2020-08-12 Nr. AB-14866-3-61-3-04368-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1292-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04368-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo-izoliatoriaus kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji Lukiškių TI-K (sename pastate) kalėjo nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d. Pareiškėja buvo kalinama per mažo ploto sąlygomis. Nors kamerose tualetai buvo įrengti kabinose, tačiau tai neatitiko higienos normų reikalavimų, kadangi kriauklė buvo įrengta ne kabinoje, o pačioje kameroje. Pareiškėjai, kaip moteriai, buvo būtina palaikyti asmeninę higieną nestebint kitiems asmenims. Kamerose taip pat nebuvo įrengta praustuvė su karštu vandeniu. Pats praustuvas buvo įrengtas labai aukštai, todėl tam, kad apsipraustų, turėjo naudotis kibiru. Todėl pareiškėja neturėjo galimybės tinkamomis sąlygomis laikytis asmeninės higienos. Pareiškėja į dušą buvo vedama tik kartą per savaitę, tačiau kūno švarai palaikyti to neužteko. Dėl neįrengtų pertvarų duše besiprausianti pareiškėja buvo matoma kitų asmenų ir pareigūnų. Taigi pareiškėjai nebuvo užtikrintos tinkamo sąlygos palaikyti higieną ir užtikrintas privatumas. Kamerose, kuriose kalėjo pareiškėja, nebuvo vėdinimo sistemos, todėl tvyrojo blogas kvapas. Kamerų langai buvo labai maži, todėl pateko mažai šviesos, kurią taip pat mažino ant langų uždėtos grotos. Pareiškėja pasivaikščioti buvo vedama tik vienai valandai. Kalinimo metu pareiškėjai nebuvo užtikrintas socialinis užimtumas, nes ji visas dienas praleisdavo užrakinta kameroje. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėja patyrė diskomfortą, dvasines kančias, nepatogumus, pažeminimą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė kamerų, kuriose pareiškėja buvo kalinama, plotą ir jose kalėjusių asmenų skaičių. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo įrengtas sanitarinis mazgas (0,56 kv. m). Sanitariniame mazge buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Reikalavimo įrengti karšto vandens tiekimo sistemą gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenustatė. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis siekė 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pareiškėjos teisės į pasivaikščiojimą gryname ore nebuvo pažeista. Pareiškėjai buvo sudarytos galimybės dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, meninės veiklos grupinėse ir individualiose programose. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, kadangi nepadaryti neteisėti veiksmai jos atžvilgiu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2019 m. kovo 6 d.) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma, t. y. 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo atsiliepime pateikti duomenys apie kamerų, kuriose buvo laikoma pareiškėja, plotą ir kartu su pareiškėja kamerose buvusių asmenų skaičių, patvirtina, jog pareiškėja Lukiškių TI-K buvo laikoma 504 paras ir visą minėtą laiką pareiškėjai minimalus būtinas plotas buvo užtikrintas.

8. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 18 punkte nustatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos ir į ilgalaikių pasimatymų patalpas. HN 134:2015 44 punkte ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Nėra numatytų išimčių, susijusių su lytimi ar fiziologiniais lyčių ypatumais. Pareiškėja neneigia, kad minėtus reikalavimus Lukiškių TI-K vykdė, todėl jos argumentai dėl dažnesnio prausimosi negali būti pripažinti pagrįstais. Taigi šiuo atveju pareiškėjos teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Tad minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne laiko praleidimui lauke. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos teiginys, jog vienos valandos pasivaikščiojimas laikytinas nepakankamu, yra nepagrįstas.

10. Teismas nurodė, kad Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.1 punkte nustatyta, jog lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Todėl konstatuotina, kad grotų įrengimas languose atitiko teisės aktų reikalavimus ir nepažeidė pareiškėjos teisių.

11. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. gruodžio mėn. tarnybiniame pranešime Nr. 123-3410 nurodyta, jog pareiškėja dalyvavo tokiose socialinės reabilitacijos priemonėse: natūralaus šeimos planavimo paskaitose; ŽIV/AIDS prevencinėse programose; filmų peržiūrose, vykstančiose laisvalaikio užimtumo kambaryje, grupiniuose meninės veiklos užsiėmimuose; pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos užsiimti ir individualia menine veikla. Teismas neturėjo pagrindo abejoti minėtame Lukiškių TI-K tarnybiniame pranešime pateikta informacija ir darė išvadą, kad pareiškėjai socialinis užimtumas Lukiškių TI-K buvo užtikrintas.

12. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo suimtosios (nuo 2018 m. lapkričio 29 d. suimtajai prilyginamą) teisinį statusą. Vadovaujantis Taisyklių 13 punkto nuostatomis, tardymo izoliatoriuose suimtieji ir nuteistieji, išskyrus ūkio darbus atliekančius nuteistuosius, laikomi rakinamose kamerose. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos teiginiai dėl pažeidimų rakinant kameras yra nepagrįsti.

13. Teismas nurodė, kad pagal HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi reikalavimas, kad karštas vanduo būtų tiekiamas ir į gyvenamąsias kameras, HN 134:2015 nėra numatytas, todėl Lukiškių TI-K šiuo atveju teisės aktų nepažeidė.

14. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Taigi kurioje kameros vietoje turi būti įrengtas praustuvas, nėra nustatyta, taip pat teisės aktuose nėra numatyta, jog praustuvas turi būti įrengtas tualeto kabinoje. Byloje pateiktame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gruodžio mėn. pranešime nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 406–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kamerose įrengti praustuvai, veidrodžiai; kamerose santechninė įranga tvarkinga; tam, kad moterys palaikytų asmens higieną, į kameras išduotos plastmasinės vonelės; reikalui esant moteris vonele gali pasinaudoti sanitarinio mazgo patalpoje įrengtoje kaip atskira kabina su durimis. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismo vertinimu, Lukiškių TI-K neįrengdama praustuvo tualeto kabinoje teisės aktų nuostatų nepažeidė ir išduodama plastmasines voneles sudarė sąlygas palaikyti asmeninę higieną, nepažeidžiant pareiškėjos privatumo.

15. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira. Taigi, teismo nuomone, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjai suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas. Be to, netgi vertinant, kad pareiškėjai privatumas duše nebuvo užtikrinamas, nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjos teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, kad galimas privatumo duše pareiškėjai neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

16. Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, darė išvadą, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (neveikimą), o tai yra viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų kilti būtinos 3 sąlygos ir nesant bent vienos iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė. Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

III. 17. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jos skundą tenkinti.

18. Pareiškėja skunde nurodo, kad:

18.1. Teismas tinkamai neištyrė (neįvertino) jos skunde išdėstytų aplinkybių. Teismas neatsižvelgė į jos prašymą išreikalauti duomenis apie tai, kokiomis konkrečiomis datomis buvo vykdomos socialinės reabilitacijos programos (kiek kartų per savaitę ji galėdavo praleisti laiką už kameros ribų). Teismas, konstatuodama, kad pareiškėja socialinėse programose dalyvaudavo, vadovavosi tik Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. gruodžio mėn. pranešimu Nr. 123-3410, kuris yra abstraktus. Teismas netyrė, ar pareiškėja realiai dalyvaudavo socialinės reabilitacijos programose, ar ji galėjo kiekvieną dieną 8 val. praleisti už kameros ribų. Pareiškėja iš tiesų praleisti laiką už kameros ribų (užsiimti kokia nors veikla) galėdavo tik kartą per mėnesį ar dar rečiau, t. y. pareiškėja iš esmės visą laiką buvo kalinama kamerose.

18.2. Teismas taikė seną Taisyklių redakciją. Aktualiuose teisės aktuose numatyta, kad, rekonstruojant kameras, turi būti įrengiamos kabinos, o sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas praustuvas. Todėl pareiškėjai buvo sukelti nepatogumai laikytis higienos tam tikromis mėnesio dienomis dėl kameros sanitarinio mazgo kabinoje neįrengtos kriauklės. Pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT/inf (2015) standartą) sanitarinis mazgas turi būti visiškai sukomplektuotas. To reikalaujama ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07 ir Nr. 60800/08).

18.3. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, jog, naudojantis dušu, buvo pažeidžiamas pareiškėjos privatumas. Teismas neįvertino to, kad dušo patalpoje nebuvo persirengimo kabinos, dušai buvo atskirti tik pertvaromis, dėl to pareiškėja persirengdama buvo matoma kitų nuteistųjų ir pareigūnų pro stebėjimo langelį. Teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią tualeto ir dušo erdvė turi būti visiškai uždengta, nepaisant to, ką nustato kalinimo įstaigos taisyklės (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07 ir 60800/08).

18.4. Teismas neįvertino prastų pareiškėjo kalinimo sąlygų (t. y. pažeisto privatumo naudojantis dušu; suteiktos teisės nusiprausti duše tik kartą per savaitę; kamerose neįrengtos oro šalinimo sistemos; nesudarytų sąlygų pakankamai praleisti laiko už kameros ribų; kamerose neįrengtos specialios praustuvės palaikyti higienai; netiekiamo karšto vandens kamerose; per mažo natūralaus apšvietimo kamerose; kalinimo daugiavietėje kameroje). Dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjai taip pat turėjo tekti bent 4 kv. m kameros ploto.

19. Pareiškėja pateikė prašymą (papildomus paaiškinimus), kuriame nurodo tas pačias aplinkybes (argumentus), kad ji pakankamai laiko nepraleido už kameros ribų (nebuvo tinkamai organizuojamas jo socialinis užimtumas). Nors pareiškėja kreipėsi su prašymu į Lukiškių TI-K pateikti duomenis, kiek valandų per savaitę jai buvo organizuojamas socialinis užimtumas, tačiau į tai nieko konkretaus neatsakyta. Pagal Lukiškių TI-K pateiktus duomenis pareiškėjos užimtumas buvo organizuojamas kartą per mėnesį ar net kartą per du mėnesius, dėl to pareiškėja didžiąją laiko dalį praleisdavo kameroje. Taigi atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad jos socialinis užimtumas nebuvo tinkamai organizuojamas. Pareiškėja kartu su šiuo prašymu pateikė jos 2019 m. sausio 31 d. prašymą Lukiškių TI-K, Lukiškių TI-K 2019 m. vasario 25 d. raštą Nr. 96-694 (atsakymą į jos 2019 m. sausio 31 d. prašymą), Lukiškių TI-K Resocializacijos skyriaus 2019 m. vasario mėn. tarnybinį pranešimą.

20. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes. Pareiškėjos nusiskundimai (argumentai) yra abstraktūs, grįsti tik samprotavimais. Nagrinėjamu atveju nėra sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl, pareiškėjos teigimu, patirtos neturtinės žalos, jai kalint netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d., atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pareiškėjos atžvilgiu padarytų neteisėtų veiksmų, atmetė pareiškėjos skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstą. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti.

24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė nuoseklius ir išsamius motyvus, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, tam tikrais aspektais juos papildo:

26.1. Pareiškėjai Lukiškių TI-K teko ne tik nemažiau kaip 3,6 kv. kamerų ploto, bet ir nemažiau kaip 3 kv. m kamerų ploto atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m). Todėl nėra pagrindo konstatuoti ne tik Įsakymo 1.3.1 punkto, pagal kurį pareiškėjai turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, pažeidimą, bet ir nėra prielaidų šiuo aspektu konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai, kad pareiškėja tam tikru metu ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo laikoma kamerose ne viena, o su keliomis nuteistosiomis, taip pat savaime nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų pažeidimus šiame papunktyje aptariamu aspektu (t. y. dėl tariamai tekusio per mažo ploto pareiškėjai).

26.2. Byloje yra pakankamai duomenų, kad pareiškėjos užimtumas buvo organizuojamas (žr. šios nutarties 11 p.). Šią aplinkybę patvirtina ir pareiškėjos jau apeliacinio proceso stadijoje pateikti dokumentai (Lukiškių TI-K 2019 m. vasario 25 d. raštas Nr. 96-694 (atsakymas į jos 2019 m. sausio 31 d. prašymą); Lukiškių TI-K Resocializacijos skyriaus 2019 m. vasario mėn. tarnybinis pranešimas). Imperatyvaus reikalavimo, kad suimtųjų socialinis užimtumas turėtų būti organizuojamas būtent tam tikrą valandų kiekį (pvz., 8 val. per dieną), teisės aktai nenustato. Nagrinėjamu atveju SVĮ 42 straipsnio, reglamentuojančio suimtųjų socialinį užimtumą, pažeidimo nėra pagrindo konstatuoti.

26.3. Nors šioje byloje nėra ginčo, kad Lukiškių TI-K kamerų, kuriose pareiškėja buvo kalinama, sanitarinio mazgo (tualeto) kabinoje nebuvo įrengta praustuvė, tačiau pareiškėja neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad tam, jog kalinamos moterys palaikytų asmeninę higieną, į kameras Lukiškių TI-K buvo išduodamos plastmasinės vonelės; reikalui esant moterys vonelėmis galėjo pasinaudoti sanitarinio mazgo patalpoje, įrengtoje kaip atskira kabina su durimis. Pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad reikiamais atvejais ji negalėjo tinkamai pasinaudoti minėta vonele privačiai sanitarinio mazgo (tualeto) kabinoje. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiam ginčui aktualus Taisyklių 15.5 punktas nenustato reikalavimo kameroje įrengiamą praustuvą įrengti būtent sanitarinio mazgo (tualeto) kabinoje. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad kamerose, kuriose pareiškėja buvo kalinama, praustuvas buvo įrengtas netinkamai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai nebuvo sudarytos tinkamos ir pakankamą privatumą užtikrinančios sąlygos palaikyti asmeninę higieną kameroje.

26.4. Pagal vyraujančią vėliausiąją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1229-624/2020). Taigi šioje byloje nustačius, kad Lukiškių TI-K dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira (šios nustatytos aplinkybės pareiškėja neginčija), pripažintina, kad pareiškėjai praustis duše buvo sudarytos pakankamos privatumą užtikrinančios sąlygos.

26.5. HN 134:2015, nustatantis visuomenės sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, konkrečių natūralaus apšvietimo normų neįtvirtina. Byloje nėra ginčo, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo kalinama pareiškėja, langai buvo įrengti, pro juos natūrali dienos šviesa patekdavo. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu teisės aktų pažeidimų nėra pagrindo konstatuoti.

26.6. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus (šios atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės pagrįstumu nėra pagrindo abejoti), šiuo aspektu teisės aktų pažeidimų taip pat nėra pagrindo konstatuoti.

27. Teisėjų kolegija, apibendrindama šios nutarties 25–26 punktuose (taip pat šios nutarties II dalyje) išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nustatyti jokių teisės aktų imperatyvių reikalavimų pažeidimų dėl pareiškėjos kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nei nacionaliniu lygmeniu (pvz., SVĮ pažeidimų), nei tarptautiniu lygmeniu (pvz., Konvencijos pažeidimų). Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo vertinti, kad šioje byloje padarytos išvados yra nesuderinamos su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ar Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Taigi pripažintina, kad šioje byloje nėra visų būtinų sąlygų valstybės atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsirasti.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą.

29. Pareiškėja aplinkybę, kad Lukiškių TI-K dušo patalpose nebuvo persirengimo kabinų, nurodė tik apeliaciniame skunde. Šia aplinkybe pareiškėja reikalavimo atlyginti neturtinę žalą proceso pirmosiose instancijos teisme metu negrindė. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, minėta aplinkybė nagrinėjamos bylos apeliacinėje proceso stadijoje nevertintina.

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo spendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius