2020-01-29 Nr. AB-1942-3-61-3-00562-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-387-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00562-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. (P. R.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas) 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 42-1157(1) (toliau – ir Sprendimas Nr. 42-1157(1)); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 2S-329 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-329); 3) įpareigoti Vilniaus PN administraciją leisti pareiškėjui naudotis elektros prietaisais kamerų tipo patalpose.

2. Pareiškėjas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 6 dalimi, jo paties prašymu jis buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 2 d. prašymu Vilniaus PN direktoriaus prašė leisti naudotis elektros prietaisais, tačiau Vilniaus PN Sprendimu Nr. 42-1157(1) šis prašymas nebuvo tenkintas, motyvuojant, kad elektros prietaisais pareiškėjui naudotis draudžiama. Departamentas Sprendimu Nr. 2S-329 minėtą Vilniaus PN sprendimą pripažino pagrįstu.

3. Pareiškėjo teigimu, asmens izoliavimas pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį nėra laikomas nuobauda, asmuo į kamerų tipo patalpas šiuo pagrindu perkeliamas siekiant užtikrinti jo saugumą, todėl jam negali būti taikomi jokie apribojimai. Be to, teisė naudotis kompiuteriu turėtų būti užtikrinta net ir tais atvejais, kai yra skiriama nuobauda, nes ši teisė yra susijusi su teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu (pareiškėjas negali pasiklausyti turimų teismo posėdžių įrašų). Teisė naudotis televizoriumi yra susijusi su teisės gauti ir skleisti informaciją įgyvendinimu, o teisė turėti virdulį ir sumuštinių keptuvą – su teisės į tinkamą maitinimą užtikrinimu. Todėl BVK nustatyti apribojimai pažeidžia prigimtines žmogaus teises ir laisves.

4. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad asmenį perkėlus į kamerų tipo patalpas daiktai iš jo gali būti paimami tik pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu, o pareiškėjo atveju tokio nutarimo nebuvo, t. y. daiktai iš jo paimti neteisėtai.

5. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Vilniaus PN nurodė, kad nuteistųjų, į kamerų tipo patalpas perkeltų pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį, laikymo sąlygos yra tokios pačios kaip ir nuteistųjų, kurie į šias patalpas perkelti kitais pagrindais. Šias sąlygas reglamentuoja BVK 86 ir 145 straipsniai.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Departamentas nurodė, kad Vilniaus PN Sprendimas Nr. 42-1157(1) yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nebuvo pagrindo jį naikinti. Departamento Sprendimas Nr. 2S-329 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, yra išsamus, motyvuotas, teisėtas bei pagrįstas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo P. R. skundą atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 31 d. raštu paprašė jį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, todėl vadovaujantis BVK 70 straipsnio 6 dalimi Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 2 d. nutarimu Nr. 56-2055(1) jis 15 parų buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas (izoliacija pareiškėjui taikyta nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d.); pareiškėjas su 2017 m. lapkričio 2 d. prašymu Nr. 29(4)-1432 kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašė leisti jam izoliacijos metu naudotis elektros prietaisais; Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 42- 1157(1) pareiškėją informavo, kad pareiškėją perkėlus į kamerų tipo patalpas jam galioja kamerų tipo patalpų laikymo sąlygos, todėl jam neleidžiama naudotis elektros prietaisais (BVK 96 str. 1 d.); pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus PN atsakymu, 2017 m. gruodžio 27 d. teikė skundą Departamentui, kuris 2018 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 2S-329 jo skundo netenkino.

11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis BVK 70 straipsnio 6 dalimi ir 96 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors pagal BVK nuostatas nuteistieji turi teisę naudotis elektros prietaisais ir kitais daiktais, ši teisė dėl specifinio laisvės atėmimo bausme nuteistų asmenų teisinio statuso nėra absoliuti. Teisė naudotis atitinkamais elektros prietaisais ir kitais daiktas nesuteikta nuteistiesiems, kurie perkelti į kamerų tipo patalpas, o byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad žinodamas apie šį apribojimą pareiškėjas pats sąmoningai pasirinko minėtą elgesio modelį, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN, nesuteikdami galimybės (kadangi tokios teisės pareiškėjas neturi) naudotis elektros prietaisais, pažeidė BVK 96 straipsnio 1 dalį.

12. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN Sprendimas Nr. 42-1157(1) ir Departamento Sprendimas Nr. 2S-329 yra pagrįsti ir teisėti, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, todėl nėra pagrindo juos naikinti ir įpareigoti Vilniaus PN administraciją leisti pareiškėjui naudotis elektros prietaisais kamerų tipo patalpose.

III. 13. Pareiškėjas P. R. apeliaciniame skunde prašo tenkinti jo skundą ir panaikinti Vilniaus PN Sprendimą Nr. 42-1157(1) bei Departamento Sprendimą Nr. 2S-329.

14. Pareiškėjas nurodo, kad nei BVK, nei kituose teisės aktuose nėra nustatyta, ar izoliuotam nuteistajam, kuriam nepaskirta nuobauda, galima naudotis elektros prietaisais. Šiuo atveju nuteistajam, nepadariusiam jokio pažeidimo, ir taip yra apribojama laisvė, todėl neteisinga, kad jis dar papildomai yra baudžiamas atimant teisę naudotis elektros prietaisais.

15. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino ir pasisakė dėl visų pareiškėjo argumentų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo P. R. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 42-1157(1), Departamento 2018 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 2S-329 ir įpareigoti atsakovą Vilniaus PN administraciją leisti pareiškėjui naudotis elektros prietaisais kamerų tipo patalpose, pagrįstumas ir teisėtumas.

18. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BVK 70 straipsnio 6 dalies ir 96 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nustatęs, kad pareiškėjas jo prašymu buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų ir perkeltas į kamerų tipo patalpas (izoliacija pareiškėjui taikyta nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d.), darė išvadą, jog pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti.

19. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, kad jo skundas turėjo būti tenkinamas, nes jis nėra padaręs jokio nusižengimo, o jam taikomi apribojimai, kurie yra taikomi nubaustiems nuteistiesiems, padariusiems drausmės pažeidimus, ir tai yra neteisinga.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia primena, kad BVK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. BVK 70 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda.

21. Pagal bylos duomenis atsakovas, patenkinęs pareiškėjo prašymą jį laikyti izoliuotą nuo kitų asmenų ir dėl to perkėlęs pareiškėją į kamerų tipo patalpą, jam neleido naudotis kompiuteriu, televizoriumi, virduliu ir sumuštinių keptuvu (jie buvo paimti iš pareiškėjo dėl to, kad perkėlus pareiškėją į kamerų tipo patalpas jam galioja kamerų tipo patalpų laikymo sąlygos ir neleidžiama naudotis elektros prietaisais (BVK 96 str. 1 d.)). Atsakovas byloje teigė, kad nuteistiesiems, perkeltiems į kamerų tipo patalpas pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį, nustatytos analogiškos laikymo sąlygos kaip ir nuteistiesiems, laikomiems kamerų tipo patalpose kitais pagrindais, t. y. savo noru perkeltų į kamerų tipo patalpas nuteistųjų sąlygas reglamentuoja BVK 86 ir 145 straipsniai.

22. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi šiai bylai aktualias BVK normų nuostatas, reglamentuojančias nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigoje (70 str.), drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas (86 str.), nuteistųjų laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose (145 str.), nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo pagrįstai pritaikyti kalinimo sąlygų apribojimai, kurie yra nustatyti asmenims, bausmę atliekantiems pataisos įstaigos drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltiems į kamerų tipo patalpas už tai, kad jie yra padarę bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą ir jiems paskirta BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta nuobauda (nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas).

23. BVK 72 straipsnis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Šioje byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjas buvo paskirtas į drausmės grupę. Pareiškėjas į kamerų tipo patalpą perkeltas ne dėl to, jog padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą ir jam paskirta nuobauda (perkėlimas į kamerų tipo patalpas). BVK 70 straipsnio 6 dalyje, nustatančioje atvejus, kai nuteistasis gali būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, yra pabrėžta, jog tuo atveju, kai nuteistasis, kuris turi būti izoliuojamas, perkeliamas į kamerų tipo patalpas, toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda.

24. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pabrėžti, kad BVK 70 straipsnio 6 dalyje nėra nukreipimo į BVK 86 ir 145 straipsnių nuostatas, todėl atsakovas be jokio teisėto pagrindo byloje nurodė, kad asmenims pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį perkeltiems į kamerų tipo patalpas, taikomos tos pačios sąlygos, kaip ir nuteistiesiems, paskirtiems į drausmės grupę ar perkeltiems į kamerų tipo patalpas dėl paskirtos nuobaudos.

25. Sistemiškai aiškinant pirmiau aptartas BVK nuostatas, darytina išvada, kad BVK 96 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas yra taikomas nuteistiesiems, atliekantiems bausmę pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltiems į kamerų tipo patalpas dėl padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo ir paskirtos nuobaudos. Pažymėtina, jog nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo, netenkindami pareiškėjo prašymo leisti naudotis jam jo turimais elektros prietaisais, nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių apribojimas pagal BVK 96 straipsnio 1 dalį turėtų būti taikomas ir nuteistiesiems, kurie yra izoliuojami nuo kitų nuteistųjų dėl svarbių priežasčių ir dėl to yra perkeliami į kamerų tipo patalpas. Pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, jog nors pagal BVK nuostatas nuteistieji turi teisę naudotis elektros prietaisais ir kitais daiktais, tačiau ši teisė dėl specifinio laisvės atėmimo bausme nuteistų asmenų teisinio statuso nėra absoliuti bei kad pareiškėjas, žinodamas, jog taikomas BVK 96 straipsnio 1 dalies apribojimas, pats sąmoningai pasirinko minėtą elgesio modelį, nurodė, jog Vilniaus PN, nesuteikdami galimybės (kadangi tokios teisės pareiškėjas neturi) naudotis elektros prietaisais, nepažeidė BVK 96 straipsnio 1 dalies. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar šiuo atveju pareiškėjui buvo taikomas proporcingas ribojimas. Pažymėtina, kad pareiškėjas atsakovui buvo detaliai nurodęs, dėl kokių priežasčių jam yra reikalingas kompiuteris, t. y. tam, kad jis galėtų įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą (b. l. 25).

26. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad nuteistųjų kalinimas paprastai yra susijęs su tam tikrais sunkumais ir ribojimais, tačiau kalinimo metu nuteistieji nepraranda savo teisių, įtvirtintų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Priešingai, tam tikrais atvejais nuteistajam reikalinga papildoma apsauga dėl jo padėties pažeidžiamumo ir dėl to, kad valstybė dėl šio asmens prisiima atsakomybę. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad nuteistojo kalinimo sąlygos užtikrintų pagarbą žmogaus orumui, o įtvirtinti ribojimai neviršytų kančios ir sunkumų, kurie yra neišvengiami kalinimo metu, nuteistojo sveikata ir gerovė taip pat turi būti tinkamai saugomi (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96; 2010 m. sausio 22 d. sprendimą Norbert Sikorski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 17599/05).

27. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad nuteistiesiems turi būti užtikrintos visos Konvencijoje garantuojamos teisės ir laisvės. Įkalinimo aplinkybės, ypač susijusios su saugumu ir nusikaltimų prevencija, pateisina tų teisių apribojimus, tačiau bet koks apribojimas kiekvienu atveju turi būti pagrįstas ir būtinas demokratinėje visuomenėje; „būtinumas“ reiškia, kad teisės į privatų gyvenimą apribojimas turi kilti dėl „primygtinio socialinio poreikio“ ir turi būti proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams. Nustatant šiuos ribojimus valstybėms narėms suteikta vertinimo laisvė, tačiau jos apimtis priklauso nuo daugelio aspektų, įskaitant apribojamos veiklos prigimtį ir apribojimais siekiamų tikslų. Bet kuriuo atveju, valstybei tenka pareiga įrodyti, kad būtinybė nustatyti apribojimą atsirado dėl primygtinio socialinio poreikio (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą Kazlauskas ir Nanartonis prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 234/15 ir 22357/15). EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, jog valstybės gali nustatyti tam tikrus reikalavimus, kokius daiktus nuteistieji gali turėti, tačiau pabrėžė, kad tokiais reikalavimais (tam tikrais draudimais) turi būti siekiama teisėto tikslo. Aptariamos valstybės laisvės apimtis, ypač kalbant apie teisės aktuose įtvirtintus visiškus draudimus, priklauso nuo daugelio aspektų, įskaitant apribojamos veiklos prigimtį, apribojimais siekiamų tikslų ir to, ar apribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje.

28. Atsakovas, taikydamas pareiškėjui ribojimą naudotis elektros prietaisais, nenurodė jokių argumentų, kad pareiškėjui nustatytas ribojimas naudotis elektros prietaisais atsirado dėl primygtinio socialinio poreikio ir buvo proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams. Tokių aplinkybių Departamentas ir pirmosios instancijos teismas nenustatė, išnagrinėję pareiškėjo skundus.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BVK 96 straipsnio 1 dalies nuostatą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens raštai yra pagrįsti. Nustatyta, kad pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. 42-1157(1), Kalėjimų departamento 2018 m. sausio 29 d. raštą Nr. 2S-329 yra pagrįsti ir turėjo būti patenkinti, todėl panaikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti šie skundo reikalavimai, ir šie reikalavimai tenkintini.

30. Pareiškėjas skunde buvo suformulavęs reikalavimą įpareigoti atsakovą Vilniaus PN administraciją leisti pareiškėjui naudotis elektros prietaisais kamerų tipo patalpose, tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjas pagal ABTĮ 70 straipsnio 6 dalį buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d., pareiškėjas apeliaciniame skunde nėra nurodęs jokių aplinkybių ir pateikęs įrodymų, jog jis bausmę ir toliau atlieka kamerų tipo patalpose, į kurias yra perkeltas pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį, todėl darytina išvada, jog negali būti tenkinamas pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą Vilniaus PN administraciją leisti pareiškėjui naudotis elektros prietaisais kamerų tipo patalpose. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinimas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Vilniaus pataisos namų 2017 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. 42-1157(1), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. sausio 29 d. raštą Nr. 2S-329.

Kitą skundo dalį atmesti.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė