2019-02-20 Nr. AB-4920-3-64-3-01858-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1501-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01858-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš jo laikymo Šiaulių TI nuo 2011 m. sausio 16 d. iki 2012 m. birželio 1 d., pažeidžiant teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, teigė, kad jam nebuvo išduodamos higienos priemonės.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 3. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. sausio 16 d. iki 2012 m. birželio 1 d. Įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie galimus savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Iš Šiaulių TI pareiškėjas išvyko 2012 m. birželio 1 d. (b. l. 29), todėl nuo šio momento skaičiuotinas senaties terminas. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. lapkričio 8 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4), teismas sprendė, jog pareiškėjas visą jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 5 metams po išvykimo iš Šiaulių TI, todėl praleido 3 metų senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo pateikti. Pareiškėjas nenurodė, kodėl jis praleido 3 metų terminą kreiptis į teismą, atnaujinti praleisto termino neprašė.

5. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

III. 6. Pareiškėjas G. V. apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

7. Apeliantas nurodo, kad jis atlieka bausmę pataisos namuose ir jo galimybės yra ribotos, pataisos namų administracija pareiškėjui nesuteikė reikiamų teisės aktų, o bibliotekoje teisės aktai yra pasenę ir netekę teisinės galios. Todėl, pareiškėjo teigimu, jis negalėjo nepraleisti senaties termino. Pareiškėjas manė, kad senaties terminas turi būti atnaujintas.

8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

9. Šiaulių TI nurodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik pasipelnyti iš valstybės. Nesant įrodymų dėl senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaites terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI nuo 2011 m. sausio 16 d. iki 2012 m. birželio 1 d. sąlygų.

11. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nustatęs, kad praleistas ieškinio senaties terminas ir nėra pagrindo jo atnaujinti.

12. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-116/2011).

13. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. lapkričio 8 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus. Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde išvardytus pažeidimus, pažymėtina, kad netinkamų kalinimo sąlygų suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį.

14. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Byloje nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

15. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertina kaip subjektyvias, neatitinkančias nurodytų kriterijų ir nesudarančias pagrindo pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su aktualių teisės aktų neteikimu, yra abstrakčios ir niekuo nepagrįstos, o įkalinimo įstaigos pareigūnai neturėjo pareigos supažindinti pareiškėją su galiojančiais teisės aktais.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis neturėjo galimybės susipažinti (pvz., internetu ar kt.) su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau dar iki sueinant senaties terminui (CK 1.125 str. 8 d.) būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už pareiškėjo nurodytą laikotarpį, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 1.131 str. 1 d.).

17. Dėl apelianto argumentų, kad šiuo atveju teismas neatliko savo funkcijos vykdyti teisingumą, pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.). Atsižvelgus į tai, vertintina, jog nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas ieškinio senaties terminą, neatliko savo funkcijos vykdyti teisingumą.

18. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė