2013-07-18 Nr. AB-3662-3-66-3-00018-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I143-24/2013

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00018-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 17.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka susipažinusi su pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario N. P. prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymas Nr. 1-224 „Dėl Kauno kogeneracinės jėgainės plėtros plano tvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui, 3 straipsnio 2 ir 4 dalims, 11 straipsniui, Valstybinės svarbos energetikos objektų statybos planavimo tvarkos aprašo 6, 20.5, 21.1, 22 punktams,

n u s t a t ė:

I. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. liepos 11 d. gautas pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario N. P. (toliau – ir pareiškėjas) prašymas ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymas Nr. 1-224 „Dėl Kauno kogeneracinės jėgainės plėtros plano tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas „Dėl Kauno kogeneracinės jėgainės plėtros plano tvirtinimo“) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui, 3 straipsnio 2 ir 4 dalims, 11 straipsniui, Valstybinės svarbos energetikos objektų statybos planavimo tvarkos aprašo 6, 20.5, 21.1, 22 punktams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. Prašymą atsisakytina priimti.

Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo, keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymas Nr. 1-224 „Dėl Kauno kogeneracinės jėgainės plėtros plano tvirtinimo“, kuris, pasak pareiškėjo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui, 3 straipsnio 2 ir 4 dalims, 11 straipsniui, Valstybinės svarbos energetikos objektų statybos planavimo tvarkos aprašo 6, 20.5, 21.1, 22 punktams.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas) 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai. Administracinių bylų teisenos įstatymo šešioliktajame skirsnyje, reglamentuojančiame pareiškimų ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimo ypatumus, nėra nustatyti konkretūs reikalavimai Seimo nario pareiškimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo turiniui. Tačiau tai negali būti vertinama kaip jokių reikalavimų tokio prašymo turiniui netaikymas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis nustato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgiant į tai, Seimo nario pareiškimui ištirti norminio administracinio akto teisėtumą mutatis mutandis taikomas Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnis, reglamentuojantis bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo nutarties dėl kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo turinį, kurio 1 dalyje inter alia nustatytas reikalavimas nurodyti duomenis apie ginčijamą aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartis).

Norminio teisės akto sąvoka yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje, kuri nustato, kad norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 15 dalis nustato, kad administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Taigi gali būti išskiriami šie esminiai požymiai, apibūdinantys norminį administracinį aktą, kurio teisėtumas gali būti tiriamas specialia norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo tvarka – tai teisės aktas, priimtas administravimo subjekto, vykdančio administravimo funkcijas, juo nustatomos visuotinai privalomos elgesio taisyklės ir jis skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei.

Pareiškėjas, kreipdamasis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, teigia, jog ginčijamas teisės aktas yra norminis administracinis aktas, tačiau nenurodo tai pagrindžiančių argumentų. Pažymėtina, kad, kreipiantis į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, pareiškėjas privalo pagrįsti, išsamiai argumentuoti savo kreipimąsi. Nurodomi teisiniai argumentai privalo būti išsamūs, aiškūs, logiški ir nuoseklūs. Pareiškėjas neturėtų apsiriboti vien tik bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Minėti trūkumai gali būti pagrindu atsisakyti priimti teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575–3/2009). Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 3 dalį prie pareiškimo ištirti norminio administracinio ar kito bendro pobūdžio akto teisėtumą turi būti pridėtos skundžiamo akto, taip pat įstatymo ar Vyriausybės norminio akto, kuriam prieštarauja skundžiamas administracinis aktas, kopijos. Pareiškėjas kartu su pareiškimu nepateikė ginčijamu įsakymu patvirtinto Kauno kogeneracinės jėgainės plėtros plano, taip pat nepateikė duomenų, jog kreipėsi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją, prašydamas pateikti dokumentą.

Pareiškėjas ginčija Įsakymą „Dėl Kauno kogeneracinės jėgainės plėtros plano tvirtinimo“ teigdamas, jog jis nebuvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad subjektų pareiškimai ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nagrinėjami tik įsigaliojusių norminių administracinių aktų atžvilgiu. Todėl tais atvejais, kai nustatoma, kad norminis aktas nebuvo paskelbtas Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka, jis negali būti pripažintas oficialiai galiojančiu norminiu administraciniu teisės aktu, todėl ir tokio akto teisėtumo tyrimas negalimas (2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-603/2008).

Pareiškėjas taip pat ginčija Įsakymą „Dėl Kauno kogeneracinės jėgainės plėtros plano tvirtinimo“, teigdamas, kad jis prieštarauja Valstybinės svarbos energetikos objektų statybos planavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 13 d. įsakymu, 6, 20.5, 21.1, 22 punktams. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti ginčijamų aktų (jų nuostatų) atitikties žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-223/2012), taigi pareiškėjo prašymas pripažinti, kad ginčijamas teisės aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymui yra nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjas taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo teisės akto galiojimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą kaip vieną iš galimų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesas yra specifinis, iš esmės besiskiriantis nuo individualaus pobūdžio administracinių bylų nagrinėjimo. Šiuo procesu siekiama ne išspręsti konkrečių asmenų subjektinių teisių pažeidimo klausimą, o nuspręsti dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Sprendimu dėl norminio administracinio akto teisėtumo administracinis teismas skundžiamą norminį aktą pripažįsta teisėtu arba pripažįsta jį prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laiko jį panaikintu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalis). Tokie sprendimai paprastai nereikalauja specialaus vykdymo proceso, nes sukelia teisines pasekmes patys savaime. Todėl negalima teigti, kad laikinai nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, gali pasunkėti administracinio teismo sprendimo pripažinti norminį administracinį aktą neteisėtu ir jį laikyti panaikintu įvykdymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I492-46/2012). Remiantis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkintinas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl minėtų pareiškėjo prašyme nustatytų trūkumų visumos pareiškėjo prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pripažintinas neatitinkančiu įstatymo jam keliamų reikalavimų, dėl to jis negali būti nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Taigi Seimo nario N. P. prašymą atsisakytina priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 71 straipsnio 1 dalimi, 114 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti pareiškėjo Seimo nario N. P. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymas Nr. 1-224 „Dėl Kauno kogeneracinės jėgainės plėtros plano tvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui, 3 straipsnio 2 ir 4 dalims, 11 straipsniui, Valstybinės svarbos energetikos objektų statybos planavimo tvarkos aprašo 6, 20.5, 21.1, 22 punktams.

Netenkinti Seimo nario N. P. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas