2013-07-17 Nr. AB-3635-3-64-3-01087-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1110/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01087-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 30 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas žiauriomis sąlygomis, dėl to atsirado psichologiniai išgyvenimai, depresija, buvo žeminamas jo orumas. Nurodė, kad nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2011 m. sausio 21 d., nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. vasario 8 d., nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2011 m. vasario 18 d., nuo 2011 m. vasario 22 d. iki 2011 m. kovo 8 d., nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2011 m. kovo 28 d., nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d., nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 15 d., nuo 2011 m. balandžio 19 d. iki 2011 m. gegužės 17 d., nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. birželio 14 d., nuo 2011 m. birželio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2011 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 9, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. kameroje buvo reikalingas remontas, natūralus apšvietimas blogas, dėl to visą žiemą teko gyventi prie įjungto dieninio apšvietimo, todėl labai pavargdavo akys. Naktinis apšvietimas buvo silpnas, naktį einant į tualetą patirdavo nepatogumų. Oro temperatūra buvo žema, būdavo šalta, prasta ventiliacija. Nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2011 m. birželio 18 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 104. Ji kad ir suremontuota, bet visą dieną teko kęsti dieninį dirbtinį apšvietimą. Taip pat buvo bloga ventiliacija, žema temperatūra. Nuo 2011 m. spalio 24 d. iki 2011 m. spalio 25 d. buvo kameroje Nr. 29, joje taip pat blogas apšvietimas, ventiliacija. Nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d. buvo kameroje Nr. 37, kuri buvo purvina, elektros rozetės išplėšytos, atvira elektros instaliacija, todėl kilo pavojus jo gyvybei. Sanitarinis mazgas neatskirtas nuo kameros, dėl to nebuvo privatumo. Dėl silpno apšvietimo negalėjo skaityti, pablogėjo regėjimas, prasta ventiliacija, oro temperatūra. Teigė, kad dėl išvardytų pažeidimų buvo priverstas nuolat kreiptis į medikus, kad gautų raminamųjų vaistų, kurie sumažintų depresiją.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 31–34) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, remiantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Vidaus tyrimų skyriaus 2012 m. kovo 15 d. pažyma Nr. 20/01-637, pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d. periodiškai buvo laikomas kameroje Nr. 9, po vieną kartą jis buvo patalpintas į kameras Nr. 104 (1 parai), Nr. 29 (1 parai) ir į Nr. 37 (6 paroms). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-242 nurodyta, kad 2011 m. birželio 15 d. buvo patikrintos kameros Nr. 31, 25, 12, 63, 43, 88, 101, 103 ir 104. Patikrinimo metu pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2011 m. birželio 15 d. nustatė, kad kameroje Nr. 104 yra pelėsis ant sienų ir lubų. Tačiau negalima teigti, kad pareiškėjui būnant kameroje Nr. 104 nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2011 m. birželio 18 d. patalpoje taip pat buvo pelėsis, visų pirma todėl, kad įstaiga yra įpareigojama nustatytus pažeidimus nedelsiant šalinti. Dėl švaros kamerose atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 56, 58 punktus.

Pareiškėjas, kaip ir kartu su juo laikomi kiti asmenys, turi imperatyviai teisės aktų nustatytą pareigą rūpintis švara ir tvarka kameroje, kurioje gyvena. Taip pat atkreipė dėmesį, kad jokių kitų trūkumų, kuriuos pareiškėjas išvardijo buvus kameroje Nr. 104 ir kitose kamerose (reikalingas remontas, blogas natūralus apšvietimas, nepakankamas dirbtinis naktinis apšvietimas, žema oro temperatūra, nepakankama ventiliacija), jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje skunde nurodytu laikotarpiu patikrinimo metu nebuvo nustatyta.

Kitose kamerose, kuriose nurodytu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimai nebuvo atliekami, o Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nusiskundimų dėl sąlygų jose nebuvo gavusi. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl galimų sveikatos, miego sutrikimų išdėstyti abstrakčiai, reiškiami tik bendro pobūdžio nusiskundimai, neapibrėžti Šiaulių tardymo izoliatoriaus galbūt neteisėti veiksmai ar neveikimas, vien tik duomenys apie tam tikro laikotarpio sąlygas vienoje iš pareiškėjo laikymo kamerų ir teiginiai apie sąlygas kitose laikymo sąlygose nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio prasmę.

Be to, pareiškėjas kameroje Nr. 104, kurioje buvo nustatytas tik vienas higienos normos reikalavimų neatitikimas (pelėsis ant sienų ir lubų), buvo laikomas tik vieną dieną po visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo, po kurio įstaiga buvo įpareigota nedelsiant pašalinti nustatytus trūkumus. Pažymėjo, jog pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui pateikė praėjus beveik metams po to, kai išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, ir praėjus metams ir devyniems mėnesiams po to, kai buvo pirmą kartą patalpintas į skunde nurodytas suimtųjų (nuteistųjų) laikymo kameras.

Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kad kalėdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje būtų skundęsis dėl kalinimo sąlygų ar kreipęsis į psichologinės tarnybos specialistus dėl individualių konsultacijų. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu (b. l. 43–47) pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo kalinamas žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė psichologinius išgyvenimus, depresiją, buvo žeminamas jo orumas. Pažymėjo, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroms, kuriose jis buvo periodiškai laikomas nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d., reikalingas remontas, blogas natūralus apšvietimas, nepakankamas dirbtinis apšvietimas, žema oro temperatūra, nepakankama ventiliacija. Šios sąlygos lėmė, kad jis patyrė psichologinius išgyvenimus, depresiją, buvo žeminamas jo orumas.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į šio straipsnio taikymą teisminėje praktikoje. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą. Pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia argumentais bei įrodymais.

Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal tam tikras teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas teismui pateiktas praėjus beveik metams po pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu būtų skundęsis dėl įkalinimo sąlygų. Pareiškėjas, praėjus pakankamai ilgam laikui po to, kai išvyko iš įkalinimo įstaigos, kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė higienos normų reikalavimus, tačiau, teismo nuomone, pareiškėjas pareiškė tik bendro pobūdžio nusiskundimus, nepateikė jokių galbūt patirtos neturtinės žalos dėl jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrodymų.

Be to, pareiškėjo paaiškinimai yra abstraktūs, nusiskundimai dėl galimų regėjimo sutrikimų bei dvasinių išgyvenimų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galbūt neteisėtais pareigūnų veiksmais. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturėjo galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, kad dėl tokio pažeidimo atsirado žala. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik duomenys apie kamerose nustatytus kai kuriuos higienos normų pažeidimus, atsižvelgiant į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastato specifiką, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus pagal CK 6.271 straipsnio prasmę.

Teismo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių žalos padarymo faktą. Nenustačius bent vienos viešosios atsakomybės sąlygos atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 patvirtintų Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų 2, 12.3 punktais. Nurodė, kad pareiškėjas su skundu pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 19 d. raštą Nr. S-1785(1.23), kuriame konstatuoti kai kurie higienos normų pažeidimai kamerose (reikalingas remontas, nepakankamas natūralus bei dirbtinis naktinis apšvietimas, oro temperatūros neatitikimai normoms), tačiau kartu pažymėta, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktas nurodo, kad „gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema“.

Kadangi statant Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatą mechaninė vėdinimo sistema nebuvo įrengta, naujai įsigaliojusios higienos normos punktai taikomi tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Šiaulių tardymo izoliatorius suprojektuotas ir pastatytas 1911 m., todėl šiuo metu administracija neturi galimybių ištaisyti su pastato rekonstrukcija susijusių trūkumų. Teismas vadovavosi Kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalimi.

Pažymėjo, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02, 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007). Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytų teisės normų bei faktinių aplinkybių analizę ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju galima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė kai kuriuos higienos normų reikalavimus, dėl to pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog šie nacionalinės teisės aktų pažeidimo atvejai sukėlė tam tikras pasekmes pareiškėjui, t. y. kad neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas; teismas nenustatė, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teismas pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad tam tikra kančia ar pažeminimas – tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Todėl pareiškėjui, teismo nuomone, šioje byloje nėra pagrindo priteisti reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pabrėžė, jog pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas galėjo būti pažeistos dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerų neatitikimo kai kurioms higienos normoms, todėl pripažino šį pažeidimą kaip pakankamą satisfakciją už jo teisių pažeidimą.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 50–51) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų 12.3 punkte nustatyta, jog viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas. Nuo 2003 m. birželio 4 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameros neatitinka higienos normų reikalavimų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija sąmoningai pažeidžia žmogaus teises, dengdamasi nepakankamu finansavimu ir darbuotojų trūkumu, taip kankinant suimtuosius, nuteistuosius, tarp jų ir jį, dėl to patyrė psichologinius išgyvenimus, depresiją, buvo pažemintas orumas. Pareiškėjo nuomone, teismas neišsamiai išnagrinėjo ir įvertino pateiktus įrodymus.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 56–57) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad priimant teismo sprendimą buvo išsamiai ir visapusiškai ištirtos ir įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais, teismui adresuotais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė, kalbant apie neturtinės žalos atlyginimą, taip pat išaiškinti, ar yra priežastinis ryšys tarp tokių pažeidimų (jeigu jie yra nustatyti) ir neturtinės žalos, kuri pareiškėjo yra siejama su šiais pažeidimais.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į tai, kad nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d. jis buvo periodiškai laikomas kamerose Nr. 9, Nr. 104, Nr. 29 ir Nr. 37, kurios neturėjo pakankamo apšvietimo, buvo žema oro temperatūra, nepakankama ventiliacija. Tuo buvo pažeidžiamos teisės akto nustatytos atitinkamos higienos normos.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų faktų nustatymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad nei pareiškėjas (be savo paaiškinimų), nei atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytus faktus. Atsižvelgiant į tai, kad pagal administracinių teismų praktiką pareiga pateikti atitinkamus įrodymus nustatyta atsakovui, teismas, aiškindamas šią nagrinėjamai bylai reikšmingą faktinę bylos aplinkybę, galėjo remtis tik pareiškėjo teismui duotais paaiškinimais, tačiau turėjo įvertinti juos pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles.

Šioje teisės normoje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taikydama šias taisykles, kolegija atsižvelgia į tai, kad nei per paminėtą pakankamai ilgą laikotarpį (nuo 2011-01-11 iki 2011-11-03), nei po to, iki šio skundo padavimo teismui (2012-10-01), pareiškėjas nekėlė klausimo dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamumo.

Tai, viena vertus, leidžia abejoti pareiškėjo teigimu, kad visą aptariamą laikotarpį jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nustatytus reikalavimus. Kita vertus, tai leidžia abejoti pareiškėjo teigimu, kad, gyvendamas jo nurodytose kamerose, jis jautė moralinius ir fizinius nepatogumus, kuriais jis teismui grindė neturtinės žalos atsiradimą. Atsižvelgdama į tai, taip pat į tai, kad, kaip matyti iš byloje esančios Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 19 d. pažymos Nr. S-1785 (1.23), kurioje buvo užfiksuoti pareiškėjo nurodytų kamerų atitikimo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nustatytiems reikalavimams rezultatai, patikrinimo metu (pažymėtina, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro nurodytų kamerų patikrinimas buvo atliktas 2012-04-11, t. y. beveik po 5 mėnesių po to, kai pareiškėjas išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus) buvo nustatyti tam tikri Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23, 26 ir 62 punktų pažeidimai (jie pasireiškė kamerų nepakankamu natūraliu ir dirbtiniu naktiniu apšvietimu, oro temperatūros ir judėjimo šiltuoju metų laikotarpiu nukrypimu nuo nustatyto normatyvo, būtinumu atlikti kamerų paprastąjį remontą), kolegija daro išvadą, kad, esant tik tokiems įrodymams, galima konstatuoti pareiškėjo nurodytų higieninių normatyvų pažeidimo faktą, tačiau negalima konstatuoti šių pažeidimų poveikio pareiškėjui trukmės bei pareiškėjo nurodytų neigiamų išgyvenimų, moralinių ir fizinių nepatogumų buvimo fakto.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad pagal šio straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir tokios žalos atlyginimo būdo nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį ir būdą neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į aukščiau padarytas byloje esančių įrodymų įvertinimo išvadas, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pasirinkimo, kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo teisės pažeidimo fakto konstatavimas šiuo atveju yra tinkama jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo priemonė.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas (ABTĮ 86 str.).

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas