2021-12-22 Nr. AB-27834-3-61-3-02217-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4187-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02217-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. H. (A. K. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. K. H. (A. K. H.) (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 12PR-62 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas nepagrįstai konstatavo, jog nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas nepagrindžia prielaidos, kad kilmės šalyje jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų, todėl nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nesurinko aktualių duomenų apie tai, ar iš regionų ((duomenys neskelbtini) pradėjus bombarduoti (duomenys neskelbtini) gyvenvietę, kurioje gyvena pareiškėjo šeima ir žuvo (duomenys neskelbtini), dėl ko jis persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini)) į (duomenys neskelbtini) atvykę asmenys nėra diskriminuojami ekonominiu požiūriu, ar jiems nesudaromos kliūtys įsidarbinti. Departamento Sprendimo dalis nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, argumentuojant tuo, kad prieglobsčio prašytojas nepriklauso nė vienai iš grupių, kurios, remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro duomenimis, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, ir nėra pažeidžiamas asmuo, taip pat yra nepagrįsta. Vien todėl, kad pareiškėjas yra darbingo amžiaus vyras, kartu su šeimos nariais, su kuriais iki šiol palaiko ryšius, visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), ten baigė (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, nėra pagrindas tikėtis, kad pareiškėjas gali sulaukti paramos iš (duomenys neskelbtini) ir pavojus kilmės valstybėje jam negresia. Darbingas amžius, šeimos narių skaičius ar santykiai su šeimos nariais nėra rodiklis, kuriuo remiantis būtų galima įsitikinti, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) nekyla ir ateityje nekils smurto ar kankinimų grėsmė ir jis galės realiai apsisaugoti, pasinaudoti jo saugumą, efektyvią socialinę ir ekonominę integraciją užtikrinančiomis priemonėmis. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad kilmės valstybėje nekyla grėsmė pareiškėjo sveikatai, saugumui ar laisvei.

3. Pasak pareiškėjo, Departamentas netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 115 punkto reikalavimus dėl informacijos apie kilmės valstybę rinkimo. Pareiškėjo teigimu, jo prašymas suteikti prieglobstį yra pagrįstas, todėl (suteikus prieglobstį), netenka prasmės kitos skundžiamo Departamento Sprendimo dalys, kurios taip pat turi būti panaikintos.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso nuostatų, pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pagal surinktą informaciją pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta.

Atsakovas pažymėjo, jog pabėgėlio statuso suteikimas yra siejamas su asmens persekiojimu dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, tam tikrai visuomenės grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus ar išpažinti atitinkamą tikėjimą. Persekiojimo baimė turi būti reali ir atitikti bent vieną iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, o galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę, be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

Pats pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad asmeniškai su persekiojimu nesusidūrė, jam niekas negrasino, taigi tyrimo metu nebuvo nustatytas nei tikėtinas persekiotojas, nei jo tikėtini motyvai ir tikslai persekioti pareiškėją. Pareiškėjas prašyme suteikti prieglobstį nurodė, kad kilmės valstybėje dirbo (duomenys neskelbtini), o apklausos metu – kad buvo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), todėl jo teiginiai, kad jis gali būti diskriminuojamas ekonominiu požiūriu, nepagrįsti. Departamentas atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas.

Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus apie kilmės valstybę surinktą informaciją bei tai, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė siekiu susikurti geresnes gyvenimo sąlygas (ekonominėmis priežastimis), Departamentas nustatė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų kriterijų, o surinkti duomenys nesuponuoja poreikio pareiškėjui suteikti tarptautinę apsaugą. Departamentas taip pat pažymėjo, jog remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro ataskaita, (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) provincijoje, iš kurios yra kilęs pareiškėjas, smurto lygis yra toks žemas, kad nesąlygoja realios žalos rizikos, todėl nenustatyta, kad grėstų realus pavojus pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Duomenų, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) patiria persekiojimo riziką, Departamentas nenustatė.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik tuomet, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Įvertinęs šias aplinkybes Departamentas darė išvadą, kad aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo pagrindinis tikslas. Todėl pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, 33 punktu bei Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, esant pagrindui manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti, terminas savanoriškai išvykti nebuvo suteiktas, nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam dvejus metus atvykti į Šengeno erdvės valstybes visiškai atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus ir yra proporcinga priemonė pareiškėjo įvykdytiems neteisėtiems veiksmams.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. K. H. skundą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

8.1. Varėnos pasienio rinktinės Gintaro Žagunio pasienio užkardos veikimo teritorijoje, (duomenys neskelbtini) prieigose Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnai 2021 m. balandžio 1 d. sulaikė pareiškėją, kuris, kartu su dar keturiolika (duomenys neskelbtini) piliečiais prisistačiusių asmenų, buvo pristatytas į užkardą.

8.2. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 1 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad iš Lietuvos norėtų persikelti į (duomenys neskelbtini), kadangi turi ten daug (duomenys neskelbtini), o jei nėra kitų teisėtų alternatyvų, likti Lietuvoje. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 3 d. perkeltas į VSAT Užsieniečių registracijos centrą, 2021 m. balandžio 3 d. ir 2021 m. balandžio 13 d. atliktos pareiškėjo apklausos.

8.3. Departamentas 2021 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 12PR-62 atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir papildomą apsaugą, nurodė įsigaliojus sprendimui ir nesant priežasčių, dėl kurių remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

9. Remdamasis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi bei 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktais ir 3 dalimi, Aprašo 116.1 punktu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisės aktuose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan.; kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta. Siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją.

10. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pirminės apklausos metu (2021 m. balandžio 3 d.) pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog ekonominė, finansinė ir politinė situacija (duomenys neskelbtini) nestabili, nes (duomenys neskelbtini). Antrosios apklausos metu (2021 m. balandžio 13 d.) pareiškėjas pažymėjo, kad jo gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini), saugu gyventi, minėtoje vietovėje pareiškėjas nebuvo persekiojamas, tačiau ten nėra darbo, bloga ekonominė situacija, todėl pagrindinė priežastis, dėl kurios jis nenori grįžti į (duomenys neskelbtini), yra ekonominė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ekonominio pobūdžio priežastys nėra tapačios persekiojimui, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

11. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Departamentas surinko visą aktualią kilmės valstybės informaciją bei tinkamai ją įvertino pareiškėjo individualios situacijos kontekste, remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro ataskaita nustatė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) (vieta, iš kurios kilęs pareiškėjas) smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos; Departamentas tyrimo metu nenustatė, kad asmenys, persikėlę gyventi į (duomenys neskelbtini), būtų diskriminuojami, persekiojami ar jiems neleidžiama įsidarbinti. Pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo abejoti Departamento išvadomis, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

12. Atsižvelgęs į byloje surinktus duomenis, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik tuomet, kai pareigūnų buvo sulaikytas ir pristatytas į užkardą, pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog pagrindinis pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tikslas buvo nuvykti į (duomenys neskelbtini), todėl sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) priimtas pagrįstai pripažinus, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjui nesuteikus prieglobsčio, jis gali pasislėpti.

III. 13. Pareiškėjas A. K. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

14. Pareiškėjas pažymi, kad skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais yra neryškus, taip pat ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių asmens kilmės šalyje. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmens pragyvenimui, gali būti rasiniai, religiniai, politiniai tikslai ar ketinimai, nukreipti prieš tam tikrą grupę. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą, aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais, išvykdamos iš šalies. Nagrinėjamu atveju nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas neįsigilino, ar (duomenys neskelbtini) pareiškėjui sudaromos sąlygos į saugų, ekonomiškai orų gyvenimą, ar nėra diskriminacinių ar kitų elementų, sąlygojančių tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį.

15. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad Europos prieglobsčio paramos biuro ataskaita, kuria rėmėsi atsakovas, yra rekomendacinio pobūdžio, jos duomenys yra pakankamai seni. Departamentas negali išvengti prievolės rinkti išsamią, naujausią informaciją, atitinkančią Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose aktuose keliamus reikalavimus, tokią informaciją Departamentas privalo surinkti savo iniciatyva, ši pareiga yra bendradarbiavimo su prieglobsčio prašytoju pareigos dalis. Nagrinėjamu atveju Departamento surinkti duomenys neatitiko Aprašo reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Departamentas surinko visą aktualiausią pareiškėjo kilmės valstybės informaciją bei tinkamai ją įvertino.

16. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 17. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo A. K. H. prašymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Departamentas atliko išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, pareiškėjas su persekiojimu kilmės valstybėje nebuvo susidūręs, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjui kilmės valstybėje grėsė ar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, o pagrindinė pareiškėjo atvykimo priežastis yra ekonominė.

19. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, vadovavosi netinkamu įrodymų vertinimo standartu.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

23. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitą bylos (taip pat Departamento pateiktos užsieniečio bylos) medžiagą, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka, būti pagrobtam, kankinamam ar priverstam tapti politinės grupuotės kovotoju. Pareiškėjas savo pasakojimo dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus niekaip nedetalizavo ir neindividualizavo, jam (pasakojimui) trūksta konkretumo, kad būtų galima daryti tikėtiną išvadą, jog, kaip teigia pareiškėjas, grįžus į kilmės valstybę jo sveikatai ar gyvybei grėstų pavojus. Kita vertus, pažymėtina, jog iš apklausose pareiškėjo teiktų paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko dėl ekonominių priežasčių. To pareiškėjas neneigia ir apeliaciniame skunde.

26. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus, savaime, nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir neneigia, jog su persekiojimu kilmės valstybėje nebuvo susidūręs. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugus, baimintis dėl savo sveikatos ir (ar) gyvybės.

27. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas turėjo, tačiau nesurinko informacijos apie tai, ar iš regionų ((duomenys neskelbtini) pradėjus bombarduoti (duomenys neskelbtini) gyvenvietę, kurioje gyvena pareiškėjo šeima ir žuvo (duomenys neskelbtini), dėl ko jis persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) rajoną) į (duomenys neskelbtini) atvykę asmenys nėra diskriminuojami ekonominiu požiūriu, ar jiems nesudaromos kliūtys įsidarbinti. Įvertinus pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį turinį bei apklausose nurodytas aplinkybes, klausimas dėl (duomenys neskelbtini) valdžios veiksmų kokiu nors būdu persekiojant ar diskriminuojant asmenis, pasitraukusius iš karinio konflikto teritorijos (įskaitant pareiškėją), nebuvo keliamas. Šiuo atveju pažymėtina, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (ypač, jei tokių aspektų pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausose net nenurodė).

28. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

29. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, priešingai, nei teigia pareiškėjas, byloje nėra nustatyta ir tai, kad pareiškėjo kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjo atveju Departamentas išsamiai įvertino aktualią Europos prieglobsčio paramos biuro skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Pats ginčijamas Departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

31. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. H. (A. K. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys