2K-633/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-633/2012 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-89-2-00007-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.14.5.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

išteisintajam V. R.,

gynėjui advokatui Gintarui Ruseckui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio.

Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžiu V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Iš V. R. priteista nukentėjusiajam G. M. 500 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: V. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo G. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. G. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, palaikiusio kasacinį skundą iš dalies ir prašiusio perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išteisintojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. R. buvo nuteistas už tai, kad pasikėsino sukčiauti, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. 2009 m. spalio 8 d. pareikalavo, kad G. M. grąžintų jam žinomai nesamą 2000 Lt skolą, kurios negavęs, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2009 m. lapkričio 25 d., remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 431 straipsniu, kreipėsi su pareiškimu į Utenos rajono apylinkės teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė iš G. M. priteisti jam žinomai nesamą 2000 Lt skolą, pateikdamas G. M. rašytą raštelį, neva patvirtinantį skolos egzistavimą, tačiau iš tikrųjų surašytą patvirtinti nuostolių, patirtų dėl V. R. brolio R. R. 2009 m. balandžio 19 d. G. M. padarytų sužalojimų, atlyginimą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2010 m. sausio 12 d. kreipėsi su ieškiniu į Utenos rajono apylinkės teismą dėl žinomai nesamos skolos priteisimo jo naudai iš atsakovo G. M., o 2010 m. kovo 23 d. – į Utenos rajono apylinkės teismą su patikslintu ieškiniu dėl nepagrįsto praturtėjimo, prašydamas iš G. M. priteisti 2000 Lt be pagrindo įgytą turtą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2010 m. birželio 7 d. Utenos rajono apylinkės teismas jo ieškinį atmetė dėl to, kad tarp šalių neatsirado paskolos teisiniai santykiai – perduotų pinigų paskirtis ne paskola, o ieškovo brolio R. R. padarytos žalos atsakovui, t. y. G. M., atlyginimas; Panevėžio apygardos teismas, atmetęs apeliacinį skundą, šį Utenos rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Valdemaras Mociškis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendį.

Kasacinis skundas paduotas tiek dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies pažeidimas), tiek ir dėl padarytų Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas).

Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, nepagrįstai nurodė, kad G. M. žinojo tikrąjį raštelio turinį ir jo suklaidinti nebuvo galima, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad apgaulė visai nebuvo naudojama. Apgaulė, pasak kasatoriaus, buvo naudojama, siekiant apgauti ne nukentėjusįjį, o civilinę bylą nagrinėjusį teismą. V. R. teismui adresuotuose dokumentuose nenurodė, kad jis atlygino žalą nukentėjusiajam, o teigė, kad pinigus paskolino (perdavė) ir nori juos atgauti. Taip išteisintasis, iškraipydamas objektyvią tiesą, siekė, kad civilinę bylą nagrinėjančiam teismui susiformuotų klaidingas įsivaizdavimas apie objektyviai neegzistuojantį faktą.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad išteisintasis, žinomai melagingai interpretuodamas nukentėjusiojo rašyto žalos atlyginimo raštelio turinį, 2009 m. lapkričio 25 d. pareiškimu kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą reikalaudamas, kad teismas įpareigotų G. M. perduoti jam savo turtą, t. y. žalos atlyginimui gautus ir teisėtai valdomus pinigus. Su tokio pat pobūdžio reikalavimais V. R. į teismą kreipėsi ir 2010 m. sausio 12 d. bei 2010 m. kovo 23 d., pateikdamas ieškinį ir patikslintą ieškinį. Surašydamas, pasirašydamas ir įteikdamas teismui dokumentus, kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys, išteisintasis, panaudodamas apgaulę, tiesiogiai pradėjo daryti nusikaltimą, t. y. tiesiogine tyčia atliko objektyvius sukčiavimo nusikaltimo sudėčiai būdingus veiksmus.

Anot kasatoriaus, tai, kad G. M. pasinaudodamas savo teisėmis civilinio proceso metu įrodė, jog pinigai jam buvo perduoti ne kaip paskola, o kaip žalos atlyginimas, turėjo būti vertinami ne kaip priežastis baudžiamajai atsakomybei netaikyti, o kaip veiksmai, nepriklausantys nuo V. R. valios, dėl kurių jo pradėta nusikalstama veika nebuvo baigta. Išteisintasis suvokė, kad nukentėjusysis gali prieštarauti jo pateiktiems reikalavimams, tačiau nemanė, kad G. M. neturėdamas pakankamai teisinių žinių sutrukdys pabaigti nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad V. R., būdamas teisininkas, jau raštelio surašymo metu diktuodamas jo tekstą, nenurodydamas įrašyti, kad pinigai skiriami žalai atlyginti, numatė galimybę apgauti G. M. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-409/2011 ir 2K-P-267/2011, nes šiais atvejais civiliniai santykiai tarp šalių nebuvo pasibaigę, taip pat jis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. R., nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-620/2010).

Kreipimasis į teisėsaugos institucijas pranešant apie nusikalstamą veiką nesudaro pasikėsinimo sukčiauti sudėties, tačiau apie pasikėsinimą apgaule įgyti svetimą turtą būtų galima kalbėti tada, jeigu kaltininkas ikiteisminiame tyrime ar teisme būtų pareiškęs civilinį ieškinį, o šiuo atveju civilinis ieškinys teismui buvo pareikštas, todėl V. R. veiksmai, siekiant įgyti teisę į svetimą turtą naudojant apgaulę, turėjo būti kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl sukčiavimo požymių

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo, kaip BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės panaudojimas, siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Sukčiavimo atveju kaltininkas suvokia, kad suklaidino kitą asmenį, numato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 182 straipsnyje numatyti padariniai, ir to nori. Apgaulė, kaip nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-335/2010).

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų. Pagal CPK 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja. Dalyvaujančio byloje asmens, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, atsakomybę nustato CPK 95 straipsnis. Jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui (CPK 300 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pradėtas pagal G. M. pareiškimą, paduotą 2011 m. vasario 3 d., t. y. įsiteisėjus procesiniam sprendimui civilinėje byloje.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. R. kreipėsi į teismą su reikalavimu apginti realiai neegzistuojančią savo turtinę teisę, savo reikalavimą grįsdamas tikru dokumentu – G. M. surašytu rašteliu, jo turinį nesąžiningai, žinomai neteisingai interpretuodamas: nurodydamas raštelio turinį palankų sau, bet iš esmės kitokį, nei tikroji juo išreikšta raštelio autoriaus G. M. valia. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis patį turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) į turtą. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas.

Apeliacinės instancijos teismas V. R. išteisinimą argumentavo tuo, kad jis nepateikė teismui jokių netikrų dokumentų ar duomenų. Teismas pažymėjo, kad V. R. turėto G. M. surašyto raštelio tikrojo turinio nežinojo tik civilinį ginčą sprendęs teismas, tačiau jį žinojo procese dalyvavęs G. M. Teismas padarė logišką išvadą, kad raštelio pateikimu ir jo turinio interpretavimu V. R. negalėjo suklaidinti G. M., kuris prieštaravo V. R. pateiktai raštelio turinio interpretacijai ir ginčą sprendusiam teismui pateikė savą interpretaciją, kurią pagrindė kitais įrodymais. Teismas civilinėje byloje priėmė palankų G. M. sprendimą, atmesdamas V. R. ieškinį. Taigi faktiškai apeliacinės instancijos teismas nenustatė apgaulės, kaip būtino sukčiavimo nusikaltimo, požymio, konstatuodamas CPK numatytą atsakomybę dėl nesąžiningai pareikšto nepagrįsto ieškinio ir vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais dėl baudžiamosios teisės, kaip paskutinės priemonės (ultima ratio) taikymo, kai teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes piktnaudžiavimas civilinėmis procesinėmis teisėmis nėra apgaulės požymių turintys veiksmai, todėl apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, teisės taikymo klaidos nepadarė. Kasatorius teigia, esą apeliacinės instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos, šį savo teiginį grįsdamas ne bylos aplinkybėmis, kurių esą neįvertino teismas, o savu tų pačių aplinkybių vertinimu. Tai nėra teisinis argumentas, pagrindžiantis apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde nurodoma nutartis Nr. 2K-620/2010 nėra šioje byloje taikytinas precedentas, nes joje nustatytos kitokios faktinės aplinkybės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinį skundą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Antanas Klimavičius

Vladislovas Ranonis