2019-10-16 Nr. AB-19768-3-64-3-01856-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1117-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01856-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Šiaulių AVPK) 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 17-IL-40-00861-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą dėl R. R. prašymo priimti naują sprendimą – išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas naikintinas dėl netinkamos smurtinio nusikaltimo aiškinimo sąvokos. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) nėra detalizuota tyčinio smurtinio nusikaltimo sąvoka, todėl tyčinio smurtinio nusikaltimo vertinimas turėtų būti atliekamas pagal konkrečios bylos aplinkybes. Paprastai smurtu suprantamas sąmoningas jėgos taikymas, siekiant sužeisti ar įžeisti kitą asmenį. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, fizinis smurtas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos (atimama gyvybė, sukeliamas sveikatos sutrikdymas, skausmas ar kitos fizinės kančios, atimama laisvė, sukeliama bejėgiškumo ar kita nenatūrali būklė).

Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir kt. Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikta smurtinio nusikaltimo sąvoka, bet smurtiniai nusikaltimai detalizuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1R-88 patvirtintame Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąraše. Šiame sąraše BK 153 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos nėra.

Iš pareiškėjo atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-45-457/2012 priimto 2012 m. rugsėjo 12 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio akivaizdu, kad jis jokių smurtinių veiksmų byloje pripažintų nukentėjusiųjų atžvilgiu neatliko. Pareiškėjas pripažintas kaltu dėl to, kad Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos sporto salėje, ten vykusių varžybų „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ metu, būdamas kūno kultūros mokytoju, rankomis lietė nukentėjusiąsias. Dėl to darytina išvada, kad nusikalstama veika, už kurią nuteistas pareiškėjas, negalėjo būti pripažinta kaip Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu smurtiniu nusikaltimu.

Pareiškėjo nuomone, minėtos aplinkybės buvo pagrindas spręsti, kad Sprendimo motyvai, kuriais atsakovas grindė atsisakymą išduoti leidimą, nebuvo pagrįsti teisės normomis, kadangi Sprendimas savo turiniu prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams, ir tai buvo pagrindas jį panaikinti.

3. Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad R. R. 2017 m. rugsėjo 28 d. pateikė prašymą (reg. Nr. 17-G-40-01380-e) dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo. Prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad R. R. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 14-IL-40-03252-e, vadovaujantis Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kaip asmeniui neatitinkančiam nepriekaištingos reputacijos kriterijų ir turinčiam teistumą, buvo panaikintas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas nurodė, kad R. R. 2012 m. rugsėjo 12 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 153 straipsnį (mažamečio asmens tvirkinimas) ir jam skirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 9 mėnesiams. Nusikaltimas pagal BK 153 straipsnį (BK XXI skyrius) priskiriamas prie nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Pagal Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pateiktą smurtinio nusikaltimo aiškinimą, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui požymių turinti veika laikoma smurtiniu nusikaltimu. Už nusikaltimo pagal BK 153 straipsnio padarymą numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, todėl Šiaulių AVPK 2017 m. spalio 17 d. priėmė Sprendimą, kuriuo R. R., kaip asmeniui neatitinkančiam nepriekaištingos reputacijos kriterijų, atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo R. R. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnyje – mažamečio asmens tvirkinimas (baudžiamajame kodekse numatytas laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų). Pareiškėjui skirtas laisvės atėmimas 1 metams ir 9 mėnesiams. 2017 m. gegužės 12 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nutartimi R. R. panaikintas teistumas pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 153 straipsnį.

7. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtino, kad R. R. padarė nusikalstamą veiką, atitinkančią BK 153 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius (mažamečio asmens tvirkinimas). Ši nusikalstama veika priskirtina apysunkiams nusikaltimams, už jos padarymą sankcijoje nustatyta maksimali bausmė yra iki 5 metų laisvės atėmimo. Teismo nuomone, minėto nusikaltimo sudėtyje yra įtvirtinti ne tik seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui požymių turinti veika, bet ir psichologinio smurto požymiai, pastarieji įrodyti baudžiamojoje byloje. 2012 m. rugsėjo 12 d. teismo nuosprendyje nurodyta (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis), jog pareiškėjas mažamečių nukentėjusiųjų atžvilgiu atliko tvirkinamuosius veiksmus, pasinaudodamas savo, kaip mokytojo padėtimi bei nukentėjusiųjų bejėgiška būkle – mažametyste, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą. Nukentėjusiosioms sukėlė iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir galimai sutrikdydamas jų fizinį ir psichologinį vystymąsi, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo nuomone, jog buvo padarytas nesmurtinis nusikaltimas.

8. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitiko nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

9. Teismas pažymėjo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatant sąlygas, pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal BK specialiąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal BK nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytus aptariamo įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Teismo vertinimu, ši išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą praktiką (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015).

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateikė išaiškinimą, jog teistumas lemia asmeniui ne tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pavyzdžiui, vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi. Teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje 1–4 punktuose įtvirtinto reguliavimo prasme yra svarbus būtent pastarasis nuteisimo aspektas.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjo teistumas už atitinkamą BK numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimui. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą, atmestas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Šiaulių AVPK dėl R. R. prašymo priimti naują sprendimą – išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus).

III. 12. Pareiškėjas R. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą, kuriuo jo skundas atmestas ir įpareigoti atsakovą dėl R. R. prašymo priimti naują sprendimą – išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus).

13. Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje nebuvo ginčo dėl to, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto ar šio straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktų sąlygos negali būti siejamos su teistumo išnykimu, pareiškėjas Sprendimo neskundė tuo pagrindu, kad jam teistumas yra išnykęs, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime dėl to išsamiai pasisakė. Šios bylos ginčo esmę sudaro tai, ar Šiaulių AVPK Sprendimu pareiškėjo teistumą pagal BK 153 straipsnį pagrįstai pripažino sudarančiu pagrindą pareiškėją nelaikyti nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ar padarytas nusikaltimas yra tyčinis smurtinis.

14. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvai labai formalūs ir išvada, kad nusikaltimas, už kurį nuteistas pareiškėjas, yra tyčinis smurtinis pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra nepagrįsti, nes, nei minėtoje įstatymo nuostatoje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nesant sąvokos „tyčinis smurtinis nusikaltimas“ išaiškinimo, net nesant nuorodos į kitą įstatymą ar poįstatyminį aktą, ši sąvoka yra vertinamoji. Pareiškėjas pažymi, kad Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies įgyvendinimui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 113, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija buvo įgaliota parengti ir patvirtinti smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašą. Šiame sąraše BK 153 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos nėra. Be to, pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarijos Teisės departamentas išvadoje dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (2010 m. lapkričio 17 d. Nr. XIP-1390(3)) pasisakė, kad nėra aiškus projektu keičiamo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje 1 punkte minimos sąvokos „smurtinis nusikaltimas“ teisinis turinys, siekiant išvengti skirtingo projekte vartojamų sąvokų interpretavimo, siūlyta konkrečiai įvardinti BK skyrius ar išvardinti straipsnius, kuriuose reglamentuotos nusikalstamos veikos šio įstatymo kontekste yra laikomos smurtinėmis, tačiau Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas priimtas neatsižvelgiant į Teisės departamento rekomendacijas, ir dabar kyla ginčas taikant šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą ir aiškinant tyčinio smurtinio nusikaltimo sąvoką.

15. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjas naudojo psichologinį smurtą, nes jo nebuvo ir jis baudžiamojoje byloje Nr. 1-45-457/2012 nebuvo nustatytas, tik R. R. veiksmų pasekmės nuosprendyje nurodytos kaip galimai sutrikdžiusios nukentėjusiųjų fizinį ir psichologinį vystymąsi. Net ir pripažinus pareiškėją kaltu pagal BK 153 straipsnį, tai nerodytų R. R. polinkio neteisėtais tikslais panaudoti ginklus. Pareiškėjo teigimu, dėl jo nuteisimo pagal BK 153 straipsnį pareiškėjas nepagrįstai nelaikomas nepriekaištingos reputacijos.

16. Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

17. Atsakovas teigia, kad pagal 2005 m. birželio 30 d. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo Nr. X-296 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą smurtinio nusikaltimo aiškinimą, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui požymių turinti veika laikoma smurtiniu nusikaltimu. Už nusikaltimo pagal BK 153 straipsnio padarymą numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, todėl Šiaulių AVPK buvo priimtas Sprendimas, kuriuo R. R., kaip asmeniui neatitinkančiam nepriekaištingos reputacijos kriterijų, atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVPK 2017 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 17-IL-40-00861-e, kuriuo, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus.

19. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos.

20. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

21. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-45-457/2012 buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnyje ir nuteistas 1 metų ir 9 mėnesių trukmės laisvės apribojimu.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto aiškinimu ir taikymu, nes, pareiškėjo nuomone, nusikaltimas, už kurio padarymą jis yra nuteistas, nėra tyčinis smurtinis nusikaltimas.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio1 dalis).

24. ABTĮ 4 straipsnio 7 dalis nustato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

25. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, tačiau jame nėra įtvirtinta nuostatos „tyčinis smurtinis nusikaltimas“ samprata, todėl, aiškinant šią Ginklų ir šaudmenų kontrolės nuostatą, pagal analogiją taikyti įstatymai, reglamentuojantys baudžiamosios justicijos įgyvendinimą.

26. Nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas yra baudžiamojo proceso teisės institutas. Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 46 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, patyrė žalos dėl smurtinio nusikaltimo, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras iš karto po asmens pripažinimo nukentėjusiuoju privalo jį informuoti apie teisę gauti kompensaciją pagal Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymą.

27. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatyme yra apibrėžta smurtinio nusikaltimo sąvoka. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. X-1843 redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 1 d.) nustatė, kad smurtinis nusikaltimas – Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, arba apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui požymių turinti veika. Smurtiniu nusikaltimu nelaikoma Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kuria žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas, kuria žmogus buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas. Analogiška norma yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančioje Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2019 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIII-1928 redakcija) nustatančioje, kad smurtinis nusikaltimas – Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nurodyto nusikaltimo sudėties požymių turinti veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, arba apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui sudėties požymių turinti veika.

28. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, pagrįstai pagal įstatymo analogiją taikė skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusias Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. X-1843 redakcija) nuostatas.

29. BK 153 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-98 redakcija, galiojusi iki 2014 m. kovo 25 d.) buvo įtvirtinta, jog tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus, baudžiamas laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. BK 11 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo.

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėtina, kad BK 153 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Nusikaltimas, numatytas BK 153 straipsnyje padaromas veikiant tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014).

31. Taigi nusikaltimas, numatytas BK 153 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-98 redakcija) yra apysunkis tyčinis nusikaltimas, kuriuo yra kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą, todėl atitinka visus smurtinio nusikaltimo požymius, numatytus pagal analogiją šioje byloje taikytinose minėtose Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo nuostatose, todėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto kontekste yra pripažintinas tyčiniu smurtiniu nusikaltimu, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

32. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. X-1843 redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2019 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIII-1928 redakcija) numatyta, kad smurtinių nusikaltimų sąrašą tvirtina Fondo programos vykdytojas.

33. Įgyvendindamas šiuos Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatyme įtvirtintus įgaliojimus, Teisingumo ministras 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1R-88 yra patvirtinęs Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašą, į kurį nusikaltimas, numatytas BK 153 straipsnyje, nėra įtrauktas.

34. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo turinys negali būti aiškinamas remiantis tuo, kaip jį interpretavo Vyriausybė ar kitos institucijos, pagal savo kompetenciją leisdamos poįstatyminius teisės aktus, kuriais siekiama įgyvendinti atitinkamų įstatymų nuostatas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas). Taip pat, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, jog įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu.

35. Atsižvelgiant į paminėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, nagrinėjamoje byloje pagal analogiją taikytino Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo normų, apibrėžiančių smurtinio nusikaltimo sąvoką, turinio aiškinimui Teisingumo ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymas Nr. 1R-88 neturi reikšmės.

36. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir teisėtai, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus.

37. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o jį panaikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė