2022-07-13 Nr. AB-19049-3-61-3-01092-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3132-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01092-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 22S48294 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

2. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas neobjektyviai, nevisapusiškai ištyrė su jo asmenybe susijusias aplinkybes, netinkamai interpretavo surinktą informaciją apie kilmės valstybę, pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1-3 dalies punkto nuostatas, jam turėjo būti suteiktas pabėgėlio statutas ar papildoma apsauga. Pareiškėjui prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas turėtų būti panaikintas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų.

3. Preiškėjas teigė, kad jis gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kartu su tėvais, priklauso (duomenys neskelbtini), nevedęs, nepriklauso jokiai partijai. Nors (duomenys neskelbtini) yra besivystanti šalis, tačiau dėl istoriškai susiklosčiusių sąlygų nemažai daliai žmonių, ypač iš jaunimo tarpo, pragyvenimo sąlygos yra labai sunkios, ryškūs sunkumai ir problemos neigiamai veikia visuomenę, klesti korupcija, dažni etniniai konfliktai. Užtikrinti saugias ir sveikas pragyvenimo sąlygas šeimai (duomenys neskelbtini)yra labai sunku, šalyje išplitęs nusikalstamumas, beveik nevaržomai veikia nusikalstamos ginkluotos grupuotės (pavyzdžiui, B. H. teroristinė grupuotė ir kt.), klesti prekyba žmonėmis, žmonių pagrobimai, dažni nužudymai, todėl išsigandęs tikėtino situacijos pablogėjimo ir galimai kilsiančios grėsmės saugiai sutvarkyti savo asmeninį ir šeimos gyvenimą, atsižvelgęs, į aukštą nusikalstamumo lygį šalyje bei gresiantį pavojų, pareiškėjas nusprendė išvykti iš (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, kurios leidžia padaryti išvadą, jog jam realiai grėsė persekiojimo ir / ar susidorojimo pavojus, o įvertinus dabartinę situaciją šalyje, toks pavojus tebegresia ir iki šiol. Todėl, būtina išsiaiškinti (nustatyti) ne tik visas reikšmingas su pareiškėjo aplinka jo kilmės šalyje sietinas aplinkybes, ir jas įvertinti ne tik individualiai, bet ir sistemiškai, be to, jų galimos raidos artimiausioje perspektyvoje aspektu. Tuo tarpu, atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjui kylančią ir tos situacijos sąlygojamą pavojų bei tuo pagrindu atsirandančią pareiškėjo baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė jam (tyrimui) keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų.

5. Pareiškėjas manė, kad atsakovo sprendimo dalis nesuteikti jam papildomos apsaugos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu yra nepagrįstas, nes atsakovas, darydamas išvadas apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), vadovavosi Europos prieglobsčio ir paramos biuro (toliau – ir EPPB) (2021 m.) ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taip pat pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento sprendimo dalimi, kuriuo jis yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nuspręsta įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, nes jis bendradarbiavo su institucijomis, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Be to, draudimas atvykti maksimaliam terminui nėra proporcingas, nes pareiškėjas teikė tikrovę atitinkančią informaciją, jo nurodytos aplinkybės paremtos komplikuota kilmės valstybės padėtimi, jis nepiktnaudžiavimo procesu, siekė saugumo. Todėl pareiškėjo atžvilgiu taikyti maksimalų draudimą atvykti nėra nei teisinga, nei proporcinga.

6. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas nenurodė jam tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo įvertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje nėra beatodairiško smurto, dėl kurio kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, Migracijos departamentas atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su Sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti šį sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kodėl jam kyla didesnė rizika susidurti su beatodairišku smurtu kilmės valstybėje. Pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) neegzistuoja beatodairiškas smurtas ir vien dėl buvimo teritorijoje nekyla grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė.

9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ir nustatytu draudimu pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas Šengeno erdvės valstybes, nes pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentui priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, privaloma uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai, bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną ir atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę. Todėl visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, Sprendimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. teismas pakeitė Sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstė taip: „Uždrausti M. M. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi M. M. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

12. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad:

12.1. pirminės apklausos metu pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini).

12.2. Antrinės apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl to, kad ten vyksta daug pagrobimų. Gali būti pagrobtas vykstant pakeliui į darbą, gatvėse mėtosi kūno dalys. Tuo atveju, jei (duomenys neskelbtini) esi pagrobiamas, šeima turi sumokėti didžiulius pinigus, bet prieglobsčio prašytojo šeima nėra pasiturinti, todėl jis nusprendė ieškoti saugesnės šalies. Pareiškėjas teigė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir į (duomenys neskelbtini) atsikraustė dar tuomet, kai buvo vaikas, iš jo tyčiodavosi, nes jis buvo nevietinis. (Duomenys neskelbtini) nėra saugi valstybė, vis daugėja pagrobimų, jo draugas, su kuriuo dirbo, buvo pagrobtas (grobiami net policijos pareigūnai). Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) negrasino, tačiau buvo žeminamas dėl to, nes nėra vietinis. Be to, pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei, tačiau jis nesvarstė persikelti į (duomenys neskelbtini) valstijas, kuriose gyvena daugiau tos pačios etninės grupės asmenų. Teigė, kad pasiekti Lietuvą jam padėjo vyras, kuris parūpino dokumentus, pareiškėjas jokios keliavimo patirties neturėjo, manė, kad į Lietuvą vyksta legaliu būdu, į Baltarusiją atvyko su (duomenys neskelbtini) pasu, tačiau pasą pametė pakeliui į Lietuvą.

12.3. Migracijos departamentas, skubos tvarka išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir Sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13. Teismas, apžvelgęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, teismų praktiką, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, Migracijos departamento surinktą informaciją apie kilmės šalį, nustatė, kad pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės į Lietuvą nulėmė ekonominė situacija (duomenys neskelbtini), pareiškėjo baimė – subjektyvus faktorius – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, bet objektyviais faktoriais – konkrečiomis su prieglobsčio prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis. Tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija patvirtino, jog dažniausiai pagrobimų aukomis tampa moksleiviai ir studentai, o pareiškėjas teigė, kad jau kelis metus dirba – apie mokslą nieko neminėjo. Taip pat teismas pastebėjo, kad daugiausia smurtas ir pagrobimai vyksta (duomenys neskelbtini), kur gyveno pareiškėjas. (Duomenys neskelbtini) daugiausia grobiami moksleiviai ir studentai, taip pat šie veiksmai nėra plačiai paplitę prieglobsčio prašytojo gyvenamoje teritorijoje, byloje nėra nustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė faktinių aplinkybių, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė, o pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ginčijamuose sprendimuose daromas išvadas. Bylos nagrinėjimo metu teismas nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojamos baimės nelaikė visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nebuvo įvykdyta, teismas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pabėgėlio statuso nesuteikė.

14. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje suteikimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei Migracijos departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Teismas įvertino, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjui. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes, į kilmės šalies informaciją (pareiškėjo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini)), nusprendė, kad beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, vadovavosi kilmės valstybės informacija, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atsakingai ir visapusiškai įvertino pareiškėjo individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pagal kilmės valstybės informaciją įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau nė vienoje (duomenys neskelbtini) valstijose beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

16. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamentas neįvertino, ar pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei, nes Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra neišskiria padidintos rizikos asmenų grupių (duomenys neskelbtini). Be to, teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kodėl jam kyla didesnė rizika susidurti su beatodairišku smurtu kilmės valstybėje, o pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) neegzistuoja beatodairiškas smurtas ir vien dėl buvimo teritorijoje nekyla grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė.

17. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju negali sutikti su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad pagal Tvarkos dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, ir jį detalizuojantį Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka) 44.4.1 papunktį, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 p.).

18. Teismo vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų daryti įtaką maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymui. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

19. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, jog pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Sprendime nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Tačiau teismas pažymėjo, kad šiuo atveju, kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 21. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

22. Pareiškėjo teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Pareiškėjas vertina, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kilmės šalyje gresia pavojus dėl bendros padėties šalyje ir dėl to, kad pareiškėjas ten yra persekiojamas.

23. Nagrinėjamu atveju atsakovas subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Įstatymo ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinumu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

24. Pareiškėjas pabrėžia, kad yra paprastas žmogus, užaugo ne europietiškoje kultūroje, neturi gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra sudėtingas. Pareiškėjas nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Tai, kad, atsakovo manymu, pareiškėjo pasakojimas nebuvo itin išsamus ar nuoseklus, lėmė ta aplinkybė, jog apklausa vyko dalyvaujant vertėjams ir pareiškėjas buvo skatinamas kalbėti trumpais sakiniais.

25. Pareiškėjas nurodė, kad jam grėsmė kilo dėl pilietinės aktyvios pozicijos pasisakant prieš (duomenys neskelbtini) vyriausybę, o toks elgesys iššaukia ne tik vyriausybės atstovų, bet ir politinių oponentų neigiamą reakciją, siekį susidoroti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie užpuolimus patvirtino, jog jis savo kilmės šalyje politinės ir pilietinės pozicijos išreikšti laisvai negali. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje formuojama pozicija, jog, sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo dėl politinių įsitikinimų, svarbu nustatyti, ar juos galima laisvai išreikšti (žr., pvz., 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-38800-415/2019). Taigi, Migracijos departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo klausimą, turėjo atsakyti, ar pareiškėjas gali laisvai reikšti savo nuomonę dėl (duomenys neskelbtini) režimo, ar tai gresia sankcijomis ir rizikomis tiek tiesiogiai iš vyriausybės, tiek ir sukarintų bei jėgos politiką vykdančių politinių partijų.

26. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

27. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, atsakovas akcentuoja, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

32. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 33. Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, dėl to Sprendimo dalį pakeitė ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai teismas pakeitė ir kitą Sprendimo dalį ir nutardamas įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Likusios skundo dalies teismas netenkino.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

36. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

38. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

39. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

41. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

42. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Savo ruožtu teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė aplinkybėmis, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes ten vyksta politiniai neramumai, sprogimo metu buvo sužeistas, o jo mama žuvo. Antrinės apklausos metu pareiškėjas nurodė tai, kad jam asmeniškai niekas negrasino, tačiau bijo, kad gali būti pagrobtas. Migracijos departamentas Sprendime pažymėjo, kad pagrobimai (duomenys neskelbtini) yra itin dažni ir tapo tam tikra ginkluotų grupuočių pasipelnymo veikla, tačiau dažniausiai pagrobimų aukomis tampa moksleiviai ir studentai, o pareiškėjas nurodė, kad yra dirbantis asmuo. Migracijos departamentas Sprendime taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad daugiausiai smurtas ir pagrobimai vyksta (duomenys neskelbtini)valstijose, bet ne (duomenys neskelbtini), kur gyveno pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta faktinių aplinkybių, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jam kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat nėra aplinkybių, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Taigi, tyrimo metu nenustačius persekiojimo požymių, t. y. neidentifikavus faktinių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini)grėsė arba gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, pagrįstai konstatuota, jog prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

44. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės į Lietuvą nulėmė ekonominė situacija (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju matyti, kad pareiškėjo nenoras grįžti į kilmės valstybę grindžiamas išimtinai tik ekonominėmis priežastimis, kurios nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės bei nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui nenurodė aplinkybių, kad kilmės valstybėje jis bus persekiojamas, susidurs su grasinimais ar kitais pavojais, o antrinės apklausos metu netgi patvirtino, jog asmeniškai jam niekas negrasino. Šiuo atveju matyti, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko ne dėl jam tariamai gresiančio pavojaus, o dėl geresnių gyvenimo sąlygų (ekonominių priežasčių), tačiau tokios išvykimo iš kilmės šalies priežastys nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės bei atitinkamai nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

45. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Iš byloje esančių duomenų (žr. 2021 m. EPPB (angl. (duomenys neskelbtini), 2021) gairės) nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), beatodairiškas smurtas būtų tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taip pat nenustatyta, kad šiuo metu pareiškėjo kilmės valstybėje vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, dėl kurių pareiškėjui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra, todėl pagrįstai konstatuota, jog prieglobsčio prašytojas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.

46. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojamas ar kiltų kokia nors grėsmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, todėl atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Tai pat pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog Migracijos departamente apklausa vyko dalyvaujant vertėjams ir pareiškėjas buvo skatinamas kalbėti trumpais sakiniais, tačiau teisėjų kolegija, išklausiusi vykusios apklausos garso įrašą, nenustatė, kad pareiškėjui būtų ribojama teisė pasisakyti.

47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pareiškėjo priverstinio išsiuntimo į kilmės valstybę ir draudimo jam atvykti dvejus metus į Lietuvos Respubliką. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, šios sprendimo dalys yra pagrįstos ir teisėtos. Pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl paminėtos sprendimo dalys yra nepagrįstos, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijamas Sprendimas priimtas nepažeidus priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

49. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė