2016-06-01 Nr. AB-11976-3-61-3-04781-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-24-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04781-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. S. kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PD) 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 5-S-3811; 2) priteisti 18 823,97 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo dydžio už kvalifikacinę klasę (b. l. 1–3, 9–13, 21–22).

Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas (A lygio 13 kategorijos), turėjo suteiktą kvalifikacinę klasę. Pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojančiu Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo pakeitimu, kuriuo sumažinti pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai turi būti grąžinta. PD skundžiamu sprendimu atsisakė tai padaryti.

Atsakovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovaudamas ir atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti (b. l. 43–46).

Paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai susidarė dėl to, kad ginčo laikotarpiu buvo vykdomas galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas, kurio atitinkamos nuostatos vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. PD veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui įgyvendinti reikalingas naujas teisinis reguliavimas, t. y. įstatymų leidėjui yra iškilusi pareiga nustatyti neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą. Nesant teisinio reguliavimo, nustatančio negautų pajamų kompensavimo būdus, įvykdyti pareiškėjos prašymą nėra galimybių. Prašė taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senatį, 301 straipsnio nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjai R. S. iš atsakovo Policijos departamento 14 573,87 Lt (4 220,88 eurų) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Panaikino Policijos departamento 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 5-S-3811 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjai dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Atsakovui Policijos departamentui nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjai susidarė 18 823,97 Lt darbo užmokesčio nepriemoka. Pažymėjo, kad vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai neišmokėta iki šiol. Nurodytas turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – darbo užmokesčio nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi apie nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažintą darbo užmokestį pareiškėja vėliausiai turėjo sužinoti 2009 m. rugsėjo 10 d. (b. l. 53–56). Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėja skundą teismui padavė 2013 m. spalio 4 d., taigi reikalavimui priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką praleido ieškinio senaties terminą. Kita vertus, pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. PD prašo taikyti ieškinio senatį, todėl neišmokėtas darbo užmokestis pareiškėjai gali būti priteisiamas tik nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio.

Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime pripažino, kad Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) prieštaravo, o 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas tame pačiame nutarime (nutarimo IV skyriaus 13 dalyje) konstatavo, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Ši išvada iš esmės reiškia ne ką kita, kaip tai, kad minėtos Darbo kodekso nuostatos pripažinimas antikonstitucine nėra reikšmingas tik tiems teisiniams santykiams, kurių teisinė kvalifikacija jau yra pasibaigusi, t. y. asmuo yra praradęs teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai tinkamai įgyvendinus teisę kreiptis į teismą, ginčo teisinių santykių kvalifikacija dar nėra baigta. Todėl atsižvelgus į minėtą Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, pareiškėjos teisė į priteisiamą neišmokėto darbo užmokesčio sumą neribojama. Priešingu atveju teisminis pareiškėjos teisės gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą gynimas nebūtų veiksmingas, o teismas spręsdamas ginčą taikytų įstatymą, prieštaraujantį Konstitucijai.

Pagal PD pateiktas pažymas Nr. 5-5-PAZ-03 ir Nr. 5-5-PAZ-04 pareiškėjai iš viso neišmokėta 18 823,97 Lt. Prašydama priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pareiškėja remiasi šiomis pažymomis. Teismui nėra pagrindo abejoti pažymų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino darbo užmokestį apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Vadovaujantis nurodytomis pažymomis ir pritaikius ieškinio senatį, pareiškėjai priteistina 14 573,87 Lt neišmokėto darbo užmokesčio sumos.

Neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš PD. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, byloje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė (žr. pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos turtinė teisė buvo pažeista, jos darbo užmokestį perskaičiavus pagal įstatymą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjai palankų sprendimą, o ji, manydama, kad jai taikomas įstatymas pažeidžia Konstituciją, dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdama, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjai, kuri nebūtų tikra, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti darbo užmokesčio mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų senaties terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 25 d. prašymu kreipėsi į PD ir prašė pateikti informaciją apie dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinti teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio sumą, taip pat prašė išmokėti darbo užmokesčio skirtumą. PD 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 5-S-3811 atsisakė tą padaryti. Skundžiamas PD sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas tiek, kiek juo atsisakyta išmokėti pareiškėjai dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl naikintinas, kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų piniginių lėšų tvarką, teismas nusprendė, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas Policijos departamentas, byloje atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti (b. l. 90–92).

Apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nevertino ir netyrė atsakovo nurodytos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatuotos kompensavimo per protingą terminą (t. y. atsižvelgiant tiek į praradimus patyrusių asmenų lūkesčius, tiek ir į valstybės galimybes) aplinkybės. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo. Seimas Įgyvendinimo įstatymu nukėlė skolos (kompensacijų) mokėjimo terminą bei nustatė šios skolos mokėjimo tvarką, t. y., kad kompensacijos turės būti mokamos pagal specialų įstatymą. Kadangi Įgyvendinimo įstatymas yra galiojantis, teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio sumą. Valstybei įsipareigojus sukurti kompensavimo mechanizmą ir pradėjus jo rengimą, teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos teisė yra pažeista ir turi būti ginama teisminiu keliu, nes nėra žinomas ir pats praradimų mastas. Atsakovas sumažindamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjai veikė teisėtai, vykdydamas galiojančių įstatymų nuostatas. Šiuo metu nėra jokio įstatyminio pagrindo išmokėti pareiškėjai darbo užmokesčio skirtumą.

Pareiškėja R. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 98).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, priteisimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas (A lygio 13 kategorijos), turėjo suteiktą 2 kvalifikacinę klasę, nuo 2013 m. kovo 4 d. – 1 kvalifikacinę klasę (b. l. 48–52). Atsižvelgiant į pareiškėjos užimamą pareigybę ir turimą kvalifikacinę klasę, ginčo laikotarpiu pareiškėja gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento, atitinkamai ir mažesnius priedus už suteiktą kvalifikacinę klasę ir tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir jai susidarė 18 823,97 Lt darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 67–69).

Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. balandžio 30 d. buvo įtvirtinti tokie 11 – 18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 11 kategorijos – 5,2, 12 kategorijos – 5,7, 13 kategorijos – 6,3, 14 kategorijos – 7,0, 15 kategorijos – 7,8, 16 kategorijos – 8,7, 17 kategorijos – 9,7, 18 kategorijos – 10,8. 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimai (2009 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. XI-227), kuriais buvo nustatyti tokie 15 – 18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6, 16 kategorijos – 8,4, 17 kategorijos – 9,1, 18 kategorijos – 9,9. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11 – 18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17, 12 kategorijos – 5,64, 13 kategorijos – 6,2, 14 kategorijos – 6,86, 15 kategorijos – 7,41, 16 kategorijos – 8,1, 17 kategorijos – 8,69, 18 kategorijos – 9,35.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Taigi ginčo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą ir priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę dydį.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos teisė į pažeistų teisių gynimą teisme negali priklausyti nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio įstatymo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą, atsakovo prašymu pritaikius 3 metų ieškinio senatį, už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nurodytų laikotarpiu nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl praradimų, patirtų dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo, kompensavimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo iš dalies patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš atsakovo. Atitinkamai neteisėta bei nepagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinta dalis Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 5-S-3811. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016 ir kt.).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė