2017-12-20 Nr. AB-24109-3-63-3-01871-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2693-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01871-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. C. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. C. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 4–5), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. birželio mėn. buvo laikomas Klaipėdos miesto areštinėje netinkamomis sąlygomis: kameros buvo perpildytos, trūko oro, buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, nebuvo įrengti sėdimi unitazai, sanitarinis mazgas neatitvertas, kamerose tvyrojo nemalonus kvapas, neužtikrinta tinkama ventiliacija, asmeninės kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, šaltoje patalpoje. Taip pat nesuteikiama pilnavertė sveikatos priežiūra, skiriami netinkami medikamentai, todėl patyrė nežymius, tačiau ilgalaikius sveikatos sutrikimus. Taip pat jo patirta neturtinė žala pasireiškė emociniu sutrikimu bei pažeminimu.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–13) su juo sutiko iš dalies ir prašė pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Paaiškino, kad pareiškėjas periodiškai Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. iki 2014 m. birželio 10 d. Iš ginčo laikotarpiu areštinėje praleistų 43 parų 22 paras galimai galėjo būti laikomas pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) patvirtintų Taisyklių 80 punkte numatytą minimalią ploto normą vienam asmeniui. Tačiau tik 9 paras ploto neatitikimas buvo žymesnis (2,69 kv. m asmeniui ir 2,91 kv. m asmeniui), visais kitais atvejais neatitikimai siekia kelias dešimtąsias ar šimtąsias kvadratinių metrų dalis. Tokių nežymių ploto neatitikimų neįmanoma pajusti fiziškai, jie nesukelia papildomų nepatogumų ir negali būti pripažįstami Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu. Patys suimtieji vengia būti laikomi areštinės kamerose po vieną, teikia žodinius prašymus nelaikyti jų kamerose vienų. Areštinės administracija, prisidėdama prie suimtųjų dalios palengvinimo, paprastai atsižvelgia į tokius prašymus, tačiau dėl to gali pasireikšti kameros plotų neatitiktys. Šiuo atveju pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo trukmė ir mastas leidžia pažeidimą vertinti kaip neintensyvų.

2.2. Pažymėjo, jog Klaipėdos AVPK areštinės kameros atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 „Dėl Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatytus reikalavimus. Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus ir užtikrina privatumą. Dėl būtinybės užtikrinti kamerose laikomų asmenų saugumą, visiškai atitverti sanitarinio mazgo erdvės nėra galimybės. Klaipėdos visuomeninės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės patikrinimus. Patikrinimo aktais konstatuota, jog areštinės patalpose įrengtas centrinis šildymas, mechaninė ir dirbtinė ventiliacija, oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka higienos reikalavimus, nuo lubų bei sienų tinkas nebyra, pelėsio nėra. Atkreipė dėmesį, kad asmenys, laikomi areštinėje, patys dažnai tyčia niokoja patalpas, gadina inventorių.

2.3. Nurodė, kad asmenų krata atliekama procese dalyvaujant tik tos pačios lyties pareigūnams, kurie kratas atlieka mūvėdami vienkartines gumines pirštines, asmens krata ir daiktų apžiūra atliekama tam skirtoje patalpoje, kurios švara užtikrinama atliekant kasdienį valymą drėgnuoju būdu, šiose patalpose oro temperatūra bei santykinė drėgmė atitinka keliamus reikalavimus.

2.4. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundų, pareiškimų, prašymų atsakovo atstovui ar areštinės administracijai dėl pažeidimų ar pažeistų teisių neteikė.

2.5. Pažymėjo, jog pareiškėjo skunde abstrakčiai nurodyta aplinkybė dėl netinkamos medicininės priežiūros teikimo yra nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. Klaipėdos AVPK areštinėje sveikatos priežiūros paslaugos teikiama laikantys visų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu nusiskundimų dėl sveikatos, kurių metu būtų kviečiami sveikatos priežiūros įstaigų medicinos specialistai ir jį būtų tekę transportuoti į artimiausią laisvės atėmimo vietos ar kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigą, neteikė. Nėra duomenų apie pareiškėjo sužalotą sveikatą būnant Klaipėdos AVPK areštinėje.

2.6. Teigė, kad objektyvių įrodymų apie patirtą žalą pareiškėjas nepateikė. Nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis, atkartojančiomis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) pateiktą neturtinės žalos apibrėžimo sąvoką, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Objektyvūs duomenys rodo, kad pareiškėjo laikymas areštinėje nesukėlė ir negalėjo sukelti tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Nesutiktina, kad laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu pareiškėjas patyrė emocinę bei psichologinę neturtinę žalą.

2.7. Pažymėjo, jog pareiškėjo kreipimasis į teismą praėjus kuriam laiko tarpui (minimalaus ploto, turinčio tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, neatitiktis vėliausiai galėjo būti laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2014 m. sausio 30 d. (neskaitant ypač nežymios neatitikties laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2014 m. birželio 10 d.), o su skundu į teismą kreiptasi 2016 m. rugpjūčio 23 d.), t. y. praėjus 2 metams ir 7 mėnesiams, kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo realiai patirtų išgyvenimų.

2.8. Atsakovo atstovo nuomone, galima minimalaus ploto, turinčio tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, neatitiktis nėra žymaus masto ir intensyvi, t. y. tokio pobūdžio, iš kurio neturtinės žalos atlyginimas pinigais nekildintinas. Bylos aplinkybės bei kiti žalos dydžio nustatymo kriterijai (bendra atsakovo ekonominė situacija, valstybės piliečių bendras materialinis lygis, kalinimo įstaiga, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, teisingumo ir sąžiningumo principai) nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

II. 3. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu (b. l. 39–46) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį atmetė.

4. Teismas iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto tarnybinio pranešimo (b. l. 14) nustatė, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tenka ne mažiau kaip 5 kv. m ploto (Taisyklių 80 p.), buvo pažeista 26 paras, t. y. nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 8 d. (kamera Nr. 13, vienam asmeniui 2,69 kv. m), nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2013 m. lapkričio 28 d. (kamera Nr. 7, vienam asmeniui 2,91 kv. m), nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2014 m. sausio 30 d. (kamera Nr. 34, vienam asmeniui 4,49 kv. m) ir nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2014 m. birželio 10 d. (kamera Nr. 23, vienam asmeniui 4,99 kv. m). Taigi pareiškėjas 26 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažesnis kameros plotas, nei nustatyta teisės aktuose.

5. Vertindamas kitus duomenis, surinktus rengiantis bylos nagrinėjimui, teismas nustatė, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 nurodė, jog 2015 m. kovo 30 d. atlikus patikrinimą pagal skundą nustatyta, kad skunde nurodyti faktai, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr.

15. Nr. 23, Nr. 25, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 38 ir Nr. 39 yra šalta ir drėgna, nėra ventiliacijos, kamerų sienos apipelijusios, nešvarūs čiužiniai, juose yra blusų, pasivaikščiojimų kiemai nevalomi ir pilni šiukšlių, duše yra parazitų – nepasitvirtino, tačiau faktas, jog kamerose netinkama dirbtinė apšvieta – pasitvirtino. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras nurodė, kad apšvietimo sistemos pakeitimui būtina atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, tačiau pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 2 punktą veikiančioms policijos areštinėms tik tie HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl dirbtinės apšvietos matavimų neatitikimas HN 37:2009 21 punkto reikalavimams, nevertintas kaip pažeidimas.

Taip pat Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nurodė, jog asmenų 2015 m. rugsėjo 11 d. ir 2015 m. rugsėjo 18 d. skunduose išdėstyti faktai dėl per mažos dirbtinės ir natūralios apšvietos, netinkamos ventiliacijos pasitvirtino, tačiau pabrėžė, jog apšvietimo ir pastato vėdinimo sistemų pakeitimui būtina atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, o, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 37:2009 2 punktu, veikiančioms policijos areštinėms taikomų dirbtinės ir natūralios apšvietos bei oro judrumo matavimų neatitiktis HN 37:2009 reikalavimams nevertinta kaip pažeidimas.

Kiti skunduose išdėstyti faktai nepasitvirtino. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Klaipėdos visuomenės sveikatos centro tikrintose kamerose Nr. 23 (laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. kovo 28 d.) ir Nr. 34 (laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2014 m. sausio 30 d.). Teismas pažymėjo, kad minėtuose aktuose dirbtinės apšvietos matavimų atitiktis ir oro judrumo atitiktis patalpose atlikta ženkliai vėliau, nei jose buvo laikomas pareiškėjas, be to, matavimo rezultatai priklauso nuo individualių kriterijų (metų sezono, paros laiko ir kt.), todėl šie duomenys negali būti vertinami kaip objektyvūs, pagrindžiantys pareiškėjo argumentus dėl laikymo sąlygų neatitikties teisės aktų reikalavimams.

6. Teismas pareiškėjo teiginius, kad nėra galimybės Klaipėdos AVPK areštinės kamerose privačiai naudotis sanitariniais mazgais, laikė pagrįstais, kadangi Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nurodoma, jog kameroje esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120 – 130 cm aukščio pertvara, kaip ir reglamentuoja Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto nuostata, o šių aplinkybių neneigia ir atsakovo atstovas, atsiliepime į skundą nurodydamas, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Tačiau pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismine praktika analogiškose administracinėse bylose konstatuojama, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, todėl aplinkybė, jog pareiškėjas privalėjo naudotis tualetu, kuris netinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ribojo jo privatumą, pareiškėjui sukėlė nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., administracines bylas Nr. A-257-422/2016, Nr. A-482-756/2016, Nr. A-1304-756/2016, Nr. A-1141-756/2016, Nr. A-1113-822/2016 ir kt.).

7. Dėl asmens kratos netinkamo atlikimo teismas, vadovaudamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 14 punktu, Klaipėdos AVPK paaiškinimais, kad patalpos kuriuose atliekamos asmeninės kratos, jose esantys įrenginiai bei inventorius valomi policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka, asmens kratas atlieka tik tos pačios lyties policijos pareigūnai, pareigūnai visada naudoja vienkartines gumines pirštines, pažymėjo, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad asmeninės kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, jog kratos metu pareigūnai nesinaudoja vienkartinėmis pirštinėmis, todėl vien subjektyvus pareiškėjo suvokimas ir pareigūnų elgesio įvertinimas nesudaro pagrindo konstatuoti pareigūnų elgesio neteisėtumo.

8. Dėl medicininių paslaugų teismas, vadovaudamasis Taisyklių 70 punktu, pažymėjo, jog Klaipėdos AVPK areštinėje yra įsteigtas medicinos punktas, kurio darbuotojai tekia medicinines paslaugas ir išduoda reikiamus vaistus. Teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus Klaipėdos AVPK veiksmus, netinkamai suteikus pareiškėjui medicininę pagalbą, remdamasis vien pareiškėjo nurodytais paaiškinimais dėl netinkamų vaistų išdavimo, netinkamos medicinos darbuotojų kvalifikacijos. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuriuo metu jam išduoti netinkami vaistai, nenurodė, kaip pasireiškė sveikatos sutrikimai, atsiradę dėl netinkamos sveikatos priežiūros, Klaipėdos AVPK areštinėje laikymo metu pareiškėjas nepateikė jokių nusiskundimų, prašymų ar pageidavimų dėl netinkamos medicininės priežiūros.

9. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygų visumą, teismas padarė išvadą, kad Klaipėdos AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau 5 kv. m kameros ploto, pažeidė pareiškėjo teisę privačiai naudotis areštinės kamerose esančiais tualetais, todėl aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tokiu būdu pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurie nukrypimai nuo ploto normos yra labai nežymūs (4,49 kv. m asmeniui, 4,99 kv. m asmeniui), tačiau 11 parų pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto (2,69 kv. m asmeniui ir 2,91 kv. m asmeniui).

10. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatavo, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Be to, nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

11. Todėl, remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgęs į aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, konstatuotų pažeidimų apimtį (minimalaus ploto normos neužtikrinimas, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas), teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 200 Eur (CK 6.250 str.) ir pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

III. 12. Pareiškėjas V. C. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52), kuriame prašo priteisti jo naudai 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir remtis jo pirminiu skundu. Nurodo, kad, nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės, tačiau priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63–65), kuriame prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą pripažįstant pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas 26 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažesnis, nei teisės aktais nustatytas, kameros plotas. Teismo nustatyti laikotarpiai, kuomet pareiškėjui teko mažesnė nei teisės aktais numatyta ploto norma, teisingi, tačiau bendra trukmė yra ne teismo nustatytos 26 paros, o 22 paros. Laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 8 d. areštinėje pareiškėjas buvo laikomas ne daugiau kaip 7 paras, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2013 m. lapkričio 28 d. areštinėje buvo laikomas ne daugiau kaip 2 paras, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2014 m. sausio 30 d. areštinėje buvo laikomas ne daugiau kaip 8 paras, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2014 m. birželio 10 d. areštinėje buvo laikomas ne daugiau kaip 5 paras. Dėl neteisingo trukmės skaičiavimo neteisingai konstatuotas ir nukrypimo nuo ploto normos mastas, todėl atkreiptinas dėmesys, kad tik 9 paras pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto (7 paras – 2,69 kv. m asmeniui ir 2 paras – 2,91 kv. m asmeniui).

13.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo teisės privačiai naudotis areštinės kamerose esančiais tualetais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 yra pažymėjusi, kad teisės aktuose nesant nustatytos konkrečios pareigos įrengti uždarą sanitarinį mazgą, veikimas nepažeidžiant teisės aktų pats savaime nėra neteisėtas veikimas. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatymas reiškia, kad nesant teisės aktuose nurodytos konkrečios pareigos, nėra pažeidžiamos ir nacionalinės teisės normos.

Todėl uždaro sanitarinio mazgo neįrengimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, todėl tokio neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Taigi teismas neturėjo teisinio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuluotos bylose, kurių aplinkybės yra tapačios, todėl neteisingai konstatavo esant atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2016 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-433-858/2016, 2016 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje A-476-858/2016).

Be to, Klaipėdos AVPK areštinėje po higienos normos HN 37:2009 įsigaliojimo rekonstrukcijos darbai nebuvo atliekami, todėl šios normos reikalavimų pažeidimai negali būti konstatuojami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1497-556/2016). Pagal higienos normos HN 37:2009 reikalavimus kamerose įrengti sanitariniai mazgai sudaro sąlygas jais nekliudomai naudotis, užtikrina privatumą, nežemina žmogaus garbės ir orumo. Pareiškėjas skunde nurodydamas, jog „natūralu, kad asmuo nori bent minimaliausio privatumo“ nenurodo, kad dėl to buvo pažeistas privatumas, ar jis dėl to patyrė kitų nepatogumų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jo atžvilgiu turėtų būti taikomi kitokie sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai, nei nurodyta higienos normoje HN 37:2009.

Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad tam tikras areštinėje patalpintų asmenų privatumo apribojimas (sanitariniame mazge nesant pertvaros savo aukščiu siekiančios vidutinį žmogaus ūgį ir galimybę visiškai pasislėpti už durų, užuolaidos ar pan.) yra neišvengiama sulaikymo ar kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais bei saugiu vykdymu. Kiekvienam asmeniui, suabejojusiam dėl esamo privatumo naudojantis tualetu, nėra uždrausta tuo metu (esant tualete) panaudoti kameroje esantį audinį (širmą, užuolaidą 120-130 cm aukščio), galintį padidinti privatumo lygį, taip išlaikant (nepažeidžiant) subalansuotą atsakovo atstovo teisių ir pareigų pusiausvyrą tarp pareigos užtikrinti saugų asmens buvimą areštinėje ir teisės vykdyti areštinėje esančio asmens elgesio kontrolę.

Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktais yra nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų areštinėje, kontrolė ir priežiūra, sanitarinio mazgo įrengimas negali užtikrinti visiško privatumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-7-143/2016).

13.3. Pirmosios instancijos teismo padaryta neteisinga išvada, skaičiuojant pareiškėjo laikymo areštinėje trukmę, konstatuojant pažeistą pareiškėjo privatumą bei nepilnas atsižvelgimas į bylos aplinkybes turėjo reikšmės patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžio (būdo) vertinimui, kuris nėra adekvatus (viršija) pareiškėjo patirtiems nepatogumams ir neigiamiems išgyvenimams. Teismas, nustatydamas atlygintinos pareiškėjui neturtinės žalos dydį, į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į valstybės piliečių bendrą materialinį lygį bei į pragyvenimo lygį neatsižvelgė. Be to, teismas neatsižvelgė į individualias, bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes bei atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktus, atsakovo atstovo manymu, reikšmingus žalos dydžio nustatymo kriterijus, tokius kaip, pareiškėjui ne pirmą kartą apribota laisvė (nesukelia prisitaikymo prie areštinės sąlygų sunkumo), laiko veiksnys (pareiškėjui delsiant pasinaudoti teismine gynyba patirti nepatogumai menksta ir blėsta, todėl pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais) bei neigiama pareiškėjo reputacija. Esamos aplinkybės, pateikti žalos dydžio nustatymo kriterijai bei sąžiningumo ir teisingumo principai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui vidutinį (išskaičiuotą aritmetiškai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nusistovėjusį, atlyginimo dydį.

14. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 72–73) prašo jį atmesti. Nurodo, kad konkrečių ginčijamų klausimų, teisės aktų ir bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas skundas, pareiškėjas nenurodo. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde neturtinės žalos dydžio nediferencijavo pagal patirtos žalos pobūdį, nepagrindė įrodymais ar objektyviais duomenimis, o dėstė tik bendro pobūdžio teiginius. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo patirti nepatogumai ir išgyvenimai nepadarė jokio poveikio sveikatai, jis ir negali nurodyti neturtinės žalos elementų, kaip asmeniškai jam pasireiškė ši žala. Be to, pareiškėjas nepateikė neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimo. Pareiškėjas šiuo atveju 90 proc. sumažino prašymą (apeliacinio skundo dalyką) – prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą vertina 1 200 Eur (skunde buvo nurodyta 12 000 Eur), tuo tik patvirtindamas, kad laikui bėgant jo patirta neturtinė žala (neigiami išgyvenimai) blėsta, todėl jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais.

15. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 75) prašo jį atmesti. Nurodo, kad aplinkybių neigimas neatleidžia nuo atsakomybės. Palaiko pirmosios instancijos teismo argumentus, o atsakovo apeliacinį skundą vertina kaip norą išvengti atsakomybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad apeliacinės instancijos teismas, paprastai, gali revizuoti pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tose ribose, kuriose proceso šalis apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą.

17. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis iš esmės kelia tik reikalavimą priteisti didesnį jam žalos atlyginimą, o argumentų, kuriais grįstų savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepateikia. Atsakovas, ginčija tiek faktines aplinkybes susijusias su pažeidimo trukme, tiek priteistos žalos dydį.

18. Iš bylos matyti, kad atsakovas, pateikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą nurodė, jog pareiškėjas, pažeidžiant jo teisę į minimalų plotą, buvo kalinamas 22 paras. Šiam teiginiui pagrįsti pridėjo ir atitinkamą pažymą, liudijančią apie pareiškėjo buvimo areštinėje laikotarpius (b. l. 8-15). Šių aplinkybių, dėl bendro kalinimo laiko ir laiko, kai buvo pažeidžiamas reikalavimas dėl minimalaus kameros ploto, neginčija ir pareiškėjas.

19. Visa tai įvertinus, darytina išvada, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina atsakovo teiginius, jog pareiškėjo teisės, aptariamu aspektu, buvo pažeistos ne 26 paras, o 22 paras. Dėl ko pirmosios instancijos teismo išvada dėl 26 parų laikotarpio, kurio metu buvo pažeidžiamos pareiškėjo aptariamos teisės, yra neteisingos ir nepagrįstos, o tuo pačiu koreguotinos, konstatuojant 22 parų laikotarpį, kai pareiškėjo teko mažiau nei minimalus kameros plotas.

20. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitariniai mazgai yra įrengti taip, kad jais nėra užtikrinamas asmens privatumas, naudojantis šiuo mazgu. Šių aplinkybių iš esmės neginčija ir atsakovas, tačiau teigia, kad jo veiksmai, įrengiant tokio pobūdžio sanitarinį mazgą atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

21. Iš bylos matyti, kad pareiškėjas 36 paras buvo kalinamas daugiavietėse kamerose kartu su kitais asmenimis. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikoje šiuo klausimu ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiat ar perpildytose kamerose nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie svarbių veiksnių priskirtina galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.).

Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

22. Šis teisinis reguliavimas, yra susijęs su aukštesnės galios teisės akto (Konvencijos) taikymu, nei yra Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punktas. Tai lemia, kad atsakovo veiksmai, remiantis Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punktu negali būti pripažinti teisėtais, nes prieštarauja kitam aukštesnės galios teisės aktui. Dėl ko priešingi šiuo klausimu atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti bei atmetami.

23. Visa tai įvertinus, darytina išvada, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjo teisės minimalaus ploto ir privatumo aspektais buvo pažeistos bei kad tai truko pakankamai ilgą laiką. Atsižvelgusi į šių pažeidimų pobūdį, kolegija sutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kuriai atlyginti teisinga satisfakcija yra piniginė kompensacija. Šiuo atveju pažeidimo dėl minimalaus ploto trukmės sumažėjimas nuo 26 iki 22 parų yra neesminis, be to, šis pažeidimas yra susijęs ir pažeidimu dėl privatumo. Dėl ko, atsakovo teiginiai, kad pareiškėjui padaryta žala galėjo būti atlyginta ir kitais būdais yra nepagrįsti bei atmestini.

24. Minėta, kad pareiškėjas, argumentų, kuriais nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl priteistos jam žalos dydžio iš esmės nepateikė. Atsižvelgus į pažeidimų pobūdį, jų trukmę, pagrindo išvadai, kad pareiškėjui priteista akivaizdžiai per maža piniginė kompensacija, nėra.

25. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurį keisti pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. C. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius