2013-05-02 Nr. AB-1507-3-61-3-01615-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-517/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01615-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. Z. su skundu (b. l. 1−3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), pareiškėjo naudai priteisti 35 000 Lt neturtinės žalos.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. gegužės 16 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, kurios plotas apie 35 kv. m, kartu su 12–18 asmenų. Tokios asmenų kalinimo sąlygos pažeidžia galiojančius teisės aktus. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintų higienos normų HN 76:2010 reikalavimus, vienam asmeniui, esančiam tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, nustatančiu, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, kurie teismo gali būti įvertinti pinigais. Pažymėjo, kad tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, apibrėžtą CK 6.250 straipsnyje. Teigė, jog dėl kalinimo perpildytoje kamerose patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialinei įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Nurodė, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 35 000 Lt.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 14−18), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kartu paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Paaiškino, jog skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos palaikoma švara ir tvarka, administracija to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, o karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovo atstovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuris nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Pažymėjo, kad CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose.

Atkreipė dėmesį, kad pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą (b. l. 11−13), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija, gavusi asmenų laikomų kamerose nusiskundimus dėl laikymo sąlygų, visada reaguoja ir pagal galimybes nedelsdama išsprendžia kilusias problemas. Siekdama gerinti suimtųjų laikymo sąlygas, įstaiga nuolat prižiūri kamerų būklę ir periodiškai, esant finansinėms galimybėms, atlieka kamerų remontą. Pažymėjo, jog pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu (b. l. 40−46) pareiškėjo S. Z. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui S. Z. 1 000 Lt (vienas tūkstantį litų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas vertino bylos duomenis, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei aktualią nacionalinių teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Pažymėjo, kad ginčo atveju pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo metu nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 3,6 kv. m gyvenamojo ploto kameroje Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas kalėjo 165 dienas, iš kurių 8 dienas kalėjo nepažeidžiant pareiškėjo teisės į kalinimą nustatyto dydžio kamerose, 3 dienas kalėjo sąlygomis, kai ryte arba vakare kalinamiems asmenims užteko nustatytų higienos normomis reikalavimų dėl ploto vienam asmeniui.

Likusias 157 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 3,6 kv. m gyvenamojo ploto kameroje Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Apibendrinęs teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas darė išvadą, kad laikotarpiu 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. gegužės 16 d. (ne visą laikotarpį) kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismui nekilo abejonių dėl to, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Byloje pateiktas Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro 2012 m. rugsėjo 26 d. atsakymas Nr. 02-762 ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 25 d. atsakyme Nr. 13(15-10)-2-3110 į teismo paklausimą patvirtina, kad minėtos institucija S. Z. skundų dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K negavo.

Be to, aplinkybė, jog Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, patvirtina, kad atsakovas rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Todėl įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes taikytinų teisės aktų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) kontekste, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (109 kalinimo dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt; vidutinis darbo užmokestis – 2 108 Lt), teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 1 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta. Todėl teismo vertinimu priteistina suma adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamomis pasekmėms.

III. Atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 51−53), kuriuo prašo panaikinti 2012 m. spalio 29 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: S. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde, be atsiliepime pateiktų argumentų, nurodo:

1) dėl didelės asmenų kaitos kamerose, negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną, todėl negalima vienareikšmiškai vertinti ir Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų skaičių, plotus ir jose buvusių asmenų skaičių. Dėl dažnos asmenų kaitos kamerose, mažesnio asmeniui tenkančio kameros ploto nereikėtų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

2) Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką jo sveikatos būklei. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad nepakanka nustatyti vien to, kad tokios laikymo sąlygos galėjo pareiškėjui sukelti intensyvių neigiamų pojūčių, trukusių visą laiką, nepertraukiamai.

3) Pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos nepagrindė jokiais įrodymais. Atkreipia dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisų gynimo būdas, asmens neturtinė teisė tam tikrais atvejais gali būti apginta ir pripažinus asmens teisių pažeidimą.

Pareiškėjas S. Z. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 64), kuriuo prašo atmesti Lukiškių TI-K apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su argumentu dėl didelės asmenų kaitos kamerose. Pažymi, kad žmonės iš kamerų išvyksta tik tada kai yra etapuojami į pataisos namus ar kitą tardymo izoliatorių. Tai įrodo ir Lukiškių TI-K pateikti duomenys, patvirtinantys, kad 164 dienas iš 165, pareiškėjas praleido kameroje Nr. 253.

Pareiškėjas S. Z. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. administracinėje byloje Nr. I-3524-562/2012 priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą patenkinti pilnai.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo priteista pinigų suma neatlygina pareiškėjo patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo pareiškėjui reikalaujant atlyginti jo patirtą neturtinę žalą, atsiradusią jį kalinant sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimus.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai, kurio buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui atsiradusios neturtinės žalos.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Bylos duomenimis, pateiktais Lukiškių TI-K (b. l. 14−16), nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. gegužės 16 d. viso 163 dienas. Visą šį laikotarpį, įskyrus pirmąją atvykimo į Lukiškių TI-K dieną, pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 253, kurios plotas 34,43 kv. m. Per visą kalinimo laikotarpį, atsižvelgiant į besikeičiantį kameroje kalinamų asmenų skaičių, tik 11 dienų (arba tik rytą ar vakarą) minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimas iš esmės buvo įgyvendinamas (kai buvo kalinamas kamerose Nr. 211, 121 ir kai kameroje Nr. 253 buvo kalinama ne daugiau 10 asmenų), kitu laikotarpiu minėtas reikalavimas buvo pažeidžiamas kameroje tam tikrais laikotarpiais kalint ir 11−18 asmenų.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandić and Jović v. Slovenia (pareiškimo Nr.5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl and others v. Slovenia (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą kameros gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1235/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1247/2012, 2011 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010).

Atsakant į apelianto argumentus, kad dėl didelės asmenų kamerose kaitos, nėra galimybės objektyviai nustatyti koks konkretus kameros plotas pareiškėjui teko konkrečią dieną, bei kad pareiškėjas reikalavimo atlyginti patirtą neturtinę žalą nepagrindė jokiais įrodymais, taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (nutartis administracinėje byloje Nr. A14-653/2007).

Nagrinėjamu atveju, byloje nepaneigta, kad pareiškėjas beveik visą kalinimo laikotarpį, nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. gegužės 16 d. t. y. apie penkis mėnesius, buvo kalinamas kameroje, kurioje kiekvienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog kalėdamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastai dėl kalinimo patiriamus suvaržymus. Todėl, priešingai nei teigia atsakovo atstovas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – pareiškėjo kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, žala − pareiškėjui kilo esminiai nepatogumai ir dvasinės kančios, tarp jų (institucijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos) egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys – žala atsirado dėl neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas ir toliau vertintinas tik piniginės kompensacijos dydžio klausimas.

Pagal įstatymą, nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga − nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-278/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šiuo individualiu atveju nustatydamas priteistinos sumos dydį, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes taikytinų teisės aktų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 1 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, ši suma nėra aiškiai per didelė ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą tokio pobūdžio bylose, todėl pagrindo ją mažinti nėra, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, dėl kalinimo perpildytose kamerose įtakos jo sveikatos būklei, todėl pagrindo pirmosios instancijos priteistą sumą didinti taip pat nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. Z. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė