2013-06-20 Nr. AB-2985-3-61-3-01783-2010-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1034/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01783-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 6.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijai bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas 2010 m. birželio 14 d. kreipėsi į teismą prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir LR VRM) 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3816(2) kaip neteisėtą ir nepagrįstą;

2) solidariai priteisti iš atsakovų 140 Lt kas mėnesį neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Skunde nurodė, kad 2004 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam buvo paskirta valstybinė pareigūnų pensija. 2010 m. vasario 28 d. atsakovas LR VRM išmokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją dėl ko pareiškėjas 2010 m. kovo 26 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti trūkstamą pensijos dalį, tačiau 2010 m. gegužės 24 d. gavo atsakymą, kad pensijos dalis jam nebus grąžinta. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d., kurio 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą.

Pareiškėjo nuomone, šiuo teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš LR Konstitucijos 23, 52 straipsniuose kylantys imperatyvai. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatant tam tikrą pensiją įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš minėto Konstitucijos 52 str., o pagal Konstitucijos 23 str. yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Asmens nuosavybės teisė taip pat yra ginama ir tarptautinės teisės aktais. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, garantuojant kai kurias kitas teises ir laisves, be tų, kurios joje nurodytos.

Pirmojo protokolo (toliau – ir Pirmojo protokolo) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje Pirmojo protokolo 1 str. nustatytos kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe, gynyba taikoma ne tik valstybių civiliniuose įstatymuose nurodytiems nuosavybės teisės objektams, bet ir teisei į pensiją, atsiradusiai dėl darbo (byla Gaygusuz prieš Austriją (Cour eur.

D. H., arret Gaygusuz c. Autriche, du 16 septembre 1996, Recueil 1996-IV), teisei į senatvės pensiją (byla Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus (Cour. Eur. D. H., arret Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4 Juin 2002)) ir kt. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į valstybinę pensiją. Pareiškėjas nurodė, kad Valstybei nustačius aukščiau nurodytą ydingą teisinį reguliavimą ir dėl LR VRM neteisėtų veiksmų, jis negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t.y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos (toliau – ir LR) valstybė, atstovaujama Vyriausybės su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime pažymėjo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų, taip pat nuo senatvės pensijos. Šios pensijos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, nukentėjusiems asmenims – kaip kompensacija, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. Valstybė moka šias pensijas atsižvelgdama į savo biudžeto lėšų išteklius ir finansinį pajėgumą. Pensijų perskaičiavimo mechanizmas buvo pasirinktas atsižvelgiant į asmenų padėtį, gaunamas pajamas ir įvertinus pasekmes bei siekiant užtikrinti visų asmenų orumo, lygiateisiškumo, proporcingumo bei teisingumo principus. LR Civiliniame kodekse nustatyta, o taip pat ir LR Konstitucinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą pasireiškiantį įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu, šiuo atveju veiksmų neteisėtumo faktas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo reikalauti materialinės žalos atlyginimo.

Atsakovas LR Vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė ir teismo posėdžio metu jos atstovas paaiškino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių - kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pensijos dydis neviršijo nustatyto ribinio valstybinės pensijos dydžio – 650 Lt, jam pagal laikinojo įstatymo 1 priedą pensija nebuvo perskaičiuota. Tačiau pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2010 m. kovo 1 d.) nuostatas pritaikius Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, pareiškėjui, kaip dirbančiam pensininkui, buvo perskaičiuota ir išmokėta sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, todėl jos priimtas 2010 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. lD-3816-(2) yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui LR VRM 2004 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 2/17-1562 nuo 2004 m. birželio 29 d. buvo paskirta 582,65 Lt pensija už tarnybą. Pagal 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių - kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „ribinis valstybinės pensijos dydis - dydis, kurio neviršijančios valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių - kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) pagal šio įstatymo 1 priedą neperskaičiuojamos“. Kadangi ribinis valstybinės pensijos dydis yra 650 Lt, pareiškėjo 582,65 Lt dydžio pensija nebuvo perskaičiuojama. Tačiau pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2010 m. sausio 1 d. redakcija), pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, pensijos skaičiavimui buvo pritaikytas 0,7589 koeficientas, dėl ko 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. jam buvo išmokėta 442,17 Lt dydžio pensija (582,65 x 0,7589 = 442,17). LR VRM 2010 m. gegužės 14 d. priimtas sprendimas Nr. lD-3816(2) yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo J. M. skundą patenkino iš dalies ir priteisė iš Lietuvos valstybės 8339,14 Lt (aštuonis tūkstančius tris šimtus trisdešimt devynis litus, 14 ct) pareiškėjui J. M.. Kitoje dalyje pareiškėjo skundo teismas netenkino.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kai pareiškėjui mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Nustatyta, kad taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatas, kurios pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 582,65 Lt, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nebuvo sumažintas, kadangi neviršijo nustatyto 650 Lt ribinio valstybinės pensijos dydžio, tačiau atsižvelgus į tai, kad 2010 m. jis turėjo draudžiamų pajamų, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę apskaičiavus pensijai taikytiną koeficientą, jo pensija sumažinta.

Teismo vertinimu, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, pripažintu prieštaraujančiu LR Konstitucijai, pareiškėjui, kaip dirbančiam pensininkui, paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis buvo sumažintas nepagrįstai. Iš pažymos apie 2010-2012 m. paskaičiuotą pensijos dydį nustatyta, kad nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinus pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, susidarė 8339,14 Lt nepriemoka (20062,57-11723,43=8339,14). Kadangi ši pensijos dalis iki LR Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl atsakovės LR Vidaus reikalų ministerijos kaltės, nes pastaroji priimdama sprendimus taikė galiojusius teisės aktus, kurie vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu (2012 m. rugsėjo 21 d.) buvo pripažinti prieštaraujančiais LR Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismo nuomone, neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 8339,14 Lt, priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kuri turi užtikrinti, kad priimamais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės, tuo pačiu ir pareiškėjo, kaip dirbančio pensininko asmens teisių lygiateisiškumas, dirbančių ir nedirbančių pensininkų nediskriminavimas, užtikrinant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 2 p.).

Pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3816 (2), kuriuo atsisakyta tenkinti jo prašymą mokėti jam paskirtą 582,65 Lt pensiją bei išmokėti pensijos nepriemoką, teismas netenkino, kadangi, kaip minėta, atsakovas ginčo sprendimą priėmė vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, jie neteko galios tik po LR Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.). Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, teismui pripažinus, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis buvo sumažintas nepagrįstai ir iš valstybės priteisus 8339,14 Lt dydžio nepriemoką, ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3816 (2) panaikinimas nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimo šioje dalyje netenkino (LR ABĮ 88 str. 1 p.).

III. Apeliaciniu skundu atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo J. M. reikalavimo jį atmetant. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

2. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismo priteistos neišmokėtos pareiškėjui pensijos dydis neatitinka tikrovės. Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pirmosios instancijos teismui pateiktos 2012 m. spalio 18 d. pažymos Nr. 11D(P)-4831 duomenis matyti, kad pareiškėjui pagal 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. kovo mėn. pensija nebuvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Už šį laikotarpį išmokėtos valstybinės pensijos dalies nepridėjus prie išmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius sumažintos valstybinės pensijos bendros sumos (lentelės 6 stulpelis), pareiškėjui nepagrįstai priteista 8339,14 Lt.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo, kuriame nurodė, jog prisideda prie nurodyto atsakovų apeliacinio skundo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas J. M. nurodo, jog prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir išspręsti šią bylą iš esmės bei priteisti iš atsakovų visą likusią neišmokėtą jam paskirtos valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Apeliaciniame skunde nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija kol kas nėra aiški, mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis bendruoju teisės principu iura novit curia, išspręs šią bylą iš esmės ir pritaikys tinkamą teisės aktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš byloje pateiktų dokumentų nustatyta, kad LR VRM 2004 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 2/17-1562 nuo 2004 m. birželio 29 d. pareiškėjui J. M. buvo apskaičiuota ir mokama 582,65 Lt pensija (b. l. 6). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 2010 m. sausio 1 d. jo gaunama pensija buvo sumažinta iki 442,17 Lt (b. l. 31). Pareiškėjas LR Vidaus reikalų ministerijai pateikė 2010 m. kovo 26 d. prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, nurodydamas, kad 2010 m. vasario mėn. gavo 140,48 Lt mažesnę pensiją ir prašydamas šią nepriemoką išmokėti bei toliau mokėti jam paskirto dydžio pensiją (b. l. 36). Atsakovas LR VRM, atsakydamas į šį pareiškėjo prašymą, 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1D-3816 (2), nurodė, kad pensija jam yra apskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo jį tenkinti (b. l. 38)..

Pareiškėjas J. M., nesutikdamas su minėtuoju pensijos perskaičiavimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir skunde prašė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir LR VRM) 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3816(2) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; solidariai priteisti iš atsakovų 140 Lt kas mėnesį neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo J. M. skundą patenkino iš dalies ir priteisė iš Lietuvos valstybės 8339,14 Lt pareiškėjui J. M.. Kitoje dalyje pareiškėjo skundo teismas netenkino.

Iš byloje pateikto atsakovų apeliacinio skundo matyti, kad šiame skunde atsakovai argumentuoja, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo ir, atsižvelgdamas į tai, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo J. M. skundo reikalavimo jį atmetant.

Įvertinusi šią atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Akcentuotina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė dėl teisinio reguliavimo kuriuo buvo numatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, dėl valstybinių pensijų sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, taip pat dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymų redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas sprendžiant individualų ginčą yra reikšmingas nustatant kuria apimtimi gali būti patenkinti pareikšti reikalavimai dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Tokios praktikos dėl bylai aktualaus teisinio reglamentavimo taikymo ir aiškinimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Be to, analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra pažymėjusi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, pagal kurią Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pabrėžė, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovų apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo priteistos neišmokėtos pareiškėjui pensijos dydis neatitinka tikrovės. Atsakovų vertinimu, pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pirmosios instancijos teismui pateiktos 2012 m. spalio 18 d. pažymos Nr. 11D(P)-4831 duomenis matyti, kad pagal 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pensija nebuvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Atsakovo manymu, už šį laikotarpį išmokėtos valstybinės pensijos dalies nepridėjus prie išmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius sumažintos valstybinės pensijos bendros sumos (lentelės 6 stulpelis), pareiškėjui nepagrįstai priteista 8339,14 Lt.

Teisėjų kolegijos nuomone, šie atsakovo argumentai vertintini kaip pagrįsti. Iš byloje esančios Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 18 d. pažymos Nr. 11D(P)-4831 „Apie 2010-2012 m. pensijos dydį“ (b. l. 56) matyti, jog pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui J. M. priteistą neišmokėtą pensijų dydį įtraukė duomenis apie pensiją, perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį 2011 m. lapkričio – 2012 m. balandžio mėn., nors nurodytais mėnesiais pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nebuvo perskaičiuojama ir mokama (b. l. 56). Dėl šios priežasties darytina išvada, jog siekiant nustatyti tikslų pareiškėjui priteistiną valstybinės pensijos dydį buvo reikalinga vadovautis duomenimis apie pensiją, perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį laikotarpiu nuo 2010 sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. ir nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. (iš viso šiuo laikotarpiu, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, pareiškėjui turėjo būti išmokėta 16290,07 Lt suma), bei iš šios sumos atimti vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu išmokėtą perskaičiuotą pensijos dydį už laikotarpį nuo 2010 sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. ir nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. (11723,43 Lt). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui turėjo būti priteista 4566,64 Lt neišmokėtos pensijos dydžio suma (16290,07 –11723,43 = 4566,64 Lt).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas priteisiant pareiškėjui J. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 4566,64 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, o atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui J. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 4566,64 (keturis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt šešis Lt šešiasdešimt keturis ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė