2018-03-21 Nr. AB-6007-3-64-3-02720-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1129-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02720-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir areštinė) periodiškai nuo 2004 iki 2012 metų. Kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 3 asmenų. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, purvina. Vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios kameros erdvės, todėl pareiškėjas turėjo naudotis tualetu kitų asmenų akivaizdoje, o tai žemino jo orumą. Pareiškėjo asmens apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, t. y. savo asmeninius daiktus buvo priverstas dėti ant purvinų grindų, esant žemai oro temperatūrai, turėjo nusirengti. Dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad negalėjo kreiptis į teismą ankščiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, iki šiol su jais yra susipažinęs tik iš nuogirdų. Kadangi minėti sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) jokio senaties termino nenustato, todėl tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

4. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Šiaulių AVPK prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jo laikymo areštinėje metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas.

6. Šiaulių AVPK taip pat pabrėžė, kad visi duomenys, susiję su pareiškėjo laikymu areštinėje nuo 2004 iki 2012 metų, jau pasibaigus jų saugojimo terminui, yra sunaikinti.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo M. L. skundą atmetė.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą dėl to, jog nuo 2004 iki 2012 metų periodiškai buvo laikomas netinkamomis sąlygomis areštinėje. Pareiškėjas teismui skundą padavė 2016 m. gruodžio 1 d., todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teisme nagrinėjamoje byloje, o Šiaulių AVPK prašė taikyti ieškinio senatį šioje byloje.

9. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Senaties termino įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant.

10. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjo laisvė buvo apribota, negali pateisinti trejų metų ieškinio senaties termino praleidimo. Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu.

11. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kadangi byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

12. Taigi teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikė ieškinio senatį ir dėl to pareiškėjo skundą atmetė.

III. 13. Pareiškėjas M. L. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas nemotyvavo, kodėl atsisakė vadovautis ginčui aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, sprendžiant dėl jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

15. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

16. Šiaulių AVPK nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra tik nepagrįsta pareiškėjo nuomonė. Atsakovo atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Apeliacijos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo M. L. skundas dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato areštinėje nuo 2004 iki 2012 metų, pagrįstumas ir teisėtumas.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

20. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

21. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje nustatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis). Šis teismas pripažįsta senaties instituto nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2016 m. gruodžio 1 d. (b. l. 11), nors prašo atlyginti neturtinę žalą už netinkamas laikymo sąlygas areštinėje nuo 2004 iki 2012 metų. Taigi pareiškėjas padavė skundą, pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam trejų metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiaulių AVPK prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.

23. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

24. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos neigiamų patyrimų areštinėje metu. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turėjo suvokti.

25. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt savo pažeistas teises. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose (tarp jų ir areštinėse) sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui turintį tekti laikymo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika.

26. Taigi teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjo nurodytos priežastys (t. y. tai, kad nebuvo į lietuvių kalbą išversta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, jo laisvė buvo apribota, jis nežinojo aktualių teisės aktų) nepateisina to, kad jis praleido ieškinio senaties terminą. Juolab iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad šis procesinis dokumentas buvo grindžiamas iš esmės nacionalinių teisės aktų normų pažeidimu.

27. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

28. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo skundą.

29. Dėl pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, pažymėtina, kad senaties termino praleidimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų, o tai reiškia, jog ginčui teisingai išspręsti neturi esminės teisinės reikšmės skunde išdėstyti argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo kalinimo sąlygų ar nesirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika apskaičiuojant neturtinės žalos dydį.

30. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė