2020-07-15 Nr. AB-13579-3-62-3-02234-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-521-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02234-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), neaprūpinimu pajamomis pareiškėjui padarytą turtinę žalą 11 780 Eur; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento ir Kybartų PN, diskriminavimu maitinant pareiškėjui padarytą turtinę žalą 2 470 Eur; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento ir Kybartų PN, pareiškėjui padarytą neturtinę žalą 1 900 000 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad su nedidelėmis pertraukomis yra kalinamas Kybartų PN nuo 2014 m. spalio 16 d. Tik atvykęs į Kybartų PN, pareiškėjas buvo patalpintas į negyvenamosios paskirties pastate įrengtą kameros tipo patalpą (karantiną), kur nežmoniškomis sąlygomis buvo kalinamas 4 dienas. Vėliau, naudodamasis trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariais (10 dienų), būdamas patalpintas į Sveikatos priežiūros tarnybos stacionarą (7 dienas) taip pat buvo talpinamas negyvenamosios paskirties patalpose.

3. Pabrėžė, kad sanitarinis mazgas karantino kameroje, nors ir įrengtas atskiroje patalpoje, tačiau ši patalpa buvo labai maža, tualetu teko naudotis pusiau praviromis durimis, kurios sulūžusios, sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, jame neįrengtos tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), jų nebuvo ir ilgalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose.

4. Nurodė, kad kalinimo metu karantino patalpa buvo neremontuojama, sienų tinkas daugelyje vietų ištrupėjęs, sienos ir lubos nešvarios. Bendrabučio kambariai, besiribojantys su prausyklomis (kambariai 319, 419) nebuvo izoliuoti nuo drėgmės, ant sienų pelėsis, tinkas ištrupėjęs.

5. Nurodė, jog karantino kameroje vietoje lovų buvo įrengti savadarbiai gultai, kurie nebuvo saugūs sveikatai. Dviejų asmenų talpinimas dviaukščiuose gultuose (kai vienas asmuo turi lipti per kito asmens patalynę), ar vienas su kitu turi gulėti suglaustuose gultuose, pažeidė pareiškėjo privačią erdvę. Karantino kameroje nebuvo spintelių, sieninės lentynos, lentynos maisto produktams susidėti. Aštuonvietėje kameroje buvo tik viena aplūžusi spintelė.

6. Pažymėjo, kad būnant karantino kameroje pareiškėjas nebuvo aprūpintas indų plovimo priemonėmis. Tualetinio popieriaus išdavimo norma iki 3 ritinėlių per mėnesį buvo padidinta tik nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjo orumo žeminimas išduodant vieną ritinėlį tualetinio popieriaus per mėnesį tęsėsi daugiau kaip dvejus metus. Teigė, kad niekuomet nebuvo išduodama 30 g muilo einant į dušą, o skysto muilo dozatoriai dušuose įrengti tik nuo 2017 m. sausio 1 d., taip pat iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo išduodama dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi priemonės.

7. Pareiškėjo teigimu, čiužiniai Kybartų PN buvo eksploatuojami be užvalkalų, pareiškėjas nebuvo aprūpintas 2 paklodėmis ir 2 pagalvių užvalkalais. Kybartų PN veikiančioje skalbykloje asmeninius drabužius skalbti ir džiovinti pareiškėjas galėjo tik asmeniškai susitaręs su skalbykloje dirbančiais nuteistaisiais. Galimybė džiovini asmeninius drabužius sudaryta ne visuose bendrabučių aukštuose. 2 būryje nėra rūbų džiovyklos, todėl pareiškėjas priverstas skalbinius džiovinti gyvenamajame kambaryje, nesuteikta teisė naudotis lygintuvu.

8. Nurodė, kad Kybartų PN pasinaudoti dušu galima ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę, pareiškėjo teigimu, jam tokia teisė turi būti užtikrinta du kartus per savaitę.

9. Pareiškėjas nurodė, jog jam būnant karantino kameroje, nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjo manymu, jam turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo ploto. Karantino kameroje įrengti baldai dar labiau mažino tenkantį plotą. Bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose taip pat trūko gyvenamojo ploto normos.

10. Teigė, kad gyvenamąsias patalpas ir kameras kalinami asmenys privalo valyti patys, tačiau jokios plovimo, valymo ar dezinfekavimo priemonės tam tikslui neišduodamos. Nurodė, jog nebuvo užtikrintas reikiamas patalpų temperatūrinis režimas.

11. Pareiškėjas akcentavo, jog kalinimo metu jo asmeninių fiziologinių mitybos poreikių niekas nenustatė, nebuvo suteikta teisė pasirinkti tinkamą maitinimą, buvo maitinamas pagal diskriminacinius valgiaraščius nedirbantiems vyrams, kurie neatitiko pareiškėjo fiziologinių poreikių. Maistas buvo gaminamas nekokybiškai, iš nevalytų daržovių, maiste dažnai randama ne maistinės kilmės šiukšlių.

12. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis, o retkarčiais iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų bei įkalinimo įstaigos lėšų išmokamos sumos prilygo pasityčiojimui ir buvo nepakankamos net higienos priemonėms įsigyti. Teigė, jog nebuvo įdarbintas dėl vietų trūkumo, nors administracija skelbė ieškanti darbuotojų. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas ir pašalpomis.

13. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų, pareiškėjas jautė fizinius nepatogumus, sutriko visavertis gyvenimas, nuolat jautė alkį, jautėsi diskriminuojamas, patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė psichologiniais išgyvenimais: neviltimi, pažeminimo, bejėgiškumo, skriaudos jausmu, liūdesiu, nusivylimu valstybe. Neaprūpinimu darbo užmokesčiu ar kitomis privalomomis pajamomis pareiškėjui padaryta negautų minimalių orų pragyvenimą užtikrinančių pajamų dydžio turtinė žala.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kybartų PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

15. Nurodė, jog Kybartų PN atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82. 2014 m. lapkričio 11 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro Vilkaviškio skyriaus specialistai atliko Kybartų PN gyvenamųjų patalpų (tarp jų ir karantino patalpos) patikrinimą ir higienos normų pažeidimų nenustatė.

16. Nurodė, kad Kybartų PN nenaudoja savadarbių gultų kaip inventoriaus nuteistiesiems. Lovos nuteistiesiems į eksploataciją įvestos 2006 metais, lovos yra saugios ir tvarkingos.

17. Nuteistiesiems, pirmą kartą atvykusiems į Kybartų PN, higienos priemonės buvo ir yra išduodamos iš karto (tą pačią dieną). Nuteistiesiems išduodamos higienos priemonės yra tokios ir toks jų kiekis, kaip tai numatyta normose.

18. Vadovaujantis Kybartų PN 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 1/10-330, nuteistųjų patalynė įstaigoje skalbiama centralizuotai įstaigos skalbykloje ir keičiama nustatytu grafiku – kiekvieną nuteistųjų naudojimosi dušu dieną yra surenkama nešvari ir išduodama švari patalynė. Kaip numatyta aprūpinimo normose, pirties dieną nuteistajam yra išduodamas vienas skalbinių komplektas: paklodė, užvalkalas antklodei, užvalkalas pagalvei (antras komplektas paimamas skalbti). Asmeninius drabužius nuteistieji skalbiasi būriuose esančiomis skalbyklėmis.

19. Nuteistieji dušu naudojasi įstaigos direktoriaus patvirtintu grafiku. 2017 metų spalio mėnesį dėl remonto darbų buvo vienkartinis trumpalaikis karšto vandens tiekimo sutrikimas įstaigoje. Nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė praustis duše savaitgalį iš karto po sutrikimų pašalinimo.

20. Nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ nuo 2018 m. sausio 1 d. bus keičiami nuteistųjų maitinimo valgiaraščiai. Ginčo laikotarpiu maistas nuteistiesiems išduodamas pagal galiojančius teisės aktus, jo kokybę įvertinus atsakingam Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojui, direktoriaus budinčiam padėjėjui, du kartus metuose atliekami maisto tyrimai Kauno technologijos universiteto maisto tyrimo laboratorijoje, maisto kokybė tikrinama Maisto produktų, skirtų nuteistųjų maisto gamybai, kokybės kontrolės komisijos, patvirtintos 2016 m. spalio 21 d. Kybartų PN direktoriaus įsakymu Nr. 1/10-303. Tikrinant maitinimo kokybę pažeidimų nenustatyta.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

22. Nurodė, kad byloje pareiškėjas nesutinka su norminiais aktais, mano, kad dėl jų jam atsirado žala, tačiau jis neprašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šių teisės aktų teisėtumo ištyrimo. Todėl teisingumo ministro priimti įsakymai, kurie nurodyti skunde, yra teisėti ir nėra pagrindo tirti, ar jie nepažeidė pareiškėjo teisių. Manė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

24. Nurodė, kad nacionaliniai teismai remiasi 3,1 kv. m ploto pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpoje standartu. Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, yra patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, iš kurio matyti, kad fiziologinės normos (kiekis vienam asmeniui per parą) priklauso nuo lyties, amžiaus ir nuo to, ar asmuo yra dirbantis. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos užtikrina, kad jose laikomi asmenys būtų maitinami vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka.

II. 25. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitos skundo dalies netenkino.

26. Dėl atsakovo atstovo prašymo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios 2014 m. spalio 16 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. spalio 21 d. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, prašymas tenkintas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. spalio 21 d. atmestas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikyta, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2017 m. spalio 21 d.

27. Teismas Kybartų PN pateiktos 2018 m. liepos 16 d. pažymos Nr. 1/2-4249 duomenimis nustatė, jog pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2017 m. spalio 21 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,04 kv. m, 0,065 kv. m, 0,055 kv. m, 0,045 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma ir pareiškėjui atliekant bausmę Kybartų PN nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl buvo pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 56 str.).

28. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su higienos priemonių išdavimu, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui) ir 100 g tualetinio muilo. Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Kybartų PN patvirtino, kad pagal galiojantį reglamentavimą nuteistiesiems buvo išduodamas nurodytas kiekis tualetinio popieriaus bei tualetinio muilo. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymui Nr. 1R-132, nuteistiesiems vyrams yra skiriami 3 rulonėliai tualetinio popieriaus 1 mėnesiui ir 100 g tualetinio muilo. Kad Kybartų PN vadovaujasi teisės aktais, patvirtino byloje esanti Suimtojo (nuteistojo) materialinio buitinio aprūpinimo kortelė. Kadangi teisės aktai iki 2017 m. sausio 1 d. nenumatė, kad dušo patalpose turi būti dozatoriai, todėl pareiškėjo teiginys, jog skysto muilo dozatoriai dušuose buvo įrengti tik nuo 2017 m. sausio 1 d., taip pat atmestas kaip nepagrįstas.

29. Teismas taip pat nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios teisės normos suimtiesiems ir nuteistiesiems numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta, šepetėliu, skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos. Nors teisės aktai ir numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau teismo vertinimu, kalinimo įstaiga, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d. turėjo dantų šepetuką bei dantų pastą išduoti ir nuteistiesiems, kadangi toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai nepateisinamas. Iš Suimtojo (nuteistojo) materialinio buitinio aprūpinimo kortelės teismas nustatė, kad pareiškėjui dantų šepetėlis, dantų pasta, skutimosi peiliukai buvo išduoti 2017 m. sausio 2 d., tačiau dėl to nagrinėjamu atveju ginčo nėra.

30. Nors pareiškėjas teigė, kad jam buvo išduotas čiužinys be užvalkalo, tačiau pažymėta, kad jokie teisės aktai nenumato imperatyvo išduoti čiužinius su užvalkalais, todėl ir šis pareiškėjo teiginys atmestas kaip nepagrįstas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ne visi čiužiniai yra gaminami iš nelaidaus skysčiams ir atsparaus valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio, tačiau jie yra iš audinio, tinkamo skalbti ir (arba) dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, dezinfekavimo kameroje. Byloje nebuvo duomenų, kad Kybartų PN laikomų asmenų nedezinfekuoti čiužiniai būtų perduoti kitiems asmenims.

31. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kalinimo įstaigoje neturėjo galimybės skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius skalbykloje, taip pat ne visuose aukštuose buvo džiovyklos, nebuvo ir lygintuvo, teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 64 punktu, Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 40 punktu. Kybartų PN nurodė, kad nuteistųjų patalynė įstaigoje skalbiama centralizuotai įstaigos skalbykloje ir keičiama nustatytu grafiku – kiekvieną nuteistųjų naudojimosi dušu dieną yra surenkama nešvari ir išduodama išskalbta švari patalynė. Asmeninius drabužius nuteistieji skalbiasi būriuose esančiomis skalbyklėmis. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl lygintuvo išdavimo ir, kad jam lygintuvas nebuvo išduotas. Todėl šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip neįrodyti.

32. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems praustis duše po karštu vandeniu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl galimybės nebuvimo nusiprausti duše daugiau nei vieną kartą per savaitę atmesti kaip nepagrįsti.

33. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 73.6 punktu. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Kybartų PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos ventiliacijos, netinkamos temperatūros, neišduodamų priemonių švarai palaikyti. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose buvusios blogos ventiliacijos, netinkamos temperatūros, neišduotų priemonių švarai palaikyti galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos, netinkamos temperatūros, neišduodamų priemonių švarai palaikyti) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pažymėta, jog pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo nurodytų aplinkybių, kada pažeidimai buvo padaryti, nesiejo aukščiau nurodytų pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui kėlė pretenzijas dėl aukščiau nurodytų pažeidimų, o šis nesiėmė jokių veiksmų minėtų pažeidimų šalinimui, kad dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas ginčui aktualiu metu kreipėsi į Visuomenės sveikatos centro specialistus ar kitas kompetentingas institucijas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nusprendė, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

34. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su jo maitinimu, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principu. Nurodė, kad nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis. Būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Vyriausybės, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus bei pataisos įstaigų vadovų priimti teisės aktai.

35. Byloje pateikti įrodymai patvirtino, jog Kybartų PN esantys nuteistieji maitinami vadovaujantis Kybartų PN direktoriaus 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 7-10/244 patvirtinta Kybartų pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo tvarka (su vėlesniu Kybartų PN direktoriaus 2010 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 7-10/79 pakeitimu). Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 13 d. kreipėsi į įstaigos administraciją prašydamas skirti jam vegetarišką maitinimą ir toks maitinimas pareiškėjui buvo skirtas nuo 2016 m. birželio 18 d. Iš į bylą pateiktų Tyrimų protokolų teismas nusprendė, kad nuteistiesiems tiekiamą maistą periodiškai tikrina Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto bei Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro atstovai. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų apie nustatytus nuteistiesiems tiekiamo maisto pažeidimus.

36. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikta duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas. Todėl, nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei maitinamą pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, pripažinta, jog Kybartų PN administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją, byloje nebuvo. Pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nebuvo galimybių nustatyti Kybartų PN veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl padaryta išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad Kybartų PN savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Kadangi Kybartų PN esantys nuteistieji maitinami, vadovaujantis teisės aktais nustatytais valgiaraščiais, energetinėmis vertėmis, todėl nebuvo pagrindo teigti, jog Kybartų PN nuteistuosius maitina neracionaliai ir kankina alkiu.

37. Į pareiškėjo teiginius, jog jis buvo diskriminuojamas dėl maitinimo (valgiaraščių sudarymo) teismas pažymėjo, kad Kybartų PN vykdo tiek Kalėjimų departamento direktoriaus, tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymus, kuriuose numatyti tokie reikalavimai, t. y. kad nedirbančių moterų ir nedirbančių vyrų valgiaraščiai skiriasi, atsižvelgiant į moterų ir vyrų fiziologines savybes.

38. Nors pareiškėjas prašė priteisti žalą ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento, tačiau minėtų atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų nenurodė, taip pat jų nenustatė ir teismas, todėl nekonstatavus Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų prašymas dėl žalos priteisimo pareiškėjui atmestas kaip nepagrįstas.

39. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti turtinės žalos atlyginimą už jo neaprūpinimą pajamomis, pašalpomis, teismas vadovavosi BVK 173 straipsnio 7 dalimi, Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintų Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklių (redakcijomis, galiojusiomis iki ir po 2015 m. rugpjūčio 8 d.) 2, 4 punktais. Teismas nurodė, jog kalinimo įstaiga, šiuo atveju Kybartų PN, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones bei darbinėje veikloje ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis, gali išmokėti piniginę išmoką, tačiau neprivalo.

40. Nuteistiesiems bei suimtiesiems taip pat gali būti mokama pašalpa iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, kurios suteikimo ir mokėjimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintame Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas). Iš teisės normų matyti, kad nuteistųjų ir suimtųjų teisė į jose nurodytas išmoką bei pašalpą nėra absoliuti, o yra sąlygojama atitinkamų Kalėjimų departamento direktoriaus nustatytų kriterijų atitikimo buvimo. Pažymėta, kad nurodytose teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs aptariamų išmokos ir pašalpos dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias išmoką ir pašalpą.

41. Iš teisės aktų nuostatų teismas padarė išvadą, kad pataisos įstaigos direktoriui numatyta teisė, bet ne pareiga skirti nuteistiesiems socialines pašalpas bei pinigines išmokas iš pataisos įstaigos lėšų. Teisės aktai taip pat nenumato konkrečios arba nekintamos pinigų sumos. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pretenzijos dėl konkrečių piniginių išmokų ar jų dydžio nepagrįstos.

42. Teismas nustatė, jog pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl socialinės pašalpos skyrimo. Į minėtus pareiškėjo prašymus Kybartų PN pateikė atsakymus, kuriuose nurodė, jog vadovaujantis Aprašo 7.1. punktu pašalpa pareiškėjui nebus skiriama, kadangi Kybartų PN Socialinės paramos nuteistiesiems fonde nėra pakankamai lėšų, taip pat nurodyta už kokį mėnesį bus skirta išmoka arba kiek pareiškėjas turėjo ir išleido pinigų.

43. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis nebuvo įdarbintas dėl vietų trūkumo, nors administracija skelbė ieškanti darbuotojų, teismas vadovavosi BVK 111, 125 straipsniais. Byloje pateiktas 2016 m. birželio 30 d. pareiškėjo prašymas, reg. Nr. 5/30B4-1008, dėl jo įdarbinimo pagalbiniu darbininku. Kybartų PN 2016 m. liepos 29 d. raštu Nr. 711-1195 informavo pareiškėją, jog jo prašymas nebus tenkintas, kadangi pagal Kybartų PN direktoriaus 2015 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. 1/10-61 „Dėl nuteistų asmenų, atliekančių ūkio darbus etatų patvirtinimo“ prašymo teikimo metu nėra laisvų darbo vietų. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai įsakmiai neįpareigoja kalinimo įstaigos administraciją įdarbinti norinčius dirbti nuteistuosius, Kybartų PN pareiškėjo neįdarbino dėl tos priežasties, kad tuo metu nebuvo laisvų darbo vietų, be to nuteistųjų įtraukimas į darbą iš esmės yra įstaigos administracijos diskrecijos teisė, įgyvendinama atsižvelgiant į laisvas pareigas ir darbo vietas ir aprūpinimo darbu tikslus, todėl teismas konstatavo, jog Kybartų PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų (ar neveikimo), dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala.

44. Atkreiptas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs BVK 183 straipsnio 3 dalyje numatyta bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarka, todėl atsakovo aktai (veiksmai) dėl neskirtos pašalpos ir pareiškėjo neįdarbinimo pagalbiniu darbininku negali būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais, o dėl teisėtų veiksmų neturtinė žala negali atsirasti.

45. Pareiškėjas tvirtino, kad jam Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento, Kybartų PN (pareigūnų) veiksmais buvo padaryta 11 780 Eur turtinė žala, nes remiantis jo paskaičiavimais, pareiškėjas turėjo gauti šią sumą, tačiau jos negavo dėl to, kad išmokos buvo nemokamos. Tačiau teisės aktai nenumatė pareigos mokėti pinigines išmokas. Pareiškėjui neįrodžius turtinės žalos padarymo fakto, ši pareiškėjo skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta.

46. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam turtinės žalos (netiesioginių nuostolių) atsiradimą siejo su nesuteiktomis darbinėmis pajamomis bei diskriminavimu maitinant. Tačiau teismas nenustatė jokių atsakovo atstovų pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neskiriant pareiškėjui socialinės pašalpos bei dėl jam tiekiamo maitinimo. Todėl tokio pobūdžio turtinė žala (netiesioginiai nuostoliai) pareiškėjui negalėjo atsirasti.

47. Pareiškėjas turėjo pareigą pagrįsti prašomos turtinės žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė savo turto netekimo arba sužalojimo, turėtų išlaidų (tiesioginių nuostolių), taip pat negautų pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė turtinės žalos padarymo jam fakto ir dydžio. Pažymėta, kad turtinei žalai atlyginti taikomos visos valstybės civilinei atsakomybei CK 6.271 straipsnyje nustatytos sąlygos. Taigi šiuo atveju, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, turtinės žalos atlyginimas negalimas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo netenkintas.

48. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl pablogėjusios sveikatos ar į Psichologinės tarnybos specialistus dėl patirtų didelių dvasinių išgyvenimų, byloje nepateikta. Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kybartų PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręsta, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Byloje nesant duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus, Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 2 000 Eur suma, ir ši suma priteista iš atsakovo pareiškėjui.

III. 49. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir tenkinti skundo reikalavimus, arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

50. Pareiškėjas nesutinka su ieškinio senaties termino taikymu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas kreipimosi į teismą data nepagrįstai laikė skundo gavimo datą. Kadangi pareiškėjas negali naudotis pašto paslaugomis tiesiogiai, skundo padavimo data turėjo būti laikoma laiško su skundu įteikimo įkalinimo įstaigos administracijai data – 2017 m. spalio 17 d. Be to, pareiškėjo teigimu, ginčo santykiui ieškinio senatis netaikoma, nes pagal CK 1.134 straipsnio 1 dalį iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams ieškinio senatis netaikoma.

51. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo teiginių dėl jo teisės būti apgyvendintam tik apgyvendinimui skirtose patalpose, teisės į tinkamą sanitarinio mazgo karantino patalpoje įrengimą, teisės į tinkamą patalpų įrengimą, teisės į aprūpinimą baldais, Teisės gauti informaciją įstatymo, teisės būti aprūpintam indų plovimo priemonėmis, teisės būti aprūpintam 2 paklodėmis ir 2 pagalvės užvalkalais, teisės į sveikatos priežiūrą pažeidimų.

52. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo teisės į 5 kv. m, 6 kv. m + 4 kv. m ploto normas pažeidimo.

53. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi klaidinančiais Kybartų PN paaiškinimais, kuriose patalpose jis buvo kalinamas. Pareiškėjas nurodo, kad 506 kambaryje jis niekada nebuvo apgyvendintas, o laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 13 d. jis buvo hospitalizuotas sveikatos priežiūros tarnybos stacionare.

54. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo jo nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, o vadovavosi tik turinčiomis trūkumų materialinio aprūpinimo normomis, tačiau taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, iš esmės įvardijusia šias normas turinčiomis trūkumų.

55. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo neišduodant 30 g muilo kiekvieną kartą einant į dušą, remdamasis vien tik norma, kad yra išduodama 100 g muilo per mėnesį.

56. Pareiškėjas nurodo, kad jo kalinimo Kybartų PN laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2015 m. spalio 31 d. galiojo HN 76:2010 66 punkto reikalavimas, todėl Kybartų PN administracija privalėjo išduoti jam čiužinį su užvalkalu.

57. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo teisė pasinaudoti lygintuvu per 4 metus buvo realizuota tik 1 kartą, vėlesni jo prašymai pasinaudoti lygintuvu buvo atmetami. Galimybė skalbti viršutinius drabužius mažoje skalbyklėje yra labai apribota, o leidimas patiems įsigyti skalbimo mašinas neatleidžia įkalinimo įstaigos nuo pareigos vykdyti higienos normos reikalavimus. Galimybės džiovinti rūbus nebuvo, nes būriuose džiovyklos patalpos neįrengtos (išskyrus 4 būrį), o į skalbykloje esančias patalpas nueiti neleidžiama.

58. Pareiškėjas teigia, kad Kybartų PN administracija privalėjo sudaryti sąlygas praustis duše 2 kartus per savaitę ir tvirtina, jog tarptautinių teisės aktų reikalavimai ir rekomendacijos turi aukštesnę galią nei nacionaliniai aktai.

59. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas kėlė klausimus dėl 319, 419 kambarių neizoliavimo nuo drėgmės, ant sienų besiveisusio pelėsio, valymo ir dezinfekavimo priemonių neišdavimo, reikiamo temperatūrinio režimo neužtikrinimo, tačiau šių klausimų neišnagrinėjo. Pareiškėjas nurodo, kad daugybę kartų rašė prašymus ir skundus Kybartų PN administracijai, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui.

60. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo teiginių, kad maistas buvo gaminamas nekokybiškai, iš nevalytų daržovių, nors teismui buvo pateikti įrodymai.

61. Pareiškėjo manymu, nekompetentingi pirmosios instancijos teismo pasisakymai dėl skundo dalies apie neaprūpinimą pajamomis yra pagrindas sprendimui panaikinti.

62. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl skunde nurodyto konstitucinio teisinės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvo nepaisymo. Pirmosios instancijos teismas pasisakė priešingai CK 6.249 straipsnio 2 dalies nuostatoms, teigdamas, kad turtinė žala yra tik asmens turto netekimas.

63. Pareiškėjas mano, kad 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra nepakankamas. Taip pat prašo priteisti procesines palūkanas, kadangi procesas pirmosios instancijos teisme užtruko metus.

64. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą.

65. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog Kybartų PN pateiktoje pažymoje buvo pateiktas maksimalus galinčių kambaryje gyventi asmenų skaičius, tačiau kambariai nebuvo pilnai apgyvendinti, todėl pareiškėjui nebuvo pažeista minimali gyvenamojo ploto norma. Atsakovas nurodo, kad visą laiką pareiškėjui buvo užtikrintas didesnis nei minimalus plotas, tik 3 dienas buvo ploto normos trūkumas, kai pareiškėjui teko 3,03 kv. m ir šis pažeidimas yra formalus.

66. Atsakovas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

67. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, nurodė, kad prisideda prie Kybartų PN pateikto apeliacinio skundo.

68. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, nurodė, kad prisideda prie Kybartų PN pateikto apeliacinio skundo.

69. Pareiškėjas A. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

70. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas teismui teikia naujus duomenis, teigdamas, kad ne visas dienas buvo pažeista ploto norma. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė pagal tokius duomenis, kuriuos pateikė atsakovo atstovas.

71. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad žala gali būti atlyginama kitais būdais, kadangi jie nėra numatyti įstatyme.

72. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2014 m. spalio 20 d. buvo kalinamas karantino (kamerų tipo) patalpoje Nr. 7, kurioje buvo įrengti 8 gultai (5 iš jų pertekliniai), įrengtas tik 1 stalas ir 1 suoliukas.

73. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį dėl minimalaus ploto neužtikrinimo ir 2 000 Eur priteisimo pareiškėjui, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 74. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Kybartų PN neužtikrinimo nuo 2014 m. spalio 16 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2017 m. spalio 21 d.).

75. Pirmosios instancijos teismas pritaikė ieškinio senaties terminą skundo reikalavimui už laikotarpį iki 2014 m. spalio 21 d. Dėl likusio laikotarpio nustatė, kad visą ginčo laikotarpį buvo pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, kitus skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, priteisė 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

76. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN.

77. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų.

78. Dėl ieškinio senaties termino, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

79. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

80. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

81. Atsižvelgusi į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Kybartų PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Kybartų PN nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2017 m. spalio 21 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2017 m. spalio 21 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. dėl dalies reikalavimų praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad egzistavo objektyvios kliūtys, sutrukdžiusios pareiškėjui laiku kreiptis į teismą. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

82. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina vadovaujantis CK 1.134 straipsnio 1 dalimi (iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus), nepagrįsti, kadangi, vadovaujantis šia nuostata, ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, tačiau reiškiamam turtiniam reikalavimui, taip pat – atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-163-1062/2018). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo aspektu taip pat yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tačiau iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3281-261/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2485-662/2017).

83. Atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas Kybartų PN karantino patalpose buvo laikomas nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2014 m. spalio 20 d., t. y. laikotarpiu, kuriam taikomas ieškinio senaties terminas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, kurie susiję su jo laikymo sąlygomis karantino patalpose. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis skundėsi dėl sanitarinio mazgo, baldų įrengimo karantino patalpose, taip pat dėl neaprūpinimo indų plovimo priemonėmis šiose patalpose. Atsižvelgiant į tai, šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo nagrinėjamos. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad nebuvo išnagrinėtos kitos jo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėtas ir pagrįstai atmestas pareiškėjo teiginys dėl išduodamos patalynės kiekio (paklodžių ir pagalvių užvalkalų), nustačius, kad kiekvieną nuteistųjų naudojimosi dušu dieną yra surenkama nešvari ir išduodama išskalbta švari patalynė. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jo teiginių dėl teisės į sveikatos priežiūrą pažeidimų, pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad tai yra atskiro teisminio nagrinėjimo dalykas.

84. Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliaciniame skunde minimais jo teisės būti apgyvendintam tik apgyvendinimui skirtose patalpose, teisės į tinkamą patalpų įrengimą pažeidimais, pažymėtina, kad šie teiginiai pareiškėjo skunde buvo tik bendro pobūdžio, kurie vėlesnėse jo skundo dalyse buvo detalizuoti, nurodant konkrečias, būtent su pareiškėjo laikymo sąlygomis ir jo atžvilgiu padarytais pažeidimais, susijusias aplinkybes (teiginiai, kad kambariai 319, 419 nebuvo izoliuoti nuo drėgmės, ant sienų veisėsi pelėsis, tinkas ištrupėjęs nuo drėgmės, nebuvo išduodamos valymo ar dezinfekavimo priemonės, nebuvo užtikrintas reikiamas patalpų temperatūrinis režimas) – būtent jas pirmosios instancijos teismas ir išnagrinėjo bei, atsižvelgęs į byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai atmetė. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis ne kartą su skundais dėl sąlygų buvo kreipęsis į Kybartų PN administraciją ir Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, tačiau konkrečių su tuo susijusių paaiškinimų (pvz., kada kreipėsi, kokias konkrečias aplinkybes skundė) nenurodė. Todėl tokie pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

85. Dėl pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų teiginių, susijusių su gyvenamojo ploto normos pažeidimu, pažymėtina, kad ginčo atveju yra aktualios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 111.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Ginčui aktualios teisės normos nenumato pareiškėjo apeliaciniame skunde minimų 5 kv. m bei 6 kv. m + 4 kv. m standartų, todėl šiais pareiškėjo teiginiais nėra pagrindo remtis.

86. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo pateikti duomenys buvo neteisingi, šiuo atveju nebuvo pagrindo nesivadovauti detaliais ir nuosekliais atsakovo pateiktais duomenimis dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ploto bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo ploto normos pažeidimą visą ginčo laikotarpį.

87. Dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginių, kad ne visos miegamosios vietos buvo užimtos, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016 ir kt.; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)). Taigi, iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui.

88. Atsižvelgiant į nurodytus įrodinėjimo ypatumus tokio pobūdžio bylose, atsakovas šiuo atveju pirmosios instancijos teismui nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pažeidimą. Atsižvelgiant į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias naujų įrodymų prijungimą ir tyrimą apeliacinės instancijos teisme, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovo teikiamus papildomus įrodymus dėl gyvenamosiose patalpose laikomų asmenų skaičiaus atsisakytina priimti ir tirti apeliacinės instancijos teisme, nes atsakovas nenurodė pagrįstų paaiškinimų ir priežasčių, kodėl nepateikė prašomų prijungti prie bylos duomenų pirmosios instancijos teismui, ar, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, pabrėžtina, kad apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o atsakovo su apeliaciniu skundu pateikta 2018 m. spalio 16 d. pažyma Nr. 1/8-2989 (III t., b. l. 12–14) parengta jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

89. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl skirtingų garantijų suimtiesiems ir nuteistiesiems dėl dantų pastos, šepetėlio, skutimosi peiliukų išdavimo, įtvirtintų iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiame teisiniame reglamentavime, nepaneigia materialinio aprūpinimo normų galiojimo, kadangi kiekviena situacija vertinama individualiai ir dėl pažeidimo sprendžiama pagal konkrečiu atveju esančias faktines aplinkybes. Todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad minėtomis materialinio aprūpinimo normomis turėjo būti iš viso nesivadovaujama.

90. Vadovaujantis Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos Namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. nuteistiems vyrams išduodama ne tik 100 g tualetinio muilo mėnesiui, bet ir kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam einant praustis į dušą 30 g muilo nebūdavo išduodama, liko nepaneigti, šis pažeidimas laikotarpiu iki 2017 m. sausio 1 d. laikytinas nustatytu. Tačiau sprendžiant dėl pažeidimo taip pat atsižvelgtina į aplinkybę, kad pareiškėjas neneigė, kad 100 g muilo per mėnesį jam buvo išduodama, jis nepateikė konkrečių paaiškinimų, ar šio muilo kiekio jam nepakakdavo, ar jis teikdavo prašymus dėl papildomo muilo išdavimo.

91. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jokie teisės aktai nenumato imperatyvo išduoti čiužinius su užvalkalais. HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 66 punkte buvo nustatyta, kad lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir / arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Tačiau vien tai nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimą konkrečiu atveju, kadangi pareiškėjas neneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad čiužiniai asmenims nebuvo perduodami nedezinfekuoti.

92. Pažymėtina, kad Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos Namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), buvo numatyta, kad lygintuvas turi būti ne bendrabučio patalpose, o atskirame buities kambaryje. Pareiškėjas neneigia, kad lygintuvas yra Kybartų PN skalbykloje. Pareiškėjo teiginiai, kad lygintuvu ir pačia skalbykla nuteistiesiems naudotis draudžiama, nėra konkretizuoti, be to, pats pareiškėjas patvirtina, kad 1 kartą jam buvo leista pasinaudoti lygintuvu. Todėl šie deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai nesudarė pagrindo konstatuoti pažeidimą.

93. Taip pat nebuvo pagrindo konstatuoti pažeidimo dėl galimybės skalbti drabužius sudarymo. Pareiškėjas neneigia, kad būriuose yra skalbyklės. Vien tai, kad šios skalbyklės yra įsigytos už nuteistųjų lėšas, nepaneigia, kad pareiškėjo teisė skalbtis drabužius buvo realizuota, todėl konkretaus pažeidimo būtent pareiškėjo atžvilgiu šiuo atveju nėra nustatyta.

94. Tiek HN 76:2010 68 punkte, tiek HN 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi pareiškėjo argumentai dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę atmestini.

95. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su jo maitinimu, pažymėtina, kad byloje pateikti Tyrimų protokolai patvirtina, kad nuteistiesiems tiekiamą maistą periodiškai tikrina Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto bei Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro atstovai. Pareiškėjo nurodyta subjektyvi aplinkybė, kad tiekiamas maistas buvo prastas, nekokybiškas, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos.

96. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su jo neaprūpinimu pajamomis, nekompetentingos, pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių nesutikimo su šiomis išvadomis motyvų. Vien tik pareiškėjo minimas 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 straipsnis (nustatantis, kad šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo) šių išvadų taip pat nepaneigia. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pareiškėjo pretenzijos dėl konkrečių piniginių išmokų ar jų dydžio, taip pat dėl jo neįdarbinimo, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

97. Nors pareiškėjas prašė priteisti jam turtinę žalą, pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų, kaip pasireiškė jam padaryta turtinė žala.

98. Dėl neturtinės žalos pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

99. Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

100. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

101. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Kybartų PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2017 m. spalio 21 d. gyvenamojo ploto pažeidimas, be to, nepakankamas išduodamo muilo kiekis iki 2017 m. sausio 1 d.), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti.

102. Atsižvelgdama į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais.

103. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas naujas ir papildomas reikalavimas priteisti procesines palūkanas, kuris nebuvo nurodytas pirmosios instancijos teismo priimtame ir nagrinėtame skunde, nenagrinėtinas: apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 134 str. 6 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant minėtą nuostatą, nurodoma, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

104. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė