2018-01-30 Nr. AB-2138-3-62-3-00738-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-242-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00738-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; 18.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2016 m. vasario 2 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. V.“ Nr. 7S-5-(14.7.3.); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. V.“ Nr. 7S-48. 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 14,24 ha A. V. ir J. V. iki 1940 m. turėtos žemės, buvusios Sausinės k., Užliedžių sen., Kauno r., Kauno apskrityje, atkūrimo J. V..

2. Pareiškėjai 2016 m. balandžio 4 d. pasirašytinai įteiktas NŽT 2016 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. 7S-5-(14.7.3.), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į 14,24 ha A. V. ir J. V. iki 1940 m. nuosavybės teise Sausinės k., Užliedžių sen., Kauno r. Kauno apskrityje, turėtos žemės, numatant už ją 4 454 Eur kompensaciją. O 2016 m. balandžio 26 d. pareiškėjai taip pat pasirašytinai buvo įteiktas NŽT 2013 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. 7S-48, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į 2,76 ha A. V. ir J. V. iki 1940 m. nuosavybės teise Sausinės k., Užliedžių sen., Kauno r., Kauno apskrityje, turėtos žemės, kuri buvo atkurta bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitais asmenimis vandens telkiniu.

3. Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas, neradęs galimybių likusią žemę pareiškėjai grąžinti natūra, 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu nuosavybės teises atkūrė numatydamas kompensaciją pinigais. Pareiškėja su tuo kategoriškai nesutiko, nes 1991 m. lapkričio 12 d. prašymu ji išreiškė valią nuosavybės teises atsikurti žeme (o ne kitokiu turtu), kas apėmė tiek natūrą, tiek ekvivalentinę natūrą. Vandens telkinio susigrąžinti pareiškėja nepageidavo, nes tai neatitiko jos prašyme nurodytų tikslų, t. y. gauti žemės su tikslu ūkininkauti.

Tačiau pareiškėja buvo suklaidinta, kad pirmiausia atkūrus vandens telkinį, vėliau gal dar bus atkurtas ir žemės sklypas aplinkui vandens telkinį ir su tokiu siūlymu ji sutiko. Tačiau paaiškėjus aplinkybėms, kad natūra žemės sklypai nebus atkuriami, nesutiko ir su sprendimu, kuriuo nuosavybės teisės atkurtos į vandens tvenkinį. Pareiškėja neneigė to, kad natūrai visada teikė ir dabar teiktų prioritetą, tačiau prašyme dėl atkūrimo yra aiškiai išreiškusi valią atkurti žeme, todėl paaiškėjus, kad natūra atkurti nėra galimybių, atsakovas turėjo atkūrinėti ekvivalentine natūra, kas atitiktų pareiškėjos valią nuosavybės teises atkurti žeme, o ne kažkokiu kitu turtu (šiuo atveju pinigais).

Pareiškėja kategoriškai nesutiko su sprendimo projektu, be to, savo nusistatymą prieš nuosavybės teisių atkūrimą pinigais nuosavybės teises atkuriančiai institucijai buvo reiškusi ir anksčiau. Todėl atsakovas žinojo, kad pareiškėjai buvo nepriimtinas nuosavybės teisių atkūrimas pinigais. Atsakovas minėtą išvadą padarė neobjektyviai įvertinęs faktines aplinkybes ir neatsižvelgęs į jų visumą. Toks atsakovo elgesys pažeidžia gero viešojo administravimo, objektyvumo principus, taip pat atsakovo pareigą teisę aiškinti silpnesniosios pusės, pareiškėjos, naudai.

Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią praktiką, pagal kurią nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra gali būti vykdomas ir galiojant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas). Atsakovas skundžiamu sprendimu pareiškėjos lūkestį pažeidė, nes visiškai nepagrįstai pareiškėjos prašymą traktavo siaurinamąja prasme, t. y. prašymą atkurti žeme sulygino tik su prašymu atkurti natūra.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Paaiškino, kad 1991 m. lapkričio 12 d. A. V. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jai tenkantį A. V. ir J. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą 17 ha žemės. A. V. prašyme nurodyta įpėdinė – J. V.. Prašyme nurodyta, kad pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, t. y susigrąžinti žemę buvusioje vietoje. 2001 m. lapkričio 12 d. KAVA žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vyresnysis specialistas informavo A. V., kad Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 žemė, į kurią ji pretenduoja, yra valstybės išperkama, nes naudojama Lietuvos veterinarijos akademijos ir kad jai reikia pasirinkti vieną iš nurodytų atlyginimo būdų, nes kitaip bus priimtas apskrities viršininko sprendimas atkurti nuosavybės teisę įstatymo nustatyta tvarka. 2006 m. rugpjūčio 1 d. gautas J.

V. atsisakymas priimti 2,76 ha vandens telkinio plotą. KAVA žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2009 m. vasario 2 d. Nr. S6-230 ir 2009 m. kovo 13 d. Nr. 679 raštais informavo pareiškėją dėl kitų nuosavybės teisės atkūrimo būdų. 2012 m. rugsėjo 14 d. gautas J. V. prašymas atkurti nuosavybę natūra į 2,76 ha vandens plotą Sausinės k. Kauno rajone. NŽT 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 7S-48 atkūrė A. V. nuosavybės teises į 2,76 ha žemės plotą grąžinant žemę natūra bendrosios nuosavybės teise. 2016 m. vasario 1 d. posėdžio metu nutarta: sprendimą, dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietoje pilietei A.

V. į jai tenkančią buvusiųjų savininkų A. V. ir J. V. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį – 14,24 ha žemės, atlyginti išmokant kompensaciją pinigais, patvirtinti. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 3 punktu (redakcija galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) ir 31 punktu (redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d.), Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi (redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d. ir nuo 2012 m. vasario 1 d.), 4 dalimi (redakcija galiojanti nuo 2012 m. lapkričio 22 d.).

Remiantis šių teisės aktų nuostatomis, piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o nuo 2012 m. vasario 1 d. NŽT nebeturi teisės parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo kitokio kaip atlyginimas pinigais. Taip pat pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdai natūra ir ekvivalentine natūra yra du savarankiški, skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Pareiškėjai tai turėjo būti suprantama taip pat ir iš to, jog prašymo lentelėje, nurodant, kokiu būdu prašoma susigrąžinti žemę, buvo dvi atskiros grafos – susigrąžinti žemę buvusioje vietoje (natūra) ir gauti žemės tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai toje pačioje vietoje (ekvivalentine natūra).

Pareiškėja prašyme neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių į žemę ekvivalentine natūra, bei prašymų dėl valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. nepateikė, todėl priimant ginčijamus NŽT sprendimus pagrįstai vadovavosi Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Panaikino NŽT 2016 m. vasario 2 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. V.“ Nr. 7S-5-(14.7.3.) ir 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. V.“ Nr. 7S-48; įpareigojo NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į A. V. ir J. V. iki 1940 m. valdytos žemės, buvusios Sausinės k., Užliedžių sen., Kauno r., Kauno apskrityje, atkūrimo J. V..

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja 1991 m. lapkričio 12 d. prašymu išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo žeme natūra. Analizuojant pareiškėjos 1991 m. lapkričio 12 d. prašymo tekstą, matyti, kad jis yra užpildytas ant oficialios prašymo formos. Šioje formoje, prašymo pavadinime, yra nurodyta „grąžinti žemę“, neišskiriant konkretaus nuosavybės teisių atkūrimo/atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo. Akivaizdu, jog pareiškėja, pasirašydama tokį prašymą, tikėjosi, kad nuosavybės teisės jai bus atkurtos būtent žeme – natūra (jai teikiant prioritetą) arba ekvivalentine natūra, o ne kitu turtu. 1991 m. lapkričio 12 d. prašymo 5 punkte pareiškėja pažymėjo, kad prioritetą teikia žemės susigrąžinimui buvusioje vietoje, taip pat nurodė, kad, atsikūrusi nuosavybės teises į žemę, visame jai priklausančiame atkurti 17 ha plote siekia individualiai ūkininkauti. Taigi iš 1991 m. lapkričio 12 d. prašymo matyti, kad pareiškėja visus jai priklausančius 17 ha siekė atsikurti žeme ir kitokie atlyginimo būdai jai nėra tinkami. Prašyme pareiškėja nepažymėjo, kad pageidauja gauti kompensaciją už žemę, kas papildomai patvirtina, kad pareiškėja nuosavybės teises siekė atsikurti tik žeme, o ne pinigais ar kitokiu turtu. Nagrinėjamu atveju pareiškėja aktyviai siekė nuosavybės teises atsikurti pirmuoju pagal prioritetą būdu – natūra.

8. Tačiau 2001 m. lapkričio 12 d. KAVA žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vyresnysis specialistas informavo A. V., kad Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 žemė, į kurią ji pretenduoja, yra valstybės išperkama, nes naudojama Lietuvos veterinarijos akademijos ir kad jai reikia pasirinkti vieną iš nurodytų atlyginimo būdų. 2006 m. rugpjūčio 1 d. NŽT gautas J. V. atsisakymas priimti 2,76 ha vandens telkinio plotą, ir išreikštas pageidavimas susigrąžinti visą žemę (17 ha) natūra. 2009 m. kovo 18 d. Kauno apskrities viršininko administracijos raštu pareiškėja buvo informuota, kad likusi žemė natūrinės žemės vietoje yra valstybės išperkama, kadangi yra suteikta Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo ir mokymo tikslams. Valstybinės žemės suteikimo Lietuvos veterinarijos akademijai konstitucingumo klausimas buvo spręstas Konstituciniame Teisme, kuris 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu byloje Nr. 05/07 prieštaravimo Konstitucijai nenustatė. KAVA žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2009 m. vasario 2 d. Nr. S6-230 ir 2009 m. kovo 13 d. Nr. 679 raštais informavo pareiškėją dėl kitų nuosavybės teisės atkūrimo būdų. 2012 m. rugsėjo 14 d. gautas J. V. prašymas atkurti nuosavybę natūra į 2,76 ha vandens plotą Sausinės k. Kauno rajone.

9. 2016 m. vasario 1 d. įvyko posėdis dėl „Sprendimo priėmimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo pilietėms A. V., F. Z., F. Ž.“. Posėdžio metu nutarta: sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietoje pilietei A. V. į jai tenkančią buvusiųjų savininkų A. V. ir J. V. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį – 14,24 ha žemės atlyginti išmokant kompensaciją pinigais patvirtinti. NŽT 2016 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 7S-5-(14.7.3) atkūrė nuosavybės teises A. V. į 14,24 ha žemės išmokant kompensaciją pinigais. 2013 m. balandžio 12 d. NŽT sprendimu Nr. 7S-48.1.1. pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,76 ha žemės, grąžinant natūra tvenkinio vandeniu užlietą žemę.

10. Nagrinėjamu atveju atsakovas, neatsižvelgdamas į tai, kad 1991 m. lapkričio 12 d. prašymu pareiškėja pasirinko atkūrimą žeme (kas, pareiškėjos įsitikinimu, apėmė tiek atkūrimą natūra, tiek ir ekvivalentine natūra), teisę aiškina savo paties naudai. Atsakovas minėtą išvadą padarė neobjektyviai įvertinęs faktines aplinkybes ir neatsižvelgęs į jų visumą. Toks atsakovo elgesys pažeidžia gero viešojo administravimo, objektyvumo principus, taip pat atsakovo pareigą teisę aiškinti silpnesniosios pusės – pareiškėjos – naudai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią praktiką, pagal kurią nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra gali būti vykdomas ir galiojant Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymui.

11. Taigi pagrįstai teigtina, kad 1991 m. lapkričio 12 d. prašymu pareiškėja išreiškė valią nuosavybės teises į žemę atsikurti natūra ir ekvivalentine natūra. Tai patvirtina tiek lingvistinė 1991 m. lapkričio 12 d. prašymo analizė, tiek šio prašymo surašymo aplinkybės. Teismas darė išvadą, kad neturėdama galimybių nuosavybės teises į likusią žemę pareiškėjai atkurti natūra, institucija privalėjo jas atkūrinėti ekvivalentine natūra, t. y. suteikdama žemės sklypą kitoje vietoje.

12. 2013 m. balandžio 12 d. NŽT sprendimu Nr. 7S-48.1.1. pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,76 ha žemės, grąžinant natūra tvenkinio vandeniu užlietą žemę. Kaip matyti iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagos, vandens telkinio susigrąžinti pareiškėja nepageidavo, nes tai neatitiko jos prašyme nurodytų tikslų, t. y. gauti žemės su tikslu ūkininkauti, tai patvirtinta bylos medžiaga, nes kaip matyti pareiškėja nesutiko su projektu, kur jai buvo siūloma grąžinti natūra tvenkinio vandeniu užlietą žemę (prie kurios net nėra privažiavimo). Tačiau, vėliau pareiškėja buvo suklaidinta, kad pirmiausia atkūrus vandens telkinį, o vėliau, gal dar bus atkurtas ir žemės sklypas aplinkui, tik tuomet su tokiu siūlymu ji sutiko. Tačiau paaiškėjus aplinkybėms, kad natūra žemės sklypai nebus atkuriami, nesutinka ir su minimu sprendimu, nes juo, kad ir natūra, tačiau atkurta, ne žemė, o vandens telkinys. Atsižvelgiant į pirminiame prašyme išreikštą valią, nuosavybės teises atkurti žeme, šiuo sprendimu atkurtas vandens telkinys neatitinka pareiškėjos valios, todėl ir šis sprendimas naikintinas.

13. Administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai. Aiškinantis pareiškėjos 1991 m. lapkričio 12 d. prašymu išreikštą valią, reikia vadovautis bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, būtina įvertinti šio prašymo turinį, be to, turi būti vadovaujamasi ne tik prašymo tekstu, bet ir tikraisiais pareiškėjos ketinimais (siekimu ūkininkauti) reiškiant minėtąjį prašymą, turi būti vertinamas pareiškėjos elgesys po minėtojo prašymo pareiškimo, atsižvelgiama į 1991 m. lapkričio 12 d. prašymą pareiškimą ir kitas svarbias aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje, santykiuose tarp atsakovo ir pareiškėjos kilus teisės neaiškumui, ji aiškintina silpnesniosios pusės – pareiškėjos – naudai. Visuma bylos aplinkybių patvirtina, kad pareiškėja 1991 m. lapkričio 12 d. prašymu išreiškė valią nuosavybės teises atsikurti žeme, t. y. natūra, o tokios galimybės nesant – ekvivalentine natūra.

14. Įgyvendinimo tvarkos (2003 m. sausio 31 d. Nutarimo Nr. 142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punkte detalizuojant Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatą įtvirtinta, kad iki nurodytos datos (2003 m. balandžio 1 d.) nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog iki minėtos datos (2003 m. balandžio 1 d.) pareiškėjos 1991 m. lapkričio 12 d. prašyme buvo aiškiai išreikšta ir vėlesniais prašymais nebuvo keičiama valia nuosavybės teises atkurti žeme, apėmė tiek natūrą, tiek ekvivalentinę natūrą. Tokiu būdu, pareiškėja 1991 m. lapkričio 12 d. prašyme, pateiktame iki 2003 m. balandžio 1 d., pasirinkto atlyginimo už žemę būdo (ekvivalentine natūra, t. y. lygiaverčiu žemės sklypu) nėra atsisakiusi. Į bylą nepateikta įrodymų, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą nuosavybės dalį pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2, 5, 16, 21 straipsnių nuostatas pretendento pasirinktu būdu – lygiaverčiu žemės sklypu – nėra galimas. Šią aplinkybę, jei ji egzistavo, byloje turėjo įrodyti atsakovas, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal pateiktus į bylą įrodymus atsakovas neturėjo pagrindo taikyti Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį ir priimti ginčijamą sprendimą.

15. NŽT Kauno miesto skyrius iki 2003 m. kovo 1 d. raštu nepranešė pareiškėjai, kad nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos 1991 m. prašyme nurodytu būdu – ekvivalentine natūra, bei nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, nors tokia pareiga atsakovui buvo imperatyviai įtvirtinta Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje ir Įgyvendinimo tvarkos 3 punkte. KAVA Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 259 ne tik kad nenurodė pareiškėjai, kad nuosavybės teisės negali būti atkuriamos jos pasirinktu būdu – ekvivalentine natūra, bet dargi priešingai – paminėjus, kad natūrinė žemė yra valstybės išperkama, pasiūlė pareiškėjai atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus, pačiu pirmuoju įvardindamas lygiaverčio žemės sklypo suteikimą kitoje vietoje, t. y. ekvivalentinę natūrą. Institucija net ir po 2003 m. balandžio 1 d. savo raštais (2009 m. vasario 2 d. Žemėtvarkos skyriaus raštas ir 2009 m. kovo 13 d. Žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. S6-679) ne kartą siūlė pareiškėjai nuosavybės teises atkurti lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje, todėl dabar visiškai nepagrįstai sprendimais tokią pareiškėjos teisę neigia. Visa tai sukūrė pareiškėjai teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisės į likusią žemę jai būtų atkuriamos jei jau ne natūra, tai bent jau ekvivalentine natūra (lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose). O atsakovas skundžiamais sprendimais šį teisėtą lūkestį nepagrįstai pažeidė. Todėl sprendimai naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti, o atsakovas įpareigotinas nuosavybės teisių atkūrimo klausimą spręsti iš naujo. Kadangi panaikinami abu sprendimai, todėl atsakovas įpareigojamas iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į A. V. ir J. V. iki 1940 m. valdytos žemės, buvusios Sausinės k., Užliedžių sen., Kauno r., Kauno apskrityje, atkūrimo J. V..

III. 16. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

17. Atsakovas akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje Nr. A-525-1375/2013 pripažino, kad valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo turi būti išreikšta užpildant prašymo 1 priedo 5 skiltį „Pretendentų į žemę valią“, nes kitoks, aiškios prašymo formos neatitinkantis, valios išreiškimas, negali būti vertinamas kaip tinkamas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimas ir negali sukelti teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje taip pat pabrėžė, jog nuosavybės teisės atkūrimo būdai natūra ir ekvivalentinė natūra yra du savarankiški, skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai.

18. Pažymi, jog rašant prašymą pareiškėjai turėjo būti suprantama, kad natūra ir ekvivalentinė natūra yra dvi atskiros sąvokos, nes prašyme esančioje lentelėje, nurodant kokiu būdu prašoma susigrąžinti žemę, buvo atskiros grafos – susigrąžinti žemę buvusioje vietoje (natūra) ir gauti žemės tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai toje pačioje vietoje (ekvivalentinė natūra.).

19. Pareiškėja 1991 m. lapkričio 12 d. prašyme neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių į žemę ekvivalentine natūra, bei jokių prašymų dėl valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo iki Įgyvendinimo tvarkos 3 punkte nustatyto 2003 m. balandžio 1 d. termino pareiškėja nepateikė.

20. Kadangi pareiškėja nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, esant aplinkybėms dėl nuosavybės teisės atkūrimo tuo būdu, kurį buvo pasirinkusi pareiškėja negalimumo, buvo taikyta Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis.

21. Pažymi, kad pareiškėja norėjo susigrąžinti žemę buvusioje vietoje iki 1940 m. liepos 22 d., todėl NŽT pagrįstai vadovaudamasi Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi priėmė ginčijamą 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 7S-48. Ginčo, kad šis žemės plotas iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė savininkei A. V., nėra. Taip pat pažymi, kad 2012 m. rugsėjo 14 d. pati pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybę natūrą į 2,76 ha vandens plotą Sausinės k. Kauno raj.

22. KAVA Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. lapkričio 22 d. raštu pareiškėją informavo, kad Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 žemė, į kurią ji pretenduoja, yra valstybės išperkama, nes naudojama Lietuvos Veterinarijos Akademijos ir, kad pareiškėjai reikia pasirinkti vieną iš nurodytų atlyginimo būdų. 1991 m. lapkričio 12 d. prašyme pareiškėja išreiškė valią susigrąžinti žemę buvusioje vietoje (t. y. natūra), o ne ekvivalentine natūra, todėl teismo išvada, kad atsakovas pareiškėjai nenurodė, kad nuosavybės teisės negali būti atkuriamos pareiškėjos pasirinktu būdu ekvivalentine natūra, yra nepagrįsta.

23. Pažymi, kad KAVA Žemėtvarkos skyrius 2009 m. vasario 2 d. raštu Nr. S6-230, 2009 m. kovo 13 d. raštu Nr. S6- 679 ir 2009 m. kovo 18 d. pareiškėjai nurodė, jog nebus įmanoma patenkinti prašymo grąžinti visos žemės natūra ir prašė pasirinkti kitą pareiškėjai priimtiną ir realiai galimą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą. Teismas netinkamai vertino KAVA Žemėtvarkos skyriaus raštus, kuriais buvo prašoma pasirinkti kitą už valstybės išperkama žemę būdą, kaip aplinkybes, įrodančias, kad pareiškėjai buvo formuojami pagrįsti lūkesčiai.

24. Pareiškėja J. V. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymų visumą, atsižvelgė į visas aplinkybes, taip pat į NŽT elgesį po 1991 m. lapkričio 12 d. prašymo pareiškimo, ir darė teisėtą bei pagrįstą išvadą, kad pareiškėja 1991 m. lapkričio 12 d. prašyme išreiškė valią nuosavybės teises atkurti žeme, o ne kitokiu turtu, t. y. natūra, o nesant tokios galimybės – ekvivalentine natūra. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad aiškinantis pareiškėjos 1991 m. lapkričio 12 d. prašyme išreikštą valią nereikia vadovautis bendraisiais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais. Tai yra fundamentalieji teisės principai, jais privalu vadovautis visada. Atsakovas vadovaujasi tik 1991 m. lapkričio 12 d. prašymo laukeliu, kuriame pareiškėja nurodė, kad prioritetą teikia atkūrimo būdui natūra, bet ignoruoja visą likusį prašymo tekstą ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes.

26. Pareiškėja teigia, kad apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-1375/2013 suformuotos išvados nėra taikytinos dabar nagrinėjamai bylai, nes skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės. Be to, šioje nutartyje pateikiami išaiškinimai yra senesni nei teismo precedentai, kuriais rėmėsi teismas ir pareiškėja (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-587/2014, 2014 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-385/2014). Taip pat atsakovo nurodyta nutartis yra pavienė.

27. Pareiškėja savo skunde detaliai išdėstė gausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teigiančią, kad būdas ekvivalentine natūra yra tapatus lygiaverčio žemės sklypo suteikimui kitoje vietoje. Pareiškėja papildomai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-146/2016, kuri buvo priimta po skundo pareiškimo.

28. Teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėja 1991 m. lapkričio 12 d. prašyme išreiškė valią nuosavybės teises atkurti žeme, o ne vandeniu. Paaiškinimą, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo vandeniu pareiškėja institucijos buvo suklaidinta, patvirtina ir tai, kad, kaip patvirtina bylos medžiaga, pareiškėja visada labai aktyviai siekė nuosavybės teises atkurti žeme.

29. Pareiškėją įgijo teisėtų lūkesčių, kad nuosavybės teisės į žemę bus atkurtos jei jau ne natūra, tai bent jau ekvivalentine natūra. Byloje nėra ginčo dėl galimybių nuosavybės teises atkurti natūra nebuvimo, tačiau tai nereiškia, kad nuosavybės teisės pareiškėjai negali būti atkuriamos ekvivalentine natūra. Todėl pagrįstai teigtina, kad atsakovas, nuosavybės teises pareiškėjai atkurdamas vandens telkiniu ir pinigine kompensacija, pažeidė pareiškėjos teisėtus lūkesčius.

30. Pareiškėja mano, kad teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą. Taip pat pažymi, kad sprendime yra nurodyta teismų praktika, kurioje yra aiškinamos nagrinėjamai bylai taikytinos teisės normos ir kuri papildomai pagrindžia teismo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į turėtą žemę, išmokant kompensaciją pinigais ir grąžinant natūra tvenkinio vandeniu užlietą žemę.

32. Pareiškėjos teigimu, 1991 m. lapkričio 12 d. prašymu ji siekė atkurti nuosavybės teises žeme: natūra (jai teikiant prioritetą) arba ekvivalentine natūra. Su tokia pareiškėjos pozicija sutiko ir pirmosios instancijos teismas.

33. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau- Įstatymas) bei jį lydinti LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka).

34. Vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) ir Tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Galutinis terminas, iki kurio piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, buvo 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tais atvejais, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalėjo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

35. Nuo 2012m. lapkričio 22d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

36. Taigi tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

37. Nagrinėjamoje byloje būtent ir kilo ginčas dėl pareiškėjos išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl šio ginčo sprendimui tinkamai išspręsti būtina chronologiškai įvertinti visus pareiškėjos prašymus, kuriuose ji nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą.

38. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad pirminį prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pareiškėja pateikė 1991m. lapkričio 12 d., kuriame nurodė, jog visą atkūriną žemę pageidauja susigražinti buvusioje vietoje. Šio prašymo grafose, kuriose apibūdinamos kitos galimos žemės grąžinimo vienos ar kiti grąžinimo būdai (tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai buvusioje vietoje; kitame ūkyje; gauti kompensaciją), pareiškėja jokių atžymų nepadarė (e-byla t. 1 b.l. 15-16, 81-82).

39. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi šio pareiškėjos 1991m. lapkričio 12 d. prašymo turinį konstatuoja, jog šiuo prašymu pareiškėja vienareikšmiškai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje, t.y. natūra. Joks kitoks nuosavybės teisių atkūrimo būdas ar kita galima žemės sugrąžinimo vieta prašyme nėra nurodytas.

40. 2004m. spalio 4d. pareiškėja pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog nesutinka su jokia siūloma kompensacija ir reikalauja sugražinti jai priklausančią žemę natūra ir senose ribose (e-byla t. 1 b.l. 36, 51, 74).

41. 2006m. rugpjūčio 1d. pateiktame prašyme pareiškėja nurodė, kad atsisako priimti jai siūlomą 2,76 ha vandens telkinio plotą ir pageidauja susigrąžinti visą žemę (17 ha) natūra (e-byla t. 1 b.l. 88).

42. 2009m. vasario 13 d. pareiškėja pateikė prašymą, kuriame nurodė siekianti susigrąžinti žemę natūra (e-byla t. 1 b.l. 11-12).

43. 2012 m. rugsėjo 14 d. pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į 2,76 ha vandens plotą Sausinės km., Kauno raj., sugrąžinant užlietą žemę bendrosios nuosavybės teise (e.byla t. 1 b.l. 38, 53, 73).

44. Duomenų apie jokių kitokius pareiškėjos prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama pareiškėjos valia, nagrinėjamoje byloje nėra.

45. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pirminio pareiškėjos prašymo turinį, tiek visų po to sekusių pareiškėjos prašymų turinį bei šiuose prašymuose išreikštą pareiškėjos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, konstatuoja, jog pareiškėja per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą yra deklaravusi tik vieną jai priimtiną nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą, t.y. nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Jokių duomenų apie tai, jog pareiškėja kada nors būtų pasirinkusi kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tame tarpe ekvivalentine natūra ar lygiaverčiu sklypu kitoje vietovėje, byloje nėra.

46. Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, kad teikdama prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir juose nurodydama jai priimtina atkūrimo būdą, pareiškėja kartu siekė ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ekvivalentine natūra.

47. Tokius pareiškėjos teiginius paneigia dar ir ta aplinkybė, kad pagal Tvarkos 105 punkto nuostatas asmuo, kuris pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, Nacionalinės žemės tarnybos (anksčiau apskričių viršininkų administracijų) interneto tinklapyje skelbiamoje informacijoje apie laisvos žemės fondo žemę turi pasirinkti žemės sklypą, kuris gali būti projektuojamas neatlygintinam perdavimui, ir apie pasirinkimą informuoti žemėtvarkos skyrių (anksčiau apskrities viršininko administracija), kuris surašo išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėm.

48. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja realizuodama savo neva pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atkūrimą lygiaverčiu žemės sklypu (ekvivalentine natūra) – būtų ėmusis kokių nors veiksmų siekiant realizuoti šį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t.y. byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pasirinkusi kokį nors žemės sklypą iš laisvos žemės fondo žemės ir apie savo pasirinkimą būtų informavusi žemėtvarkos skyriaus viršininką (anksčiau apskrities viršininko administraciją).

49. Taigi, nagrinėjamoje byloje vienareikšmiškai įrodyta, jog pareiškėja per visą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo laikotarpį buvo pasirinkusi tik vieną nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t.y. atkūrimą natūra. Byloje surinkti įrodymai patvirtina ir ginčas dėl to byloje nėra keliamas, kad žemė, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes ji LR Vyriausybės 2001m. kovo 8d. nutarimu Nr. 266 suteiktas Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo ir mokymo tikslams (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Konstatuotina, jog pareiškėjos pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – atkūrimas natūra – yra negalimas.

50. Atsakovo institucija apie šią aplinkybę, t.y. negalimumą pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ir būtinybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą, pareiškėją ne vieną kartą informavo 2001m. lapkričio 22d. raštu Nr. 253 (registruotas laiškas), 2004m. rugsėjo 20d. raštu Nr. 218, 2009m. vasario 2 d. raštu Nr. S6-232, 2009m. kovo 13 raštu Nr. S6-679, 2009 m. kovo 18 raštu (be numerio), 2010 m. sausio mėn. raštu (be numerio) (e-byla t. 1 b.l. 17, 19, 20, 24-25, 78, 80, 83, 84, 86, 89-90).

51. Esant išdėstytoms faktinėms aplinkybėms konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje susiklostė Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2014m. rugsėjo 25 d. Įstatymo redakcija Nr.XII-1150, paskelbta TAR 2014-10-08) numatyta situacija, kai šio įstatymo nustatytais terminais pareiškėja nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, kai jos prašyme nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių. Todėl vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis pareiškėjai nuosavybės teisės turi būti atkuriamos atlyginant pinigais.

52. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas pareiškėjos atžvilgiu netinkamai vykdė Įstatymo nuostatas, todėl teismas nepagrįstai panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2016m. vasario 2d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. V.“ Nr. 7S-5-(14.7.3.).

53. Pasisakant dėl byloje ginčijamo Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. V.“ Nr. 7S-48, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės į vandens telkinio (užlietos žemės) dalį, pažymėtina, kad pati pareiškėja 2012 m. rugsėjo 14 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į 2,76 ha vandens plotą Sausinės km., Kauno raj., sugrąžinant užlietą žemę bendrosios nuosavybės teise (e.byla t. 1 b.l. 38, 53, 73). Taigi, byloje ginčijamas sprendimas priimtas pagal pačios pareiškėjos išreikštą valią.

54. Pareiškėjos paaiškinimus, kad šį prašymą pareiškėja pateikė būdama suklaidinta, apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai, nes tokie pareiškėjos teiginiai byloje nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais.

55. Jokių kitų argumentų, dėl kurių Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. 7S-48, turėtų būti naikinamas, byloje nėra pateikta.

56. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė neatsižvelgęs į pareiškėjos valią, todėl nepagrįstai panaikino Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 7S-48.

57. Kadangi Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. 7S-48 ir Nacionalinės žemės tarnybos 2016m. vasario 2d. sprendimas Nr. 7S-5-(14.7.3.) yra teisėti ir šiais sprendimais pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą žemės plotą, į kurį pareiškėja turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovas įpareigotas iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į A. V. ir J. V. iki 1940 m. valdytos žemės, buvusios Sausinės k., Užliedžių sen., Kauno r., Kauno apskrityje, atkūrimo J. V., nėra pagrįsta.

58. Apibendrinant daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas patenkintas ir panaikintas 2016-02-02 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. V.“ Nr. 7S-5- (14.7.3.), panaikintas 2013-04-12 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. V.“ Nr. 7S-48 ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigota iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į A. V. ir J. V. iki 1940 m. valdytos žemės, buvusios Sausinės k., Užliedžių sen., Kauno r., Kauno apskrityje, atkūrimo J. V., panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos J. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys