dėl tokių veiksmų bendrovė gali bankrutuoti ir pan., neturi teisinės reikšmės. Panašios pozicijos laikėsi ir LVAT 2021 m. spalio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2110-502/2021.

45. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punktas ir 26 straipsnio 3 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjų kolegija pažymi, kad, teismui nagrinėjant administracinę bylą ir iškilus teisinių abejonių dėl teisės akto konstitucingumo, ar kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas sprendžia ad hoc (esant konkrečiai situacijai). Tai jo (galinčio besikreipti teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog, sprendžiant ginčą, taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose 2011 m. liepos 8 d. Nr. A-662-2474-11, 2013 m. lapkričio 12 d. Nr. A- 556- 2184-13 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nemato pagrindo kelti Įstatymo nuostatų, taikytinų šioje byloje, konstitucingumo klausimą.

46. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 4 d. nutarime aptarė nekaltumo prezumpcijos principo santykį su kitais Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais principais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad 2011 m. liepos 7 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad vykdyti teisingumą, inter alia pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, yra išimtinė teismų funkcija; kad ir kokius klausimus spręstų, jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali laikyti asmens kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; tačiau tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika; vertindama šias aplinkybes įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo (2021 m. kovo 4 d. nutarimas byla Nr. 2-A/2020-3-A/2020).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – konstitucinį šalies ūkio pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. kovo 5 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimai); valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės (inter alia 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. kovo 5 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama; minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (inter alia 2005 m. gruodžio 12 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai).

47. Kaip matyti iš Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, įstatymas nustato Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtų juridinių asmenų, kitų organizacijų, kurių filialai ar atstovybės (toliau – juridinis asmuo ar jo padalinys) yra įsteigti Lietuvos Respublikoje ir kuriems vadovaujantis šiuo įstatymu suteiktas socialinės įmonės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusas, su šiuo statusu susijusias teises ir pareigas, šio statuso įgijimo sąlygas ir panaikinimo pagrindus ir tvarką, apibrėžia socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes, nustato darbo santykių socialinėse įmonėse ypatumus, reglamentuoja valstybės pagalbos skyrimą ir jos mokėjimą socialinėms įmonėms.

48. Valstybės pagalba socialinėms įmonėms teikiama išmokant įvairių rūšių subsidijas (pvz. subsidija darbo užmokesčiui, neįgaliųjų darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti ir pan.) (Įstatymo 13 str.). Taigi socialinės įmonės statuso gavimas suteikia teisę prašyti iš valstybės pagalbos, kuri tiesiogiai susijusi su tinkamu valstybės biudžeto lėšų panaudojimu. Tinkamas valstybės biudžeto lėšų panaudojimas taip pat neatsiejamas nuo viešojo intereso gynimo. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad įstatymų leidėjo tikslas, nustatant Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimą, yra išimtinai susijęs su subjektams, naudojantiems valstybės biudžeto lėšas, keliamasi aukštais standartais. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju įstatyme nustatytu reguliavimu galėtų būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transeco“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis