2017-10-05 Nr. AB-17958-3-65-3-00116-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-859-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00116-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.3; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. L. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. L. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. S., A. L., V. J. L. dėl administracinių sprendimų panaikinimo priėmimo nagrinėti ir įstatymo nustatyto termino skundui paduoti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. L. (toliau – ir pareiškėja) Panevėžio apygardos administraciniam teismui 2017 m. balandžio 11 d. išsiuntė skundą, kurį vėliau patikslino, kuriuo prašė panaikinti: 1) Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. A-392 (priedo eil. Nr.3) „Dėl natūra grąžinamų žemės sklypų planų ir duomenų patvirtinimo“; 2) Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. A-726 (priedo eil. Nr. 4) „Dėl grąžinamų natūra žemės sklypų planų ir duomenų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymai). 2017 m. gegužės 3 d. teismui pateikė prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą ir patikslintą skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 9 p.). Teismas grąžino pareiškėjai sumokėtą žyminį mokestį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 21 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį panaikino ir perdavė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas konstatavo, kad atsižvelgus į šioje byloje susidariusią faktinę situaciją, sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo neįvertinimas, skundžiant vien Įsakymus, sudarytų kliūčių tinkamai apginti pareiškėjos teises. Vien Įsakymų panaikinimas nesukeltų tų teisinių pasekmių, kurių pareiškėja siekia. Todėl, esant tokiai situacijai būtų netikslinga atsisakyti priimti skundą vien tuo pagrindu, jog nepasinaudota išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, prieš tai nepasiūlius pareiškėjai patikslinti skundo reikalavimus, prašant panaikinti ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurie, kaip minėta, susiję su jau pareikštais teisme reikalavimais, ir, juolab, kurie skundžiami tiesiogiai teismui.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi pareiškėjai R. L. buvo pasiūlyta vėliausiai iki 2017 m. liepos 31 d. pateikti teismui ABTĮ 24 ir 25 straipsnių reikalavimus atitinkantį vieningo turinio skundą, kuriame būtų suformuluoti visi reikalavimai dėl administracinių aktų (jų dalių) panaikinimo, tarp jų – ir dėl tuometinio Panevėžio apskrities viršininko priimtų sprendimų (jų dalių) panaikinimo, bei motyvuotą ir tinkamais įrodymais pagrįstą prašymą dėl įstatymo nustatyto termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pareiškėja 2017 m. liepos 31 d. per pašto įstaigą teismui pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl administracinių aktų panaikinimo paduoti ir skundą, kuriame prašė panaikinti: 1) Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 110335-2248 (toliau – ir 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas) 2) Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 108882-2082 (toliau – ir 2009 m. liepos 24 d. sprendimas) dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. P.; 3) Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2008 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. A-392 (toliau – ir 2008 m. balandžio 14 d. įsakymas) priedo 3-iąją eilutę; 4) 2009 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. A-726 (toliau – ir 2009 m. liepos 16 d. įsakymas) priedo 4-ąją eilutę; 5) priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Panevėžio skyriaus 16 076 Eur turtinei žalai atlyginti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi netenkino pareiškėjos R. L. prašymo ir neatnaujino termino skundui paduoti. Atsisakė priimti pareiškėjos R. L. skundo reikalavimus panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 110335-2248, Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 108882-2082 dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. P., Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2008 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. A-392 priedo 3-iąją eilutę ir 2009 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. A-726 priedo 4-ąją eilutę. Įpareigojo pareiškėją R. L. nutarties motyvuojamoje dalyje nurodytus skundo trūkumus pašalinti vėliausiai iki 2017 m. rugsėjo 22 d. Išaiškino, jog per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalinus, skundas bus laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas pareiškėjai.

Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas su žemės sklypo planu ir sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktu, kuriuos pasirašė pati pareiškėja, jai buvo išsiųsti 2010 m. sausio 27 d. raštu Nr. S01-94. Be to, pareiškėjos interesams, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus į žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), konkrečiai, rengiant žemės sklypo planą ir sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, atstovavo pareiškėjos įgaliotas asmuo. Skundžiami įsakymai, jais patvirtinti sklypų duomenys, Panevėžio apskrities viršininko sprendimai atkurti nuosavybės teises buvo nurodyti viešame Nekilnojamojo turto registre, todėl šie aktai ir juose nurodyti duomenys pareiškėjai turėjo būti žinomi, kadangi I. P. nuosavybės teisės, kurios kaip testamentinei įpėdinei buvo perduotos pareiškėjai, į žemės sklypus buvo įregistruotos 2010 m. kovo 29 d. ir 2014 m. kovo 6 d., o pačios pareiškėjos – 2010 m. balandžio 12 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. Teismas sprendė, kad pareiškėjos turimų duomenų ir dokumentų visetas buvo pakankamas ir leido jai, elgiantis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, ABTĮ nustatyta tvarka ginti galimai pažeistas savo, kaip žemės sklypų bendraturtės, teises ir interesus. Pažymėjo, kad pareiškėja, 2016 m. gegužės 25 d. rengdama atsiliepimą administracinėje byloje Nr. I-1195-739/2016 į pareiškėjo A. L. skundą, aktyviai siekė įgyvendinti jos įgytas žemės sklypų, į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos ir Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu ir 2008 m. liepos 24 d. sprendimu, nuosavybės teises.

Išanalizavęs pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes, kurias ji vertina kaip priežastis, sutrukdžiusias per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę paduoti skundą dėl administracinių aktų ar jų dalių panaikinimo, teismas padarė išvadą, kad jos turi ne objektyvų, o išimtinai subjektyvų pobūdį.

Pažymėjo, jog pareiškėja, įgyvendindama savo teises, privalėjo būti atidi, rūpestinga ir aktyvi. Jos skundžiami Panevėžio apskrities viršininko sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sukėlę teisines pasekmes, buvo priimti 2009 m. gruodžio 21 d. ir 2008 m. liepos 24 d., t. y. atitinkamai prieš 8 ir 9 metus. Teismo vertinimu, nurodytas laikotarpis buvo pakankamai ilgas ir leido pareiškėjai (asmeniškai ar per įgaliotus asmenis) tinkamai pasirūpinti savo interesų gynimu. Vien ta aplinkybė, kad Panevėžio apskrities viršininko sprendimuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo nenurodyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta apskundimo tvarka, nėra pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Dėl paminėtų priežasčių teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir įstatymo nustatyto termino neatnaujino bei atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl jos reikalavimų panaikinti Panevėžio apskrities viršininko sprendimus ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos įsakymų dalis.

Išanalizavęs skundo dalį dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą, teismas nusprendė, kad jis neatitinka visų ABTĮ 24 straipsnio reikalavimų ir išaiškino pareiškėjai, kad pagal jos suformuluotą reikalavimą dėl žalos atlyginimo, byloje kaip atsakovas turėtų dalyvauti Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, o ne NŽT Panevėžio skyrius, iš kurio viešojo administravimo veiklos kildinama žala. Įpareigojo pareiškėją patikslinti skundą ir nurodyti konkrečius įgalioto viešojo administravimo subjekto aktus, dėl kurių atsirado žala. Taip pat išaiškino, kad rengiant naujo turinio skundą dėl žalos atlyginimo, skundo (prašymo, pareiškimo) su priedais egzempliorių (kopijų) turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme, išskyrus atvejus, kai skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas elektroninių ryšių priemonėmis (ABTĮ 25 str. 3 d.). Nustatė terminą skundo dalies dėl žalos atlyginimo trūkumams pašalinti.

Teismas taip pat išaiškino pareiškėjai, kad ji, negalėdama savarankiškai įgyvendinti teisės kreiptis skundu į teismą, turi teisę bylą vesti per pasirinktą advokatą arba kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kad jai administracinėje byloje nustatyta tvarka būtų suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba.

III. Pareiškėja R. L. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalį ir pripažinti, kad ji nepraleido termino skundui paduoti. Taip pat prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pasak pareiškėjos, ji nežinojo apie Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2008 m. balandžio 14 d. įsakymą ir 2009 m. liepos 16 d. įsakymą bei jų reikalingumą, nes jie nepaminėti jokiame įstatyme. Nurodo, kad darbo metu negalėjo būti Panevėžyje, ir dalyvauti Panevėžio apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-1195-739/2016, nors minėtoje byloje buvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Teigia, kad 2016 m. spalio 11 d. įgaliojo savo tėvą ją atstovauti administracinėje byloje Nr. I-1195-739/2016, kuris dėl sveikatos būklės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2008 m. balandžio 14 d. įsakymą ir 2009 m. liepos 16 d. įsakymą pamatė 2017 m. kovo 13 d. Minėti įsakymai įteikti pareiškėjos atstovui buvo 2017 m. kovo 14 d.

Nesutinka su teismo išvada, kad nuo 2016 m. gegužės 25 d., rengdama atsiliepimą administracinėje byloje Nr. I-1195-739/2016 į pareiškėjo A. L. skundą, pareiškėja pradėjo aktyviai siekti įgyvendinti savo teises, nes pasak pareiškėjos, tai paneigia byloje esantys dokumentai ir jos paaiškinimai.

Mano, kad Panevėžio apskrities viršininko sprendimai, priimti vykdant ir Žemės reformos įstatymą, patalpinti viešajame Nekilnojamojo turto registre, palietė didelę visuomenės ir viešąsias paslaugas tiekančios verslo bendruomenės dalį, pablogindami sąlygas urbanizuotoje teritorijoje, todėl jiems turi būti taikomi norminiam administraciniam aktui taikytini reikalavimai.

Atskirajame skunde pareiškėja taip pat dėsto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria pareiškėjai buvo nustatyti skundo trūkumai, motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjos R. L. prašymo ir neatnaujino termino skundui paduoti bei atsisakė priimti dalį pareiškėjos R. L. skundo reikalavimų dėl sprendimų ir įsakymų dalių panaikinimo, o dėl skundo dalies, kuria pareiškėja reikalavo atlyginti žalą, nustatė skundo trūkumus, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skundžiami Panevėžio apskrities viršininko sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sukėlę teisines pasekmes, buvo priimti 2009 m. gruodžio 21 d. ir 2008 m. liepos 24 d., t. y. atitinkamai prieš 8 ir 9 metus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybės, t. y., kad Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas su žemės sklypo planu ir sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktu, kuriuos pasirašė pati pareiškėja, jai buvo išsiųsti 2010 m. sausio 27 d. raštu Nr. S01-94; pareiškėjos interesams, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus į žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)„ rengiant žemės sklypo planą ir sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, atstovavo pareiškėjos įgaliotas asmuo. Be to, skundžiami įsakymai, jais patvirtinti sklypų duomenys, Panevėžio apskrities viršininko sprendimai atkurti nuosavybės teises buvo nurodyti viešame Nekilnojamojo turto registre. Tai, kad šie aktai ir juose nurodyti duomenys pareiškėjai turėjo būti žinomi, patvirtina Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys apie I. P. nuosavybės teisių į žemės sklypus įregistravimą 2010 m. kovo 29 d. ir 2014 m. kovo 6 d., kurios testamentu buvo perduotos pareiškėjai, ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos – 2010 m. balandžio 12 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje AS492-605/2012, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-564/2013). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais teisės aktais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad ji nežinojo apie Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2008 m. balandžio 14 d. įsakymą ir 2009 m. liepos 16 d. įsakymą bei jų reikalingumą, nes jie nepaminėti jokiame įstatyme, kad darbo metu negalėjo būti Panevėžyje, ir dalyvauti Panevėžio apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-1195-739/2016, kurioje ji buvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kad jos įgaliotas atstovas dėl sveikatos būklės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2008 m. balandžio 14 d. įsakymą ir 2009 m. liepos 16 d. įsakymą pamatė 2017 m. kovo 13 d., apibūdina jos subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pažymėtina, kad pasirinkusi nurodytą savo teisių gynimo būdą, pareiškėja privalo prisiimti ir iš jo kilusias neigiamas pasekmes.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jos valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis.

Pareiškėjos skundo argumentus, kad Panevėžio apskrities viršininko sprendimams, priimtiems, vykdant ir Žemės reformos įstatymą, patalpintiems viešajame Nekilnojamojo turto registre, turėtų būti taikomi norminiam administraciniam aktui taikytini reikalavimai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes nagrinėjamu atveju aktualūs Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. liepos 24 d. sprendimas ir 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas nėra teisės aktai, nustatantys elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 10 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nevertina ir nepasisako dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumentų dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalies, kuria teismas pareiškėjai nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, nes ši nutarties dalis neskundžiama.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. L. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas