2K-407/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-407/2012 Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00004-2009-1 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Rimanto Baumilo ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Viktoro Kičiatovo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendis ir A. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. UAB „Jaukurai“ civilinis ieškinys atmestas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį 35 MGL (4550 Lt) dydžio bauda. Iš A. P. priteistas 7 923,90 Lt turtinės žalos atlyginimas UAB „Jaukurai“ naudai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą ir prokuroro, palaikiusio kasacinį skundą, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir išteisino A. P. dėl kaltinimo tuo, kad jis, būdamas UAB „Akmensta“, registruotos Mažeikių r., Tirkšliuose, akcininku, turėdamas išankstinę tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, 2008 m. balandžio 18 d., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), sudarė prekybos (tiekimo) sutartį Nr. 0761 su UAB „Jaukurai” komercijos direktoriumi E. M.; po to 2008 m. spalio 12 d., tyčia nuslėpdamas informaciją, kad UAB „Akmensta“ 2008 m. rugsėjo 15 d. buvo iškelta bankroto byla ir įmonė nebeturi teisės vykdyti veiklos, telefonu suderino užsakymą su UAB „Jaukurai“ pardavimų vadybininku T. G. dėl 50 vnt. vamzdžių pirkimo. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus A. P., 2008 m. spalio 13 d. per savo vadovaujamos įmonės UAB „Langvesta“ vairuotoją L. L., nesuvokusį jo daromos nusikalstamos veikos, iš UAB „Jaukurai“ gavęs 50 vnt. vamzdžių, kurių vieneto kaina – 158,48 Lt, už gautas prekes iki 2008 m. lapkričio 27 d., t. y. iki PVM sąskaitoje–faktūroje nurodytos dienos, neatsiskaitė ir taip apgaule savo naudai įgijo svetimą UAB „Jaukurai“ priklausantį turtą, kurio vertė 7 923,90 Lt.

Kasaciniu skundu Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Kičiatovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nuosprendį dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendį.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, jos padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes teismas vertino ne įrodymų visumą, o tik jų dalį, iš esmės rėmėsi tik paties A. P. parodymais, išsamiau neišnagrinėjęs reikšmingų bylos aplinkybių. Tai sukliudė teismui padaryti teisingas išvadas ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad išteisinamajame nuosprendyje padaryta bylos aplinkybių neatitinkanti išvada dėl A. P. sumanymo apgaule užvaldyti svetimą turtą ir šio siekimo įgyvendinimo. Tai, kad 2008 m. spalio 12 d., kreipdamasis į UAB „Jaukurai“ ir užsakydamas vamzdžius bendrovei „Akmensta“ A. P. nebuvo teisėtas jos atstovas, todėl suklaidino pardavėją (UAB „Jaukurai“ atstovą), patvirtina specialisto išvada, liudytojų parodymai, iš dalies – paties A. P. parodymai (jog UAB „Akmensta“ direktoriumi jis buvo nuo 2006 m. rugpjūčio 6 d. iki 2007 m. lapkričio 20 d.). Iš tiesų nuo 2008 m. rugpjūčio 19 d. L. J. laikinai ėjo UAB „Akmensta“ direktoriaus pareigas; darbo sutartis su A. P. nutraukta 2007 m. lapkričio 20 d.; A. P. , kaip vienintelis bendrovės akcininkas, 2008 m. gegužės 19 d. nusprendė nuo 2008 m. gegužės 19 d. bendrovės direktoriumi paskirti P. J., o šis 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu savo sirgimo laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 19 d. paskyrė laikinai eiti direktoriaus pareigas L. J.. Tuo tarpu sutartį su UAB „Jaukurai“ A. P. sudarė kaip teisėtai atstovaujantis įmonę jos direktorius (nes VĮ „Registrų centre“ jis buvo juo įregistruotas), pateikdamas UAB „Jaukurai“ atstovui tokią tikrovės neatitinkančią informaciją, nors iš tiesų neturėdamas teisės veikti bendrovės „Akmensta“ vardu.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad į UAB „Jaukurai“ A. P. kreipėsi ne savo iniciatyva, o todėl, kad UAB „Akmensta“ atliekamiems darbams užbaigti buvo reikalingos medžiagos, kuriomis prekiavo UAB „Jaukurai“ (ji paremta tik dalimi paties A. P. bei J. L., K. J. parodymų), prieštarauja bylos duomenims, liudijantiems aplinkybes, kurių teismas nevertino, t. y. liudytojos A. A. parodymams, jog 2008 m. UAB „Akmensta“ jokios veiklos nevykdė, gręžinių negręžė, jokio turto neturėjo; liudytojo L.

J. parodymams, kad nuo 2008 m. birželio 3 d. (kai jis pradėjo dirbti) UAB „Akmensta“ jokios veiklos nevykdė ir turėjo tik vieną užsakymą – apšiltinti namą (priklausantį UAB „Langvesta“). Be to, L. J. parodė, kad spalio pabaigoje, Tirkšliuose esančiame sandėlyje matė 3 ir 6 metrų vamzdžius, kurie galėjo būti tie patys – po to naudoti A. P. gręžiniui (jį darė UAB „Langvesta“). Liudytojas P. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jo vadovavimo laikotarpiu (nuo 2008 m. birželio 2 d. iki 2008 m. spalio 27 d.) UAB „Akmensta“ finansinė padėtis buvo sunki, lėšų sudarinėti ir vykdyti sutartis nebuvo. 2009 m. balandžio 24 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad pagal Telšių apskrities VMI Mažeikių skyriui pateiktas UAB „Akmensta“ PVM deklaracijas už 2008 m. sausio–rugpjūčio mėnesius jokių duomenų apie gręžinių gręžimą UAB „Akmensta“ nedeklaravo;

UAB „Akmensta“ jau 2008 m. rugsėjo 30 d. buvo įsiskolinusi darbuotojams 3 2501,47 Lt, nesumokėjusi mokesčių valstybės biudžetui – iš viso 26 571,04 Lt, nesumokėjusi valstybinio socialinio draudimo įmokų – 38 223,46 Lt, dokumentinis grynųjų pinigų likutis bendrovės kasoje buvo 0,31 Lt; 2008 m. birželio 6 d. banko sąskaitoje visai nebuvo lėšų, 2008 m. rugsėjo 30 d. UAB „Akmensta“ įsiskolinimas įvairiems asmenims buvo 666,98 Lt. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad ši įmonė neturėjo finansinių galimybių ne tik atsiskaityti su UAB „Jaukurai“ – pagal 2008 m. spalio 13 d.

PVM sąskaitą–faktūrą sumokėti 7 923,90 Lt, bet ir vykdyti veiklą. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino K. J. parodymus, kad 2008 m. spalio mėnesį gręžiant gręžinį pritrūko vamzdžių (J. L. apie tai pranešus A. P. , kitą dieną vairuotojas jų atvežė); taip pat neteisingai įvertino J. L. parodymus: ikiteisminio tyrimo metu šis neigė, jog skambino A. P. dėl vamzdžių užsakymo, o teisminio nagrinėjimo metu aiškino, kad A. P. galėjo skambinti tik 2008 m. spalio mėnesio pabaigoje, t. y. jau po 2008 m. spalio 12 d., kai vamzdžiai buvo užsakyti (vadinasi, nepranešė A.

P., kad trūksta vamzdžių). J. L. taip pat parodė, kad A. P. namo kieme laikydavo įrangą ir ten darė gręžinį, kuriam naudojo tuos pačius vamzdžius. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino A. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, jog 2008 m. rudenį jis sužinojo, kad UAB „Akmensta“ darbuotojai važiuoja dirbti į objektą, su kuriuo ši bendrovė nebuvo sudariusi sutarties, kad pinigai, gauti iš to objekto, nebūtų įskaityti į įmonės sąskaitą. Taigi, priešingai nei nurodyta išteisinamajame nuosprendyje, A.

P. užsakė vamzdžius ne UAB „Akmensta“ atliekamiems darbams užbaigti, o asmeninėms reikmėms.

Kasatorius mano esant nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad bankroto administratorės V. J., UAB „Akmensta“ buhalterių E. K., A. A., laikinojo UAB „Akmensta“ direktoriaus L. J. parodymai kelia abejonių ir bylos duomenys nepaneigia A. P. keliamos versijos, kad, užsakydamas vamzdžius iš UAB „Jaukurai“, jis dar nežinojo apie UAB „Akmensta“ bankrotą (bankroto byla buvo iškelta 2008 m. rugsėjo 15 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi). Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neįvertino reikšmingų bylos duomenų. Tokiais yra E. K. (dirbusios UAB „Akmensta“ buhaltere) parodymai apie tai, kad, priėmusi laišką apie bankrotą, jį atidavė A. P., kuris tą pačią dieną ir sužinojo apie bendrovei iškeltą bankroto bylą. Pagal A. A. (taip pat buhalterės) parodymus, 2008 metų rugsėjį A. P. atidavė jai bankroto administratorės raštą. L. J. (laikinai paskirtas UAB „Akmensta“ direktoriumi) patvirtino, kad UAB „Akmensta“ ir UAB „Langvesta“ buvo viename biure ir bendrovės darbuotojai bendravo tarpusavyje, todėl visi, kaip ir A. P. , žinojo apie UAB „Akmensta“ bankrotą. Pats A. P. parodė, kad apie įmonės finansinę padėtį jis visada žinojo, nes kiekvieną savaitę apie tai jį informuodavo bendrovės direktoriai; apie gręsiantį bankrotą taip pat žinojo, nes nuolat skambindavo iš „Sodros“ ir grasino, kad bus iškelta bankroto byla. Be to, kasatoriaus manymu, liudytojos V. J. (bankroto administratorės) parodymai neginčijamai įrodo, kad A. P. apie UAB „Akmensta“ bankrotą 2008 m. spalio 6 d. jau žinojo (kai buvo atėjęs pas bankroto administratorių iki bendrovės dokumentų perdavimo momento). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, lygindamas V. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, kaip parodymų neatitikimą vertino tai, jog teisiamajame posėdyje liudytoja davė išsamesnius parodymus, tačiau jie tik papildo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir iš esmės yra nuoseklūs. Kasatorius pažymi, kad, siekdamas išsiaiškinti kilusias abejones, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių joms pašalinti, papildomai neapklausė liudytojos V. J. (teismas savo iniciatyva atnaujino įrodymų tyrimą tik dėl aplinkybių, susijusių su vamzdžių likimu).

Kasaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada dėl A. P. inkriminuoto vamzdžių pasisavinimo grindžiama tik A. P. parodymais, jog vamzdžiai buvo reikalingi UAB „Akmensta“ atliekamiems gręžimo darbams ir tik vairuotojui nugabenus vamzdžius gręžėjams paaiškėjo, kad jie nebereikalingi, todėl šis juos nuvežė ne A. P., o į sandėlį, kuriuo naudojosi įmonė. Kasatoriaus teigimu, byloje nustatytos priešingos aplinkybės, nei nurodytos skundžiamame nuosprendyje, t. y. liudytojas L. L. parodė, kad vamzdžius A. P. liepė nuvežti į sandėlį Tirkšliuose ir kad vamzdžiai sandėlyje galėjo būti ir anksčiau, iki bankroto; ikiteisminio tyrimo metu L. L. neminėjo apie vamzdžių vežimą gręžėjams, o teisminio nagrinėjimo metu šios aplinkybės neatsiminė, be to, nurodė, kad sąskaitas pristatydavo į biurą buhalterei. Tuo tarpu liudytojos E. K. ir A. A. teigė apie sąskaitą iš UAB „Jaukurai“ nieko nežinančios. Liudytojas L. J. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nepatvirtino, kad vamzdžiai buvo reikalingi UAB „Akmensta“ atliekamiems gręžimo darbams, o priešingai – parodė (ikiteisminio tyrimo metu), kad iki 2008 metų spalio pradžios UAB „Akmensta“ darbininkai dar baiginėjo pastatą, kurį reikėjo apšiltinti ir kuris priklausė UAB „Langvesta“, jokios kitokios veiklos UAB „Akmensta“ nevykdė. Liudytojas L. J. parodė, kad vamzdžius – 3 ir 6 metrų – matė sandėlyje Tirkšliuose spalio pabaigoje, kai pradėjo dirbti UAB „Langvesta“, ir tai galėjo būti tie patys vamzdžiai, kurie buvo naudojami A. P. gręžiniui, o šiuos gręžimo darbus atliko UAB „Langvesta“.

Kasatoriaus manymu, išdėstytos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės (pripažintos įrodytomis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje) rodo, kad paliktinas galioti apkaltinamasis nuosprendis.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, jame privalo nurodyti nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti (arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti), taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus; apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas ir laikantis BPK 305 straipsnio nuostatų. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Tik pagal BPK taisykles nustačius teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes galimas tinkamas ir teisingas baudžiamojo įstatymo taikymo klausimo išsprendimas.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, savo nuosprendyje nurodė, kad byloje esantys prieštaravimai bei neaiškumai neleidžia vienareikšmiškai ir neabejotinai teigti, jog kreipdamasis į UAB „Jaukurai“ ir užsakydamas vamzdžius A. P. tikrai žinojo, jog UAB „Akmensta“ jau iškelta bankroto byla, ir kad tai darė dėl kokių nors asmeninių norų ar interesų, nes vamzdžiai buvo reikalingi UAB „Akmensta“ atliekamiems gręžimo darbams; paaiškėjus, kad vamzdžiai nereikalingi, vairuotojas juos nuvežė ne A. P. , o į sandėlį, kuriuo naudojosi įmonė, taigi realu, jog vamzdžiai atiteko UAB „Akmensta“, nepaisant to, kad įmonės likvidavimo akte apie jokį turtą neužsimenama. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog A. P. turėjo išankstinį sumanymą užvaldyti svetimą turtą bei panaudojo apgaulę tokiam savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti. Dėl to, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, teismas A. P. išteisino.

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, padarė priešingas išvadas, t. y. kad nagrinėjamu atveju apgaulė reiškėsi aktyviais A. P. veiksmais UAB „Jaukurai“ atstovui pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, jog jis yra teisėtas UAB „Akmensta“ atstovas ir turi teisę veikti šios bendrovės vardu. Užsakydamas prekes iš UAB „Jaukurai“ A. P. iš anksto žinojo, kad UAB „Akmensta“ iškelta bankroto byla ir kad įmonė neturi teisės vykdyti veiklos. Žinojo ir tai, kad įmonė neturi pinigų, todėl už užsakytas prekes UAB „Akmensta“ neturės finansinių galimybių atsiskaityti su UAB „Jaukurai“. A. P. , suklaidinęs UAB „Jaukurai“ atstovus, įgijo vamzdžius ir už juos neatsiskaitė. Nustatęs tokias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. P. tyčia apgaule įgijo svetimą turtą (7 923,60 Lt vertės) savo naudai, taip padarydamas BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Taigi, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami A. P. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį klausimą, byloje nustatytus teisiškai reikšmingus faktus vertino skirtingai. Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas iš esmės šiuos faktus ignoravo, savo išvadų nepagrindė išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), sprendimą išteisinti A. P. motyvavo vienpusiškai, kartu nepaneigdamas įrodymais nustatytų bylos aplinkybių, kurių pagrindu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 2 dalis). Padaryti BPK pažeidimai lėmė neteisingas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo.

Byloje neginčytinai nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos šios faktinės aplinkybės. A. P. buvo UAB „Akmensta“ steigėju ir vieninteliu akcininku, o iki darbo sutarties nutraukimo, t. y. 2007 m. lapkričio 20 d. – ir šios bendrovės direktoriumi. Nuo 2008 m. gegužės 19 d. UAB „Akmensta“ direktoriumi, suteikiant jam įgaliojimus veikti bendrovės vardu, paskirtas P. J. (darbo sutartis su juo sudaryta 2008 m. birželio 2 d., nutraukta 2008 m. spalio 27 d.), 2008 m. rugpjūčio 19 d. laikinuoju direktoriumi (P. J. ligos laikotarpiu iki 2008 m, spalio 6 d.) paskirtas L.

J. . 2008 m. balandžio 18 d. tarp UAB „Jaukurai“ ir UAB „Akmensta“ sudaryta sutartis dėl prekių tiekimo (pagal užsakymus telefonu, faksu arba elektroniniu paštu ir pagal pasirašytas PVM sąskaitas–faktūras), kurią kaip UAB „Akmensta“ direktorius pasirašė A. P.. 2008 m. spalio 12 d. A. P. telefonu užsakė iš UAB „Jaukurai“ 50 vnt. vamzdžių bendrovei „Akmensta“, taip pat veikdamas kaip jos direktorius (kuriuo nebuvo); šių vamzdžių, kurių vertė 7 923, 90 Lt, pateikimas įformintas 2008 m. spalio 13 d. išrašytoje PVM sąskaitoje–faktūroje, pagal kurią už įgytus vamzdžius turėjo būti sumokėta iki 2008 m. lapkričio 27 d., tačiau nei iki nurodytos datos, nei vėliau už vamzdžius UAB „Jaukurai“ nebuvo sumokėta.

Užsakytus ir iš UAB „Jaukurai“ gautus vamzdžius A. P. nurodymu išvežė tuo metu jo vadovaujamos UAB „Langvesta“ darbuotojas – vairuotojas L. L., nugabenęs juos į Tirkšliuose esantį sandėlį, kuriuo naudojosi bendrovės „Akmensta“ ir „Langvesta“. Šių vamzdžių UAB „Akmensta“ kokiems nors darbams nepanaudojo, jie realiai netapo šios bendrovės turtu. Be to, taip pat neginčijamai nustatyta, kad UAB „Akmensta“ 2008 m. rugsėjo 15 d. teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla (dėl to kreipėsi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Mažeikių skyrius).

Nagrinėjamu laikotarpiu UAB „Akmensta“ buvo nemoki; jau nuo 2007 m. spalio mėn. nemokėjo privalomų socialinio draudimo įmokų, didino šiuos ir kitus įsiskolinimus (2008 m. liepos 1 d. įsiskolinimas VSDFV buvo 22 990, 30 Lt, valstybės biudžetui – 12 764 Lt, o kitiems asmenims įsiskolinimas 2008 m. rugsėjo 30 d. sudarė 666, 98 Lt); 2008 m. birželio 6 d. dokumentinio grynųjų pinigų likučio banko sąskaitoje nebuvo, 2008 m. rugsėjo 30 d. kasoje likutis sudarė 0,31 Lt; kitokio turto, į kurį būtų galima nukreipti įsiskolinimų padengimą, UAB „Akmensta“ neturėjo;

šią bendrovę likviduojant (2009 m. lapkričio 24 d.) ji taip pat neturėjo ir minėtų vamzdžių, be to, PVM sąskaita–faktūra apie jų įsigijimą nebuvo pateikta UAB „Akmensta“ bankroto administratoriui (kad būtų įtraukta į buhalterinę apskaitą).

Byloje nustatyta ir iš šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių matyti, kad užsakydamas vamzdžius A. P. UAB „Akmensta“ vardu veikė neteisėtai, nes, nebūdamas šios bendrovės direktoriumi ar kitaip atitinkamai veikti įgaliotu asmeniu, tokios teisės neturėjo, todėl tai, kad realiai dalyvavo bendrovės veikloje, organizavo jos darbą, nereiškia, jog turėjo teisę sudaryti sandorį su bendrove „Jaukurai“, kuriai ir pateikė šią tikrovės neatitinkančią informaciją (nes įvardijo save kaip tikrą UAB „Akmensta“ direktorių).

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teiginiai apie A. P. aktyvų dalyvavimą UAB „Akmensta“ veikloje yra vienos iš aplinkybių, rodančių esant teisingomis pirmosios instancijos teismo išvadas, jog šis žinojo tikrąją bendrovės padėtį – tai, kad jai iškelta bankroto byla, kad ji nevykdo veiklos, yra nemoki ir neatlieka jokių gręžimo darbų, kuriems tariamai buvo užsakyti vamzdžiai ir už kuriuos sumokėti neturėjo ir neturės ateityje jokių galimybių, tačiau visa tai nuslėpė nuo UAB „Jaukurai“ atstovų. Tokios išvados apkaltinamajame nuosprendyje yra argumentuotos, jos grindžiamos buvusios UAB „Akmensta“ darbuotojos liudytojos A.

A. parodymais, kitais bylos įrodymais. Taigi, UAB „Akmensta“ vardu sudarydamas ir pasirašydamas prekių tiekimo sutartį, vėliau užsakydamas vamzdžius, A. P., prisistatydamas kaip turintis teisę sudaryti tokius sandorius asmuo (direktorius) bei veikiantis už UAB „Akmensta“, pateikė šią melagingą informaciją UAB „Jaukurai“ atstovams ir nuslėpė nuo jų tai, kad UAB „Akmensta“ už pateiktus vamzdžius neturi galimybių sumokėti (tai ir atsitiko). Minėta kaltininko pateikta ir nuslėpta informacija yra esminė, ji nulėmė UAB „Jaukurai“ atstovų apsisprendimą pateikti (parduoti) prekes ir tai jie padarė dėl to, kad buvo suklaidinti A.

P.. Esant aptartoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad A. P. veikė apgaule. Darant išvadas dėl apgaulės panaudojimo turint tikslą pasisavinti svetimą turtą ir šio tikslo įgyvendinimo, nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad A. P. aktyviai veiksmais sąmoningai suklaidino turtą perleidusius asmenis, iš anksto žinojo, kad teisėtas turto savininkas UAB „Jaukurai“ patirs žalą, nes UAB „Akmensta“, kuriai UAB „Jaukurai“ atstovai manė parduodantys vamzdžius, ne tik neturėjo ir neturės galimybių už juos sumokėti, bet ir pateiktų vamzdžių negavo, o jų bendrovei „Akmensta“ ir nereikėjo.

Konstatuojant turto pasisavinimo faktą, byloje neginčytinai nustatyta tai, kad UAB „Akmensta“ nedisponavo minėtais vamzdžiais, nes jų nepanaudojo nei savo veikloje, nei priėmė kaip įgytą turtą (PVM sąskaita–faktūra dėl vamzdžių pirkimo nebuvo pateikta UAB „Akmensta“ bankroto administratoriui, šios bendrovės likvidavimo akte ar kituose apskaitos dokumentuose, taip pat ir realiai, vamzdžiai kaip turimas turtas neužfiksuoti). Pažymėtina, kad pagal A. P. nurodymą L. L. juos nuvežė į sandėlį, kuriuo naudojosi ne tik UAB „Akmensta“, bet ir UAB „Langvesta“, kuriai tuomet vadovavo A.

P.. Taigi, įvertinęs bylos duomenimis nustatytus faktus, pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad A. P. veikė tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą panaudojo apgaulę ir šį tikslą savo veiksmais įgyvendino. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, naujų A. P. teisinančių faktų nenustatė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. P. veika atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtį sudarančius požymius, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl A. P. kaltės įrodytumo grindžiamos bylos įrodymais, įvertintais nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimus, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Dėl to šis nuosprendis pripažintinas teisėtu, o apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas dėl esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių teismui tinkamai teisiškai įvertinti faktines bylos aplinkybes, turinčias reikšmę išvadoms apie BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvimą, ir priimti dėl to teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai

Vladislovas Ranonis Rimantas Baumilas Dalia Bajerčiūtė