2017-12-27 Nr. AB-24479-3-61-3-04854-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-636-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04854-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 12.15.5; 12.15.6; 12.15.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI, mokesčių administratorius) pakartotinai patikrino uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Galinta ir partneriai“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo, deklaravimo teisingumą ir sumokėjimo savalaikiškumą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir mokestinio patikrinimo rezultatus išdėstė 2015 m. sausio 19 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-17 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo papildomai apskaičiavo 60 678,58 Eur (209 511 Lt) PVM.

2. Kauno AVMI Patikrinimo aktą patvirtino 2015 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-166 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas), t. y. buvo patvirtinta 60 678,58 Eur (209 511 Lt) PVM suma ir apskaičiuoti 22 495,37 Eur (77 627 Lt) PVM delspinigiai bei pareiškėjui paskirta 12 135 Eur (41 902 Lt) PVM bauda.

3. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija, centrinis mokesčių administratorius, atsakovas) 2015 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 69-105 „Dėl UAB „Galinta ir partneriai“ (į. k. 134958886) 2015 m. balandžio 24 d. skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas) patvirtino Kauno AVMI sprendimą.

4. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. S-165(7-159/2015) „Dėl UAB „Galinta ir partneriai“ 2015 m. liepos 3 d. skundo“ (toliau – ir MGK sprendimas) patvirtino VMI sprendimą.

II. 5. Pareiškėjas UAB „Galinta ir partneriai“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti VMI 2015 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 69-105, Kauno AVMI 2015 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-166 ir MGK 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. S-165(7-159/2015).

5.1. Skunde pažymėjo, jog nesutinka su priimtais sprendimais. Dėl sandorių su UAB „Tvorų centras“ nurodė, kad 2012 m. birželio–liepos mėn. į PVM atskaitą įtraukė 101 266,12 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Tvorų centras“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras už įsigytas statybines medžiagas. Nesutiko su mokesčių administratorių išvadomis, kad pareiškėjas minėtose ūkinėse operacijose buvo nesąžiningas, nes žinojo arba turėjo žinoti, kad UAB „Tvorų centras“ nesumokės į biudžetą mokėtino PVM. Pareiškėjo teigimu, sukčiavimo faktas jo atžvilgiu nebuvo įrodytas, nes mokesčių administratorius nepateikė jokių įrodymų, kaip pareiškėjas galėjo žinoti, kad UAB „Tvorų centras“ bankrutuos. Mokesčių administratorius šią išvadą padarė, remdamasis tik prielaidomis, kurios yra nelogiškos. Atsakovas rėmėsi duomenimis, kurie tapo žinomi tik 2013 metais, kai UAB „Tvorų centras“ jau buvo iškelta bankroto byla. Tuo tarpu šiai ginčo daliai aktualus laikotarpis yra 2012 m. birželio–liepos mėn., o pareiškėjas, prieš atliekant darbus, ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad įsitikintų UAB „Tvorų centras“ veiklos teisėtumu. Pareiškėjas patikrino kontrahento duomenis juridinių asmenų registre, taip pat VMI duomenų bazėje. Prieštaraudamas skundžiamų sprendimų išvadoms, pareiškėjas taip pat nurodė, kad informacija, jog UAB „Tvorų centras“ dirbo tik du samdomi darbuotojai, ar tai, kad kontrahentas nepateikė apskaitos dokumentų operatyviam patikrinimui, yra susijusi su galimu minėtos bendrovės veiklos neteisėtumu, tačiau ne su pareiškėjo žinojimu apie kontrahento neteisėtą veiklą (nesąžiningumu).

5.2. Dėl sandorių su UAB „Kauno arena“ nurodė, jog pareiškėjas dėl šio epizodo savo kaltės neįžvelgia. Paaiškino, jog PVM atskaitą darė pagal PVM sąskaitas-faktūras, gautas iš UAB „Kauno arena“. Ši bendrovė pateikė PVM sąskaitą-faktūrą avansui gauti, o vėliau už nuomą teikdavo kitas PVM sąskaitas-faktūras, nuo kurių pareiškėjas ir atskaitė PVM. Tuo tarpu UAB „Kauno arena“ teiktose sąskaitose-faktūrose nenurodė, kad ji yra už tas pačias paslaugas, kurios buvo išskirtos avansinėje PVM sąskaitoje-faktūroje.

5.3. Dėl vykdytų prekybinių sandorių su Lenkijos įmone PP-H „JANEX“ sp. j. nurodė, kad pareiškėjui nebuvo žinoma, jog minėta Lenkijos bendrovė PVM mokėtoja įregistruota buvo tik nuo 2008 m. balandžio mėn., kadangi minėta įmonė pareiškėjui pateikė duomenis, kad ji PVM mokėtoja tapo dar 2004 m. Šiuo aspektu pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamų sprendimų išvadomis, pažymėjo, kad priešingu atveju jis, parduodamas prekes 2008 m. sausio mėn., nebūtų galėjęs tiksliai žinoti tos bendrovės PVM kodą. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas dar 2008 m. mokesčių administratoriui pateikė deklaraciją dėl prekių išvežimo į kitas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalis, tačiau tuomet mokesčių administratoriui jokių abejonių dėl tokio pardavimo nekilo. Taigi, pareiškėjui iš esmės neaišku, kokiu pagrindu mokesčių administratorius padarė išvadą, kad Lenkijos įmonė 2008 m. sausio mėn. dar nebuvo PVM mokėtoja.

5.4. Dėl grūdų pirkimo iš grūdų gamintojų nurodė, kad nesutinka su Inspekcijos nuomone, jog pareiškėjas privalėjo nuo grūdų džiovinimo ir valymo paslaugų vertės apskaičiuoti PVM. Pareiškėjas teigė, kad superkamų grūdų nuosavybė pereidavo pareiškėjui iš karto po žemės ūkio produkcijos perdavimo momento, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas atlikdavo paslaugas pardavėjams (ūkininkams). Pabrėžė, kad pareiškėjas džiovinimo, valymo paslaugas atliko sau, t. y. džiovino ir išvalė sau priklausančią žemės ūkio produkciją, todėl atsakovas neturi pagrindo įpareigoti sumokėti PVM už pareiškėjo gamybos proceso operacijas.

5.5. Apibendrindamas, pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorių priimti sprendimai neteisėti, nes juos priimant buvo netinkamai pritaikytos teisės aktų normos bei nesurinkta pakankamai įrodymų dėl pareiškėjo veiksmų neteisėtumo.

6. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6.1. Dėl sandorių su UAB „Tvorų centras“ atsakovas nurodė, kad pareiškėjui pagrįstai nebuvo leista atskaityti 101 266 Lt PVM, nes patikrinimo metu buvo padaryta išvada, jog pareiškėjas, sudarydamas sandorį su UAB „Tvorų centras“, žinojo / turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Šiuo aspektu nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio–liepos mėn. iš UAB „Tvorų centras“ įsigijo statybinių medžiagų, atsiskaitė grynais pinigais pagal kasos pajamų orderius, tačiau mokestiniam patikrinimui nei sutarties, nei prekių užsakymo, prekių gabenimo ir kt. dokumentų nepateikė. Nors pareiškėjas pagal UAB „Tvorų centras“ išduotas sąskaitas–faktūras atskaitė 101 266 Lt pirkimo PVM, UAB „Tvorų centras“ sandorių su pareiškėju nedeklaravo bei pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras 101 266 Lt pardavimo PVM į valstybės biudžetą nesumokėjo. Inspekcija skundžiamu sprendimu sutiko su Kauno AVMI padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo nesąžiningumą įrodo tai, jog pareiškėjo atsakingi asmenys tinkamai neįsitikino, ar UAB „Tvorų centras“ realiai 2012 m. vykdė ekonominę veiklą ir mokestines prievoles, nesilankė minėtos bendrovės buveinėse, nesidomėjo UAB „Tvorų centras“ vykdoma veikla. Tuo tarpu vien tik formalių rekvizitų sąskaitose-faktūrose buvimas nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas teisės į PVM atskaitą prasme, sudarydamas sandorį su minėta bendrove, elgėsi sąžiningai. Pažymėjo, kad santykiai tarp bendrovių tęsėsi gana netrumpą laiką, todėl pareiškėjas turėjo pakankamai laiko bei galimybių surinkti išsamią informaciją apie UAB „Tvorų centras“. Šiuo aspektu taip pat pabrėžė, kad mokestinio tyrimo metu nebuvo neginčijamai įrodyta, jog sandoriai tarp bendrovių iš esmės realiai įvyko, tuo tarpu išrašytos sąskaitos-faktūros, kasos pajamų orderiai neįrodo sandorių realumo ir jų vykdymo aplinkybių.

6.2. Dėl sandorių su UAB „Kauno arena“ nurodė, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 64 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl patikrinimo metu papildomai buvo apskaičiuota sumokėti 14 395 Lt PVM. Tokia išvada buvo padaryta atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, gavęs iš UAB „Kauno arena“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras už suteiktas VIP ložės nuomos paslaugas už atitinkamą mėnesį, privalėjo sumažinti nuo sumokėto avanso apskaičiuotą ir į PVM atskaitą įtrauktą PVM sumą. Tuo tarpu pareiškėjas pakartotinai į PVM atskaitą įtraukė UAB „Kauno arena“ išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose išskirtą PVM už mėnesį suteiktas VIP ložės nuomos paslaugas.

6.3. Dėl sandorių su Lenkijos įmone PP-H „JANEX“ sp. j. nurodė, jog pareiškėjas neįrodė, kad sandorių sudarymo metu minėta Lenkijos įmonė buvo PVM mokėtoja. Atsakovo nuomone, spaudas, kuriame buvo nurodytas įmonės, kaip PVM mokėtojos kodas, buvo uždėtas vėliau, todėl tikėtina, kad dokumentai Lenkijos įmonei buvo pateikti vėliau, kai įmonė jau buvo tapusi PVM mokėtoja. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pateikė Prekių tiekimo į kitas ES valstybes nares ataskaitą už 2008 m. I ketvirtį, kurioje deklaravo sandorius su minėta Lenkijos įmone, tačiau deklaracija buvo pateikta 2008 m. balandžio 23 d., t. y. jau po Lenkijos įmonės tapimo PVM mokėtoja (PVM mokėtoja įmonė įregistruota 2008 m. balandžio 1 d.). Taigi, mokesčių administratoriai atitinkamai padarė išvadą, kad minėta Lenkijos įmonė 2008 m. sausio 17 d. (išrašytos 2 sąskaitos-faktūros) dar nebuvo PVM mokėtoja.

6.4. Dėl pareiškėjo atliktų grūdų valymo ir džiovinimo paslaugų nurodė, kad pareiškėjas fiziniams asmenims, ne PVM mokėtojams, atlikdamas grūdų valymo ir džiovinimo paslaugas, nepagrįstai šiems asmenims neišrašydavo PVM sąskaitų-faktūrų ir nuo atliktų paslaugų vertės neapskaičiuodavo, nedeklaruodavo ir nesumokėjo PVM, todėl nesilaikė PVMĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalavimų. Šiame kontekste pabrėžė, kad iš pateiktų grūdų pirkimo-pardavimo sutarčių turinio buvo padaryta išvada, jog pareiškėjas faktiškai gavo atlygį už suteiktas grūdų džiovinimo ir valymo paslaugas iki sąskaitų-faktūrų išrašymo momento, todėl, apskaičiavęs grūdų džiovinimo ir valymo paslaugų vertę, kuri nurodyta sąskaitose-faktūrose ir buvo atimama iš apskaičiuotos grūdų supirkimo kainos, pareiškėjas privalėjo apskaičiuoti nuo atliktų paslaugų vertės PVM. Tačiau, kaip patvirtino grūdų pardavėjai, pareiškėjas atliekamų džiovinimo ir valymo darbų atskirais dokumentais neįformindavo.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

III. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8.1. Teismas nustatė, kad ginčas dėl sandorių su UAB „Tvorų centras“ kilo dėl pareiškėjo galimybės pasinaudoti PVM atskaita už įsigytas statybines medžiagas už 583 486 Lt (iš jų 101 266 Lt PVM) bei pareiškėjo žinojimo ir / ar galėjimo žinoti, jog UAB „Tvorų centras“ pardavimo PVM nesumokės. Nurodė, kad sprendžiant skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, šioje dalyje esminę reikšmę turi aplinkybių nustatymas, ar mokesčių administratorius pagrįstai, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, jų seką, eigą, nepripažino pareiškėjo teisės atskaityti pirkimo PVM, išskirto UAB „Tvorų centras“ išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose.

8.2. Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi atskaitos tvarką reglamentuojančiomis PVMĮ VII ir VIII skyrių nuostatomis (57 str., 64 str. 1 ir 9 d.), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalimi.

8.3. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004 suformuluotomis taisyklėmis, taikytinomis nagrinėjant bylas dėl mokesčių mokėtojo teisės į PVM atskaitą apimties ir šios teisės įgyvendinimo sąlygų. Pažymėjo, jog tam, kad asmuo įgytų teisę į PVM atskaitą, turi būti juridinių faktų visuma: ūkinės operacijos tikras įvykdymas, jos įvykdymo aplinkybių patvirtinimas apskaitos dokumentuose ir asmens, įgyjančio teisę į PVM atskaitą, sąžiningumas. Nustatant mokesčius, siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Be to, mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami ūkio plėtros prioritetai (rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimu).

8.4. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepripažįsta pareiškėjo teisės atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „Tvorų centras“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Teigė, jog nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo sąžiningumo, nes, kaip nustatyta mokesčių administratoriaus, pareiškėjas ūkinėse operacijose su UAB „Tvorų centras“ buvo nesąžiningas, kadangi sandoriuose su UAB „Tvorų centras“ nebuvo pakankamai atidus, t. y. nepakankamai pasidomėjo minėtos bendrovės vykdoma veikla, mokumu, patikimumu, todėl darė išvadą, kad teisės į PVM atskaitą prasme pareiškėjas sandoriuose su UAB „Tvorų centras“ nebuvo sąžiningas.

Įvertinęs Kauno AVMI mokestinio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad mokesčių administratoriaus argumentai dėl pareiškėjo papildomo dėmesio skyrimo kontrahento, dalyvaujančio sandoriuose, ūkinei veiklai būtų perteklinis ir nelogiškas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas šiuo aspektu akcentuoja, jog jis neturėjo nei laiko, nei lėšų vykdyti papildomą (savarankišką) kontrahento veiklos tikrinimą, jam pakako viešoje erdvėje pateiktų duomenų, iš kurių nekilo jokių abejonių ar įtarimų dėl kontrahento vykdomos ūkinės veiklos.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, jog nors iš mokesčių mokėtojo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti, t. y. imtis specialioms tarnyboms priskirtų operatyvinės veiklos funkcijų, tačiau bent minimalius veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos subjekto veiklos teisėtumu (PVM mokesčio deklaravimu ir pan.), galima atlikti. Tokią galimybę, be kita ko, reglamentuoja ir MAĮ 36 straipsnio nuostatos. Tuo tarpu pareiškėjas, apsiribodamas tik minimalia vieša informacija ir savo susidaryta nuomone, dalyvaudamas žodiniuose sandoriuose su UAB „Tvorų centras“, iš esmės veikė savo valia ir rizika.

Šiuo aspektu teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas rinkoje ūkinę veiklą vykdo gana senai, su kitomis įmonėmis, bendrovėmis taip pat veikia įvairių paslaugų pagrindu, todėl pareiškėjui iš esmės yra žinomas / turi būti žinomas, galimų pasekmių mastas, kai bent viena sandorio šalis nesilaiko sąžiningumo principo. Pareiškėjas, būdamas aktyvus, iš esmės galėjo, nereikalaujant per didelių darbo ir finansinių sąnaudų, išsamiau pasidomėti kontrahento vykdoma ūkine veikla (jos mokumu, privalomų mokestinių dokumentų teikimu ir pan.), taip siekiant ateityje išvengti galimų neigiamų pasekmių, kaip šiuo atveju draudimų atskaityti PVM.

Taigi, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo veiksmus UAB „Tvorų centras“ atžvilgiu vertino kaip nepakankamai aktyvius (nesidomėta kontrahento vykdoma veika, jos patikimumu, organizuojamu darbu, darbuotojais, bendrovės mokumu ir pan.), todėl pagrįstai nusprendė dėl pareiškėjo veiksmų nesąžiningumo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, tiek pareiškėjas, gindamas savo poziciją, tiek kontrahentas nepateikė pagrįstų įrodymų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą dėl įvykusių sandorių realumo.

Todėl mokesčių administratoriui iš esmės kilo abejonė, ar sandoriai realiai buvo įvykę. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius teisingai nurodė, jog vien tik sąskaitų-faktūrų ir kasos pajamų orderių nepakanka sandoriams pagrįsti. Šias išvadas paneigiančių įrodymų pareiškėjui nepateikus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, tik akcentuodamas nežinojimą, jog kontrahentas gautų pajamų nedeklaruos, bei tai, kad neturėjo papildomos pareigos domėtis kontrahento vykdoma veikla, mokesčių administratoriaus priimtų išvadų dėl nesąžiningumo nepaneigė.

8.5. Teismas nustatė, jog ginčas dėl sandorių su Lenkijos įmone PP-H „JANEX“ sp. j. kilo dėl to, ar sandorių sudarymo metu minėta Lenkijos įmonė buvo PVM mokėtoja. Įvertinęs mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis ir pareiškėjo argumentus, teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, priimdamas išvadą dėl to, jog produkcija buvo parduota ne PVM mokėtojui, iš esmės rėmėsi oficialiais duomenimis, atlikus paieškas Europos Komisijos duomenų bazėje (VIES), todėl nėra pagrindo išvadai, kad nustatyti oficialūs duomenys nėra teisingi. Atsižvelgęs į tai (remdamasis oficialiais duomenimis), mokesčių administratorius turėjo pagrindą daryti išvadą, kad produkcija buvo parduota įmonei, kuri sandorio metu dar nebuvo PVM mokėtoja. Dėl pareiškėjo argumentų, kad tuo atveju, jei įmonė PVM mokėtoja buvo įregistruota tik 2008 m. balandžio 1 d., jis negalėjo žinoti Lenkijos įmonės PVM kodo, nurodydamas jį mokestiniuose dokumentuose, teismas pažymėjo, jog duomenų bazėje esantys duomenys apie Lenkijos įmonę nėra paneigti (tokių duomenų byloje nėra), tuo tarpu pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratorių padaryta išvada, kad duomenys galėjo būti įrašyti ir vėliau, nes Prekių tiekimo į kitas ES valstybes nares ataskaitą už 2008 m. I ketvirtį pareiškėjas pateikė tik 2008 m. balandžio 23 d. (t. y. jau po Lenkijos įmonės įregistravimo PVM registre), šios mokesčių administratoriaus išvados (kad duomenys buvo įrašyti vėliau) jokiais įrodymais nepaneigė. Atitinkamai teismas sprendė, kad ši mokesčių administratoriaus išvada pareiškėjo skunde pateiktais argumentais nėra paneigta.

8.6. Pasisakydamas dėl pareiškėjo sandorių su UAB „Kauno arena“, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvadomis, jog pareiškėjas šiuo atveju pažeidė PVMĮ 64 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas buvo į PVM atskaitą įtraukęs pirkimo PVM nuo prekių tiekėjui arba paslaugų teikėjui sumokėtų avansų, tokia (tokiomis) pirkimo PVM suma (sumomis) atitinkamai mažinama pagal galutinę PVM sąskaitą-faktūrą į PVM atskaitą įtrauktina pirkimo PVM suma. Įvertinęs mokestinio tyrimo metu nustatytą informaciją, teismas sprendė, kad pareiškėjas už suteiktas VIP ložės nuomos paslaugas, už kurias vėliau buvo išrašomos sąskaitos-faktūros už kiekvieną mėnesį, turėjo tik sumažinti nuo jau sumokėto avanso apskaičiuotą ir į PVM atskaitą įtrauktą PVM sumą. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis aptarta PVMĮ nuostata, pareiškėjas negalėjo pakartotinai į PVM atskaitą įtraukti UAB „Kauno arena“ išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose išskirtą PVM už mėnesį, todėl Kauno AVMI pagrįstai konstatavo PVMĮ 64 straipsnio 1 dalies nuostatos nesilaikymą.

8.7. Dėl pareiškėjo neapskaičiuoto, nedeklaruoto ir nesumokėto PVM nuo grūdų augintojams suteiktų džiovinimo ir valymo paslaugų teismas pabrėžė, kad pareiškėjui nesumokėta PVM dalis buvo apskaičiuota už tai, jog jis, ne PVM mokėtojams suteikęs grūdų valymo ir džiovinimo paslaugas, šiems asmenims neišrašė PVM sąskaitų-faktūrų ir nuo atliktų paslaugų nedeklaravo ir nesumokėjo PVM. Įvertinęs mokestinio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas, suteikęs valymo ir džiovinimo darbus, atlygį gaudavo dar iki sąskaitų išrašymo momento, ką patvirtino ir grūdų pardavėjai, nurodydami, kad pareiškėjas jiems atliko džiovinimo ir valymo darbus, ir dėl šių suteiktų paslaugų pardavėjams būdavo sumokama mažesnė supirkimo kaina, o tai reiškia, kad už pareiškėjo suteiktas paslaugas pareiškėjui buvo apmokėta. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas atliko papildomas paslaugas, už jas buvo sumokėta (grūdų pardavėjai gaudavo mažesnes pajamas), todėl pareiškėjas už suteiktas paslaugas turėjo pareigą grūdų pardavėjams išrašyti PVM sąskaitas-faktūras PVMĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatos prasme.

8.8. Atsižvelgęs į mokestinių institucijų sprendimuose teisingai vertintą teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus ir panaikinti Kauno AVMI sprendimą, VMI sprendimą bei MGK sprendimą.

IV. 9. Pareiškėjas UAB „Galinta ir partneriai“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą ir panaikinti VMI 2015 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 69-105, Kauno AVMI 2015 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-166 ir MGK 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. S-165(7-159/2015) dalyje dėl įpareigojimo sumokėti 51 868,63 Eur PVM – 29 328,66 Eur PVM, priskaičiuoto dėl UAB „Galinta ir partneriai“ sudarytų sandorių su UAB „Tvorų centras“, 2 502,90 Eur PVM, priskaičiuoto dėl UAB „Galinta ir partneriai“ sudarytų sandorių su Lenkijos įmone PP- H „JANEX“ sp. j., ir 20 037,07 Eur PVM, priskaičiuoto dėl UAB „Galinta ir partneriai“ sudarytų sandorių su grūdų augintojais, taip pat 22 495,37 Eur PVM delspinigių ir 12 135 Eur PVM baudos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 784,90 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9.1. Dėl su UAB „Tvorų centras“ sudarytų sandorių pareiškėjas pažymi, kad 2012 metais, pirkdamas prekes iš UAB „Tvorų centras“, ėmėsi visų prieinamų priemonių, jog įsitikintų kontrahento veiklos teisėtumu, t. y. bendrovė įsitikino kontrahento patikimumu, patikrindama viešus duomenis juridinių asmenų registre, kur UAB „Tvorų centras“ buvo nurodyta kaip veikianti įmonė, laiku teikianti finansinės atskaitomybės dokumentus, taip pat VMI duomenų bazėje, kur UAB „Tvorų centras“ buvo nurodyta kaip PVM mokėtojas ir nebuvo įtraukta į mokesčių administratoriaus nurodymų nevykdančių įmonių sąrašą. Be to, pareiškėjas buvo nuvykęs į UAB „Tvorų centras“ veiklos vykdymo vietą – apžiūrėjo bendrovei priklausančius sandėlius, produkciją, matė ten dirbančius darbuotojus. Kiti nevieši duomenys apie UAB „Tvorų centras“ pareiškėjui nebuvo ir nėra prieinami, todėl negalėjo būti patikrinti. Dėl šios priežasties pareiškėjas teigia, kad padarė viską, ką galėjo, jog įsitikintų UAB „Tvorų centras“ veiklos teisėtumu. Jokių įtarimų dėl UAB „Tvorų centras“ veiklos neteisėtumo jam niekada nekilo, nes visus įsipareigojimus bendrovė vykdė laiku ir tinkamai.

9.2. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į LVAT 2007 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-345/2007 ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2015 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Nr. C-277/14 bei pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas mokesčių administratoriaus atsisakymą pripažinti apelianto atliktą pirkimo PVM atskaitą, nukrypo tiek nuo LVAT, tiek nuo ESTT suformuotos praktikos, nes byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų apie pareiškėjo sukčiavimą PVM srityje. Pareiškėjas akcentuoja, kad sudarydamas sandorius su UAB „Tvorų centras“ elgėsi sąžiningai – patikrino viešą informaciją apie UAB „Tvorų centras“, nuvyko į UAB „Tvorų centras“ sandėlius, apžiūrėjo prekes, matė sandėliuose dirbančius darbuotojus. UAB „Tvorų centras“ 2011 m. PVM deklaracijos įrodo, kad bendrovė vykdė veiklą – prekių pardavimą ir tiekimą. UAB „Tvorų centras“ 2011 m. veiklos metiniame pranešime pateikta informacija, kad nuostolis bendrovėje susidarė dėl sumažėjusios apyvartos ir nuostolingų sandorių, pagrindiniam pirkėjui susidūrus su finansiniais sunkumais ir nustojus atsiskaitinėti su UAB „Tvorų centras“. Apie tai, kad UAB „Tvorų centras“ nesumokės mokėtino PVM į biudžetą ir šiai įmonei 2013 m. bus iškelta bankroto byla, pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti. UAB „Tvorų centras“ laiku ir tinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, todėl pareiškėjui nekilo jokių įtarimų, kad minėta įmonė nesumokės mokėtino PVM į valstybės biudžetą. Pareiškėjo teigimu, visi nurodyti veiksmai negali būti siejami su sukčiavimu PVM srityje, todėl jo elgesys negali būti laikomas nesąžiningu. Jokie duomenys ir įrodymai apie pareiškėjo sukčiavimo veiksmus PVM srityje byloje nėra pateikti, todėl mokesčių administratoriaus atsisakymas leisti pareiškėjui atlikti pirkimo PVM atskaitymą yra neteisėtas ir grindžiamas tik prielaida, kad apeliantas yra nesąžiningas. Dėl paminėtų priežasčių Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė susiformavusią teismų praktiką ir nepagrįstai nepanaikino ginčijamų sprendimų, kuriais buvo priskaičiuotas papildomas 101 266 Eur pirkimo PVM sumokėjimas į valstybės biudžetą.

9.3. Dėl pareiškėjo ir Lenkijos įmonės PP-H ‚JANEX“ sp. j. sandorių nurodo, kad mokesčių administratorius patikrino tik duomenų bazę, kurioje kaupiami duomenys apie PVM mokėtojus, neatsižvelgdamas į tai, jog šioje duomenų bazėje PVM mokėtojų duomenys dažnai kinta ir PVM mokėtojai yra įregistruojami bei išregistruojami atgaline data, ką yra konstatavęs ir ESTT 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendime byloje Nr. C-273/11 bei 2014 m. spalio 9 d. sprendime byloje Nr. C492/13. Dėl šios priežasties mokesčių administratoriaus pateikti duomenys gali būti netikslūs. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti tikslią informaciją, turėjo kreiptis į Lenkijos mokesčių inspekciją ir išsiaiškinti, kada PP-H „JANEX“ sp. j. tapo PVM mokėtoju, taip pat, ar ši bendrovė sumokėjo Lenkijoje PVM už parduotas prekes, įsigytas pagal ginčo sandorį. Tačiau tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas remiasi nepakankamai pagrįstu teiginiu, kad minėta Lenkijos įmonė PVM mokėtoju tapo tik 2008 m. balandžio 1 d., t. y. vėliau, nei pareiškėjas vykdė prekių tiekimą šiai įmonei. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad PP-H „JANEX“ sp. j. PVM mokėtoju tapo ankščiau, nei nurodo mokesčių administratorius, pateikė teismui Liublino Januvo mokesčių inspekcijos skyriaus patvirtinimą dėl PP-H „JANEX“ sp. j. įregistravimo ES PVM mokėtoju 2004 metais. Tai reiškia, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu PP-H „JANEX“ sp. j. buvo registruota kaip PVM mokėtojas. Pareiškėjas pabrėžė, kad šis Liublino Januvo mokesčių inspekcijos skyriaus raštas teismui negalėjo būti pateiktas ankščiau, nes pareiškėjas jį gavo tik apeliacinio skundo rengimo metu, todėl prašo teismo prijungti minėtą raštą prie bylos medžiagos.

9.4. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į ESTT 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. C-273/11, kuriame teismas pasisakė dėl įgijėjo PVM mokėtojo kodo nurodymo sąskaitoje faktūroje, kuri privalo visada būti išrašyta tiekimo Bendrijos viduje atveju. Taip pat remiasi ESTT 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu byloje Nr. C-285/09, kurioje nustatytos materialinės tiekimo Bendrijos viduje sąlygos. Šiame kontekste pareiškėjas pažymi, kad ESTT išaiškino, jog prekės tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio tik, kai įgijėjas įgyja teisę disponuoti preke kaip savo, o tiekėjas nustato, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir, kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jos fiziškai nebėra valstybėje narėje, iš kurios ji tiekiama. Pasak pareiškėjo, jis vykdė prekių tiekimą iš Lietuvos į Lenkiją. Prekės buvo išgabentos iš Lietuvos ir fiziškai nebebuvo Lietuvoje – prekės buvo Lenkijoje ir jomis, kaip savo, disponavo Lenkijos įmonė PP-H „JANEX“ sp. j., o tai reiškia, kad pareiškėjas įvykdė visas materialines tiekimo Bendrijos viduje sąlygas. Pareiškėjas, be kita ko, akcentavo ESTT 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Nr. C-587/10, kuriame nurodyta, jog: „<...> nedraudžiama valstybės narės mokesčių administratoriui dėl tiekimo Bendrijos viduje atleidimo nuo PVM nustatyti reikalavimą, pagal kurį tiekėjas turėtų pateikti pirkėjo PVM mokėtojo kodą, tačiau su sąlyga, kad negalima atsisakyti suteikti šį atleidimą nuo mokesčio vien dėl to, kad ši pareiga neįvykdyta, jei tiekėjas, veikdamas sąžiningai ir ėmęsis visų priemonių, kurių galima pagrįstai iš jo reikalauti, negali pateikti šio kodo, bet pateikia kitas nuorodas, galinčias pakankamai įrodyti, kad pirkėjas yra apmokestinamasis asmuo, veikiantis kaip toks, kai sudaro aptariamą sandorį“. Atitinkamai pareiškėjas pažymi, kad, jam sudarant sandorį su Lenkijos įmone, išrašytoje PVM sąskaitoje-faktūroje buvo nurodytas PVM mokėtojo kodas, todėl pareiškėjas pagrįstai tikėjo, kad Lenkijos įmonė PP-H „JANEX“ sp. j. sandorio sudarymo dieną yra registruota kaip PVM mokėtoja.

9.5. Pareiškėjo teigimu, tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad Lenkijos įmonė PP-H „JANEX“ sp. j. prekių tiekimo dieną nebuvo registruota kaip PVM mokėtoja, tai negali būti laikoma priežastimi atsisakyti taikyti 0 proc. PVM tarifą, nes pareiškėjas įvykdė visas materialines tiekimo Bendrijos viduje sąlygas, dėl ko bendrovei nekilo pareiga į biudžetą sumokėti 8 642 Lt pardavimo PVM.

9.6. Dėl su grūdų augintojais sudarytų sandorių pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto tokius pačius argumentus, kaip ir skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas dalį žemės ūkio produkcijos perka iš Lietuvos ūkio subjektų – ūkininkų ir kitų fizinių asmenų. Toks grūdų supirkimas yra įforminamas pirkimo-pardavimo sutartimis, grūdų priėmimo aktais, sąskaitomis-faktūromis. Atsižvelgiant į tai, kad superkama žemės ūkio produkcija ne visais atvejais atitinka reikiamus kriterijus, jos kaina yra koreguojama įvairiomis nuoskaitomis, kurios mažina supirkimo kainą, o pardavėjui išmokamos sumos priskaičiuojamos sąskaitoje-faktūroje nurodant grūdų fizinį svorį, nuo kurio atskaičiuojamos nuoskaitos už virš nustatyto standarto grūdų drėgmę ir šiukšlingumą, todėl dar atimama suma už grūdų džiovinimą ir valymą (visa tai ir sudaro nuoskaitas).

9.7. Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratorius ir teismas netinkamai vertino jo su grūdų augintojais sudarytus sandorius ir nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjui kyla pareiga mokėti 69 183,91 Lt pardavimo PVM. Nurodo, kad nuosavybės teisė į žemės ūkio produkciją pareiškėjui perėjo nuo produkcijos perdavimo momento, nes nei įstatymas, nei sudarytos sutartys nenumatė ko kito, o grūdų priėmimo–perdavimo aktai patvirtino, kad nuosavybės teisė pereina nuo perdavimo momento. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad pareiškėjas neatliko grūdų džiovinimo, valymo ir kt. paslaugų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį UAB „Galinta ir partneriai“ patikrinimą, peržiūrėjo ir tas sąskaitas, kuriose nebuvo daromos nuoskaitos, nes grūdai atitiko jiems keliamus reikalavimus. Pareiškėjo manymu, tai įrodo, kad jokių paslaugų, susijusių su grūdų džiovinimu, valymu ir pan., pareiškėjas grūdų augintojams neatliko. Tuo tarpu byloje pateikta grūdų pardavėjų nuomonė, jog jie mokėjo už grūdų valymą ir džiovinimą, yra netinkamas įrodymas, nes grūdų pardavėjai neturi teisinių žinių, susijusių su sutarties aiškinimu, todėl jie negali tinkamai išaiškinti sudarytų sutarčių turinio. Be to, byloje yra pateikta ir visiškai priešinga grūdų pardavėjų nuomonė, kad grūdų džiovinimo ir valymo paslaugos jiems nebuvo atliekamos. Tai patvirtina byloje esantys A. P. 2014 m. vasario 14 d. paaiškinimai, kuriuose nurodyta, jog grūdų augintojas nemoka už valymo ir džiovinimo paslaugas. Tą patį nurodė ir Č. Č. savo paaiškinimuose bei kiti grūdų augintojai, kurių paaiškinimai yra pateikti byloje.

9.8. Pasak pareiškėjo, priskaičiavus pardavimo PVM, susiklosto absurdiška situacija, nes PVM turi būti sumokamas už pareiškėjo sau pačiam suteiktas paslaugas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo mokesčių administratoriaus 2015 m. sausio 19 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-17 nurodytą informaciją, kad grūdams neatitinkant bazinių kondicijų, grūdai valomi ir džiovinami grūdų tiekėjų – grūdų augintojų – sąskaita. Paslaugų tiekimas grūdų augintojų sąskaita turi būti suprantamas kaip nuoskaitų darymas, o ne faktinių paslaugų teikimas. Šiuo aspektu pareiškėjas remiasi PVMĮ 15 straipsnio 1 dalimi ir 7 dalies 1 punktu bei pažymi, kad jis nuoskaitas atliko remdamasis VMI viršininko pavaduotojo G. V. 2010 m. sausio 11 d. išaiškinimu, kuriame nurodyta, kaip turi būti įformintas žemės ūkio produkcijos tiekimas ir paslaugų teikimas. Taigi, nagrinėjamu atveju 69 183,91 Lt pardavimo PVM pareiškėjui yra priskaičiuotas nepagrįstai.

10. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą, MGK 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. S-165(7-159/2015), VMI 2015 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 69-105 bei Kauno AVMI 2015 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-166 nepakeistus.

10.1. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais ir nekeičia savo suformuotos pozicijos bei laikosi tų pačių argumentų dėl pareiškėjo sandorių su UAB „Tvorų centras“, su Lenkijos įmone PP-H „JANEX“ sp. j. ir dėl pareiškėjo atliktų grūdų valymo bei džiovinimo paslaugų, išdėstytų atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

10.2. Atsižvelgdamas į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sandorių su Lenkijos įmone PP-H „JANEX“ sp. j., atsakovas papildomai pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 17 d. iki 2008 m. balandžio 31 d. buvo patikrintas PVM mokėtojo kodas bei pareiškėjas turi tokią aplinkybę patvirtinantį dokumentą. Taigi, atsakovo teigimu, sandorio sudarymo metu pareiškėjas to netikrino.

10.3. Dėl pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikto Lenkijos mokesčių administratoriaus Liublinos Januvos 2004 m. balandžio 21 d. rašto, kuriame teigiama, kad Lenkijos įmonė yra PVM mokėtoja, atsakovas pažymi, jog aplinkybė, kad PP-H „JANEX“ sp. j. galėjo būti PVM mokėtoja 2004 m., nesudaro pagrindo tvirtinti, jog minėta įmonė PVM mokėtoja buvo ir sandorių sudarymo metu, t. y. 2008 m. sausio 17 d. Šiame kontekste atsakovas pabrėžia, jog dėl tam tikrų priežasčių pakankamai dažnas atvejis, kai įmonės tam tikru laikotarpiu yra išregistruojamos iš PVM mokėtojų registro, o vėliau vėl įregistruojamos. Todėl, atsakovo nuomone, šiuo atveju yra netikslinga vertinti 2004 m. duomenis.

10.4. Dėl pareiškėjo prašymo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsniu, atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjui neprieštarauja.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. 12. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2015 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-FR0682-166 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Kauno AVMI pakartotinai patikrino pareiškėjo PVM apskaičiavimą ir sumokėjimą už 2008–2012 metų laikotarpį ir surašė 2015 m. sausio 19 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-17, kuriuo apskaičiavo 60 678,58 Eur (209 511 Lt) PVM. Kauno AVMI patikrinimo aktas buvo patvirtintas VMI 2015 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 69-105. Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją, kuri 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. S-165(7-159/2015) patvirtino VMI 2015 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 69-105. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

15. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Galinta ir partneriai“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad neginčija pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo dalies dėl papildomai priskaičiuoto PVM pagal pareiškėjo ir UAB „Kauno arena“ sudarytą sandorį. Pareiškėjas nesutinka su Kauno AVMI sprendimo dalimi dėl kitų trijų aspektų, kurie aptartini atskirai.

17. Skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindu yra Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVM įstatymas), kuriuo į nacionalinę teisę, be kita ko, yra perkeliama 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES (toliau – ir PVM direktyva) (PVM įstatymo 2 priedo 7 dalis) (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija). Kaip matyti iš PVM direktyvos trečios konstatuojamosios dalies, ji (direktyva), nedarant jokių esminių pakeitimų, yra skirta naujai jos priėmimo metu galiojusių teisės aktų (be kita ko, ir 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 2006/18/EB (toliau – ir Šeštoji direktyva) redakcijai išdėstyti (Teisingumo Teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo byloje Uszodaépítő, C-392/09, 31 p.). Svarbus vaidmuo aiškinant Europos Sąjungos direktyvų nuostatas tenka Teisingumo Teismui, kurio išaiškinimais privalo vadovautis nacionaliniai teismai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 3 d.), jų paisyti turi ir kitos valstybinės valdžios institucijos, dalyvaujančios atitinkamuose teisiniuose santykiuose.

Dėl sandorių su UAB „Tvorų centras“ (29 328,66 Eur (101 266 Lt) PVM, 108,44 Eur PVM delspinigių ir paskirta 20 proc. – 5 866 Eur – PVM bauda)

18. Nagrinėjamas mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo 2012 metais vykdytų prekių pirkimo, būtent dėl teisės atskaityti pirkimo PVM. Pareiškėjas 2012 m. balandžio-liepos mėn. buhalterinės apskaitos registruose apskaitė statybinių medžiagų įsigijimą iš UAB „Tvorų centras“ už 583 486 Lt (iš jų 101 266 Lt PVM) pagal 15 PVM sąskaitų faktūrų. Pareiškėjas už įsigytas prekes atsiskaitė grynais pinigais pagal įformintus kasos pajamų orderius.

19. Vietos mokesčių administratorius padarė išvadą, kad prekių tiekimas įvyko ne tarp apskaitos dokumentuose nurodytų ūkio subjektų. Kauno AVMI pažymėjo, kad pareiškėjas patikrinimo metu neneigė, kad prekių neįsigijo iš UAB „Tvorų centras“, tačiau iš kokių subjektų prekės įgytos patikrinimo metu nenustatyta ir pareiškėjas to nenurodė.

Minėtos išvados padarytos atsižvelgiant į šias aplinkybes:

- Tarp įmonių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, nepateikti prekių užsakymą ir gabenimą patvirtinantys dokumentai. Nepateikti sandorius sudariusių ir juos vykdžiusių bei grynaisiais pinigais atsiskaitymą atlikusių asmenų tapatybę patvirtinantys dokumentai bei dokumentai dėl UAB „Tvorų centras“ darbuotojų įgaliojimų;

- Su UAB „Tvorų centras“ direktoriumi ir akcininku nepavyko susisiekti. Įmonės buhalterė nepateikė jokios informacijos apie įmonės veiklą, informavo, kad visi dokumentai apie įmonės veiklą yra prarasti;

- UAB „Tvorų centras“ metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2012 metus nėra pateikusi, pateiktose PVM deklaracijose nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 25 d. pajamų nedeklaravusi, PVM deklaracijos pateiktos „tuščios“, iki 2012 metų deklaruotas PVM nesumokėtas;

- 2013 m. vasario 25 d. UAB „Tvorų centras“ išregistruota iš PVM mokėtojų registro, kaip nevykdanti ekonominės veiklos ir nedeklaruojanti PVM;

- UAB „Tvorų centras“ 2013 m. spalio 17 d. iškelta bankroto byla, bankroto administratoriui nebuvo perduoti dokumentai;

- UAB „Tvorų centras“ vardu įformintose PVM sąskaitose faktūrose išskirtas pardavimo PVM nedeklaruotas ir nesumokėtas;

- UAB „Tvorų centras“ nerandama žinomais adresais.

20. Mokesčių administratoriaus nustatytos minėtos aplinkybės patvirtina, kad byloje nėra ginčo, jog nagrinėjamoje byloje yra PVM įstatyme įtvirtintos materialiosios ir formaliosios sąlygos, kurioms esant PVM įstatymo normos, aiškinant jas kartu su PVM direktyvos nuostatomis, įtvirtino mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą, būtent teisę atskaityti prekių pirkimo PVM.

21. PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustato materialiąsias teisės į atskaitą atsiradimo sąlygas, būtent įtvirtina, kad teise į atskaitą gali pasinaudoti: 1) apmokestinamasis asmuo; 2) prekės ar paslaugos, kurių įsigijimo PVM siekiama įtraukti į atskaitą, turi būti naudojamos apmokestinamojo asmens mokėtojo veikloje (vykdant apmokestinamąjį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą); 3) įsigytos prekės ar paslaugos turi būti patiektos ar suteiktos kito apmokestinamojo asmens. PVM įstatymo 64 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustato teisės į atskaitą atsiradimo formaliąją sąlygą, būtent įtvirtina, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą, kuri atitinka PVM įstatymo 80 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3389-602/2016).

22. Nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama. Todėl apibrėžiant (nustatant) tokias sąlygas, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalimi ir ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, būtina vadovautis PVM direktyvos nuostatomis, tikslais ir juos aiškinant Teisingumo Teismo suformuotomis taisyklėmis (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

23. ESTT praktikoje viena iš teisės į PVM atskaitą ribojimo sąlygų yra pripažįstamas apmokestinamojo asmens žinojimas, kad jis dalyvauja sukčiavime arba jo paties dalyvavimas sukčiavime. Mokesčių administratorius, neigdamas pareiškėjo teisę į atskaitą, nurodo, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad, pirkdamas statybines medžiagas iš UAB „Tvorų centras“, dalyvauja sukčiavime.

24. ESTT praktikoje yra pažymima, kad kova su galimu sukčiavimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštojoje direktyvoje pripažintas ir ja siekiamas tikslas. Todėl nacionalinės institucijos ir teismai turi atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šia teise remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant (Sprendimo Bonik, C‑285/11, 35 ir 37 p., Sprendimo Maks Pen, C‑18/13, 26 p.). Taip yra tokiu atveju, kai apmokestinamasis asmuo pats sukčiauja mokesčių srityje, taip pat tada, kai apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekių ar paslaugų dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiame sandoryje. Taigi tokiomis aplinkybėmis jis turi būti laikomas dalyvaujančiu sukčiaujant, neatsižvelgiant į tai, ar perparduodamas šias prekes arba panaudodamas paslaugas savo apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams jis gauna naudos (Sprendimo Bonik, C‑285/11, 38 ir 39 p., Sprendimo Maks Pen, C‑18/13, 27 p.). Tačiau, kai įvykdytos Šeštojoje direktyvoje numatytos materialiosios ir formaliosios sąlygos, kad atsirastų teisė į atskaitą ir būtų galima ja pasinaudoti, su šioje direktyvoje numatyta teisės į atskaitą sistema nesuderinama taikyti sankciją atsisakant suteikti šią teisę apmokestinamajam asmeniui, kuris nežinojo ir negalėjo žinoti, jog atitinkamas sandoris susijęs su tiekėjo atliekamu sukčiavimu ar kad kitas ankstesnis ar vėlesnis nei šio apmokestinamojo asmens sudaromas sandoris, kuris yra tiekimo grandinės dalis, susijęs su sukčiavimu PVM srityje (Sprendimo Optigen ir kt., C‑354/03, C‑355/03 ir C‑484/03, 51, 52 ir 55 p.; Sprendimo Kittel ir Recolta Recycling, C‑439/04 ir C‑440/04, 44–46 ir 60 p.; Sprendimo Mahagében ir Dávid, C‑80/11 ir C‑142/11, 44, 45 ir 47 p.) (Sprendimo byloje PPUH Stehcemp, C-277/14, 47–49 p.).

25. Vien pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas per se (pats savaime) negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą. Šią išvadą pagrindžia Teisingumo Teismo praktika, kurioje nuosekliai kartojama, jog klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės iždui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (žr. jau minėtą sprendimą byloje Bonik, 28 p. ir jame nurodytą praktiką).

25. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjo teisės atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „Tvorų centras“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes laikė, jog pareiškėjas nebuvo sąžiningas. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas ūkinėse operacijose su UAB „Tvorų centras“ nebuvo pakankamai atidus, t. y. nepakankamai pasidomėjo minėtos bendrovės vykdoma veikla, mokumu, patikimumu, todėl darė išvadą, kad teisės į PVM atskaitą prasme, pareiškėjas sandoriuose su UAB „Tvorų centras“ nebuvo sąžiningas. Mokesčių administratoriaus nuomone, pareiškėjas, būdamas aktyvus, iš esmės galėjo, nereikalaujant per didelių darbo ir finansinių sąnaudų, išsamiau pasidomėti kontrahento vykdoma ūkine veikla (jos mokumu, privalomų mokestinių dokumentų teikimu ir pan.), taip siekiant ateityje išvengti galimų neigiamų pasekmių, kaip šiuo atveju draudimų atskaityti PVM. Pirmosios instancijos teismas taip pat darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo veiksmus UAB „Tvorų centras“ atžvilgiu vertino nepakankamai aktyviais (nesidomėta kontrahento vykdoma veika, jos patikimumu, organizuojamu darbu, darbuotojais, bendrovės mokumu ir pan.), todėl pagrįstai nusprendė dėl pareiškėjo veiksmų nesąžiningumo.

26. Šiuo atveju mokesčių administratorius teigė, jog pareiškėjas dalyvavo sukčiavime PVM, t. y. teigė, jog apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokas.

27. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad mokesčių administratoriaus išvados, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo atliktu sukčiavimu PVM srityje, yra teisingos. Pareiškėjo per tęstinį laikotarpį atlikti daugkartiniai prekių pirkimai, atsiskaitant grynaisiais pinigais, nesudarius sutarčių, neturint jokių kitų dokumentų, galinčių patvirtinti sandorių sudarymo aplinkybes ir mokesčių administratoriui surinkus minėtus duomenis apie UAB „Tvorų centras“, keliančius abejones dėl šios įmonės realiai vykdytos veiklos, sudarė pagrindą spręsti, kad pareiškėjas ūkinėse operacijose su UAB „Tvorų centras“ nebuvo pakankamai atidus, t. y. nepakankamai pasidomėjo minėtos bendrovės vykdoma veikla, mokumu, patikimumu, todėl mokesčių administratorius pagrįstai darė išvadą, kad pareiškėjas žinojo ir turėjo žinoti, kad dalyvauja sukčiavime. Minėta mokesčių administratoriaus išvada, priešingai, negu nurodo apeliantas, yra pagrįsta ne vien duomenimis ir faktais, kurie atsirado vėliau, negu vyko ginčo pirkimai (įmonės bankrotas ir kitos aplinkybės), bet pirmiausiai sandorių sudarymo aplinkybėmis, mokesčių mokėtojo paaiškinimais, šie faktiniai duomenys buvo tik papildyti mokestinio patikrinimo metu surinkus duomenis apie pareiškėjo kontrahentą, kurie kartu su visais surinktais duomenimis leido pagrįstai tvirtinti apie mokesčio mokėtojo žinojimą ir turėjimą žinoti, kad jis dalyvauja PVM sukčiavime.

28. Teisės į PVM atskaitą ribojimo kontekste pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl mokesčio mokėtojo piktnaudžiavimo teise ar dalyvavimo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM, tenka būtent mokesčių administratoriui. Šią išvadą pagrindžia Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Taip pat – išimtinai mokesčių administratoriui pavestos funkcijos (MAĮ 15 str. 3 d., 25 str., 26 str.) bei suteiktos plačios teisės (MAĮ 33 str.) mokesčių kontrolės ir išieškojimo srityse. Mokesčių administratoriaus pareigą patvirtinti sprendimą įrodymais neabejotinai patvirtina ir nagrinėjamos bylos kontekstas, t. y. tai, kad konkrečiu atveju turi būti priimtas sprendimas dėl pagrindinės mokesčių mokėtojo teisės PVM sistemoje – teisės į PVM atskaitą – ribojimo. Sprendimas, kuriuo siekiama paneigti mokesčio mokėtojo teisę, turi būti pagrįstas, nes tai nėra mokesčio lengvata ar kitoks mokesčio mokėtojo prašymas, kurį pagrįsti turėtų mokesčio mokėtojas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad mokesčių administratorius tinkamai vykdė įrodinėjimo pareigą ir surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad buvo nustatytas atvejis, kuriam esant turi būti ribojama pareiškėjo teisė į PVM atskaitą.

Dėl sandorių su Lenkijos įmone PP-H „JANEX“ sp. j. (2 502,89 Eur (8 642 Lt) PVM, 777,1 Eur PVM delspinigių ir paskirta 20 proc. – 501 – Eur PVM bauda)

29. Nagrinėjamas mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo 2008 metais vykdytų prekių tiekimo sandorių (ne)apmokestinimo PVM (apmokestinimo taikant 0 proc. PVM tarifą). Konkrečiai ginčas kilo dėl šių tiekimų, kurie buvo apmokestinti taikant 0 proc. PVM tarifą: Lenkijos įmonei PP-H „JANEX“ sp. j. 2008 m. sausio 17 d. pagal dvi PVM sąskaitas faktūras pareiškėjas pateikė prekių (avižinių dribsnių ir ryžių) už 48 011,18 Lt. Pareiškėjas pateikė CMR važtaraščius su Lenkijos įmonės antspaudu ir PVM mokėtojo kodu, PVM sąskaitas faktūras, kuriose yra nurodytas Lenkijos įmonės PP-H „JANEX“ sp. j. PVM mokėtojo kodas PL 8620001601.

30. Kauno AVMI nustatė, kad pagal Europos Sąjungos valstybių PVM informacijos mainų sistemos (VIES) duomenis prekių tiekimo metu (2008 m. sausio 17 d.) Lenkijos įmonė PP-H „JANEX“ sp. j. į PVM mokėtojų registrą nebuvo įregistruota, buvo įregistruota tik 2008 m. balandžio 1 d. Kauno AVMI sprendė, kad 2008 m. sausio 17 d. Lenkijos įmonė PP-H „JANEX“ sp. j. nebuvo PVM mokėtoja. Kauno AVMI pažymėjo, kad dėl kitų 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygų abejonių nekilo. Vietos mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių, kad įsitikintų, jog Lenkijos įmonė PP-H „JANEX“ sp. j. yra įregistruota PVM mokėtoja, o nurodytas PVM mokėtojo kodas yra galiojantis. Tokie įmonės veiksmai patvirtina jos nesąžiningumą.

31. Centrinio mokesčių administratoriaus nuomone, spaudas su Lenkijos įmonės antspaudu ir PVM mokėtojo kodu galėjo būti uždėtas vėliau, kai įmonė buvo įsiregistravusi PVM mokėtoja. Pagal VIES užklausas nustatyta, kad nuo 2008 m. sausio 17 d. iki 2008 m. balandžio 31 d. nebuvo VIES užklausų dėl PVM mokėtojo kodo PL 8620001601. Pareiškėjas deklaravo tiekimus Bendrijos viduje už 2008 metų I ketvirtį, deklaracija buvo pateikta 2008 m. balandžio 23 d., t. y. po Lenkijos įmonės PP-H „JANEX“ sp. j. įregistravimo PVM mokėtoja. 2008 m. sausio 17 d. Lenkijos įmonė PP-H „JANEX“ sp. j. nebuvo PVM mokėtoja.

32. Byloje kyla klausimas dėl ginčo santykių kvalifikavimo pagal PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalį (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), įtvirtinančią, kad „taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena)“. Šia nuostata į nacionalinę teisę perkeliama PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalis (Šeštosios direktyvos 28c str. 1 d.) nustato, kad „valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią Bendrijoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu“. Pažymėtina, kad ši Sąjungos teisės akto nuostata veikia tiesiogiai (Teisingumo Teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Traum, C-492/13, 48 p.).

33. Remiantis nuoseklia Teisingumo Teismo praktika, prekių tiekimas Bendrijos viduje neapmokestinamas, tik kai teisė kaip savininkui disponuoti preke perduota įgijėjui, o tiekėjas nustato, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jos fiziškai nebėra tiekimo valstybėje narėje (žr. Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Twoh International, C-184/05, 23 p.; 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje R., C-285/09, 41 p.; 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje Euro Tyre Holding, C-430/09, 29 p.). Be to, taikant PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalį, prekių tiekimas turi būti atliktas apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui (PVM mokėtojui), kuris veikia kaip toks kitoje valstybėje narėje nei valstybė narė, iš kurios prekės išsiųstos arba išgabentos (Teisingumo Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Plöckl, C‑24/15, 29 p.).

34. Taigi, pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalį (PVM įstatymo 49 str. 1 d.) prekių tiekimas Bendrijos viduje turi atitikti tris esmines sąlygas (reikalavimus), kad šis tiekimas nebūtų apmokestinamas PVM (apmokestinamas taikant 0 proc. PVM tarifą): (1) teisės disponuoti preke kaip savininkui perdavimas įgijėjui; (2) prekės, kurios yra tiekimo dalykas, turi būti fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės; (3) PVM mokėtojas tiekia prekes kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks (t. y. PVM mokėtojui), kitos valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602‑996/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017).

35. Pažymėtina, kad tiekimo Bendrijos viduje sąvoka, kaip ir įsigijimo Bendrijos viduje sąvoka, yra objektyvaus pobūdžio ir taikoma neatsižvelgiant į atitinkamų sandorių tikslus bei rezultatus (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje VSTR, C-587/10, 30 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Sandoriai turi būti apmokestinami atsižvelgiant į jų objektyvius požymius (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Collée, C‑146/05, 29 ir 30 p.) – mokesčių neutralumo principas reikalauja, kad nuo PVM būtų atleidžiama, jeigu tenkinami esminiai reikalavimai, net jei apmokestinamieji asmenys nesilaikė tam tikrų formalių reikalavimų (Teisingumo Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Plöckl, C‑24/15, 38 ir 39 p.).

36. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje mokesčių administratoriui kilo abejonė dėl to, ar pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalį (PVM įstatymo 49 str. 1 d.) prekių tiekimas Bendrijos viduje atitiko vieną iš esminių sąlygų (reikalavimų), kad šis tiekimas nebūtų apmokestinamas PVM (apmokestinamas taikant 0 proc. PVM tarifą), būtent, ar PVM mokėtojas tiekia prekes kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks (t. y. PVM mokėtojui), kitos valstybės narės teritorijoje.

37. Minėta, kad siekiant prekių tiekimą pripažinti neapmokestinamu tiekimu Bendrijos viduje pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalį, prekės, be kita ko, turi būti tiekiamos apmokestinamajam asmeniui, įsisteigusiam kitoje nei tiekimo valstybėje narėje. Remiantis PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalimi (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, kai šis tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, privalo turėti ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

38. Pagal bendrą taisyklę PVM mokėtojo kodas įrodo apmokestinamojo asmens statusą mokesčių atžvilgiu (Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje VSTR, C-587/10, 51 p.). Žinoma, apmokestinamieji asmenys taip pat turi pareigą pranešti, kada jų veikla prasideda, pasikeičia ar baigiasi, remdamiesi šiuo tikslu valstybių narių priimtomis priemonėmis, ir tai įtvirtinta Direktyvos 2006/112/EB 213 straipsnyje. Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog šia nuostata valstybėms narėms neleidžiama perkelti teisės į atskaitą įgyvendinimo tuo atveju, jei nepateikiamas toks pranešimas, iki to momento, kada realiai pradedami vykdyti apmokestinamieji sandoriai, ar atimti iš apmokestinamojo asmens galimybę šią teisę įgyvendinti (pagal analogiją žr. 2000 m. kovo 21 d. Sprendimo Gabalfrisa ir kt., C‑110/98–C‑147/98, Rink. p. I‑1577, 51 p.). Todėl Direktyvos 2006/112/EB 214 straipsnyje numatyta registracija, kaip ir šios direktyvos 213 straipsnyje nustatytos pareigos, paminėtos šio sprendimo 48 punkte, yra ne veiksmas, dėl kurio atsiranda teisė į atskaitą, įgyjama atsiradus prievolei apskaičiuoti atskaitytiną mokestį, o tik formalus reikalavimas kontrolės tikslais (Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Nidera Handelscompagnie BV, C-385/09, 48 ir 51 p.).

39. Atskirai akcentuotina, kad Teisingumo Teismo formuluojamos taisyklės dėl teisės į PVM atskaitą paneigimo sukčiavimo ar kito teisės pažeidimo atveju pagal analogiją taikomos ir prekių tiekimui Bendrijos viduje (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 65 p.; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo sujungtose bylose Italmoda ir Turbu.com, C-131/13, 45 p.).

40. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių abejonių, kad įvyko prekių tiekimas bendrijos viduje, mokesčių mokėtojas pateikė įrodymus, patvirtinančius įvykusį tiekimą, be to, mokesčių administratorius nenurodė ir nėra nustatyta pateiktų dokumentų trūkumų ar neatitikimų. Mokesčių administratorius nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių paneigti, kad prekės buvo tiekiamos kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks (t. y. PVM mokėtojui), kitos valstybės narės teritorijoje. Mokesčių administratorius nurodė tik trūkumus, susijusius su formalaus reikalavimo, nustatyto kontrolės tikslais (neįsiregistravimas PVM mokėtoju), nesilaikymu ir tuo pagrindu paneigė mokesčių mokėtojo teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą, nors ir buvo nustatytos visos esminės sąlygos (reikalavimai), kad šis tiekimas nebūtų apmokestinamas PVM (apmokestinamas taikant 0 proc. PVM tarifą). Taigi mokesčių administratorius, vertindamas tiekimus Bendrijos viduje, ir nustatęs, kad apmokestinamasis asmuo, kuriam buvo tiekiamos prekės, įsiregistravo PVM mokėtojų vėliau (po kelių mėnesių) negu realiai vykdyti apmokestinamieji sandoriai, vien tuo pagrindu paneigdamas apmokestinamojo asmens galimybę įgyvendinti teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą, netinkamai taikė materialinę teisę. Mokesčių administratorius be pagrindo sprendė, kad vien dėl formalių reikalavimų nesilaikymo tiekimas negali būti apmokestintas 0 proc. PVM tarifu, o turi būti apmokestintas standartiniu PVM tarifu, todėl sprendimas naikinamas.

41. Pastebėtina ir tai, kad mokesčių administratoriaus išvada, kad mokesčių mokėtojas, vykdydamas tiekimus Bendrijos viduje Lenkijos įmonei PP-H „JANEX“ sp. j. buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar galėjo žinoti, kad dalyvauja sukčiavime, nėra pagrįsta nei mokesčių administratoriaus surinktais įrodymais, nei sprendime dėstomais vertinimais.

42. Tačiau primintina ir tai, kad dėl formalių reikalavimų nesilaikymo galima prarasti teisę į neapmokestinimą PVM tik dviem atvejais: (1) jei apmokestinamasis asmuo tyčia sukčiavo mokesčių srityje arba žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų šio sukčiavimo; (2) dėl formalaus reikalavimo pažeidimo gali būti netaikomas neapmokestinimas PVM, jei dėl šio pažeidimo nebūtų galima pateikti neginčijamo įrodymo, kad esminiai reikalavimai (sąlygos) įvykdyti (žr. Teisingumo Teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo byloje Euro Tyre, C-21/16, 38–42 p. ir juose nurodytą teismo praktiką) (šiuo klausimu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017).

43. Nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius nenurodė ir byloje nėra įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad mokesčių mokėtojas, vykdydamas tiekimus Bendrijos viduje Lenkijos įmonei PP-H „JANEX“ sp. j., žinojo ar galėjo žinoti, kad dalyvauja sukčiavime.

Dėl atliktų grūdų valymo ir džiovinimo paslaugų (20 037,04 Eur (69 183,91 Lt) PVM, 2 569,4 Eur PVM delspinigių ir paskirta 20 proc. – 4 007 Eur – PVM bauda)

44. Nagrinėjamas mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo, mokesčių administratoriaus tvirtinimu, suteiktų grūdų valymo ir džiovinimo paslaugų (ne)apmokestinimo PVM. Kauno AVMI, pakartotinio patikrinimo metu konstatavo, kad 2008–2012 metais pareiškėjas suteikė grūdų valymo ir džiovinimo paslaugas ūkininkams ir fiziniams asmenims už 412 721,90 Lt, nuo kurių pareiškėjas neskaičiavo ir nemokėjo PVM.

45. Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjas iš Lietuvos ūkio subjektų (ūkininkų ir kitų fizinių asmenų), neįsiregistravusių į PVM mokėtojų registrą, supirkdavo grūdus. Pirkimai įforminti pirkimo–pardavimo sutartimis, grūdų priėmimo aktais, pareiškėjo išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis dėl jo perkamos minėtos žemės ūkio produkcijos supirkimo. Sutartyse nustatyta, kad už grūdus, neatitinkančius reikalavimų (būtent, kuriuos reikia džiovinti ir valyti), supirkimo kaina apmokama pagal sutartyse nustatytą kainą, atskaičius grūdų valymo ir džiovinimo paslaugas. PVM sąskaitose faktūrose yra nurodoma nuoskaita už grūdų drėgnumą ir šiukšlingumą, ši nuoskaitų suma yra lygi nuolaidos sumai, t. y. nuolaidos suma yra mažinama grūdų tiekėjui mokėtina suma už grūdus. Kauno AVMI padarė išvadą, kad pareiškėjas suteikė grūdų tiekėjams džiovinimo ir valymo paslaugas, kurių atlikimas atskirais dokumentais nebuvo įforminamas.

46. Pareiškėjas mokesčių administratoriui teikė savo paaiškinimus ir dėl minėtų sandorių nurodė, kad superka grikių ir avižų žaliavą. Grūdai priimami į elevatorių, grūdus pristato pardavėjas. PVM sąskaitas faktūras, kaip tai nustatyta dėl žemės ūkio produkcijos, išrašo pareiškėjas. Šie dokumentai išrašomi grūdų priėmimo momentu, atlikus grūdų laboratorinius tyrimus. Pardavėjui išmokamos piniginės sumos priskaičiuojamos: PVM sąskaitoje faktūroje nurodomas fizinis svoris, nuo kurio nuskaičiuojamos nuoskaitos už virš nustatyto standarto grūdų drėgmę ir šiukšlingumą. Taip nustatomas įskaitomas svoris (nurodomas PVM sąskaitoje faktūroje), kuris yra dauginamas iš sutartyje nurodytos kainos ir gaunama apskaičiuota suma už priimtus grūdus. Tuomet nuo apskaičiuotos sumos dar atimama suma, nustatyta už grūdų džiovinimą ir valymą. Apskaičiuojama išmokamų grūdų tiekėjui pinigų suma, nuo kurios ir skaičiuojamas PVM mokestis PVM mokėtojams. Nuoskaitų sumas sudaro apskaičiuota suma už per didelę grūdų drėgmę, šiukšlingumą ir suma už grūdų valymą bei džiovinimą, kuri numatyta grūdų pirkimo–pardavimo sutartyje. Nuoskaitomis yra mažinamas grūdų fizinis kiekis, įsigijimo kaina ir skola tiekėjui. Produkcija po atlikto realaus valymo, džiovinimo nesveriama, kadangi to fiziškai nėra įmanoma padaryti kiekvienam tiekėjui.

47. Pareiškėjas akcentavo, kad PVM sąskaita faktūra išrašoma grūdų priėmimo perdavimo metu, todėl nuosavybės teisė į grūdus pirkėjui pereina būtent grūdų priėmimo metu, kai jokie papildomi grūdų džiovinimo ir / ar valymo darbai dar nėra atlikti. Grūdų džiovinimo ir valymo veiksmai yra atliekami tik po grūdų priėmimo ir PVM sąskaitos faktūros išrašymo. Mokesčių administratorius bei pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino grūdų pirkimo–pardavimo sutarčių 2.5 punktą (Grūdai iki bazinių kondicijų (pagal standartą ir technines sąlygas) džiovinami ir valomi pardavėjo sąskaita. Už kiekvieną 1 procentu iki bazinių kondicijų išdžiovintą fizinio svorio grūdų toną pardavėjas moka pirkėjui (duomenys neskelbtini) Lt, už kiekvieną 1 procentu išvalytą iki bazinių kondicijų grūdų toną – (duomenys neskelbtini) Lt.). Sutartyje nurodytos grūdų valymo ir džiovinimo kainos yra suprantamos kaip nuolaidos pirkėjui dydis, todėl sutartyje ir įvardijama, kad džiovinimas ir valymas yra atliekamas pardavėjo sąskaita. Minėtas sutarties punktas neturi būti aiškinamas pažodžiui ir neturi būti aiškinamas kaip susitarimas tarp pirkėjo ir pardavėjo dėl papildomų paslaugų, t. y. grūdų džiovinimo ir valymo vykdymo, nes nuosavybės teisė į grūdus pirkėjui pereidavo grūdų priėmimo metu, todėl grūdų džiovinimas ir valymas buvo atliekamas jau pirkėjui, o ne pardavėjui nuosavybės teise priklausantiems grūdams. Dėl šios priežasties apeliantui priskaičiavus PVM, susiklosto absurdiška situacija, nes PVM turi būti sumokamas už UAB „Galinta ir partneriai“ sau suteiktas paslaugas.

48. Minėtus pareiškėjo paaiškinimus dėl sandorių sudarymo aplinkybių patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, pareiškėjo visuose procesiniuose dokumentuose nuosekliai dėstomi paaiškinimai.

49. Mokesčių administratorius, įvertinęs minėtus dokumentus, sprendė, kad pareiškėjas iš Lietuvos ūkio subjektų (ūkininkų ir kitų fizinių asmenų), neįsiregistravusių į PVM mokėtojų registrą, supirkdavo grūdus, be to, tarp šių subjektų taip pat įvykdavo ne tik šis prekių tiekimas, bet dar ir paslaugų teikimas – šių grūdų džiovinimo ir valymo. Taigi mokesčių administratorius konstatavo, kad minėtais dokumentais buvo įforminti du sandoriai, tiek prekių tiekimas, tiek paslaugų teikimas, pastarasis be pagrindo nebuvo apmokestintas, nors turėtų būti, nes yra PVM objektas pagal PVM įstatymo 3 straipsnį.

50. PVM direktyvos I antraštinės dalies 2 straipsnio a punkte nustatyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks. Taigi minėto apmokestinamojo veiksmo konstatavimui turi būti nustatyti tokie požymiai: 1) prekių tiekimas; 2) tiekimo atlygintinumas; 3) įvykdyto tiekimo vieta – valstybės narės teritorija; 4) asmens, vykdančio tiekimą pobūdis – apmokestinamasis asmuo, veikiantis kaip toks. Pirmas iš minėtų požymių, apibūdinančių PVM apmokestinamąjį veiksmą yra prekių tiekimas, kuris yra apibrėžtas PVM direktyvos 14 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad „prekių tiekimas“ – teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju daiktu perdavimas. Iš esmės analogiškos nuostatos yra perkeltos į PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi tiek pagal PVM direktyvos, tiek pagal ją įgyvendinančias PVM įstatymo normas, kiekvieną prekių tiekimą apibūdina, be kita ko, teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju daiktu perdavimas.

51. Byloje esantys dokumentai, pareiškėjo paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad pagal minėtų sandorių objektyvius požymius spręstina, kad, kai pareiškėjas iš Lietuvos ūkio subjektų (ūkininkų ir kitų fizinių asmenų), neįsiregistravusių į PVM mokėtojų registrą, supirkdavo grūdus, nuosavybės teisė į grūdus pirkėjui pereidavo būtent grūdų priėmimo metu, t. y. prekių tiekimas įvykdavo grūdų priėmimo metu. Grūdų džiovinimo ir / ar valymo darbai buvo atliekami tik po grūdų priėmimo ir PVM sąskaitos faktūros išrašymo, taigi pareiškėjas atliko šiuos darbus jau su savo prekėmis (kurių tiekimas jau buvo įvykęs), todėl negalima pripažinti, kad pareiškėjas, atlikdamas veiksmus su savo prekėmis, taip pat teikė paslaugas kitiems asmenims, nes toks PVM apmokestinamasis veiksmas neįvyko ir negalėjo įvykti pagal byloje nustatytas aplinkybes.

52. Dėl nurodytų motyvų mokesčių administratorius be pagrindo padarė išvadą, kad pareiškėjas teikė paslaugas, sudarančias PVM objektą, bei jų neapmokestino. Toks paslaugų teikimas – grūdų valymo ir džiovinimo paslaugų teikimas ūkininkams – neįvyko, todėl negalėjo būti apmokestintas. Mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos netinkamai taikė materialinę teisę, todėl sprendimai šioje dalyje naikinami. Mokesčių administratorius, darydamas išvadą, kad įvyko keli PVM apmokestinamieji veiksmai (o ne vienas, kaip deklaruoja mokesčių mokėtojas), atsižvelgdamas į konkretaus mokestinio ginčo aplinkybes, privalo šias išvadas pagrįsti apmokestinamojo veiksmo konstatavimui būtinų nustatyti požymių (ar vieno iš minėtų požymių) vertinimu, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Todėl be pagrindo nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo argumentus apie nuosavybės teisės į tiektas prekes perdavimo momentą, kuris apibūdina kiekvieną prekių tiekimą. Mokesčių administratoriui netinkamai kvalifikavus teisinius santykius, t. y. kvalifikavus juos neatsižvelgiant į nustatytą reglamentavimą, mokesčių administratorius be pagrindo priėmė sprendimą dėl paslaugų, kurios nebuvo suteiktos, apmokestinimo.

53. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinės instancijos teismui (pagal teismo nutartį) papildomus paaiškinimus, pateikė prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl PVM direktyvos 2 str. 1 d. c punkto taikymo ir užduoti šį klausimą: „Apmokestinamasis asmuo pagal sandorį iš pardavėjo įgijo nuosavybės teisę į prekes ir teisę disponuoti šiomis prekėmis. Po nuosavybės teisės įgijimo apmokestinamasis asmuo su šiomis prekėmis atlieka veiksmus, kurių tikslas yra pakelti šių prekių ekonominę vertę (pvz., džiovina, valo ir pan.). Ar šių veiksmų atlikimas yra PVM objektas kaip paslaugų teikimas prekių pardavėjui pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktą?“.

54. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad mokesčių administratorius be pagrindo apmokestino paslaugų teikimą, netikslinga yra tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą. Akcentuotina, kad mokesčių administratoriui paskaičiavus PVM, mokesčių administratoriaus tvirtinimu, už suteiktas paslaugas vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika (žr. Teisingumo Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą byloje Inalta Curte de Casatie si Justitie, C-249/12 ir C-250/12) (PVM nebuvo paskaičiuotas pridedant jį prie sutartos kainos, bet darant išvadą, kad PVM suma įeina į sutartą kainą), o apeliacinės instancijos teismui pripažinus šią sprendimo dalį iš esmės neteisėtą ir nepagrįstą, nes paslaugos nebuvo suteiktos, nagrinėjamoje byloje nėra aktualūs (nelieka dėl jų ginčo) Teisingumo Teismo minėtoje byloje pateikti išaiškinimai dėl apmokestinamosios vertės nustatymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

55. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 6 d.).

56. Pareiškėjo skundas iš dalies yra tenkinamas, todėl jam pripažintina teisė į su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidų dalies, proporcingos patenkintų skundo reikalavimų daliai, atlyginimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑342/2012). Byloje yra dokumentai dėl žyminio mokesčio sumokėjimo – 28 Eur paduodant skundą pirmosios instancijos teismui ir 10,50 Eur paduodant apeliacinį skundą, bei dėl atstovavimo išlaidų – 774,40 Eur už apeliacinio skundo parengimą (2016 m. vasario mėn. PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo nurodymas). Šiuo teismo sprendimu prižinus pagrįstais du iš trijų pareiškėjo ginčytų klausimų, pareiškėjui atlyginama 2/3 turėtų bylinėjimosi išlaidų – įstatyme nustatyto dydžio sumokėto žyminio mokesčio dalis ir atstovavimo išlaidų, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, dalis (Civilinio proceso kodekso 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo dalį, kuria atmestas uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ skundo reikalavimas panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą dėl sandorių su Lenkijos įmone PP-H „JANEX“ sp. j. (2 502,89 Eur (8 642 Lt) PVM, 777,1 Eur PVM delspinigių ir paskirta 20 proc. – 501 Eur – PVM bauda) ir dėl atliktų grūdų valymo ir džiovinimo paslaugų (20 037,04 Eur (69 183,91 Lt) PVM, 2 569,4 Eur PVM delspinigių ir paskirta 20 proc. – 4 007 Eur – PVM bauda) bei šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-FR0682-166 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 69-105 „Dėl UAB „Galinta ir partneriai“ (į. k. 134958886) 2015 m. balandžio 24 d. skundo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. S-165(7-159/2015) „Dėl UAB „Galinta ir partneriai“ 2015 m. liepos 3 d. skundo“ dalis dėl sandorių su Lenkijos įmone PP-H „JANEX“ sp. j. (2 502,89 Eur (8 642 Lt) PVM, 777,1 Eur PVM delspinigių ir paskirta 20 proc. – 501 Eur – PVM bauda) ir dėl atliktų grūdų valymo ir džiovinimo paslaugų (20 037,04 Eur (69 183,91 Lt) PVM, 2 569,4 Eur PVM delspinigių ir paskirta 20 proc. – 4 007 Eur – PVM bauda).

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ naudai iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 542 Eur (penki šimtai keturiasdešimt du eurai) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė