2016-02-25 Nr. BB-837-1-76-1-00145-2012-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-74-511/2016

Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00145-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.13.1;

2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistajam M. G.,

gynėjui advokatui Rolandui Vaitekūnui,

nukentėjusiosioms D. B., I. B.,

civilinio atsakovo atstovui Andriui Ziniukui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. ir civilinio atsakovo AB „P“ atstovo vyr. juristo Andriaus Ziniuko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu M. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 176 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo M. G. nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį 35 MGL (1318,1 Eur) bauda.

Iš AB „P“ filialo „G“ priteista: D. B., I. B. ir J. B. kiekvienai po 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti, D. B. – 2155,36 Eur turtinei žalai atlyginti. D. B. ieškinys dėl 553,75 Eur priteisimo atmestas.

Iš nuteistojo M. G. D. B. priteista 868,49 Eur proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Eligijaus Gladučio pranešimą, nuteistojo, jo gynėjo ir civilinio atsakovo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiųjų, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. G. nuteistas už tai, kad, eidamas AB „P“ filialo „G“ statybos darbų vadovo pareigas, pagal 2011 m. gruodžio 19 d. direktoriaus įsakymą Nr. 81 būdamas atsakingas už saugą ir sveikatos darbe kontrolę statybos objekte NPS-29, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal 2012 m. vasario 27 d. paskyrą-leidimą atliekant statinio paprastąjį remontą – senos siurblinės rekonstrukciją naudojant mobiliuosius pastolius, šioje darbo vietoje nepakankamai užtikrino saugos ir sveikatos darbe vidinę kontrolę, t. y. 2012 m. vasario 27 d. išrašius paskyrą-leidimą ir V.

B. pasirašytinai supažindinus su galimais pavojaus veiksniais ir priemonėmis nuo jų apsisaugoti, kad būtų įgyvendintos paskyroje-leidime nurodytos darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės, laiku nenumatė ir neįgyvendino tinkamų kolektyvinių saugos priemonių, saugančių darbuotojus nuo įkritimo į šulinį, ir taip pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 3 punkto reikalavimą, kad „Darbdaviui atstovaujantis asmuo, pagal darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje sprendžia, kokias kolektyvines saugos priemones naudoti, organizuoja kolektyvinių apsaugos priemonių įrengimą <...>, diegia saugius darbo bei technologijos procesus“, AB „P“ filialo „G“ 2007 m. gegužės 14 d. statybos darbų vadovo pareiginių nuostatų Nr. 21 19 ir 20.1 punktų reikalavimus, kad „statybos darbų vadovas <...> užtikrina LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, LR darbo kodekso, poįstatyminių aktų ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų vykdymą: <...> imasi priemonių, kad <...> darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus“, taip pat netinkamai naudojo kolektyvines saugos priemones: neužtikrino, kad siurblinė būtų aptverta šulinio aptvarais, nenaudojo kitų lygiaverčių apsaugos priemonių, neįvertino būsimų darbų aukštyje rizikos ir taip pažeidė Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT-500 21 punkto, kad „šuliniai, šurfai ir <...> turi būti uždengti dangčiais, skydais arba aptverti.

Aptvarai, apsaugantys nuo kritimo iš aukščio, turi būti ne žemesni kaip 1,1 m, su porankiu viršuje, 0,15 m aukščio ištisine papėdės juosta apačioje ir 0,5 m aukštyje nuo pakloto paviršiaus – su viduriniu tašeliu, arba būtina naudoti kitas lygiavertes apsaugos priemones“, ir 46 punkto, kad „priemonės, skirtos darbo vietai paaukštinti, turi būti stabilios, <...> jei jos aukštesnės kaip 1,3 m – privalo turėti aptvarus, apsaugančius darbuotojus nuo kritimo“, reikalavimus. Dėl to 2012 m. kovo 6 d., apie 12.30 val., statybos objekte NPS-29, esančiame (duomenys neskelbtini), įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu V.

B., atlikdamas siurblinės šulinio rekonstrukcijos darbus, nukrito nuo mobilaus bokštelio į 8 m gylio šulinį ant betoninės dangos ir patyrė stiprų galvos sumušimą, nuo kurio 2012 m. kovo 6 d., apie 12.30 val., mirė.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. G. ir civilinio atsakovo atstovas prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

2.1. Nuteistasis M. G. ir civilinio atsakovo AB „P“ atstovas padavė bendrai surašytą kasacinį skundą, tačiau iš jo turinio matyti, kad nuteistasis jame ginčija savo kaltę, priežastinį ryšį su kilusiais padariniais, teigia, jog apkaltinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimus, o civilinio atsakovo atstovas ginčija tik civilinį ieškinį, kaip ir nustatyta BPK 367 straipsnio 2 dalyje. Dėl to bendrai paduoto kasacinio skundo argumentai dėstomi atskirai.

3. Nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų. Anot nuteistojo, teismas netinkamai vertino įrodymus, nes visų jų tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neištyrė ir neįvertino, vadovavosi vien tik kaltinančiais įrodymais, o jo nekaltumą patvirtinančių įrodymų nevertino, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstos patikimais ir neginčijamais įrodymais, o vien tik prielaidomis ir spėjimais (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Taip pat teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes nepašalintas abejones ir prieštaravimus vertino jo nenaudai. Nuteistojo teigimu, apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymai nepakankami jo kaltei pagrįsti, tarp jo veiksmų ir nelaimingo atsitikimo nėra tiesioginio priežastinio ryšio, nėra pagrindo teigti, kad nelaimingą atsitikimą lėmė netinkama, pažeidžianti teisės aktus darbo aplinka ir darbo vieta, už kurią jis buvo atsakingas.

3.1. Nuteistasis nurodo, kad statybos objekte dirbusių darbuotojų darbo vieta ir aplinka atitiko darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus ir buvo įrengta taip, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų ir pavojingų rizikos veiksnių. Pavojingų darbų zona buvo aptverta metaliniais tvoros segmentais, o metalinių tvoros segmentų ir tašų derinys, naudotas kaip skydas, kuriuo prieš pietus ar darbo pabaigoje būdavo uždengiama šulinio anga, užtikrino pakankamą apsaugą nuo įkritimo į šulinį. Nuteistojo parodymus, kad prieš išvykdamas iš objekto jis nurodė V. B. su A. Š. uždengti šulinio šachtos angą, patvirtina liudytojų parodymai. Darydamas išvadą, kad šulinio šachtos anga prieš einant pietauti nebuvo uždengta, teismas nevertino nuteistojo parodymų ir byloje esančių nuotraukų, kuriose matyti prie šulinio šachtos numesti tvoros segmentai, o liudytojų T. V. ir A. Š. parodymus vertino paėmęs jų dalį iš konteksto ir nelyginęs su kitais bylos duomenims. V. B. pats galėjo nuimti tvoros segmentus nuo šulinio angos, nes, pagal nuteistojo ir liudytojų A. Š. ir T. V. parodymus, tvoros segmentas buvo pakankamai lengvas, o, pagal eksperto G. Serbentos paaiškinimus, neseniai prieš įvykį suvartotas alkoholis V. B. įvykio metu dar neturėjo maksimalaus poveikio.

3.2. Pasak nuteistojo M. G., nelaimingas atsitikimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su V. B. padarytais darbo drausmės pažeidimais.

3.2.1. V. B. pradėjo dirbti neteisėtai, nepaisydamas vadovaujantis norminiais aktais nuteistojo nurodymo nesant jo (darbų vadovo) nedirbti ir neiti į pavojingų darbų zoną, tą patvirtina liudytojų T. V. ir A. Š. parodymai. Teismo išvada, kad nurodymas darbo laiku nedirbti yra akivaizdžiai neteisėtas, yra nelogiška.

3.2.2. V. B. nenaudojo apsaugos diržo, kuris būtų apsaugojęs jį nuo įkritimo į šachtą. Apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra jokių duomenų, jog V. B. ši individualios apsaugos priemonė buvo išduota, tačiau neaptarti ir neįvertinti nuteistojo ir liudytojų A. Š. bei T. V. parodymai, kad apsaugos diržas V. B. buvo išduotas. Nuteistasis nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrengta tinkama diržų tvirtinimo vieta. Apsaugos diržai buvo tvirtinami prie netoli šulinio angos esančio objekto, skirto diržams pritvirtinti, ir tai matyti nuotraukose. Teismas šios aplinkybės netyrė ir kilusį neaiškumą vertino nuteistojo nenaudai.

3.2.3. Nuteistasis tvirtina, kad sunkus V. B. girtumas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais, nes nukentėjusysis, nepaisydamas darbų vadovo draudimo, pašalino kliūtis ir įėjo į uždraustą pavojingų darbų zoną.

3.3. M. G. nurodo, kad jis nėra atsakingas dėl nelaimingo atsitikimo ir dėl to, kad šis atsitikimas įvyko ne darbo, o pietų pertraukos metu. Byloje liko nepaneigta abejonė, kad nuo to laiko, kai T. V. išgirdo triukšmą iki 12.37 val. (sujungimo su Bendruoju pagalbos centru), praėjo daugiau kaip 7 minutės.

3.4 Nuteistojo nuomone, nuosprendis yra nenuoseklus ir prieštaringas, nes iš jo nėra aiškus tikslus įvykio laikas, t. y. nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatuota, kad įvykis įvyko apie 12.30 val., o motyvuojamojoje dalyje padaryta prielaida, jog apie 12.37 val. Kadangi nepašalintos abejonės bei prieštaravimai turi būti vertinami kaltinamojo naudai, konstatuotina, kad jis nuteistas dėl įvykio, kuris įvyko ne darbo, bet pietų metu, t. y. 12.30 val. Dėl to buvo peržengtos kaltinamojo akto ribos ir apribota galimybė tinkamai gintis.

4. Civilinio atsakovo atstovas ginčija priteisto turtinės žalos atlyginimo dydį ir teigia, kad darbdavys turėtų būti atleistas nuo neturtinės žalos atlyginimo.

4.1. Skunde nurodoma, kad teismas, nustatydamas turtinės žalos dydį, neatsižvelgė į tai, jog civilinis atsakovas geranoriškai atlygino apie 11 000 Lt laidojimo išlaidų; tai teisme patvirtino ir nukentėjusioji D. B. (t. 3, b. l. 121). CK 6.291 straipsnyje nustatyta, kad atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos. Nuostata, kad atlyginamos kapavietės sutvarkymo išlaidos nustatomos vadovaujantis protingumo kriterijumi, reiškia, kad atlyginamos įprastos, vidutinės, bet ne prašmatnaus paminklo, tvorelės pastatymo išlaidos (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-355/2006).

4.2. Civilinis ieškovas nurodo, kad iš apkaltinamojo nuosprendžio neaišku, ar V. B. girtumas turėjo priežastinį ryšį su kilusiais padariniais ar ne, nes vienu atveju (spręsdamas dėl M. G. kaltumo) teismas nurodo, kad girtumas neturėjo jokios įtakos nelaimingam atsitikimui kilti, kitu atveju (spręsdamas žalos atlyginimo klausimą) teigia, kad girtumas turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui kilti. Tokia teismo motyvacija yra nenuosekli ir prieštaringa. Šiuo atveju žuvusiojo neblaivumas buvo tiesioginė nelaimingo atsitikimo kilimo priežastis. Pagal teismų praktiką nukentėjusiojo neblaivumas darbo metu ir darbo vietoje, ypač tuo atveju, kai dirbama statybos objektuose, traktuojamas kaip didelis neatsargumas. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį ir DK 247 straipsnį tuo atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Kadangi nelaimingą atsitikimą darbe ir dėl to artimiesiems atsiradusią neturtinę žalą lėmė žuvusiojo veiksmai, darbdavys turėtų būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.

4.3. Kasatorius pažymi, kad, esant keliems ieškovams byloje dėl artimo žmogaus gyvybės atėmimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, būtina individualizuoti neturtinės žalos dydį pagal kiekvieno iš ieškovų ryšį su mirusiuoju ir dėl tokio ryšio praradimo patiriamus padarinius (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, nepasisakė apie ieškovų ir mirusio asmens santykius, jų tarpusavio ryšį. Be to, kasatoriaus manymu, kiekvieno ieškovo prašomas ir teismo priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka teismų praktikos, pagal kurią dėl nelaimingo atsitikimo darbe žuvus artimajam (ir esant dideliam žuvusiojo neatsargumui) priteisiamos daug mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos (pavyzdžiui, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2008, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-355/2006).

5. Nuteistojo ir civilinio ieškovo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl baudžiamojo proceso pažeidimų

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymai kaip visuma gali būti vertinami tik po to, kai kiekvienas iš jų įvertinamas atskirai, pagal BPK 20 straipsnyje numatytus kriterijus. Laikytis šio įstatymo nuostatų ir reikalavimų privalo ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas BPK 329 straipsnyje numatytais pagrindais ir priimamas naujas nuosprendis, apeliacinės instancijos teismas, surašydamas naujo nuosprendžio aprašomąją dalį, taiko pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles; apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Teismas priimame nuosprendyje privalo pasisakyti dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir vertinti visus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan.

6.1. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nustatė, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo V. B., įvyko pasibaigus pietų pertraukai darbo metu, ir šią išvadą tinkamai motyvavo. Tai, kad buvo nurodytas apytikris kaltinime nurodytas nelaimingo atsitikimo laikas – apie 12.30 valandą, konkrečiu atveju nelaikytina teisės į gynybą pažeidimu, nes iš kaltinimo aiškiai matyti, kad kaltinimas grindžiamas darbų saugos reikalavimų nesilaikymu darbo metu ir ši aplinkybė nesudarė kaltinamajam kliūčių gintis nuo pareikšto kaltinimo.

6.2. Nagrinėjamoje byloje teismai vienodai nustatė aplinkybės, dėl kurių nekyla ginčo ir abejonių – kad nelaimingo atsitikimo darbe metu, įkritęs į šachtinį šulinį, žuvo darbuotojas V. B., kad už darbų saugą objekte, kuriame jis dirbo, įvykio metu buvo atsakingas darbų vadovas – kasatorius M. G.. Tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, padarė skirtingas išvadas dėl dalies bylos faktinių aplinkybių, skirtingai nustatė priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių.

6.3. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog norminių aktų pažeidimus ir kilusius padarinius – V. B. žūtį – sieja nenutrūkstamas priežastinis ryšys; nelaimingas atsitikimas galėjo įvykti ir dėl paties nukentėjusiojo galimo neatsargumo, jo netinkamo elgesio nelaimingo atsitikimo metu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbų vadovas M. G. buvo uždraudęs vykdyti darbus ir eiti prie objekto, kol atvyks jis pats ir, jei V. B. šį nurodymą būtų vykdęs, nelaimingo atsitikimo nebūtų įvykę; nelaimingo atsitikimo metu V. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir bet kokios priemonės darbų saugai užtikrinti, tinkamai uždengiant šulinio šachtą, negalėjo apsaugoti ir neapsaugojo V. B. nuo nelaimingo atsitikimo, nes jis savo valia, nepaisydamas darbų vadovo draudimo, pašalino kliūtis patekti į šachtą ir ją pateko.

6.4. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad statybos objekte dirbusių darbuotojų darbo vieta ir aplinka neatitiko darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jei M. G. būtų tinkamai vykdęs savo pareigas, nustatytas jo kaip statybos darbų vadovo pareiginių nuostatų 19 ir 20.1 punktuose, ir būtų ėmęsis priemonių, kad darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus, būtų naudojęs Saugos ir sveikatos statyboje taisyklių DT-500 21 ir 46 punktuose nurodytas kolektyvines saugos priemones (aptvėrimus) ir taip būtų sudaręs V. B. saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, šio nelaimingo atsitikimo būtų išvengta, todėl tarp M. G. veiksmų ir V. B. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

7. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikšmingą priežastinį ryšį teismas nustato išsamiai ištyręs ir įvertinęs tam reikšmingų bylos aplinkybių visumą. Taikant baudžiamąją atsakomybę asmeniui, atsakingam už darbų saugą ar sveikatos apsaugą darbe, turi būti nustatyta, ne tik kokius konkrečiai norminių aktų reikalavimų pažeidimus šis asmuo padarė, bet ir tai, kad būtent šie pažeidimai buvo būtina sąlyga ir pagrindinė priežastis įstatyme numatytiems padariniams kilti. Be to, turi būti vertinamos ir to asmens realios galimybės numatyti šių padarinių atsiradimą ir užkirsti jiems kelią.

7.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas kitokias išvadas negu pirmosios instancijos teismas, išsamiai neišnagrinėjo ir motyvuotai nepasisakė dalies įrodymų vertinimo klausimu – dėl kasatoriaus M. G., liudytojų T. V. ir A. Š. parodymų bei kitų įrodymų, kuriais grindžiama nuteistojo versija, kad V. B. buvo išduotos tinkamos apsaugos priemonės – diržai, tačiau, būdamas sunkaus girtumo (kraujyje nustatyta 5,5 promilės alkoholio) ir nepaisydamas darbų vadovo draudimo nepradėti darbo be jo, V. B. savavališkai pateko į pavojingą darbų zoną ir ten įkrito į šulinį, ir kad tai buvo pagrindinė nelaimingo atsitikimo darbe priežastis, konstatuota pirmosios instancijos teismo.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas esminiu darbų saugos norminių aktų reikalavimų pažeidimu laikė kolektyvinių apsaugos priemonių – šachtos uždengimo ar aptvėrimo, kliudančių patekti į šachtą – nebuvimą įvykio metu. Tačiau byloje yra duomenų, kad apsaugai nuo įkritimo į šachtinį šulinį galėjo būti naudojamos ir kitos priemonės. Ekspertizės akte nurodoma, kad, nesant įrengtų apsauginių aptvėrimų, V. B. turėjo būti apsaugotas nuo kritimo iš aukščio kitomis priemonėmis – naudojant saugos diržus ar kitas lygiavertes priemones (t. 4, b. l. 8). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vienodai nustatė, kad nelaimingo atsitikimo darbe metu V. B. saugos diržo nenaudojo. Teismo posėdyje apklausta specialistė D. K. parodė, kad jeigu nukentėjusysis būtų dirbęs su saugos diržu, nelaimingas įvykis nebūtų įvykęs. Todėl nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių, o kartu ir dėl vadovo M. G. baudžiamosios atsakomybės už darbų saugos reikalavimų nevykdymą, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išsamiu byloje surinktų įrodymų ištyrimu turėjo patikimai nustatyti, ar V. B. savo darbo vietoje saugos diržo pavojingoje darbų zonoje nenaudojo dėl to, kad saugos diržas arba kita lygiavertė individuali apsaugos priemonė jam nebuvo išduota, kad nebuvo sudarytos sąlygos šiomis priemonėmis naudotis, nebuvo tinkamai instruktuotas dėl darbų saugos dirbant šiame objekte ar kad esant išduotam diržui ir sąlygoms juo efektyviai naudotis, būdamas tinkamai instruktuotas, jis saugos diržu nesinaudojo savavališkai. Byloje turėjo būti išsamiai patikrinta kasatoriaus M. G. nurodyta versija, kad nukentėjusysis, būdamas sunkaus girtumo, savavališkai pateko į savo darbo zoną, nepaisydamas draudimo po pietų nepradėti darbo be darbų vadovo. Tam turėjo būti išsamiai ištirti ir nuosprendyje aptarti visi su šiomis aplinkybėmis susiję bylos duomenys. Tai svarbu, nes pagal teismų praktiką, esant tam tikroms aplinkybėms, tais atvejais, kai nustatoma, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyksta dėl paties darbuotojo darbo saugos reikalavimų pažeidimo, darbuotojui nevykdant darbdavio nurodymų, baudžiamoji atsakomybė darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui pagal BK 176 straipsnį netaikoma (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2011, 2K-363/2013).

7.3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. B. turėjo visas reikalingas darbui aukštyje apsaugos priemones (apsauginius diržus, šalmą); jis buvo instruktuotas ir mokėjo naudotis apsaugos priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos išvada nesutiko, pasisakydamas, kad byloje nėra jokių duomenų, jog V. B. darbdavys buvo išdavęs saugos diržą, todėl nukentėjusysis diržu naudotis negalėjo, be to, prie šulinio angos nebuvo jokių įrenginių, prie kurių tokie saugos diržai galėjo būti tvirtinami. Tačiau kartu su V. B. dirbę liudytojai T. V. ir A. Š. iš esmės abu analogiškai parodė, kad prieš pradedant darbus M. G. instruktavo, kaip saugiai elgtis darbo vietoje, kad darbuotojams buvo išaiškinta įkritimo į siurblinės šulinį rizika, taip pat kad reikia naudoti šalmus ir diržus, kad saugos diržai darbuotojams buvo išduoti ir kad diržai dirbant tame pačiame objekte kaip saugos priemonė prieš įvykį buvo naudojami. Apeliacinės instancijos teismas šių T. V. ir A. Š. parodymų nevertino, jų neanalizavo ir dėl jų nuosprendyje nepasisakė, taigi kilusių prieštaravimų dėl faktinių bylos aplinkybių nepašalino.

7.4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbų vadovas M. G. buvo uždraudęs vykdyti darbus ir eiti prie objekto iki jam atvykstant ir kad jeigu V. B. šį nurodymą būtų vykdęs, nelaimingo atsitikimo nebūtų įvykę. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutiko, konstatuodamas, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne V. B. dirbant, bet einant į savo darbo vietą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad V. B. pažeidė draudimą dirbti nesant darbų vadovo. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio lieka neaišku, kokiais įrodymais vadovaujantis ši apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta. Iš bylos matyti, kad, darbininkams po pietų pertraukos pradėjus dirbti, V. B. įkrito į šachtinį šulinį būtent savo darbo vietoje. Liudytojas T. V. parodė, kad darbų vadovas M. G. liepė po pietų sulaukti jo ir be jo jokių darbų nepradėti, liudytojas A. Š. parodė, kad M. G. prieš pietus darbuotojams nurodė uždengti šulinį ir nepradėti darbų iki kol jis sugrįš. Dėl šių įrodymų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė. Siekiant tinkamai išspręsti M. G. baudžiamosios atsakomybės klausimą, šiuos prieštaravimus pašalinti būtina; turi būti nustatyta, ar M. G. buvo uždraudęs darbuotojams, tarp jų ir V. B., po pietų pertraukos pradėti darbus pavojingame objekte nesant darbų vadovo, ar tokio draudimo nebuvo. Tai turi reikšmę nustatant, kurie pažeidimai buvo būtina sąlyga ir pagrindinė priežastis įstatyme numatytiems padariniams kilti.

8. Nustačiusi šiuos įrodymų vertinimo ir surašymo trūkumus, kolegija konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas nesant motyvuotų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, todėl neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimų. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai pripažįstami esminiais, nes jie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

9. Apeliacinės instancijos teismo padarytų baudžiamojo proceso esminių pažeidimų ištaisymas nagrinėjamoje byloje susijęs su įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Įrodymų vertinimas bei faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija. Tą galutinai turi atlikti apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, todėl byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Teisėjų kolegija dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su civiliniu ieškiniu, nepasisako, nes tai susiję su aukščiau aptartų klausimų, dėl kurių byla perduotina nagrinėti iš naujo, išsprendimu teismo apeliacinėje instancijoje.

11.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Armanas Abramavičius

Eligijus Gladutis