2018-06-27 Nr. AB-12262-3-61-3-03868-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1328-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03868-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. T. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2016 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. PE SP2-292; 2) panaikinti VSDFV 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5193 (toliau – kartu ginčijami sprendimai); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių teisės aktų nustatyta tvarka skirti pareiškėjai kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 67 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 „Dėl Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 756 redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis, prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl kompensacijos skyrimo už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir kompensacija), nurodydama, jog nuo 1984 m. spalio 15 d. iki 1992 m. rugpjūčio 11 d. dirbo valstybinėje mikroelektronikos įmonėje „Venta“ darbus, susijusius su švino–alavo lydmetaliu, kurie laikomi darbais ypatingomis sąlygomis. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė atsakovui dokumentus, patvirtinančius, kad ji atitinka Įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Tvarkos aprašo 6.1 punkto kompensacijai skirti keliamus reikalavimus.

3. Pareiškėjos teigimu, ginčijamais sprendimais nepagrįstai atsakyta skirti jai kompensaciją tuo pagrindu, kad ji alavuotojos darbą dirbo ne metalo apdirbimo įmonėje, o mikroelektronikos įmonėje. Pažymėjo, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neginčijo aplinkybės, jog pareiškėja dirbo Lietuvoje galiojusio gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 1, patvirtinto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (toliau – ir Sąrašas Nr. 1, Sąrašas Nr. 2), „Metalo apdirbimas“ XI skyriaus 4 dalyje nurodytą alavuotojos darbą, todėl mano, kad ji turi teisę gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Akcentavo, kad teisės aktai nesuteikia atsakovui teisės nustatyti papildomas sąlygas tam, jog Sąraše Nr. 1 nurodytas darbas būtų laikomas darbu ypatingoms sąlygomis, todėl aplinkybė, kad pareiškėjos darbovietė nebuvo metalo apdirbimo įmonė, neturi teisinės reikšmės sprendžiant kompensacijos skyrimo klausimą. Pabrėžė, kad nei TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas Nr. 1173, nei juo patvirtinti Sąrašai Nr. 1 ir Nr. 2, nėra viešai prieinami (oficialiai nepaskelbti Valstybės žiniose), todėl kyla klausimas dėl jų aiškinimo.

4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo teigimu, ginčijamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai atsisakyta skirti pareiškėjai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Pažymėjo, kad Sąrašo Nr. 1 XI skyriaus „Metalo apdirbimas“ 4 dalies „Kitos metalo apdirbimo profesijos“ „a“ papunktyje yra įvardyti alavuotojai karštu būdu, o Sąrašo Nr. 2 XV skyriuje „Metalo apdirbimas“ 5 dalies „Metalo padengimo galvaniniu būdu gamyba“ „a“ papunktyje įvardyti alavuotojai.

6. Atsakovo vertinimu, Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 nurodyti ir teisę gauti kompensaciją turi tik metalo apdirbimo įmonių alavuotojai, kurie vykdė vamzdžių, lakštų, kablių, varžtų ir kitų metalinių detalų alavavimo karštose voniose darbus. Alavuotojo pareigybė taip pat gali būti ir kitų pramonės šakų įmonių gamybose, tačiau elektrotechnikos ir radiotechnikos pramonės įmonėse dirbantys alavuotojai vykdo radijo ir elektros prietaisų, laidų antgalių, elektros mašinų apvijų, ričių, kabelių jungčių ir pan. alavavimo darbus, t. y. skiriasi tokių alavuotojų darbo pobūdis. Pabrėžė, kad vadovaujantis buvusios TSRS Valstybinio darbo ir socialinių klausimų komiteto 1972 m. lapkričio 24 d. išaiškinimu Nr. 19-1-5357, elektrotechnikos ir radiotechnikos pramonės įmonių alavuotojai neturėjo teisės gauti lengvatinės pensijos (po 1995 m. sausio 1 d. – kompensacijos).

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. birželio 21 d. sprendimą „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas D. T.“ Nr. PE SP2-292 ir VSDFV 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą „Dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas“ Nr. (6.5)I-5193 bei įpareigojo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 67 straipsniu, Tvarkos aprašo 2 punktu, 6.1–6.9 punktais, 8–15 punktais, sprendė, kad teisę gauti kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis turi moterys, kurios iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, numatytus Lietuvoje galiojusiuose, buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Pažymėjo, kad Sąrašo Nr. 1 XI skyriaus „Metalo apdirbimas“ 4 dalies „Kitos metalo apdirbimo profesijos“ „a“ papunktyje įvardyti alavuotojai karštu būdu, o Sąrašo Nr. 2 XV skyriuje „Metalo apdirbimas“ 5 dalies „Metalo padengimo galvaniniu būdu gamyba“ „a“ papunktyje – alavuotojai.

9. Teismas vertino, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo ginčijamais sprendimais nepagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis tuo pagrindu, jog ji alavuotojos darbą dirbo ne metalo apdirbimo įmonėje, o elektrotechnikos ir radiotechnikos pramonės įmonėje. Pažymėjo, kad blanketinės Įstatymo 67 straipsnio ir Tvarkos aprašo 2, 6.1–6.2 punktų nuostatos daro nuorodą į Sąrašus tik dėl juose išvardintų darbų, kurie laikomi darbais ypatingomis sąlygomis šių teisės aktų prasme, nustatymo ir nesuteikia atsakovui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui teisės nustatyti tam tikras papildomas sąlygas tam, jog Sąrašuose išvardintų darbų pobūdis būtų laikomas ypatingu. Atkreipė dėmesį, kad Sąrašo Nr. 1 XI skyriaus „Metalo apdirbimas“ 4 dalyje nustatyta, jog kitiems metalo apdirbimo darbams priskiriami visi darbai, išvardinti Sąrašų Nr. 1 ir Nr. 2 atitinkamuose punktuose, nepriklausomai nuo to, kur jie buvo vykdomi.

10. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja laikotarpiu nuo 1984 m. spalio 15 d. iki 1992 m. rugpjūčio 11 d. valstybinėje mikroelektronikos įmonėje „Venta“ dirbo alavuotojos karštu būdu (švino–alavo lydmetaliu) darbus, kurie Sąrašo Nr. 1 nuostatų prasme laikomi darbais ypatingomis sąlygomis. Tvarkos apraše papildomų reikalavimų ir ribojimų (tokių, kaip reikalavimo tam tikrą Sąraše Nr. 1 nurodytą ypatingu laikytiną darbą atlikti tam tikroje pramonės įmonėje) nenumatyta, t. y. preziumuojama, jog paties Sąraše Nr. 1 numatyto darbo atlikimas laikytinas darbu ypatingomis sąlygomis.

11. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad ginčijami sprendimai priimti pažeidžiant teisės aktų, kurie reglamentuoja kompensacijų skyrimą už darbą ypatingomis sąlygomis nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatas, užtikrinančias, jog kiekvienas asmuo turi teisę gauti priklausančias kompensacijas. Pažymėjo, kad pareiškėja pateikė atsakovui dokumentus, įrodančius kompensacijai už darbą ypatingomis darbo sąlygomis skirti reikalingą pareiškėjos darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį, tačiau tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo formaliai įvertino pareiškėjos pateiktų dokumentų turinį, netinkamai išaiškino ir pritaikė Tvarkos aprašo, Sąrašo Nr. 1 nuostatas konstatuodami, jog pareiškėjos eitos pareigos neatitinka Įstatymo 67 straipsnio ir Tvarkos aprašo 2 punkte nustatytų reikalavimų kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti.

12. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas panaikino ginčijamus sprendimus ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pagal Įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

III. 13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Trečiojo suinteresuotas asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad ne visi asmenys, dirbę kenksmingomis darbo sąlygomis, turi teisę į kompensaciją. Akcentuoja, kad teisė gauti kompensaciją siejama tik su tais darbais ar profesijomis, kurios įtrauktos į Sąrašus, ir tokioms sąlygoms, kokios buvo taikomos iki 1995 m. sausio 1 d. Jeigu faktiškai asmens darbo sąlygos buvo kenksmingos, bet pareigos ar profesija į šiuos sąrašus neįtraukta, arba asmuo dirbo kitokiomis sąlygomis, negu tai nustatyta Sąraše Nr. 1 ir Nr. 2, kompensacija negali būti paskirta.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad vadovaujantis Sąrašo Nr. 1 XI skyriaus ir Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus nuostatomis, teisę gauti kompensaciją turi tik metalo apdirbimo įmonių alavuotojai, kurie vykdė vamzdžių, lakštų, kablių, varžtų ir kitų metalinių detalių alavavimo karštose voniose darbus. Atkreipė dėmesį, kad elektrotechnikos ir radiotechnikos pramonės įmonėse dirbančių alavuotojų darbo pobūdis skiriasi, todėl Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 nenumatyta kitų pramonės šakų įmonių gamybose dirbusių asmenų – alavuotojų – teisė į kompensaciją.

17. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, teisei į kompensaciją svarbu ne tik pareigybės pavadinimas, pirmiausiai reikia nustatyti, kokioje ūkio šakoje asmuo tas pareigas ėjo. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjai, dirbusiai alavuotoja elektrotechnikos ir radiotechnikos pramonės įmonėje, neteisingai aiškino ir taikė Sąrašo Nr. 1 XI skyriaus „Metalo apdirbimas“ 4 dalies „Kitos metalo apdirbimo profesijos“ nuostatas, apsiribodamas vien pareigybės pavadinimu „alavuotoja“, dėl ko padarė neteisingas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą.

18. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

19. Atsakovas sutiko su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir prašė jų pagrindu tenkinti apeliacinį skundą.

20. Pareiškėja D. T. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

22. Pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo ginčijamais sprendimais nepagrįstai atsisakė skirti jai kompensaciją tuo pagrindu, jog ji alavuotoja dirbo ne metalo apdirbimo įmonėje, o elektrotechnikos ir radiotechnikos pramonės įmonėje. Akcentuoja, kad Sąrašo Nr. 1 XI skyriaus „Metalo apdirbimas“ 4 dalyje „Kitos metalo apdirbimo profesijos“ nustatyta, jog kitiems metalo apdirbimo darbams priskiriami visi drabai, išvardinti Sąrašų Nr. 1 ir Nr. 2 atitinkamuose punktuose, nepriklausomai nuo to, kuri jie buvo vykdomi. Pabrėžia, kad Tvarkos apraše taip pat nėra nustatyta papildomų reikalavimų Sąraše Nr. 1 nurodytą ypatingu laikytiną darbą atlikti tam tikroje pramonės įmonėje. Mano, kad nepagrįstas trečiojo suinteresuoto asmens argumentas, jog Sąrašai numato baigtinį sąrašą įmonių, suteikiančių teisę į kompensaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pareiškėja, laikotarpiu nuo 1984 m. spalio 15 d. iki 1992 m. rugpjūčio 11 d. dirbdama valstybinėje mikroelektronikos įmonėje „Venta“ alavuotojos karštu būdu (švino–alavo lydmetaliu) darbus, gali būti pripažinta dirbusia ypatingomis sąlygomis.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą tenkino visiškai, spręsdamas, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo ginčijamais sprendimais nepagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis tuo pagrindu, jog ji alavuotojos darbą dirbo ne metalo apdirbimo įmonėje, o elektrotechnikos ir radiotechnikos pramonės įmonėje.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Sąrašo Nr. 1 XI skyriaus „Metalo apdirbimas“ 4 dalies „Kitos metalo apdirbimo profesijos“ nuostatas, apsiribodamas vien pareigybės pavadinimu „alavuotoja“, dėl ko padarė neteisingas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą.

26. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1394 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) 67 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (2009 m. gruodžio 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1782 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 2, 6.1–6.2 punktai, kuriuose įtvirtinta specialioji teisės norma, bei šiose normose blanketiniu būdu nurodyto buvusio TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintų Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašų Nr. 1 ir Nr. 2 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1984 m. spalio 15 d. iki 1992 m. rugpjūčio 11 d. valstybinėje mikroelektronikos įmonėje „Venta“ dirbo alavuotojos karštu būdu (švino–alavo lydmetaliu) darbus, kurie Sąrašo Nr. 1 nuostatų prasme laikomi darbais ypatingomis sąlygomis. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde kvestionuoja pareiškėjos teisę gauti kompensaciją, teigdamas, kad pagal Sąrašo Nr. 1 XI skyriaus ir Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus nuostatas teisę gauti kompensaciją turi tik metalo apdirbimo įmonių alavuotojai, dėl ko pareiškėja, alavuotoja dirbusi elektrotechnikos ir radiotechnikos pramonės įmonėje, neturi teisės į kompensaciją. Minėtą išvadą trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia buvusio TSRS Valstybinio darbo ir socialinių klausimų komiteto 1972 m. lapkričio 24 d. išaiškinimu Nr. 19-1-5357.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tuometinio TSRS Valstybinio darbo ir socialinių klausimų komiteto išaiškinime Nr. 19-1-5357 nėra išreikšta tiesioginio teisėkūros subjekto valia, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, jo taikymas nėra privalomas nagrinėjamu atveju. Sprendžiant, ar pareiškėja gali būti pripažinta laikotarpiu nuo 1984 m. spalio 15 d. iki 1992 m. rugpjūčio 11 d. valstybinėje mikroelektronikos įmonėje „Venta“ dirbusia ypatingomis sąlygomis, atsižvelgtina į tai, jog alavuotoją karštu būdu (švino–alavo lydmetaliu) elektrotechnikos ir radiotechnikos pramonės įmonėje tokiu pačiu intensyvumu veikia tokie patys kenksmingi faktoriai, kaip ir alavuotoją metalo apdirbimo įmonėje. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai Sąraše Nr. 2 nurodyta pareigybė ir asmens faktiškai užimta pareigybė skiriasi tik tuo, jog pastaroji be nurodytų Sąraše apimdavo ir papildomų darbinių funkcijų, asmens dirbtas laikas įskaitytinas į stažą ypatingomis darbo sąlygomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1996/2012). Tačiau toks sprendimas priimamas tik tais atvejais, kai asmenį visą darbo dieną veikia tie patys kenksmingi faktoriai, tiek atliekant pagrindines, tiek ir papildomas darbo funkcijas.

29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja kartu su prašymu skirti kompensaciją už darbą ypatingomis darbo sąlygomis pateikė šiuos dokumentus: 1) LAB „Vilniaus Venta“ 2003 m. rugsėjo 19 d. pažymą Nr. 0919-11 apie ypatingas darbo sąlygas, numatytas Sąraše Nr. 1 arba Nr. 2, kurioje nurodytas pareiškėjos darbo stažas, dirbant ypatingomis darbo sąlygomis; 2) asmens kortelę; 3) mokslinio–gamybinio susivienijimo „Venta“ Lengvatinių darbo sąlygų ir apmokėjimo dydžio nustatymo, dirbančių kenksmingose darbo sąlygose 1991 m. liepos 10 d. komisijos posėdžio protokolą Nr. 1, kuriame nurodyta, kad komisija patvirtino „Padidinto kenksmingumo darbų sąrašą“, taip pat šio protokolo Priedą Nr. 1 „Ypatingai kenksmingų darbų sąrašas“ ir Priedą Nr. 2 „Padidinto kenksmingumo darbų sąrašas“, kurio 6 punkte nustatyta, jog padidinto kenksmingumo darbams priskirtinas alavuotojos karštu švino–alavo lydmetaliu darbas; 4) mokslinio–gamybinio susivienijimo „Venta“ 1991 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 195K, kuriame išvardinti darbuotojai, dirbantys kenksmingomis darbo sąlygomis, minėtame sąraše pareiškėja nurodyta tarp 4 cecho darbuotojų, jos pareigos – alavuotoja (b. l. 47–48, 50–75).

30. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos pateikti dokumentai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog ji dirbo ypatingomis sąlygomis, o jos darbas buvo susijęs su kenksmingais faktoriais. Aplinkybė, jog pareiškėja alavuotoja dirbo ne metalo apdirbimo įmonėje, bet elektrotechnikos ir radiotechnikos pramonės įmonėje, nesudaro pagrindo vertinti, kad atlikdama darbines funkcijas pareiškėja visą darbo laiką nebuvo veikiama kenksmingų dirgiklių. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įstatymo 67 straipsnio ir Tvarkos aprašo 2, 6.1–6.2 punktų nuostatos yra blanketinės ir nukreipiančios į Sąrašus Nr. 1 ir Nr. 2 tik dėl juose išvardintų darbų, kurie laikomi darbais ypatingomis sąlygomis šių teisės aktų prasme. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagal Sąrašo Nr. 1 XI skyriaus „Metalo apdirbimas“ 4 dalį kitiems metalo apdirbimo darbams priskiriami visi darbai, išvardinti Sąrašų Nr. 1 ir Nr. 2 atitinkamuose punktuose, nepriklausomai nuo to, kur jie buvo vykdomi, o Tvarkos apraše reikalavimas tam tikrą Sąraše Nr. 1 nurodytą ypatingu laikytiną darbą atlikti tam tikroje pramonės įmonėje apskritai nenumatytas.

31. Atsižvelgdama į nustatytas bylos faktines aplinkybes teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus VSDFV argumentus dėl kompensacijos pareiškėjai nesuteikimo, jai dirbus alavuotoja elektrotechnikos ir radiotechnikos pramonės įmonėje, o ne metalo apdirbimo įmonėje, kadangi toks Sąrašo Nr. 1 XI skyriaus „Metalo apdirbimas“ 4 dalies normų taikymo aiškinimas pažeidžia ne tik Sąrašų Nr. 1 ir Nr. 2 bei Tvarkos aprašo nuostatas, bet ir teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus bei prieštarauja Įstatymo 67 straipsnio tikslui – kompensuoti asmenims už jų ilgalaikį darbą sunkiomis, kenksmingomis darbo sąlygomis, už jų patirtą riziką sveikatai, galimą vėlesnį sveikatos pablogėjimą ir turimas išlaidas gydymuisi ar reabilitacijai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijami sprendimai priimti pažeidžiant turinio viršenybės prieš formą principą, teisės aktų, kurie reglamentuoja kompensacijų skyrimą už darbą ypatingomis sąlygomis, nuostatas ir Konstitucijoje įtvirtintą teisę į asmeniui priklausančią kompensaciją.

32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti ir teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė